Žaliai pažymėtos graikų apgyvendintos teritorijos, geltonai –etruskų, violetine spalva –kartaginiečių.
Priešistoriniais laikaisApeninų pusiasalis atrodė kitaip. LedynmečiaisElbos irSicilijos salos susijungdavo su žemynu.Adrijos jūra prasidėjo tiesGarganu, o sritis nuo jo iki Venecijos buvo derlinga lyguma su drėgnu klimatu.
Neandertaliečių buvimą Apeninų pusiasalyje įrodantys radiniai yra 50 tūkst. metų senumo (VėlyvasisPleistocenas). Italijoje yra apie 20 radimviečių, svarbiausia iš jų yraGrotta Guattari prieTirėnų jūros į pietus nuoRomos. Kitos:Grotta di Fumane (Veronos provincija),Grotta San Bernardino (Vičencos provincija). Šiuolaikinis žmogus pasirodėpaleolite.Orinjako kultūros pėdsakai, rastiGrotta di Fumane, yra 34 tūkst. metų senumo.
Svarbusneolito radinys yra uolų piešiniai Valkamonikoje, 8 tūkst. metų senumo.
Metaliniai gaminiai Italijoje pasirodė suindoeuropiečiais. Nauji gyventojai į Italiją atvyko keturiomis bangomis iš šiaurės. Pirmoji indoeuropiečių banga buvo III tūkstantmečio pr. m. e. viduryje, kai buvo atgabentivariniai daiktai. Remedelo kultūra užėmėPo upės lygumą. Trečio tūkstantmečio pr. m. e. pabaigoje pasirodė antroji banga su Beakerio kultūra. Jos atstovai naudojobronzą, gyveno Sardinijos ir Sicilijos pakrantėse. II tūkstantmečio pr. m. e. viduryje pasirodė Teramarės kultūra (trečioji banga), gavusi pavadinimą nuo juodosios žemės, naudotos kaip traša. Jos atstovai vis dar buvo medžiotojai, bet turėjo naminių gyvūnų. Jie buvo patyrę metalurgai, augino pupas, javus, vynuoges, linus.
II tūkstantmečio pr. m. e. pabaigoje – I tūkstantmečio pr. m. e. pradžioje ketvirtoji banga, Vilanovano kultūra, priklausiusi didesneiLaidojimo laukų kultūrai, atgabeno į Italijągeležies dirbinius. Kultūros atstovai kremuodavo numirėlius, o pelenus supildavo į urnas. Daugiausiai šių žmonių pėdsakų aptinkamaPo lygumoje, Etruskijoje,Bolonijos apylinkėse,Toskanoje irLacijuje.
Prieš įsigalintRomos valstybei, Italijoje gyvavo keletas kultūrų:
PoVakarų Romos imperijos žlugimo Italiją užėmėOdoakras ir ji tapoostrogotų karalystės dalimi.Justiniano I laikaisBizantijai pavyko atkovoti didžiąją dalį Italijos (Ravena,Roma,Venecija). Po to Italijos šiaurę užkariavolangobardai, kurių vardas išlikoLombardijos regione. Po karaliausAlboino mirties susikūrė kelios langobardų kunigaikštystės (Benevento, Spoleto ir kt.). Karalystė atkurta584 m. Langobardų sostinė buvoPavija. Kentėdamas nuo langobardųpopiežius kreipėsi įFrankų imperijos valdovąKarolį Didįjį, kuris užėmė Lombardijos karalystę ir Spoleto kunigaikštystę bei pasiskelbė langobardų karaliumi.781 m. Italija tapo savarankiška karalyste, valdoma Karolio Didžiojo sūnausPipino.
Viduramžiais Šiaurės ir Centrinėje Italijoje klestėjo miestų respublikos (Genuja,Venecija,Florencija,Milanas ir t.t) buvusios prekybos, meno ir kultūros centru. Būtent čiaXIV amžiuje gimėRenesansas.XIV-XVI amžių Italijos miestų visuomenė istorikų laikoma ankstyvųjųkapitalistinių santykių pavyzdžiu.
Centrinė Italijos dalis aplink Romą tapo popiežiausdomenu.
Viduramžių pabaigoje Centrinė ir Pietų Italija, anksčiau buvusi Romos imperijos širdimi, tapo skurdesnė už Šiaurės Italiją. Romą sudarė daugiausiai griuvėsiai, o Popiežiaus valstybė buvo blogai valdoma, joje buvo mažai tvarkos. Tai viena iš priežasčių, kodėlpopiežius persikėlė įAvinjoną Prancūzijoje.Neapolį,Siciliją irSardiniją kurį laiką valdė užsieniečiai. Italų prekybos keliai, ėję per visą Viduržemio regioną ir toliau buvo pagrindiniai žinių ir kultūros kanalai. Italijos miestai plėtėsi, klestėjo ir tapo nepriklausomi nuo Šventosios Romos imperijos.
Renesansas prasidėjoToskanoje, labiausiaiFlorencijoje. Po to jis paplito į pietus, Romoje turėjo ypač didelį poveikį, kurią atstatė Renesanso laikotarpio popiežiai. Be to jis pasiekėSieną irLuką. Renesanso pikas buvo XV a. antra pusė, kai į Italiją pradėjo veržtis užsieniečiai. Nuo XIV a. pabaigos Florenciją valdė Albizzi šeima. O1447 m. Francesco Persaliano atėjo į valdžiąMilane ir iš viduramžių miesto padarė meno ir mokslo centrą.Venecija, valdžiusi Viduržemio jūrą, irgi tapo Renesanso centru, ypač architektūroje.1478 m. popiežius grįžo į Romą, kuri vis dar buvo skurdi ir griuvėsiuose. Kaip kultūrinis judėjimas Renesansas palietė mažą žmonių sluoksnį. Nors Šiaurės Italija buvo labiausiai urbanizuotas regionas to meto Europoje, trys ketvirčiai žmonių vis dar gyveno kaimuose.
Renesansas buvo tam tikrų klasikinių idėjų, kurios buvo užmirštos Europoje, „atgimimas“. Manoma, kad šį procesą skatino antikinių tekstų, kuriuos išlaikė Islamo pasaulis ir vienuolynai, vertimas iš graikų ir arabų kalbų į lotynų. Renesanso mokslininkai, tokie kaipNiccolò de' Niccoli irPoggio Bracciolini, naršė po bibliotekas ieškodami senovinių tekstų, kuriuos parašėPlatonas,Ciceronas,Vitruvijus ar kiti antikos rašytojai.
Renesansas geriausiai žinomas dėl kultūrinių laimėjimų. Žinomiausi renesanso rašytojai yraPetrarka (garsus savo sonetais) ir jo draugasBokačas (Dekamerono autorius). Garsūs tarmiškai rašę XV a. poetai buvoLuigi Pulci,Matteo Maria Boiardo irLudovico Ariosto. To meto poetas Poliziano ir platonistas filosofas Marsilio Ficino daug vertė iš graikų ir lotynų kalbų. XVI a. pradžioje Castiglione aprašė idealią damą ir džentelmeną, o Machiavelli aprašė tikrovišką to meto politiką. Renesanso tapyba turėjo šimtmečius trukusią įtaką Vakarų Europos menui, žymiausi dailininkai buvoGiotto di Bondone,Masaccio,Piero della Francesca,Domenico Ghirlandaio,Perugino,Michelangelo,Raphael,Sandro Botticelli,Leonardo da Vinci irTitian. Panaši padėtis architektūroje, žymiausi architektai buvoBrunelleschi,Leone Alberti,Andrea Palladio irDonato Bramante. Tarp jų darbų buvoFlorencijos katedra,Švento Petro bazilika Romoje irTempio MalatestianoRiminyje. Galiausiai Aldine spaustuvė, įkurta spaustuvininkoAldo Manuzio, dirbusio Venecijoje, sukūrė itališką šriftą ir pradėjo spausdinti mažas pigias knygeles, kurios galėjo tilpti kišenėje, be to pirmoji pradėjo leisti graikų raštus. Nepaisant kultūrinio klestėjimo daugelis istorikų mano, kad tuo metu Italijoje prasidėjo ekonominė recesija, nes atsivėrė tarpatlantinė prekyba, o į Italiją pradėjo veržtis užsieniečiai. Be to buvo padaryta labai maža pažanga palyginus su protestantiškomis šalimis XVII a.
Juodoji mirtis1348 m. nužudė trečdalį Italijos gyventojų. Po šio įvykio atsigaunant ir prasidėjo Renesansas.
Šiaurės Italija ir šiaurinė Centrinės Italijos dalis buvo padalinta tarp kariaujančių miestų-valstybių, iš kurių stipriausi buvo Milanas, Florencija,Piza, Siena,Genuja,Ferara,Mantuja,Verona ir Venicija. Be to viduramžiais Šiaurės Italiją kankino ilgas konfliktas tarp popiežiaus ir Šventosios Romos imperatoriaus: kiekvienas miestas pasirinko vieną ar kitą pusę, bet pačiame mieste dažnai vykdavo kovos tarp abiejų frakcijų. Karai tarp miestų buvo dažnai, kartais įsiverždavo ir Šventosios Romos imperatoriai. Kai nuo XIII a. armijas pradėjo sudaryti tik samdiniai, klestintys miestai galėjo surinkti dideles armijas nepriklausomai nuo gyventojų skaičiaus. Samdinių armijos vadinosicondottieri, jas dažniausiai sudarė šveicarai ir vokiečiai, bet kapitonais būdavo italai. Samdiniai nenorėjo veltui rizikuoti gyvybėmis, tad karus dažniausiai sudarė manevrai ir apgultys, kruvini mūšiai buvo reti. Be to jie buvo suinteresuoti, kad karas tęstųsi kiek įmanoma ilgiau. Samdiniai, jiems nesumokėjus, užpuldavo šeimininkus, o kartais pasitaikydavo, kad valstybei tapus per daug priklausomai nuo samdinių, jie imdavo ją valdyti.
XV a. galingesni miestai pavergė silpnesnius. Florencija užėmė Pizą1406 m., Venecija –Padują ir Veroną, Milanas –Paviją irParmą. Buvo kaunamasi ne tik sausumoje, bet ir jūroje. Čia stipriausi miestai buvo Genuja, Piza ir Venecija. Genuja nugalėjo Pizą, bet Venecija buvo galingesnė ir XV a., nusilpus Genujai, ji pradėjo valdyti jūras.
NuoXVIII a. pb. Italijoje prasideda judėjimas už nacionalinį išsivadavimą ir teritorinio susiskaidymo likvidavimą (Risorgimento). XVIII a. pb. –1814 m. Italija buvoNapoleonoPrancūzijos valdžioje.1814–1815 m.Vienos kongresas Italijoje atkūrė feodalines –absoliutines monarchijas. Kovai už Italijos suvienijimą vadovavokarbonarai, „Jaunoji Italija“ ir kitos organizacijos.
1859 m.Austrija netekoLombardijos, kuri prijungiama prieSardinijos karalystės. Iki1860 m. pabaigos Italijos teritorija praktiškai buvo apjungta aplink Sardinijos karalystę (nuo1861 m. – Italijos karalystė). Pagrindinis Italijos susivienijimo architektas buvoCamillo Benso di Cavour,Viktoro Emanuelio ministras. Pati Roma dar dešimtmečiui liko popiežių valdžioje ir Italijos karalystės dalimi tapo tik1870 m.rugsėjo 20 d., galutinę Italijos susivienijimo datą. Popiežiams likoVatikanas, svarbus anklavas, iš visų pusių supamas Italijos.
Monarchija, fašizmas ir pasauliniai karai (1861–1945 m.)
Benito Mussolini 1922 m. įvykdęs valstybės perversmą, vadinamąjįŽygį į Romą, įvedėfašistinę diktatūrą. Valdant Mussolini Italija vykdė agresyvią užsienio politiką. 1923 m., reaguodama į Italijos pareigūno nužudymą Albanijoje, Italijaokupavo Kerkyros (Korfu) salą. Po to, per Tautų Sąjungą išsireikalavo iš Graikijos reparacijų už šį incidentą, nors Graikijos kaltė ir nebuvo įrodyta.
Italija užgrobėEtiopiją (1935–1936),Albaniją (1939). Sudariusi sąjungą suVokietija irJaponija,1940 m. Italija įstojo įAntrąjį pasaulinį karą ir galiausiai jį pralaimėjo.1945 m. pasipriešinimo judėjimas ir anglų bei amerikiečių pajėgos įveikė fašizmą visoje Italijoje.1946 m. referendumas dėl monarchijos pasibaigė Italijos respublikos paskelbimu ir naujos konstitucijos priėmimu1948 m.sausio 1 d. karališkosios šeimos nariai buvo išsiųsti į tremtį dėl jų ryšių su fašistiniu režimu, ir grįžti į šalį jiems leista tik2002 m.
Po Antrojo pasaulinio karo politinėje arenoje dominavo krikščionių demokratų partija, kuri1945–1981 ir1987–1992 m. formavo vyriausybes. Didelis korupcijos augimas visose valdžios grandyse privedė prie rinkimų sistemos pakeitimo.1993 m.rugpjūčio 4 d. priimtas naujas parlamento rinkimų įstatymas.
