SeniausiejiPirėnų pusiasalio gyventojai buvoiberai, kurių vardu pavadintas ir pusiasalis. IX a. m. e. pradžioje, iš dabartinės Prancūzijos, į Pirėnų pusiasalį persikėlė baskų gentys.
XI a. pr. m. e. pietinėje Iberijos pakrantėje savo prekybines kolonijas ėmė steigtifinikiečiai. Žymiausia jų buvo Gadiras (dabartinio Kadiso vietoje).VIII a. pr. m. e. Viduržemio jūros pakrantėse pusiasalio rytuose įkurtos pirmosios graikų kolonijos (žymiausia jų – Emporion).VI a. pr. m. e. prasidėjo kovos tarp graikų ir kartaginiečių dėl dominavimo Viduržemio jūros vakarinėse pakrantėse.
III –II a. pr. m. e. kartaginiečiai įsikūrė beveik visoje Ispanijos Viduržemio jūros pakrantėje irIII a. pr. m. e. pabaigoje didesnė pusiasalio teritorija pakliuvo į Kartaginos valdžią.209 m. pr. m. e., po antrojoPūnų karo vakarinė ir pietinė pusiasalio dalis atitekoRomos imperijai. Nepaisant atkaklaus kai kurių keltiberų genčių pasipriešinimo (ypatingai reikšmingas arevakų genties sostinėsNumancijos pasipriešinimas),I a. pr. m. e. pabaigoje visa Pirėnų pusiasalio teritorija buvo užimta romėnų.
Vakarų Romos imperijos gyvavimo pabaigoje į Galiją atsikraustė vestgotai, kurie ten įkūrė Vestgotų karalystę, apėmusią ir didelę dalį Iberijos. Skaudžiai pralaimėję frankams vestgotai pasitraukė iš Galijos į Iberiją,Toledas tapo jų sostine.
711 metaismaurai, persikėlę perGibraltarą, sutriuškino vestgotų valstybę ir užėmė visą Pirėnų pusiasalį. Maurams nepavyko ilgai išlaikyti šiaurinės kalnuotos pusiasalio dalies. Ten nuoVIII a. suklestėjo keletas krikščioniškų karalysčių, tokių, kaipAstūrija,Leonas,Kastilija,Aragonas. Likusioje pusiasalio dalyje susiformavo musulmoniškas regionasAl-Andalusija, kuris išsilaikė iki patXV a. Krikščioniškosios valstybės lėtai plėtė savo teritorijas į pietus, vykdydamirekonkistą, arba Pirėnų pusiasalio krikščionizaciją. Procesas užtruko ilgai, betXIII a. viduryje krikščioniškos karalystės valdė didžiąją dalį Pirėnų pusiasalio, išskyrusAndalūziją, kur buvo įsitvirtinęs musulmoniškas Granados emyratas.
Krikščioniškoji Ispanija suvienyta valdant karaliuiFerdinandui II Aragoniečiui ir karalienei Izabelei I.1492 metais pasidavė paskutinė maurų valstybė Pirėnuose –Granados emyratas. Nuo to laiko Ispanija tapo vieninga valstybe ir poKristupo Kolumbo atradimų pradėjo kurti savo kolonijinę imperiją.XV a. pagalpopiežiaus nurodymą sukurtaInkvizicija, kurios veikla buvo nukreipta prieš maurus ir žydus, vėliau – prieš protestantus. Ji šalyje gyvavo ikiXIX a.
XVI a. susikūrė Ispanijos kolonijinė imperija, daugiausia dėl užkariavimųAmerikoje. NuoXVI a. vidurio prasidėjo Ispanijos ekonominis nuosmukis. „Nenugalimosios armados“ žūtis mūšyje suAnglija reiškė, kad Ispanijos viešpatavimas jūrose baigėsi.XVII a. dėl didelio skaičiaus karų Ispanijos ekonominė padėtis dar labiau pablogėjo, ji pradėjo prarasti savo teritorijas –Portugaliją1640 metais,Nyderlandus1648 metais.1659 metais užleidoPrancūzijai Artua ir Rusijono provincijas.
XVIII a. Ispanijos karūna perėjoBurbonų dinastijai, įsiplieskė kova tarpEuropos dinastijų dėl Ispanų karūnos. Ispanija ir toliau praradinėjo savo teritorijas.Napoleonas, įsiveržęs į Ispaniją, jos karūną1808 metais atidavė savo broliui Žozefui. Prasidėjo nepriklausomybės karas, kuris tęsėsi iki1814 metų.
Pilietiniai karai, kurie baigėsi kolonijų pasiskelbimu nepriklausomomis, ir toliau sekino Ispaniją. Kare suJAV1898 metais Ispanija prarado savo paskutines užjūrio kolonijas –Kubą irFilipinus.
Pirmojo pasaulinio karo metu Ispanija laikėsi neutraliteto. 1936–1939 metais vyko Ispanijos pilietinis karas, kurį laimėjo fašistinis generoloFransisko Franko režimas, betAntrojo pasaulinio karo metu Ispanija vėl laikėsi oficialaus neutraliteto. Fransisko Franko diktatūra truko beveik 40 metų, iki 1974 m. Nuo tada Ispanija pradėjo demokratinės raidos etapą.
1982 m. įstojo į NATO,1986 m. tapo Europos Sąjungos nare.
Ispanija – konstitucinė monarchija, valdžią šalyje dalijasikaralius, dviejų rūmųparlamentas ir Nacionalinis susirinkimas. Šalies vykdomąją valdžią sudaro Ministrų Taryba, kurią kontroliuoja Vyriausybės prezidentas (tapatinamas Ministrui pirmininkui), kurio kandidatūrą pasiūlius Karaliui išrenka Nacionalinis susirinkimas.
Ispanija – valstybė pietvakariųEuropoje. Ji užima beveik devynis dešimtadaliusPirėnų pusiasalio teritorijos. Šalies krantus skalauja Atlanto vandenynas – pietvakarinėje ir šiaurės dalyje, Viduržemio jūra – rytinėje ir pietinėje Ispanijos dalyje. Visas žemyninės kranto linijos ilgis yra 4872 km.
Visas sausumos sienų ilgis yra 1945 km. Ispanija ribojasi su Prancūzija, Andora, Portugalija ir Gibraltaru; taip pat su Maroku.
Ispanijos reljefas labai įvairus. Jame dominuoja kalnų sistemos ir aukštikalnių plynaukštės. Kalnai ir plynaukštės užima apie 90 proc. teritorijos. Beveik pusę šalies ploto užima plati, didžiausia EuropojeMesetos plynaukštė (vidutinis aukštis 660 m). Centrinė Kordiljera dalina Mesetą į dvi dalis – šiaurinę ir pietinę.
Iš šiaurės Mesetą supa aukštiKantabrijos kalnai, kurie tęsiasi paleiBiskajos įlankos pakrantę 600 km ir atskiria vidinius šalies rajonus nuo jūros poveikio. Kantabrijos kalnai yra didžiausios Ispanijos kalnų sistemos – Pirėnų – tęsinys. Jų centrinėje dalyje yra Pikos-de-Europa masyvas, kurio viršūnės siekia iki 2648 m.
Pirėnus sudaro keletas paralelinių kalnų grandinių, besitęsiančių iš vakarų į rytus 450 km.
Ispanijos gyventojų tankumas yra 91 žm./km² – mažesnis nei daugelio vakarų Europos valstybių. Gyventojai po šalies teritoriją yra pasiskirstę labai netolygiai: išskyrus šalies sostinę Madridą ir jį supantį regioną, daugelis tankiai apgyvendintų teritorijų yra išsidėsčiusios palei krantą.
Ši 2005 m. gyventojų amžiaus piramidė atspindi demografinį sprogimą septintame ir aštuntame dešimtmečiuose bei vėlesnį gimstamumo sumažėjimą: 25-45 metų žmonės sudaro neįprastai didelę visos populiacijos dalį
PerXX a. Ispanijos gyventojų skaičius padvigubėjo. Tam daugiausiai įtakos turėjo didžiulis demografinis sprogimasseptintame iraštuntame praeito amžiaus dešimtmečiuose. Dėl migracijų šalies viduje (daugiausiai iš kaimų į miestus) populiacijos augimas skirtingose šalies dalyse vyko labai nevienodai. Iš penkiasdešimties Ispanijos provincijų vienuolikoje populiacija per XX a. netgi sumažėjo. Kaidevintame dešimtmetyje gimstamumas krito, žmonių skaičius vėl pradėjo augti, bet šį kartą dėl daugybės ispanų, emigravusių į kitas Europos šalis aštuntame dešimtmetyje, sugrįžimo. Vėliau prie jų prisidėjo dar ir daugybė imigrantų išLotynų Amerikos (39 %),Rytų Europos (15 %) beiŠiaurės Afrikos (16 %). 2005 m. Ispanijoje buvo surengta trijų mėnesių amnestijos programa, kurios metu tam tikriems iki tol nelegaliems imigrantams buvo suteikti leidimai gyventi. Taip pat nemažas kiekis gyventojų – 21 % užsieniečių populiacijos – atvykę iš kitų ES šalių. Ypač daug jų yra Viduržemio jūros pakrantėse irBalearų salose, kur daug europiečių atsikrausto išėję į pensiją arba dirba namuose. Tai daugiausiaianglai,prancūzai,vokiečiai,olandai ir, iš ne ES šalių,norvegai.
Ispanų kalba yra gimtoji 89 % gyventojų ir antroji kalba dar 10 % populiacijos.[6] Ji yra oficiali visoje Ispanijoje, bet keletas kalbų tam tikruose regionuose yra paskelbtos oficialiomis kartu su ispanų:
Taip pat šalyje yra kalbama keleturomanų kalbų pogrupiui priklausančių kalbų, bet jos neturi oficialaus statuso ir jomis kalba mažesnis procentas gyventojų. Turistų gausiai lankomose teritorijose prie Viduržemio jūros krantų turistai, kitų šalių piliečiai ir turizmo sferos darbuotojai dažnai vartojaanglų irvokiečių kalbas. Iš viso angliškai susišnekėti gali 27 % gyventojų. Antra populiariausia užsienio kalba yraprancūzų, kurią moka 12 % Ispanijos populiacijos.[6]
Kaip galima matyti iš lentelės dešinėje, 1998–2008 m. imigrantų skaičius Ispanijoje augo labai sparčiai. 1998 m. kitų šalių piliečiai sudarė tik 1,6 % visos populiacijos, o 2008 m. – net 11,3 %. 2005 m. Europos Sąjungoje Ispanija buvo antra pagal imigrantų ir emigrantų skirtumą tūkstančiui gyventojų poKipro ir buvo antra pasaulyje po JAV pagal bendrą imigruojančių asmenų skaičių.[8] 2008 m. duomenimis, didžiausias tautines grupes tarp imigrantų Ispanijoje sudaro iš šių valstybių kilę žmonės:[9]
Yra daug priežasčių, kodėl tiek daug imigrantų pasirenka Ispaniją: kultūriniai ryšiai su Lotynų Amerika, geografinė šalies padėtis, tolerantiškai nusiteikusi visuomenė, didelėjuodoji rinka bei stiprūsžemės ūkio ir statybų sektoriai, reikalaujantys daug sąlyginai pigios darbo jėgos, kurią imigrantai gali pasiūlyti. Taip pat daug ES piliečių atsikrausto į Ispanijos Viduržemio jūros pakrantę išėję į pensiją.
2007 m. imigrantų nedarbo lygis staigiai pakilo net iki 67,1 %.[10] Šalies politika imigrantų atžvilgiu pasikeitė ir buvo netgi pradėta imigrantams siūlyti dideles pinigines išmokas su sąlyga, kad jie paliks šalį trejiems metams[11][10], bet programa sėkmės nesusilaukė – per pirmuosius du mėnesius tik 1 400 žmonių priėmė pasiūlymą.[12]
Norskatalikybė dabar nebeturi oficialaus statuso, ji jau ilgą laiką yra pagrindinė šalies religija. Maždaug 76 % populiacijos laiko save krikščionimis, 4 % yra kitų tikėjimų nariai ir 19 % yra nereligingi. Pasak 2006 m. tyrimo, 54 % tikinčių ispanų į bažnyčią vaikšto retai arba niekada, 15 % apsilanko bažnyčioje kelis kartus per metus, 10 % – kelis kartus per mėnesį ir 19 % – kiekvieną sekmadienį arba kelis kartus per savaitę. Bendrai paėmus, 22 % visos Ispanijos populiacijos lankosi bažnyčioje bent kartą per mėnesį.[13] Nors ispanų bendruomenė paskutiniais dešimtmečiais tapo mažiau religinga, stipriai tikintys imigrantai iš Lotynų Amerikos padėjo katalikų bažnyčiai atsigauti.
Ispanija yra žinoma dėl savo įvairiapusio kultūrinio paveldo, kuriam įtakos turėjo daugybė tautų ir asmenybių. Ispanijos kultūros ištakos yraIberijos,lotynų,vestgotų,Romos katalikų, irislamo kultūrose. Tautinės Ispanijos kultūros savitumas buvo formuojamas tarp centrinės Ispanijos, kurioje paskutiniais amžiais dominuojaKastilija, ir kitų regionų tvyrančios įtampos. Tautos istorija ir Viduržemio bei Atlanto regiono aplinka turėjo daug įtakos kultūros formavimuisi. Po Italijos, Ispanija yra antra pagal įUNESCO pasaulio paveldo sąrašą įtrauktų objektų skaičių, 40 objektų.
Švietimas Ispanijoje yra nemokamas ir privalomas nuo 6 iki 16 metų. Dabartinė švietimo sistema buvo įvesta Švietimo įsakymu 1990-aisiais, Ley Orgánica de Ordenación General del Sistema Educativo – Bendras Švietimo sistemos organizavimo įsakymas.
Terminas „Ispanų literatūra“ apima ne tik kūrinius, sukurtus rašytojų iš Ispanijos, bet visus, parašytusispanų kalba. Dėl istorinės, geografinės ir kartų įvairovės, ispanų literatūra yra paveikta daugelio dalykų ir yra labai įvairi.
Migelis de Servantesas (Miguel de Cervantes) yra bene žymiausias ispanų rašytojas. Jo romanas „Don Kichotas“ yra žymiausias kūrinys ispanų literatūroje ir vienas reikšmingiausių Europos renesanso kultūros rašytinių paminklų.
XVII a. garsiausiu baroko laikotarpio dramaturgu minimasLopė de Vega. XX a. tarptautinio žinomumo pasiekė ispanų poetasFederikas Garsija Lorka.
.svg)
.png)
%2c_by_Velazquez.jpg)
.svg)
