Indonezijos žemynas buvo vertingas prekybos regionas mažiausiai nuoVII amžiaus, kuometŠrividžaja, o vėliauMadžapahitas prekiavo su žemyninėje Kinijoje ir Indijos subkontintente įsikūrusiomis šalimis. Vietiniai valdovai dar ankstyvuoju laikotarpiu priėmė kaimynų tikėjimus ir kultūrą, tad klestėjoinduistų irbudistų karalystės.Islamas į Indoneziją atkeliavo persufijų prekeivius ir mokslininkus, krikščionybė – per Europos misionierius. Kolonializmo laikotarpiu Indoneziją valdė portugalai, prancūzai ir britai, tačiau ilgiausiai čia įsiviešpatavę buvoolandai – apie 350 metų. Indonezijos kaip tautinės valstybės samprata atsirado XX a. pr., o kulminaciją pasiekė Indonezijai paskelbus nepriklausomybę1945 m.rugpjūčio 17 d. Galutinai nepriklausoma tapo1949 m.gruodžio 27 d.,Nyderlandams pripažinus Indonezijos nepriklausomybę.
Indonezijos pavadinime yra du žodžiai: lotyniškasIndus, reiškiantisIndiją ir graikiškasnesos, reiškiantis salas. Taigi, šalies pavadinimas gali būti verčiamas kaipIndijos salos. Iki nepriklausomybės Indonezija buvo vadinamaNyderlandų Indija arbaOst-Indija (Rytų Indija, plg. Karibų jūros salosVest Indija, t. y. Vakarų Indija).
Aukščiausias valstybės valdžios organas yraLiaudies konsultacinė asamblėja (LKA). Į ją įeina visi parlamento nariai, administracinių rajonų ir visuomenės sluoksnių atstovai. LKA nustato valstybės politikos kryptį, penkerių metų kadencijai renka prezidentą, kuris yra ir vyriausybės vadovas.
Įstatymus leidžia vienerių rūmų parlamentas –Liaudies atstovų taryba (575 deputatų). Parlamento priimti įstatymai neįsigalioja, kol jų netvirtina prezidentas.
Vietos valdžios organai yra prezidento skiriami provincijų gubernatoriai, vidaus reikalų ministro skiriami regencijų bupatai ir miestų merai, bei kebupatemų ir miestų vietinės liaudies atstovų tarybos (4/5 narių renka gyventojai, 1/5 skiria vidaus reikalų ministras).
Indoonezija užsienyje turi 132 diplomatines misijas, įskaitant 95 ambasadas.[4] Šalis laikosi diplomatijos, kurią vadina „laisva ir aktyvia“ užsienio politika, siekdama proporcingai savo dydžiui ir įtakai dalyvauti regioniniuose reikaluose, vengiant įsitraukti į konfliktus tarp kitų šalių.[5]
Šaltojo karo metais Indonezija buvo reikšmingas mūšio laukas tarpJAV,TSRS ir iš daliesKinijos LR,[6][7][8] kurių kiekviena bandė daryti įtaką Indonezijos užsienio politikai. 1950–1966 m. laikotarpiu įvyko keturimėginimai įvykdyti valstybinį perversmą. 1966 m. perversmo būdu į valdžią atėjoSuharto, Indoneziją valdęs 30 metų. Nuo to laiko Indonezija vykdė atsargią į Vakarų valstybes orientuotą užsienio politiką, kartu išlaikydama neutralumą.[9] Šiandieninė Indonezija glaudžiausius ryšius palaiko su savo kaimynais ir yraPietryčių Azijos valstybių asociacijos irRytų Azijos viršūnių susitikimo narė steigėja. Kaip ir dauguma musulmoniškam pasauliui priklausančių valstybių, Indonezija nepripažįstaIzraelio ir aktyviai remiaPalestiną. Kita vertus, manoma, kad tarp Izraelio ir Indonezijos egzistuoja minimalūs neformalūs santykiai.[10]
Pirmieji kontaktai tarp Indonezijos ir Lietuvos siekia bent XIX a. antrąją pusę, kai poJavos irSumatros salas keliavo lietuvių archeologas ir keliautojasIgnotas Žagelis. Indonezija Lietuvos nepriklausomybę pripažino1991 m.rugsėjo 17 d., o diplomatiniai santykiai buvo užmegzti1993 m.liepos 15 d. Lietuvai atstovauja nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius, reziduojantisTokijuje,Japonijoje, o Indonezija yra akreditavusi savo nepaprastąjį ir įgaliotąjį ambasadorių, reziduojantįKopenhagoje,Danijoje. Taip patVilniuje veikia Indonezijos Respublikos garbės konsulatas,Džakartoje – Lietuvos Respublikos garbės konsulatas.
Indonezijos ginkluotąsias pajėgas sudaro armija, karinis jūrų laivynas su jūrų pėstininkų korpusu ir oro pajėgas. Aktyvų personalą sudaro 400 000 karių. Gynybos išlaidos nacionaliniame biudžete 2018 m. sudarė 0,7 % šaliesBVP.[15] Indonezijos kariuomenė turi komercinių interesų ir fondų.[16] Ginkluotosios pajėgos buvo suformuotos Indonezijos tautinės revoliucijos metu, kai išvien su neformalia milicija kovėsi partizaniniai būriai.[17] Kariuomenė nuo pat įkūrimo turėjo reikšmingą politinę įtaką, pasiekusią aukščiausią tašką valdantSuhartui. 1998 m. politinės reformos apėmė formalių Indonezijos ginkluotųjų pajėgų atstovų pašalinimą iš įstatymų leidybos (iki tol kelios vietos asamblėjoje būdavo paliekamos kariuomenės atstovams). Nors ir gerokai sumažėjusi, kariuomenės įtaka Indonezijos politikoje išlieka.[18]
Nuo nepriklausomybės atkūrimo šalies valdžia stengėsi išlaikyti valstybės vienybę kovodama prieš regioninius sukilėlius ir separatistinius judėjimus.[19] Kai kurie, ypačAčehe (iki 2005 m.) irPapua (tebesitęsiantis, nors nuo 2006 m. ėmęs rimti), eskalavosi iki ginkluoto konflikto, kur visos pusės kaltinamos šiurkščiais žmogaus teisių pažeidimais ir žiaurumu.[20][21][22][23] Kiti kariniai veiksmai, kuriuose Indonezijos kariuomenė yra dalyvavusi, – konfliktas suNyderlandais dėlOlandijos Naujosios Gvinėjos, karinė konfrontacija subritais ir jų sąjungininkais priešinantis nepriklausomosMalaizijos sukūrimui, masinės Indonezijos komunistų žudynės 1965–1966 m. ir invazija įRytų Timorą, didžiausio masto Indonezijos kada nors vykdyta karinė operacija.[24][25]
Indonezija suskirstyta į 38 provincijas, taip pat yra dvi specialiosios teritorijos –Ačehas irDžokjakarta, ir viena sostinės miesto teritorija –Džakarta. Provincijos:
Paleipusiaują išsidėsčiusi salų grandinė pagal plotą ir gyventojų skaičių yra didžiausia pietryčiųAzijos šalis bei didžiausia salų šalis. Indonezija pagal gyventojų skaičių yra ketvirta pagal dydį pasaulyje. Indoneziją sudaro 17-18 tūkst. salų, iš kurių apie 6000 yra gyvenamos. Didžiausios salos –Borneo,Java,Sumatra,Sulavesis. Daugiausiai gyventojų turinčios salos yra Java, kur gyvena apie pusę šalies gyventojų,Sumatra,Borneo (jos dalis priklausoMalaizijai irBrunėjui),Naujoji Gvinėja (jos dalis priklausoPapua Naujajai Gvinėjai) irSulavesis. Indonezija išsidėsčiusi ant tektoninių plokščių sandūrų, dėl to čia dažni žemės drebėjimai ir su jais susiję cunamiai. Indonezijoje taip pat daug ugnikalnių, iš kurių garsiausias –Krakatau, esantis tarp Sumatros ir Javos. Aukščiausia vieta –Džajos k. (4884 m.,Naujoji Gvinėja).
Upės vandeningos. Svarbiausios:Kapujas,Baritas,Flajus. Ežerai nedideli, daugiausia vulkaniniai. 65 % šalies ploto dengiatropiniai miškai. Pietuose yra savanų.Flora ir fauna ženkliai skiriasi tarp Kalimantano, Balio ir vakarinių salų iš vienos pusės ir Sulavesio,Lomboko ir toliau į rytus esančių salų iš kitos pusės. Ši ekologinė riba vadinamaVolaso linija, pagal jos atradėją. Ši linija dažnai laikoma Azijos ir Australazijos riba.[26]
Klimatas – subekvatorinis ir ekvatorinis; jūrinis. Temperatūros lygumose per metus svyruoja apie 25-27 °C, kalnuose – vėsiau. Metinis kritulių kiekis 2000-4000 mm (beveik visoje šalyje lyja ištisus metus, tik pietuose buna neilgas sausasis sezonas).
Indonezija pagal bendrą endeminių rūšių skaičių nusileidžia tik Australijos žemynui: 36% iš 1531 paukščių rūšių ir 39% iš 515 žinduolių rūšių Indonezijoje yra endeminės.[27] Šalis turi 80 000 km pakrantės liniją. Šalyje yra daugybė jūros ir pakrančių ekosistemų, įskaitant paplūdimius, kopas, estuarijas, mangroves, koralinius rifus, jūržolynus, pakrantės purvo lygumas, dumblynus ir mažų salelių ekosistemas. Indonezija turi didžiausią pasaulyjekoralinių rifų žuvų įvairovę – vien rytinėje Indonezijoje jų yra daugiau nei 1650 rūšių.[28]
Didelis ir augantis Indonezijos gyventojų skaičius bei spartiindustrializacija kelia rimtų aplinkosaugos problemų. Indonezijojemiškų nykimas yra vienas sparčiausių pasaulyje.[29] 2020 m. Indonezijos miškingumas siekė 49,1 %, kai tuo tarpu 1950 m. jis buvo 87 %.[30][31] Nuo XX a. aštuntojo dešimtmečio Indonezijoje medienos gamyba, įvairios plantacijos ir žemės ūkio sektorius buvo pagrindinės miškų kirtimo priežastys. Pastaruoju metu miškų nykimą paspartinopalmių aliejaus pramonė.[32]
Indonezijoje yra rinkos ekonomika, kurioje valstybė užima svarbų vaidmenį. Daugiau nei 164 valstybinės įmonės priklauso valstybei, kuri taip pat administruoja daugelio pagrindinių prekių kainas.
Indonezija – agrarinė šalis su stipria kalnakasybos pramone. Daugelį ūkio šakų (kalnakasybą, apdirbamąją pramonę, miškų ūkį) kontroliuoja užsienio (ypačJaponijos irJAV) kapitalas.
Indonezija priklauso naftą eksportuojančių šalių organizacijai (OPEC) ir yra 15-oje vietoje pasaulyje pagalnaftos gavybą (sudaro 2,4 % pasaulinės naftos gavybos).
2004 m. eksportuota prekių už 63,89 mlrd. dolerių. Išvežamanafta ir naftos produktai, mediena, kaučiukas, tekstilė. Svarbiausi eksporto partneriai:Japonija 22,3 %,JAV 12,1 %,Singapūras 8,9 %,Pietų Korėja 7,1 %,Kinija 6,2 % (2003 m.).
Indonezijos menui turėjo įtakos keletas kultūrų. Pvz., garsūs Javos ir Balio šokiai susiję suhinduistine kultūra ir mitologija. Gerai žinomi ir Javos bei Balio lėlių šešėlių teatrų pasirodymai, kuriuose vaizduojami mitologiniai įvykiai. Daugelis salų žinomos savo specifiniaisbatik irikat technologijų drabužiais.
Indonezija kultūriškai yra daugialypė ir joje gimė daug muzikos formų, labiausiai iš jų žinoma Javos, Sumatros ir Balio muzika. Garsiausia yra centrinės bei rytų Javos ir Baliogamelan ansamblių grojama tradicinė muzika. Labai populiarus yra modernus muzikos stiliusDangdut bei susijęs šokio stilius.Dangdut toks populiarus, kad naudojamas daugelyje politinių kampanijų, siekiant patraukti didesnės audiencijos dėmesį.
Žymiausias šiuolaikinis Indonezijos rašytojas yraPramoedya Ananta Toer,Magsaysay premijos laureatas ir vienas iš kandidatų įNobelio premiją literatūros srityje. Kitas žymus autorius – „45 kartos“ autorių grupės, kurios nariai aktyviai dalyvavo Indonezijos nepriklausomybės judėjime, narys poetasChairil Anwar.
↑Indonezija. Užsienio reikalų departamentas.Decolonization in East Timor. Jakarta: Department of Information, Indonezijos Respublika, 1977.OCLC4458152.
↑Budiardjo, Carmel; Liong, Liem Soei (1984).The War against East Timor. London: Zed Books. p. 22.ISBN0-86232-228-6.
↑Severin, Tim (1997).The Spice Island Voyage: In Search of Wallace. Great Britain: Abacus Travel.ISBN978-0-349-11040-0.
↑Tsujino, Riyou; Yumoto, Takakazu; Kitamura, Shumpei; Djamaluddin, Ibrahim; Darnaedi, Dedy (2016 m. lapkričio mėn.). „History of forest loss and degradation in Indonesia“.Land Use Policy.57:335–347.doi:10.1016/j.landusepol.2016.05.034.
.svg)
