Movatterモバイル変換


[0]ホーム

URL:


Pereiti prie turinio
VikipedijaLaisvoji enciklopedija
Paieška

Italija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Italijos Respublika
it.Repubblica Italiana
Italijos vėliavaItalijos herbas
VėliavaHerbas
HimnasItalų daina
Italija žemėlapyje
Italija žemėlapyje
Valstybinė kalbaItalų[a]
Sostinė
ir didžiausias miestas
Roma
Valstybės vadovai
 •Prezidentas
 •Ministrė pirmininkė

Sergio Mattarella
Giorgia Meloni
Plotas
 • Iš viso
 • % vandens

301 230 km2 (71)
1,24 %[1]
Gyventojų
 •2022
 •Tankis

Mažėjimas 58 983 000[2] (23)
201,3 žm./km2 (74)
BVP
 • Iš viso
 • Vienam gyventojui
2022
Didėjimas 2 058,330[3] mlrd.$ (9)
Didėjimas 34 797[3]$ (33)
ValiutaEuras () (EUR)
Laiko juosta
 •Vasaros laikas
UTC+1 (CET)
UTC+2 (CEST)
Nepriklausomybė
 
Italijos suvienijimas
1861 m.kovo 17 d.
Interneto kodas.it
Telefono kodas+39
KirčiavimasItãlija[4]

Italija (it.Italia), oficialiaiItalijos Respublika (it.Repubblica Italiana) – valstybėPietų Europoje. Italija apima bato (aulinuko) formosApeninų pusiasalį ir dvi dideles salasViduržemio jūroje:Sardiniją irSiciliją bei daug mažesnių (tarp jų žymesnės –Elbos,Kaprio salos). Šiaurėje šalis remiasi įAlpes. Šiaurės vakaruose ribojasi suPrancūzija, šiaurėje – suŠveicarija irAustrija, šiaurės rytuose – suSlovėnija. NepriklausomosSan Marino irVatikanomikrovalstybės yraanklavai Italijos teritorijoje. Šiaurės rytuose ir rytuose Italija prieina prieAdrijos, pietryčiuose – prieJonijos, pietvakariuose – prieTirėnų, šiaurės vakaruose – prieLigūrijos jūros. Šalies sostinė ir didžiausias miestas –Roma. Kiti didieji miestai yraMilanas,Neapolis,Turinas,Palermas irGenuja.

Italija garsi savovirtuve, madomis ir dizainu, drabužių pramone, architektūra, menu, muzika ir kaip puiki vieta turizmui. Italija priklauso labiausiai išsivysčiusių pasaulio pramoninių valstybių grupeiG8.

Istorija

[redaguoti |redaguoti vikitekstą]
Pagrindinis straipsnis –Italijos istorija.
Italijos istorija iki V a –Senovės Roma.

Italijos istorija yra turbūt svarbiausia visų paleiViduržemio jūrą išsidėsčiusių šalių kultūriniam ir socialiniam vystymuisi. Po Didžiosios Graikijos,etruskų civilizacijos ir ypačRomos imperijos, kuri dominavo šioje pasaulio dalyje daugelį šimtmečių, atėjo viduramžių humanizmas irRenesansas, toliau formavęs Europos filosofiją ir meną. Romos mieste yra bene patys įspūdingiausi baroko paminklai.

XVI a. didžiojoje Italijos dalyje įsitvirtinoIspanija, o po17011714 m. Ispanijos palikimo karų – AustrijosHabsburgai. Romoje yra svarbiausibaroko epochos paminklai. NuoXVIII a. pabaigos Italijoje prasidėjo judėjimas už nacionalinį išsivadavimą ir teritorinio susiskaidymo likvidavimą (Risordžimento).XVIII a. pab. –1814 m. Italija buvoNapoleono Prancūzijos valdžioje. 1814-15 m. Vienos kongresas Italijoje atkūrė feodalines-absoliutines monarchijas. Kovai už Italijos suvienijimą vadovavokarbonarai, „Jaunoji Italija“ ir kitos organizacijos.

1859 m. Austrija netekoLombardijos, kuri buvo prijungta prieSardinijos. Iki1860 m. pabaigos Italijos teritorija praktiškai buvo apjungta aplinkSardinijos karalystę (nuo1861 m. – Italijos karalystė). Pagrindinis Italijos susivienijimo architektas buvoKamilas Kavūras, Viktoro Emanuelio ministras. Pati Roma dar dešimtmečiui liko popiežių valdžioje ir Italijos karalystės dalimi tapo tik1870 m.rugsėjo 20 d. galutinio Italijos susivienijimo dieną. Popiežiams liko Vatikanas, svarbus anklavas, iš visų pusių apsuptas Italijos (Romos miesto).

Benito Musolinio fašistinė diktatūra (19221943) užgrobėEtiopiją (19351936) irAlbaniją (1939). Sudariusi karinę sąjungą suVokietija irJaponija,1940 m. Italija įstojo įAntrąjį pasaulinį karą ir jį pralaimėjo.1945 m. pasipriešinimo judėjimo ir anglų bei amerikiečių pajėgų Italija buvo išlaisvinta.1946 m. referendumas dėl monarchijos pasibaigė Italijos respublikos paskelbimu ir naujos konstitucijos priėmimu1948 m.sausio 1 d. Karališkosios šeimos nariai buvo išsiųsti į tremtį, dėl jų ryšių su fašistiniu režimu ir grįžti į šalį jiems leista tik2002 m.

PoAntrojo pasaulinio karo politinėje arenoje dominavo Krikščionių demokratų partija, kuri19451981 ir19871992 m. formavo vyriausybes. Didelis korupcijos augimas visose valdžios grandyse privedė prie rinkimų sistemos pakeitimo.1993 m.rugpjūčio 4 d. priimtas naujas parlamento rinkimų įstatymas. Italija buvo tarpNATO irEuropos Sąjungą įsteigusių valstybių,1999 m. įsivedėeurą.

Nuo1996 m. pradėjusi dirbti XIII Italijos vyriausybė turėjo problemų dėl savo galių išlaikymo. Šioje vyriausybėje dirbo net trysministrai pirmininkai –Romano Prodi iki1998 m.,Massimo d'Alema iki2000 m. irGiuliano Amato iki2001 m. rinkimų. Naujus XIV-tos vyriausybės rinkimus laimėjoSilvio Berlusconi. Ši vyriausybė, vadovaujant S. Berlusconi, išsilaikė visą 5 metų kadenciją ir tapo ilgiausiai gyvavusi vyriausybė nuoII pasaulinio karo laikų. Šios vyriausybės valdymo metu Italija prisijungė prie kariniųJAV pajėgų misijosIrake.

XV Italijos vyriausybė vadovaujant Romano Prodi dirbo tik dvejus metus, kuomet2008 m. premjeras pralaimėjo jam iškeltą interpeliaciją. Vadovauti naujai vyriausybei trečią kartą išrinktas Silvio Berlusconi.

Politinė sistema

[redaguoti |redaguoti vikitekstą]
Pagrindinis straipsnis –Italijos politinė sistema.
Atstovų rūmai

Valdymo forma –parlamentinė demokratija. Šalies vadovas yraprezidentas, renkamas 7 metams. Jį renka parlamentas bendrame posėdyje su nedideliu skaičiumi regionų atstovų. Prezidentas skiria premjerą, kuris siūlo kitus ministrus (formaliai įvardinami prezidento). Prezidento mandatas gali būti atnaujintas neribotą skaičių kartų. Ilgiausiai poste išbuvo Italijos prezidentasGiorgio Napolitano, išrinktas2006 m.gegužės 10 d., perrinktas2013 m.balandžio 20 d. ir ėjęs šias pareigas iki atsistatydinimo2015 m.sausio 14 d.[5]

Įstatymų leidžiamoji valdžia yra dviejų rūmųparlamentas, vadinamasParlamento. Parlamento rūmai renkami 5 metams, visuotinuose ir tiesioginiuose rinkimuose mišriamažoritarine ir proporcine sistema. Pagal1993 m. priimtus įstatymus, Italija turi vienmandates apygardas 75 % vietų parlamente; likusius 25 % užima propocine sistema išrinkti deputatai.Atstovų rūmai turi 630 narių. Šalia 315 renkamų narių, Senatui priklauso buvę prezidentai ir kai kurie kiti asmenys, paskirti iki gyvos galvos pagal specialias konstitucines nuostatas. Abeji rūmai renkami 5 metams, bet gali būti paleisti anksčiau termino. Įstatymų projektai gali kilti iš abejų rūmų ir turi būti priimti daugumos abiejuose rūmuose.

Ministrų taryba (daugiausiai, bet nebūtinai susidedanti iš parlamento narių) turi turėti pasitikėjimą (Fiducia) abejuose parlamento rūmuose. Pagrindinės Italijos politinės partijos yraForza Italia (FI) irKairieji demokratai. Italijos teisinė sistema remiasi Romos teise, modifikuota Napoleono kodekso ir vėlesnių statutų.Konstitucinis teismas (Corte Costituzionale) yra sukurtas po Antrojo pasaulinio karo.

Nuo2008 m.balandžio 14 d. iki2011 m. lapkričio mėnesio trečią kadenciją Italijos ministru pirmininku buvo šalies milijardieriusSilvio Berlusconi. 2011 m.lapkričio 8 d. praradęs politinį ir visuomenės pasitikėjimą jis pasitraukė iš šio posto, leisdamas Italijai vykdyti ekonominę pertvarką. Naujuoju ministru pirmininku buvo paskirtas Italijos ekonomistas ir eurokomisarasMario Monti.

2014 m.vasario 22 d. naujuoju šalies ministru pirmininku tapo 39 metųMatteo Renzi – jis tapo jauniausiu šalies premjeru šiuolaikinėje Italijos istorijoje.

2015 m. pradžioje apie savo pasitraukimą iš šalies vadovo pareigų pranešėGiorgio Napolitano, šias pareigas ėjęs 9 metus. Naujuoju 12-uoju šalies vadovu tapo buvęs Italijos konstitucinio teismo teisėjasSergio Mattarella.[6]

2018 m. parlamento rinkimuose daugumą laimėjo partijosMovimento 5 Stelle irLega Nord, o naujuoju šalies ministru pirmininku išrinktas universiteto profesoriusGiuseppe Conte.[7]

Po2022 m. Italijos parlamentinės krizės surengus pirmalaikius rinkimus, „Italijos brolių“ bei kitų dešiniųjų partijų koalicija laimėjo daugumą, oDžordža Meloni išrinkta Italijos ministre pirmininke (pirmoji moteris šiose pareigose).[8][9]

Teisminė valdžia

[redaguoti |redaguoti vikitekstą]

1947 metųKonstitucijoje buvo reglamentuota, kad magistrantūra (teisėjai, prokurorai, tyrėjai ir pan.) sudaro autonominį ir nepriklausomą nuo kitų valdžių sluoksnį[10]. Visi vakansiniai magistrantūros narių paskyrimai ir kiti veiksmai, susiję su personalu, galėjo būti vykdomi tik per Aukščiausiąją magistrantūros tarnybą, kurią valdoPrezidentas. Šią Tarnybą sudaro Kasacinio teismo pirmasis pirmininkas irprokuroras; dvi trečiosios kitų narių išrenkamos visaisteisėjais, o trečdalis – Parlamento bendrame abiejų rūmų posėdyje iš teisės mokslųprofesorių iradvokatų, kurių darbo patirtis yra ne mažesnė nei 15 metų. Jie vykdo savo pareigas 4 metus ir negali būti tuo metu renkami kitoms pareigoms. Verta pabrėžti, jog Aukščiausioji magistrantūros tarnyba - tai tam tikra teisminės savivaldos institucija, kuriai suteiktas maksimalus teisių skaičius valdant justiciją šalyje. Italijos teisminėje sistemoje bene svarbiausia vieta atitenkaKonstituciniam teismui, kurio sudėtyje yra 15 narių, išrinktų iš teisėjų, teisės mokslų profesorių ir advokatų, turinčių ne mažesnę nei 20 metų darbo patirtį, skaičiaus.Prezidentas ir Parlamentas skiria po 5 teisėjus, Kasacinis teismas skiria 3 teisėjus, o Ministrų taryba irApskaitos rūmai – po vieną teisėją. Konstitucinio teismo teisėjai skiriami pareigoms 9 metams ir gali būti išrenkami pakartotinai. Italijos teisminės valdžios autoritetas ženkliai sustiprėjo pastaraisiais metais, kai teisėsaugosinstitucijoms pavyko pasiekti ne mažai rezultatų kovoje su dešiniuoju ir kairiuoju terorizmu ir mafija. Pastaroji kartu sukorumpuotomis struktūromis buvo glaudžiai susietos tarpusavy ir kai kurievalstybės viršininkai ištisus metus gynė jų nusikalstamus vadovus, tačiau vėliaupolicijos instancijos ir teisminė valdžia kiek pagerino situaciją, vykdydama monitoringą nusikalstamoje srityje[11].

Administracinis suskirstymas

[redaguoti |redaguoti vikitekstą]
Pagrindinis straipsnis –Italijos regionai.
Sunumeruoti Italijos regionai

Italija dalinama į 20 sričių (arba regionų, 5 iš jų ypatingieji), 95provincijas ir 8092 komunas (bendruomenes).

Regionai (ypatingieji pažymėti žvaigždute; skliausteliuose nurodytos sostinės):

1.Abrucai (Abruzzo;Akvila)
2.Aostos slėnis (Valle d’Aosta)
3.Apulija (Puglia;Baris)
4.Bazilikata (Basilicata;Potenca)
5.Kalabrija (Calabria;Katanzaras)
6.Kampanija (Campania;Neapolis)
7.Emilija-Romanija (Emilia-Romagna;Bolonija)
8.Friulis-Venecija Džulija (Friuli-Venezia-Giulia;Triestas)
9.Lacijus (Lazio;Roma)
10.Ligūrija (Liguria;Genuja)

11.Lombardija (Lombardia;Milanas)
12.Markė (Marche;Ankona)
13.Molizė (Molise;Kampobasas)
14.Pjemontas (Piemonte;Turinas)
15.Sardinija (Sardegna;Kaljaris)
16.Sicilija (Sicilia;Palermas)
17.Trentinas-Alto Adidžė (Trentino-Alto Adige;Trentas)
18.Toskana (Toscana;Florencija)
19.Umbrija (Umbria;Perudža)
20.Venetas (Veneto;Venecija)

Geografija

[redaguoti |redaguoti vikitekstą]
Monblanas Alpėse
Italijos vaizdas iš kosmoso
Pagrindinis straipsnis –Italijos geografija.

Italijos pagrindas yra ilgas, aulinį batą primenantisApeninų pusiasalis, kuris išsikiša įViduržemio jūrą, kur kartu su didžiosiomis Sardinijos ir Sicilijos salomis atskiria Viduržemio jūros dalis: Ligūrijos jūrą, Tirėnų jūrą, Jonijos jūrą irAdrijos jūrą. Jūros pakrantės ilgis sudaro iki 7600 km. Italija priskiriama Pietų Europai.

Šalies ilgis iš šiaurės į pietus sudaro apie 1140 km. Italija daugiausia yra kalnų šalis.Apeninų kalnai (aukščiausias taškas –Korno viršukalnė 2914 m) sudaro pusiasalio pagrindą, einantį į šiaurės vakarus iki susijungimo suAlpėmis (Ligūrijos, Pajūrio, Kotijos, Grajo, Peninų, Leponto, Sergamo, Karnijos irJulijos Alpės), kalnagūbriu, kuris „uždaro“ Italiją iš šiaurės. Čia yra Aostos, Fiemės ir Gardenos tarpukalnių slėniai ir didelė aliuvinė lyguma, vadinama Po-Venecijos lyguma, per kurią teka Po upė ir jos pagrindiniai intakai iš Alpių, Apeninų ir Dolomitų.

Aukščiausia šalies viršukalnė yraMonblanas (Monte Bianco) ant sienos suPrancūzija (4810 m virš jūros lygio), nors Italija dažniau siejama su savo garsiaisiais ugnikalniais: šiuo metu miegančiuVezuvijumi netoliNeapolio ir labai aktyviaEtna Sicilijoje, taip pat žymus yraStrombolio ugnikalnis. Italijai priklauso ir vulkaninėsalaVulkano.

Italijos teritorijoje susiduria Euroazijos ir Afrikostektoninės plokštės, tad ši zona yra seismiškai aktyvi. Kasmet šalyje įvyksta mažesni ar didesniŽemės drebėjimai. Vienas didžiausių Žemės drebėjimų Italijoje įvyko1908 m.gruodžio 28 d.Mesinoje irKalabrijos Redže – tuomet 7,1 Mw stiprumo Žemės drebėjimas nusinešė nuo 75 000 iki 200 000 gyvybių. Buvo sugriauta apie 80 proc. šių miestų.2016 m. spalį Italijos centrinėje dalyje įvyko trysŽemės drebėjimai – jie buvo didžiausi per pastaruosius 30 metų.[12]

Ilgiausia Italijos upė yraPo, kurios ilgis 668 km; kitos ilgiausios upės yraAdidžė (410 km),Tibras (405 km),Arnas (221 km). Didžiausias Italijos ežeras yraGarda (370 km²), esantis šiaurinėje šalies dalyje; kiti didžiausi ežerai:Madžorė (212 km²),Komas (146 km²),Trazimenas (129 km²). Aukščiausia užtvanka: Vajontos 265 m.

Bendra Italijos sausumos siena sudaro 1932,2 km. Italija ribojasi su šiomis valstybėmis:Prancūzija (488 km),Šveicarija (740 km),Austrija (430 km) irSlovėnija (232 km). Italijos teritorijos viduje taip pat ribojasi suSan Marinu (39 km) irVatikanu (3,2 km).

Klimatas – Viduržemio jūros (mediteraninis),Sicilijoje – subtropinis. Vidutinė sausio temperatūra nuo 0 iki 12 °C, liepos 20-28 °C, krituliai daugiausia žiemą (600–1000 mm per metus, kalnuose vietomis virš 3000 mm).

Naudingosios iškasenos: lauko špatai,marmuras,pemza, pocolanas,akmens druska. Pagal energetikos ir rūdų išteklius tarp OECD šalių skurdesnė tikJaponija.

Užterštumas:Milane įregistruotas vienas aukščiausių sieros dioksido kiekių pasaulyje; Po upė kasmet „išmeta“ į jūrą apie 250 tonų arseno.

Augalija – tipiški plačialapiai ir spygliuočių miškai prieškalnėse. Labiausiai paplitę medžiai:ąžuolas,bukas,kaštonas,europinis maumedis, itališkasiskiparisas,itališkoji pušis (pinija). Gyvūnija:žvyrė,gemzė,stirna.

Ilgiausiasgeležinkelio tunelis: Simplonas 19,8 km (jungiaŠveicariją su Italija).

Ekonomika

[redaguoti |redaguoti vikitekstą]
Pagrindinis straipsnis –Italijos ekonomika.

Italija turi diversifikuotą pramoninę ekonomiką su panašia bendra apimtimi ir skaičiuojant vienam gyventojui kaip ir Prancūzijoje ir D. Britanijoje. Italijos kapitalistinė ekonomika išlieka pasidalinusi į pramoninę Šiaurę, dominuojamą privataus sektoriaus, ir mažiau išvystytus žemės ūkiu besiremiančius Pietus su 20 % bedarbystės.

Pagrindinės pramonės šakos:mašinų gamyba, metalurgija, chemijos ir naftos chemijos pramonė, lengvoji ir maisto pramonė. Italija yra viena stambiausių automobilių, dviračių ir mopedų, traktorių, skalbimo mašinų ir šaldytuvų, radioelektronikos, pramonės įrangos, plieninių vamzdžių, plastmasių ir dirbtinio pluošto, automobilių padangų, taip pat gatavų rūbų ir odinės avalynės, makaronų, sūrio, alyvuogių aliejaus, vyno (pirma vieta pasaulyje pagal eksportą), vaisių ir pomidorų konservų gamintojų ir eksportuotojų pasaulyje. 2009–2011 m. šalį ištiko didelė krizė.

Gyventojai

[redaguoti |redaguoti vikitekstą]
Pagrindinis straipsnis –Italijos demografija.
Populiacijos kitimas 1960 – 2006 m. Gyventojų skaičius pateikiamas tūkstančiais.

PoAntrojo pasaulinio karo labai pagerėjo Italijos ekonominė padėtis ir dėl to į šalį pradėjo važiuoti imigrantai, daug gyventojų iš kaimų išsikėlė į miestus. Iki aštunto dešimtmečio šalis pasižymėjo dideliu gimstamumu, bet tada jis smarkiai nukrito. Iš dalies dėl to, 14 metų ir jaunesni žmonės sudaro tik 13,5 %, o 65 metų ir vyresni – net 20,2 % šalies gyventojų.Vidutinė gyvenimo trukmė Italijoje yra viena iš didžiausių pasaulyje – 80,2 m. (2009 m. duomenys)[5]

Gyventojų pasiskirstymas

[redaguoti |redaguoti vikitekstą]

Viename kvadratiniame kilometre Italijoje vidutiniškai gyvena 190 žmonių (penktas didžiausias rodiklis ES), tačiau kai kuriuose regionuose po kelis kartus daugiau, pvz.,Lombardijoje – apie 377 žm./kv.km,Ligūrijoje – 344,Lacijuje – 296, oKampanijoje – 398. Žymiai mažesnis gyventojų tankumas pietinėje dalyje:Bazilikatoje tik 66 gyv./km². Rečiausiai apgyvendintas yraAostos slėnis – 36 gyv./km². Didžiosiose salose –Sicilijoje irSardinijoje gyventojų tankumas yra atitinkamai 198 gyv./km² ir 63 gyv./km².

Imigracija

[redaguoti |redaguoti vikitekstą]

2007 m. pabaigoje šalyje buvo 3 433 000 užsieniečių (5,8 % visos populiacijos). Tai 16,8 % daugiau nei 2006 m. ir net 122 % daugiau nei 2001 m.[13] Po Europos Sąjungos prasiplėtimo, daugiausiai imigrantų atvyko iš aplinkiniųRytų Europos šalių. Vis daugiau į Italiją imigruoja irazijiečiai. 2007 m. 52,02 % imigrantų atvyko iš Rytų Europos, 16,17 % – išŠiaurės Afrikos, 16,08 % – iš Azijos, 8,5 % – išŠiaurės arbaPietų Amerikos ir 7,06 % – išSubsacharinės Afrikos.[14] 87,3% imigrantų gyvena šiaurinėje arba centrinėje Italijoje ir tik 12,8% jų – šalies pietuose.

2010 m. pradžioje Italijoje gyveno jau 4 279 000 užsieniečių. Tai sudarė 7,1% visų Italijos gyventojų ir toks skaičius kiekvienais metais auga po 388,000 gyventojus.

Italijos sudėtis pagal kilmę: (2014 m.)[15]

TautybėPopuliacija% nuo visų Italijos gyventojų
Italai55 818 09992,00 %
Rumunai1 131 8391,81 %
Kilę išŠiaurės Afrikos646 6241,07 %
Albanai502 5460,77 %
Kinai265 8200,28 %
Ukrainiečiai233 7260,31 %
Azijiečiai (neskaitant kinų)499 0130,83 %
Kilę išPietų Amerikos324 9170,54 %
Kilę išSubsacharinės Afrikos285 1690,47 %
Kiti782 5491,29 %

Emigracija

[redaguoti |redaguoti vikitekstą]

Italijoje prasidėjo masinėemigracija netrukus po šalies suvienijimo1861 m. Tarp1898 ir1914 m., didžiausios emigracijos laikmečio, kasmet iš Italijos išvažiuodavo apie 750 000 gyventojų.[16]

Šiuo metu didelė dalis italų tautybės žmonių gyvena užsienio šalyse. Didžiausios italų bendruomenės yraBrazilijoje (25 milijonai),Argentinoje (20 milijonų),JAV (17,8 milijono),Urugvajuje (1,5 milijono),Kanadoje (1,4 milijono),Venesueloje (900 000) irAustralijoje (800 000).

Kalbos

[redaguoti |redaguoti vikitekstą]

Gyventojai kalba įvairiais italų kalbos dialektais ir mažumų kalbomis. Šaliaitalų kalbos atskiruose regionuose oficialiomis kalbomis laikomosvokiečių,prancūzų,friulų,ladinų irslovėnų kalbos. Be to, dar keletas mažumų kalbų turi specialų statusą (pagal Konstituciją ir jos nuostatas tikslinantį 1999 m. įstatymą):albanų,katalonų,graikų,kroatų,provansalų,poksitanų irsardų.

Be to, pasak 2005 m. apklausos, 25 % Italijos gyventojų gali susikalbėtiangliškai, 17 % –ispaniškai ir 14 % –prancūziškai.[17]

Religija

[redaguoti |redaguoti vikitekstą]
Milano katedra

Pasiskirstymas pagal religiją:

Reikia pažymėti, kad tik 36,8 % Romos katalikų sakė esą aktyvūs bažnyčios nariai. Musulmonų skaičius auga dėl imigracijos ir tik nedidelė dalis jų turi Italijos pilietybę.

Pasak 2005 m. apklausos, 74 % Italijos gyventojų „tiki, kad egzistuoja Dievas“, 16 % „tiki, jog yra kokia nors dvasia arba dvasinė energija“ ir 6 % „netiki jokiais dievais, dvasiomis ar dvasinėmis energijomis“ (likę 4 % neatsakė).[21] Pagal šiuos duomenis Italija yra viena iš labiau religingų Europos Sąjungos valstybių.

Miestai

[redaguoti |redaguoti vikitekstą]
Pagrindinis straipsnis –Italijos miestai.

72 % gyventojų gyvena miestuose. Pastebima kėlimosi iš miestų centrų į priemiesčius tendencija.

Palermas – penktas pagal dydį Italijos miestas
MiestasPopuliacija 2014 m.Populiacija 1977 m.
Roma2 872 0212 864 000
Milanas1 337 1551 736 000
Neapolis978 3991 225 000
Turinas896 7731 087 000
Palermas678 492686 000
Genuja592 507693 000
Bolonija386 181463 000
Florencija381 037438 000
Baris327 361362 000
Katanija315 601348 000

Kultūra

[redaguoti |redaguoti vikitekstą]
Pagrindinis straipsnis –Italijos kultūra.
Leonardas da Vinčis

Italija kaip valstybė neegzistavo iki šalies susivienijimo1861 m. Dėl šio palyginti vėlyvo susivienijimo ir istorinės autonomijos sričių, kurios apimaApeninų pusiasalį, daug tradicijų, kurias mes dabar atpažįstame kaip itališkas, gali būti kildinamos iš jų kilmės. Nepaisant šių sričių politinės ir socialinės izoliacijos, Italijos indėlis į kultūrinį ir istorinįEuropos paveldą išlieka didžiulis.2014 m. Italijoje buvo daugiausiaiUNESCO saugomų paveldo objektų pasaulyje (51).

Dailė, skulptūra ir architektūra

[redaguoti |redaguoti vikitekstą]

Iš Italijos kilę daugybė svarbių meno ir intelektualinių judėjimų, kurie pasklido visoje Europoje, tokie kaiprenesansas irbarokas. Italijoje kūrė vieni žymiausių visų laikų menininkų. Viduramžių Italijos dailėje buvo ryškiBizantijos meno įtaka, iš kurios pradėta vaduotisprotorenesanso laikotarpyje (XIII a. pabaigoje ir XIV a.). Šiuo metu dirbo skulptoriaiNikola irDžovanis Pizanai,Arnolfas di Kambijus, tapytojasČimabujė, iškilo Florencijos dailės mokykla, vedamaDžoto, ir Sienos mokykla, vedamaDučo.Džotas laikomas renesanso stilistikos įkvėpėju Italijoje, kurioje iki XIV a. pb. bizantijos, gotikos ir protorenesanso meno kryptys egzistavo lygiagrečiai.

XV a. pradžios Florencijoje, „renesanso lopšyje“, iškilo trys pagrindiniai menininkai: architektasBruneleskis, skulptoriusDonatelas ir tapytojasMazačas. Buvo atrasti linijinės perspektyvos dėsniai, dailės kūriniuose pradėta vadovautis proporcijų, racionalumo kriterijais, tapyboje figūros įgavo tūrio ir svorio pajautimą. Jų atradimus mene pratęsė architektasAlbertis, tapytojaiFra Andželikas,Učelas,Pjeras dela Frančeska,Mantenja,Perudžinas,Sandras Botičelis,Džovanis Belinis, skulptoriusAndrea del Verokjas ir kiti. XV a. pabaigoje ir XVI a. pradžioje kūrė trys didieji italų renesanso menininkai:Leonardas da Vinčis,Mikelandželas irRafaelis, kurių kūriniai padarė milžinišką įtaką Europos menui.Bramantė pradėjoŠv. Petro bazilikos statybas Romoje. Kitiaukštojo renesanso atstovai −Koredžas,Andrea del Sartas. XVI a. klestėjo Venecijos koloristinė dailės mokykla (Džordžonė,Ticianas,Paolas Veronezė,Tintoretas),manieristinė dailė (Džulijus Romanas,Pontormas,Bronzinas,Parmidžaninas), kūrė didelę įtaką Europos užmiesčio vilų dizainui padaręs architektasA. Paladijas.

XVI a. pabaigoje Italijoje pradėjo formuotis nauja stilistika −barokas, kuriai atstovavoKaravadžas ir jo pasekėjai, bei labiau klasikinėKaračių mokykla. Barokas ypač pasireiškėRomos miesto architektūroje. Joje dirboBerninis,Borominis ir kiti. XVII a. antroje pusėje Italijos ekonomika smuko, sumažėjo dailės užsakymų, XVIII a. vėlyvuoju baroku atsigavo Venecijos dailės mokykla, vedama sienų tapybos meistroTjepolo ir vedutistoKanaleto. XVIII ir XIX a. sandūroje kūrė iškiliausiuklasicizmo skulptoriumi įvardijamasA. Kanova.

XIX a. Italijos dailė nebevaidino žymesnio vaidmens Europos dailėje. Kai kurie iš žymesnių XIX a. dailininkų:F. Ajesas,Dž. Fatoris,Dž. Boldinis. XX a. pradžioje italų dailininkai pradėjofuturizmo modernistinę meno srovę, kūrė metafizinės tapybos atstovai (Dž. De Kirikas,Dž. Morandis). Vienu iš garsiausių moderniojo meno atstovų tapoModiljanis. XX a. antroje pusėje išgarsėjo architektasRenzo Piano.

Pizos bokštas
XII−XIV a.
Santa Maria del Fiore katedra
XIV−XV a.
Mona Liza
aut.Leonardas da Vinčis
apie 1503−1506 m.
Dovydas
aut.Mikelandželas
1501−1504 m.
Siksto Madona
aut.Rafaelis
1513−1514 m.

Literatūra

[redaguoti |redaguoti vikitekstą]

Šalia pagrindinio šiuolaikinės italų kalbosDante Aligierio kūrinio „Dieviškoji komedija“ (itališkai Divina Commedia), Italija gali pasigirti ir kitais garsiais rašytojais, poetais ir literatais:Giovanni Boccaccio,Giacomo Leopardi,Alessandro Manzoni,Torquato Tasso,Ludovico Ariosto irFrančeskas Petrarka. Pastarojo žinomiausia ekspresijos išraiškos priemonė,sonetas, buvo sukurta Italijoje. Rašytojas ir žurnalistasCarlo Collodi (g.1826 m.) pasaulyje išgarsėjo sukurdamas pasaką vaikams „Pinokio nuotykiai. Medinuko istorija“. Ši knyga išversta į daugiau nei 300 kalbų visame pasaulyje ir yra labiausiai verčiama ne religinė knyga pasaulyje.[22]

Žinomi filosofai, tarp kurių yraGiordano Bruno,Marsilijus Fičinas,Niccolò Machiavelli irGiambattista Vico. Šiuolaikiniai literatai irNobelio premijos laureatai yra poetasGiosu è Carducci (1906), realistinis rašytojasGrazia Deledda (1926), šiuolaikinis teatro autoriusLuigi Pirandello (1936), poetaiSalvatore Quasimodo (1959) irEugenio Montale (1975), satyras ir teatro autorius Dario Fo (1997).

Muzika

[redaguoti |redaguoti vikitekstą]
Dantė „Dieviškosios komedijos“ autorius

Italų kultūroje svarbų vaidmenį vaidinomuzika – nuo liaudies muzikos iki klasikos. Pagimdžiusioperą, Italija įnešė didelį indėlį į klasikinės muzikos fondus. Instrumentai kaippianinas irsmuikas buvo išrasti Italijoje. Daugelis egzistuojančių klasikinės muzikos formų, kaipsimfonija,koncertas ir sonata, randa savo šaknis Italijoje. Tarp garsiausių Italijos kompozitorių: renesanso kompozitoriaiPalestrina irClaudio Monteverdi, baroko kompozitoriaiDomenico Scarlatti,Arcangelo Corelli irVivaldi, Klasicizmo kompozitoriaiPaganini irGioachino Rossini, bei romantizmo kompozitoriaiVerdi irPuccini. Šiuolaikiniai Italijos kompozitoriai, tokie kaip Berio ir Nono, yra reikšmingi bandomosios ir elektroninės muzikos išsivystyme.

Kinas

[redaguoti |redaguoti vikitekstą]

Pirmasis Italijos kino filmas buvo kelių sekundžių trukmės, vaizduojantis popiežiaus Leo XIII palaiminimą sukurtas1895 m. Italijos kino pramonė susikūrė tarp1903 ir1908 metų, kuomet įsikūrė pagrindinės Italijos kino produkcijos kompanijos –Roman Cines,Ambrosio of Turin irItala Film.

Po karo Italijos kino kultūra sparčiai plėtėsi ir populiarėjo visame pasaulyje. Žymiausi to meto režisieriai buvoVittorio De Sica,Federico Fellini,Sergio Leone,Pier Paolo Pasolini,Michelangelo Antonioni irDario Argento.

Pastaruoju metu Italijos kinas retai tampa populiarus visame pasaulyje. Tokiomis išimtimis galima vadinti1997 m.Roberto Benigni sukurtąGyvenimas yra gražus ir1994 m.Il Postino (režisierius Michael Radford).

Galilėjo Galilėjus

Mokslas

[redaguoti |redaguoti vikitekstą]

Mokslinės revoliucijos kryptimi pažangą padarėGalilėjo Galilėjus, oLeonardas da Vinčis laikomas archetipiniu Renesanso žmogumi. Italija buvo mokslininkų ir išradėjų šalis: fizikoEnrico Fermi (komandos, kuri pastatė pirmą branduolinį reaktorių, vadovas), astronomoGiovanni Domenico Cassini, fizikoAlessandro Volta, (elektrinės baterijos išradėjas), matematikųLagrange irFibonacci,Guglielmo Marconi (radijo išradėjas, Nobelio fizikos premijos laureatas),Antonio Meucci (vienas iš telefono išradėjų) ir daugelio kitų.

Sportas

[redaguoti |redaguoti vikitekstą]
Pagrindinis straipsnis –Italijos sportas.
1982 m. pasaulio futbolo čempionato nugalėtojaItalijos vyrų futbolo rinktinė

Populiariausias sportas šalyje yrafutbolas (Serie A lyga yra viena žinomiausių pasaulyje). Italijoje1934 m. vykoII pasaulio futbolo čempionatas,1968 m. –III Europos futbolo čempionatas,1980 m. –VI Europos futbolo čempionatas,1990 m. –XIV pasaulio futbolo čempionatas.Italijos vyrų futbolo rinktinė pasaulio čempione tapo keturis kartus –1934,1938,1982 ir2006 m., o stipriausia Europoje tapo1968 ir2021 metais.

Krepšinis tarp populiariausių antras. Taip pat populiarūstinklinis, vandensvydis, fechtavimasis, regbis,dviračių lenktynės,ledo ritulys (daugiausiaMilane,Trentino-Alto Adidžė irVeneto regionuose) irFormulės-1 lenktynės.

Žiemos sportas yra populiariausias šiaurėje, kuriose italai konkuruoja tarptautiniuose čempionatuose irOlimpinėse žaidynėse. Sportas yra įtraukiamas ir į festivalius – Palio ir Gondola (regata) rungtynės vyksta Venecijoje kiekvieną rugsėjo pirmąjį sekmadienį.

Sporto rungtys šalyje išsivystė nuo gladiatorių kovų Antikinėje Romoje Koliziejuje iki klubinių futbolo komandų kovų Olimpiniame Romos stadione.

Italijoje nuo1909 m. kasmet vyksta dviračių lenktynėsGiro d'Italia – tai yra antros seniausios pasaulinio lygio dviračių lenktynės poTour de France.

Pensijos

[redaguoti |redaguoti vikitekstą]

2024 m. duomenimis, vidutinė pensija Italijoje (įskaitant senatvės, invalidumo, našlių ir socialines pensijas) siekė apie 1 884 eurus per mėnesį.[23]

Kita informacija

[redaguoti |redaguoti vikitekstą]

Pastabos

[redaguoti |redaguoti vikitekstą]
  1. Atskiruose regionuose –vokiečių irladinų Pietų Tirolyje,slovėnų Friuli-Venecijoje Džiulijoje irprancūzų Aostos Slėnyje.

Šaltiniai

[redaguoti |redaguoti vikitekstą]
  1. „Surface water and surface water change“.Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO). Nuoroda tikrinta2020-10-11.
  2. „Indicatori demografici“.www.istat.it (italų). 2022-04-08. Nuoroda tikrinta2022-07-27.
  3. 3,03,1„World Economic Outlook Database“.Tarptautinis valiutos fondas.
  4. Pasaulio vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006–2014. (VLKK versija)
  5. 5,05,1CŽV pasaulio faktų knyga: ItalijaArchyvuota kopija 2017-07-09 išWayback Machine projekto.
  6. 73-year-old Sicilian Sergio Mattarella is Italy’s new president
  7. „Raggiunto l’accordo per un governo M5S-Lega con Conte premier“
  8. „Consultazioni per la formazione del nuovo governo“ [Consultations for the formation of the new government].Quirinale (italų). 2022-10-20.Suarchyvuota iš originalo 2022-10-20. Nuoroda tikrinta2022-10-21.
  9. Horowitz, Jason (2022-10-21).„Giorgia Meloni Gets Go-Ahead for New Italian Government“.The New York Times.ISSN 0362-4331.Suarchyvuota iš originalo 2022-10-21. Nuoroda tikrinta2022-10-21.
  10. Galligan D.J., (1998).Administrative Justice in the New European Democracies, p. 206-210
  11. Danner, Richard A./Bernal, Marie-Louise H. (1994).Introduction to Foreign Legal Systems. New York: Oceana Publications, p. 314-316
  12. M6.1 – 3 km W of Visso, Italy
  13. „Demographic Outlook“(PDF).Eurostat. Nuoroda tikrinta2009-05-10.
  14. (Itališkai)„The foreign people resident in Italy“(PDF).Istat. 2008-10-09. Suarchyvuotasoriginalas(PDF) 2012-01-11. Nuoroda tikrinta2009-05-10.
  15. La popolazione straniera residente in Italia
  16. Causes of the Italian mass emigrationArchyvuota kopija 2009-07-01 išWayback Machine projekto.
  17. (Angliškai)Europeans and their Languages (14 psl.)
  18. (Itališkai)„Italy: 88% of Italians declare themselves Catholic“. Corriere della Sera. 2006-01-18. Nuoroda tikrinta2009-05-10.
  19. 19,019,119,219,3Caritas Dossier Immigrazione 2007Archyvuota kopija 2007-11-29 išWayback Machine projekto.
  20. EtnomediaArchyvuota kopija 2009-06-21 išWayback Machine projekto.
  21. „(angliškai) Eurobarometer on Social Values, Science and technology 2005 - 9 puslapis“(PDF).
  22. Giovanni Gasparini.La corsa di Pinocchio. Milano, Vita e Pensiero, 1997. p. 117.ISBN88-343-4889-3
  23. „Nuostabioji Roma liudija tūkstantmečių istoriją“.Senjorų svetainė. Nuoroda tikrinta2025-07-31.

Nuorodos

[redaguoti |redaguoti vikitekstą]
Portal
Vikisritis:Italija
Vikiteka: Italija – vaizdinė ir garsinė medžiaga
Vikižodynas
Vikižodynas
Laisvajame žodyne yra terminasItalija

Bendros nuorodos:

Žemėlapiai:


Ž  A  R
Šalių sąrašas |Europa
Ž  A  R
Europos Sąjunga
Simboliai
Istorija
Pirmtakai
Sutartys
Institucijos
Valstybės narės
Ž  A  R
Šiaurės Atlanto sutarties organizacija
Valstybės narės
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Italija&oldid=7646743"
Kategorija:
Paslėpta kategorija:

[8]ページ先頭

©2009-2025 Movatter.jp