Italija garsi savovirtuve, madomis ir dizainu, drabužių pramone, architektūra, menu, muzika ir kaip puiki vieta turizmui. Italija priklauso labiausiai išsivysčiusių pasaulio pramoninių valstybių grupeiG8.
Italijos istorija yra turbūt svarbiausia visų paleiViduržemio jūrą išsidėsčiusių šalių kultūriniam ir socialiniam vystymuisi. Po Didžiosios Graikijos,etruskų civilizacijos ir ypačRomos imperijos, kuri dominavo šioje pasaulio dalyje daugelį šimtmečių, atėjo viduramžių humanizmas irRenesansas, toliau formavęs Europos filosofiją ir meną. Romos mieste yra bene patys įspūdingiausi baroko paminklai.
XVI a. didžiojoje Italijos dalyje įsitvirtinoIspanija, o po1701–1714 m. Ispanijos palikimo karų – AustrijosHabsburgai. Romoje yra svarbiausibaroko epochos paminklai. NuoXVIII a. pabaigos Italijoje prasidėjo judėjimas už nacionalinį išsivadavimą ir teritorinio susiskaidymo likvidavimą (Risordžimento).XVIII a. pab. –1814 m. Italija buvoNapoleono Prancūzijos valdžioje. 1814-15 m. Vienos kongresas Italijoje atkūrė feodalines-absoliutines monarchijas. Kovai už Italijos suvienijimą vadovavokarbonarai, „Jaunoji Italija“ ir kitos organizacijos.
1859 m. Austrija netekoLombardijos, kuri buvo prijungta prieSardinijos. Iki1860 m. pabaigos Italijos teritorija praktiškai buvo apjungta aplinkSardinijos karalystę (nuo1861 m. – Italijos karalystė). Pagrindinis Italijos susivienijimo architektas buvoKamilas Kavūras, Viktoro Emanuelio ministras. Pati Roma dar dešimtmečiui liko popiežių valdžioje ir Italijos karalystės dalimi tapo tik1870 m.rugsėjo 20 d. galutinio Italijos susivienijimo dieną. Popiežiams liko Vatikanas, svarbus anklavas, iš visų pusių apsuptas Italijos (Romos miesto).
Benito Musolinio fašistinė diktatūra (1922–1943) užgrobėEtiopiją (1935–1936) irAlbaniją (1939). Sudariusi karinę sąjungą suVokietija irJaponija,1940 m. Italija įstojo įAntrąjį pasaulinį karą ir jį pralaimėjo.1945 m. pasipriešinimo judėjimo ir anglų bei amerikiečių pajėgų Italija buvo išlaisvinta.1946 m. referendumas dėl monarchijos pasibaigė Italijos respublikos paskelbimu ir naujos konstitucijos priėmimu1948 m.sausio 1 d. Karališkosios šeimos nariai buvo išsiųsti į tremtį, dėl jų ryšių su fašistiniu režimu ir grįžti į šalį jiems leista tik2002 m.
PoAntrojo pasaulinio karo politinėje arenoje dominavo Krikščionių demokratų partija, kuri1945–1981 ir1987–1992 m. formavo vyriausybes. Didelis korupcijos augimas visose valdžios grandyse privedė prie rinkimų sistemos pakeitimo.1993 m.rugpjūčio 4 d. priimtas naujas parlamento rinkimų įstatymas. Italija buvo tarpNATO irEuropos Sąjungą įsteigusių valstybių,1999 m. įsivedėeurą.
Nuo1996 m. pradėjusi dirbti XIII Italijos vyriausybė turėjo problemų dėl savo galių išlaikymo. Šioje vyriausybėje dirbo net trysministrai pirmininkai –Romano Prodi iki1998 m.,Massimo d'Alema iki2000 m. irGiuliano Amato iki2001 m. rinkimų. Naujus XIV-tos vyriausybės rinkimus laimėjoSilvio Berlusconi. Ši vyriausybė, vadovaujant S. Berlusconi, išsilaikė visą 5 metų kadenciją ir tapo ilgiausiai gyvavusi vyriausybė nuoII pasaulinio karo laikų. Šios vyriausybės valdymo metu Italija prisijungė prie kariniųJAV pajėgų misijosIrake.
XV Italijos vyriausybė vadovaujant Romano Prodi dirbo tik dvejus metus, kuomet2008 m. premjeras pralaimėjo jam iškeltą interpeliaciją. Vadovauti naujai vyriausybei trečią kartą išrinktas Silvio Berlusconi.
Valdymo forma –parlamentinė demokratija. Šalies vadovas yraprezidentas, renkamas 7 metams. Jį renka parlamentas bendrame posėdyje su nedideliu skaičiumi regionų atstovų. Prezidentas skiria premjerą, kuris siūlo kitus ministrus (formaliai įvardinami prezidento). Prezidento mandatas gali būti atnaujintas neribotą skaičių kartų. Ilgiausiai poste išbuvo Italijos prezidentasGiorgio Napolitano, išrinktas2006 m.gegužės 10 d., perrinktas2013 m.balandžio 20 d. ir ėjęs šias pareigas iki atsistatydinimo2015 m.sausio 14 d.[5]
Įstatymų leidžiamoji valdžia yra dviejų rūmųparlamentas, vadinamasParlamento. Parlamento rūmai renkami 5 metams, visuotinuose ir tiesioginiuose rinkimuose mišriamažoritarine ir proporcine sistema. Pagal1993 m. priimtus įstatymus, Italija turi vienmandates apygardas 75 % vietų parlamente; likusius 25 % užima propocine sistema išrinkti deputatai.Atstovų rūmai turi 630 narių. Šalia 315 renkamų narių, Senatui priklauso buvę prezidentai ir kai kurie kiti asmenys, paskirti iki gyvos galvos pagal specialias konstitucines nuostatas. Abeji rūmai renkami 5 metams, bet gali būti paleisti anksčiau termino. Įstatymų projektai gali kilti iš abejų rūmų ir turi būti priimti daugumos abiejuose rūmuose.
Ministrų taryba (daugiausiai, bet nebūtinai susidedanti iš parlamento narių) turi turėti pasitikėjimą (Fiducia) abejuose parlamento rūmuose. Pagrindinės Italijos politinės partijos yraForza Italia (FI) irKairieji demokratai. Italijos teisinė sistema remiasi Romos teise, modifikuota Napoleono kodekso ir vėlesnių statutų.Konstitucinis teismas (Corte Costituzionale) yra sukurtas po Antrojo pasaulinio karo.
Nuo2008 m.balandžio 14 d. iki2011 m. lapkričio mėnesio trečią kadenciją Italijos ministru pirmininku buvo šalies milijardieriusSilvio Berlusconi. 2011 m.lapkričio 8 d. praradęs politinį ir visuomenės pasitikėjimą jis pasitraukė iš šio posto, leisdamas Italijai vykdyti ekonominę pertvarką. Naujuoju ministru pirmininku buvo paskirtas Italijos ekonomistas ir eurokomisarasMario Monti.
2014 m.vasario 22 d. naujuoju šalies ministru pirmininku tapo 39 metųMatteo Renzi – jis tapo jauniausiu šalies premjeru šiuolaikinėje Italijos istorijoje.
2015 m. pradžioje apie savo pasitraukimą iš šalies vadovo pareigų pranešėGiorgio Napolitano, šias pareigas ėjęs 9 metus. Naujuoju 12-uoju šalies vadovu tapo buvęs Italijos konstitucinio teismo teisėjasSergio Mattarella.[6]
2018 m. parlamento rinkimuose daugumą laimėjo partijosMovimento 5 Stelle irLega Nord, o naujuoju šalies ministru pirmininku išrinktas universiteto profesoriusGiuseppe Conte.[7]
Po2022 m. Italijos parlamentinės krizės surengus pirmalaikius rinkimus, „Italijos brolių“ bei kitų dešiniųjų partijų koalicija laimėjo daugumą, oDžordža Meloni išrinkta Italijos ministre pirmininke (pirmoji moteris šiose pareigose).[8][9]
1947 metųKonstitucijoje buvo reglamentuota, kad magistrantūra (teisėjai, prokurorai, tyrėjai ir pan.) sudaro autonominį ir nepriklausomą nuo kitų valdžių sluoksnį[10]. Visi vakansiniai magistrantūros narių paskyrimai ir kiti veiksmai, susiję su personalu, galėjo būti vykdomi tik per Aukščiausiąją magistrantūros tarnybą, kurią valdoPrezidentas. Šią Tarnybą sudaro Kasacinio teismo pirmasis pirmininkas irprokuroras; dvi trečiosios kitų narių išrenkamos visaisteisėjais, o trečdalis – Parlamento bendrame abiejų rūmų posėdyje iš teisės mokslųprofesorių iradvokatų, kurių darbo patirtis yra ne mažesnė nei 15 metų. Jie vykdo savo pareigas 4 metus ir negali būti tuo metu renkami kitoms pareigoms. Verta pabrėžti, jog Aukščiausioji magistrantūros tarnyba - tai tam tikra teisminės savivaldos institucija, kuriai suteiktas maksimalus teisių skaičius valdant justiciją šalyje. Italijos teisminėje sistemoje bene svarbiausia vieta atitenkaKonstituciniam teismui, kurio sudėtyje yra 15 narių, išrinktų iš teisėjų, teisės mokslų profesorių ir advokatų, turinčių ne mažesnę nei 20 metų darbo patirtį, skaičiaus.Prezidentas ir Parlamentas skiria po 5 teisėjus, Kasacinis teismas skiria 3 teisėjus, o Ministrų taryba irApskaitos rūmai – po vieną teisėją. Konstitucinio teismo teisėjai skiriami pareigoms 9 metams ir gali būti išrenkami pakartotinai. Italijos teisminės valdžios autoritetas ženkliai sustiprėjo pastaraisiais metais, kai teisėsaugosinstitucijoms pavyko pasiekti ne mažai rezultatų kovoje su dešiniuoju ir kairiuoju terorizmu ir mafija. Pastaroji kartu sukorumpuotomis struktūromis buvo glaudžiai susietos tarpusavy ir kai kurievalstybės viršininkai ištisus metus gynė jų nusikalstamus vadovus, tačiau vėliaupolicijos instancijos ir teisminė valdžia kiek pagerino situaciją, vykdydama monitoringą nusikalstamoje srityje[11].
Italijos pagrindas yra ilgas, aulinį batą primenantisApeninų pusiasalis, kuris išsikiša įViduržemio jūrą, kur kartu su didžiosiomis Sardinijos ir Sicilijos salomis atskiria Viduržemio jūros dalis: Ligūrijos jūrą, Tirėnų jūrą, Jonijos jūrą irAdrijos jūrą. Jūros pakrantės ilgis sudaro iki 7600 km. Italija priskiriama Pietų Europai.
Šalies ilgis iš šiaurės į pietus sudaro apie 1140 km. Italija daugiausia yra kalnų šalis.Apeninų kalnai (aukščiausias taškas –Korno viršukalnė 2914 m) sudaro pusiasalio pagrindą, einantį į šiaurės vakarus iki susijungimo suAlpėmis (Ligūrijos, Pajūrio, Kotijos, Grajo, Peninų, Leponto, Sergamo, Karnijos irJulijos Alpės), kalnagūbriu, kuris „uždaro“ Italiją iš šiaurės. Čia yra Aostos, Fiemės ir Gardenos tarpukalnių slėniai ir didelė aliuvinė lyguma, vadinama Po-Venecijos lyguma, per kurią teka Po upė ir jos pagrindiniai intakai iš Alpių, Apeninų ir Dolomitų.
Aukščiausia šalies viršukalnė yraMonblanas (Monte Bianco) ant sienos suPrancūzija (4810 m virš jūros lygio), nors Italija dažniau siejama su savo garsiaisiais ugnikalniais: šiuo metu miegančiuVezuvijumi netoliNeapolio ir labai aktyviaEtna Sicilijoje, taip pat žymus yraStrombolio ugnikalnis. Italijai priklauso ir vulkaninėsalaVulkano.
Italijos teritorijoje susiduria Euroazijos ir Afrikostektoninės plokštės, tad ši zona yra seismiškai aktyvi. Kasmet šalyje įvyksta mažesni ar didesniŽemės drebėjimai. Vienas didžiausių Žemės drebėjimų Italijoje įvyko1908 m.gruodžio 28 d.Mesinoje irKalabrijos Redže – tuomet 7,1 Mw stiprumo Žemės drebėjimas nusinešė nuo 75 000 iki 200 000 gyvybių. Buvo sugriauta apie 80 proc. šių miestų.2016 m. spalį Italijos centrinėje dalyje įvyko trysŽemės drebėjimai – jie buvo didžiausi per pastaruosius 30 metų.[12]
Ilgiausia Italijos upė yraPo, kurios ilgis 668 km; kitos ilgiausios upės yraAdidžė (410 km),Tibras (405 km),Arnas (221 km). Didžiausias Italijos ežeras yraGarda (370 km²), esantis šiaurinėje šalies dalyje; kiti didžiausi ežerai:Madžorė (212 km²),Komas (146 km²),Trazimenas (129 km²). Aukščiausia užtvanka: Vajontos 265 m.
Bendra Italijos sausumos siena sudaro 1932,2 km. Italija ribojasi su šiomis valstybėmis:Prancūzija (488 km),Šveicarija (740 km),Austrija (430 km) irSlovėnija (232 km). Italijos teritorijos viduje taip pat ribojasi suSan Marinu (39 km) irVatikanu (3,2 km).
Klimatas – Viduržemio jūros (mediteraninis),Sicilijoje – subtropinis. Vidutinė sausio temperatūra nuo 0 iki 12 °C, liepos 20-28 °C, krituliai daugiausia žiemą (600–1000 mm per metus, kalnuose vietomis virš 3000 mm).
Naudingosios iškasenos: lauko špatai,marmuras,pemza, pocolanas,akmens druska. Pagal energetikos ir rūdų išteklius tarp OECD šalių skurdesnė tikJaponija.
Užterštumas:Milane įregistruotas vienas aukščiausių sieros dioksido kiekių pasaulyje; Po upė kasmet „išmeta“ į jūrą apie 250 tonų arseno.
Italija turi diversifikuotą pramoninę ekonomiką su panašia bendra apimtimi ir skaičiuojant vienam gyventojui kaip ir Prancūzijoje ir D. Britanijoje. Italijos kapitalistinė ekonomika išlieka pasidalinusi į pramoninę Šiaurę, dominuojamą privataus sektoriaus, ir mažiau išvystytus žemės ūkiu besiremiančius Pietus su 20 % bedarbystės.
Pagrindinės pramonės šakos:mašinų gamyba, metalurgija, chemijos ir naftos chemijos pramonė, lengvoji ir maisto pramonė. Italija yra viena stambiausių automobilių, dviračių ir mopedų, traktorių, skalbimo mašinų ir šaldytuvų, radioelektronikos, pramonės įrangos, plieninių vamzdžių, plastmasių ir dirbtinio pluošto, automobilių padangų, taip pat gatavų rūbų ir odinės avalynės, makaronų, sūrio, alyvuogių aliejaus, vyno (pirma vieta pasaulyje pagal eksportą), vaisių ir pomidorų konservų gamintojų ir eksportuotojų pasaulyje. 2009–2011 m. šalį ištiko didelė krizė.
Populiacijos kitimas 1960 – 2006 m. Gyventojų skaičius pateikiamas tūkstančiais.
PoAntrojo pasaulinio karo labai pagerėjo Italijos ekonominė padėtis ir dėl to į šalį pradėjo važiuoti imigrantai, daug gyventojų iš kaimų išsikėlė į miestus. Iki aštunto dešimtmečio šalis pasižymėjo dideliu gimstamumu, bet tada jis smarkiai nukrito. Iš dalies dėl to, 14 metų ir jaunesni žmonės sudaro tik 13,5 %, o 65 metų ir vyresni – net 20,2 % šalies gyventojų.Vidutinė gyvenimo trukmė Italijoje yra viena iš didžiausių pasaulyje – 80,2 m. (2009 m. duomenys)[5]
Viename kvadratiniame kilometre Italijoje vidutiniškai gyvena 190 žmonių (penktas didžiausias rodiklis ES), tačiau kai kuriuose regionuose po kelis kartus daugiau, pvz.,Lombardijoje – apie 377 žm./kv.km,Ligūrijoje – 344,Lacijuje – 296, oKampanijoje – 398. Žymiai mažesnis gyventojų tankumas pietinėje dalyje:Bazilikatoje tik 66 gyv./km². Rečiausiai apgyvendintas yraAostos slėnis – 36 gyv./km². Didžiosiose salose –Sicilijoje irSardinijoje gyventojų tankumas yra atitinkamai 198 gyv./km² ir 63 gyv./km².
2007 m. pabaigoje šalyje buvo 3 433 000 užsieniečių (5,8 % visos populiacijos). Tai 16,8 % daugiau nei 2006 m. ir net 122 % daugiau nei 2001 m.[13] Po Europos Sąjungos prasiplėtimo, daugiausiai imigrantų atvyko iš aplinkiniųRytų Europos šalių. Vis daugiau į Italiją imigruoja irazijiečiai. 2007 m. 52,02 % imigrantų atvyko iš Rytų Europos, 16,17 % – išŠiaurės Afrikos, 16,08 % – iš Azijos, 8,5 % – išŠiaurės arbaPietų Amerikos ir 7,06 % – išSubsacharinės Afrikos.[14] 87,3% imigrantų gyvena šiaurinėje arba centrinėje Italijoje ir tik 12,8% jų – šalies pietuose.
2010 m. pradžioje Italijoje gyveno jau 4 279 000 užsieniečių. Tai sudarė 7,1% visų Italijos gyventojų ir toks skaičius kiekvienais metais auga po 388,000 gyventojus.
Italijoje prasidėjo masinėemigracija netrukus po šalies suvienijimo1861 m. Tarp1898 ir1914 m., didžiausios emigracijos laikmečio, kasmet iš Italijos išvažiuodavo apie 750 000 gyventojų.[16]
Šiuo metu didelė dalis italų tautybės žmonių gyvena užsienio šalyse. Didžiausios italų bendruomenės yraBrazilijoje (25 milijonai),Argentinoje (20 milijonų),JAV (17,8 milijono),Urugvajuje (1,5 milijono),Kanadoje (1,4 milijono),Venesueloje (900 000) irAustralijoje (800 000).
Reikia pažymėti, kad tik 36,8 % Romos katalikų sakė esą aktyvūs bažnyčios nariai. Musulmonų skaičius auga dėl imigracijos ir tik nedidelė dalis jų turi Italijos pilietybę.
Pasak 2005 m. apklausos, 74 % Italijos gyventojų „tiki, kad egzistuoja Dievas“, 16 % „tiki, jog yra kokia nors dvasia arba dvasinė energija“ ir 6 % „netiki jokiais dievais, dvasiomis ar dvasinėmis energijomis“ (likę 4 % neatsakė).[21] Pagal šiuos duomenis Italija yra viena iš labiau religingų Europos Sąjungos valstybių.
Italija kaip valstybė neegzistavo iki šalies susivienijimo1861 m. Dėl šio palyginti vėlyvo susivienijimo ir istorinės autonomijos sričių, kurios apimaApeninų pusiasalį, daug tradicijų, kurias mes dabar atpažįstame kaip itališkas, gali būti kildinamos iš jų kilmės. Nepaisant šių sričių politinės ir socialinės izoliacijos, Italijos indėlis į kultūrinį ir istorinįEuropos paveldą išlieka didžiulis.2014 m. Italijoje buvo daugiausiaiUNESCO saugomų paveldo objektų pasaulyje (51).
Iš Italijos kilę daugybė svarbių meno ir intelektualinių judėjimų, kurie pasklido visoje Europoje, tokie kaiprenesansas irbarokas. Italijoje kūrė vieni žymiausių visų laikų menininkų. Viduramžių Italijos dailėje buvo ryškiBizantijos meno įtaka, iš kurios pradėta vaduotisprotorenesanso laikotarpyje (XIII a. pabaigoje ir XIV a.). Šiuo metu dirbo skulptoriaiNikola irDžovanis Pizanai,Arnolfas di Kambijus, tapytojasČimabujė, iškilo Florencijos dailės mokykla, vedamaDžoto, ir Sienos mokykla, vedamaDučo.Džotas laikomas renesanso stilistikos įkvėpėju Italijoje, kurioje iki XIV a. pb. bizantijos, gotikos ir protorenesanso meno kryptys egzistavo lygiagrečiai.
XVI a. pabaigoje Italijoje pradėjo formuotis nauja stilistika −barokas, kuriai atstovavoKaravadžas ir jo pasekėjai, bei labiau klasikinėKaračių mokykla. Barokas ypač pasireiškėRomos miesto architektūroje. Joje dirboBerninis,Borominis ir kiti. XVII a. antroje pusėje Italijos ekonomika smuko, sumažėjo dailės užsakymų, XVIII a. vėlyvuoju baroku atsigavo Venecijos dailės mokykla, vedama sienų tapybos meistroTjepolo ir vedutistoKanaleto. XVIII ir XIX a. sandūroje kūrė iškiliausiuklasicizmo skulptoriumi įvardijamasA. Kanova.
XIX a. Italijos dailė nebevaidino žymesnio vaidmens Europos dailėje. Kai kurie iš žymesnių XIX a. dailininkų:F. Ajesas,Dž. Fatoris,Dž. Boldinis. XX a. pradžioje italų dailininkai pradėjofuturizmo modernistinę meno srovę, kūrė metafizinės tapybos atstovai (Dž. De Kirikas,Dž. Morandis). Vienu iš garsiausių moderniojo meno atstovų tapoModiljanis. XX a. antroje pusėje išgarsėjo architektasRenzo Piano.
Italų kultūroje svarbų vaidmenį vaidinomuzika – nuo liaudies muzikos iki klasikos. Pagimdžiusioperą, Italija įnešė didelį indėlį į klasikinės muzikos fondus. Instrumentai kaippianinas irsmuikas buvo išrasti Italijoje. Daugelis egzistuojančių klasikinės muzikos formų, kaipsimfonija,koncertas ir sonata, randa savo šaknis Italijoje. Tarp garsiausių Italijos kompozitorių: renesanso kompozitoriaiPalestrina irClaudio Monteverdi, baroko kompozitoriaiDomenico Scarlatti,Arcangelo Corelli irVivaldi, Klasicizmo kompozitoriaiPaganini irGioachino Rossini, bei romantizmo kompozitoriaiVerdi irPuccini. Šiuolaikiniai Italijos kompozitoriai, tokie kaip Berio ir Nono, yra reikšmingi bandomosios ir elektroninės muzikos išsivystyme.
Pirmasis Italijos kino filmas buvo kelių sekundžių trukmės, vaizduojantis popiežiaus Leo XIII palaiminimą sukurtas1895 m. Italijos kino pramonė susikūrė tarp1903 ir1908 metų, kuomet įsikūrė pagrindinės Italijos kino produkcijos kompanijos –Roman Cines,Ambrosio of Turin irItala Film.
Pastaruoju metu Italijos kinas retai tampa populiarus visame pasaulyje. Tokiomis išimtimis galima vadinti1997 m.Roberto Benigni sukurtąGyvenimas yra gražus ir1994 m.Il Postino (režisierius Michael Radford).
Žiemos sportas yra populiariausias šiaurėje, kuriose italai konkuruoja tarptautiniuose čempionatuose irOlimpinėse žaidynėse. Sportas yra įtraukiamas ir į festivalius – Palio ir Gondola (regata) rungtynės vyksta Venecijoje kiekvieną rugsėjo pirmąjį sekmadienį.
Sporto rungtys šalyje išsivystė nuo gladiatorių kovų Antikinėje Romoje Koliziejuje iki klubinių futbolo komandų kovų Olimpiniame Romos stadione.
Italijoje nuo1909 m. kasmet vyksta dviračių lenktynėsGiro d'Italia – tai yra antros seniausios pasaulinio lygio dviračių lenktynės poTour de France.
.svg)
.jpg)
