Indoeuropiečių prokalbė (ide.) – hipotetinė kalba, iš kurios kiloindoeuropiečių kalbos. Nėra jokių indoeuropiečiųprokalbės rašytinių šaltinių, todėl ji atkuriamalyginamosios kalbotyros metodu, pasitelkiant paliudytų indoeuropiečių kalbų duomenis. Manoma, kad indoeuropiečių prokalbe kaip viena kalba buvo šnekamanaujajame akmens amžiuje apytiksliai nuo4 500 iki2 500 metų prieš mūsų erą.[2] Pasak šiuo metu labiausiai paplitusioskurganų hipotezės, indoeuropiečiųprotėvynė buvusiPonto stepėje. Laikantis kalbų šeimų jungimo teorijų, indoeuropiečių prokalbės kilmė susijusi su įvairiomis kitomis prokalbėmis.[3]
Indoeuropiečių prokalbėje buvo išplėtotafleksija, linksniuojamieji žodžiai turėjo trisgimines, buvo kaitomi aštuoniaislinksniais, trimisskaičiais,veiksmažodis taip pat turėjo tris skaičius, bent tris pagrindiniuslaikus, dvirūšis ir keturias pagrindinesnuosakas.
Indoeuropiečių prokalbės tyrimai ir rekonstrukcija ėmė plėtotisXIX a. pradžioje, nors ir anksčiau būta tam tikrų spėjimų, kad egzistuoja bendrą prokalbę turinti indoeuropiečių kalbų šeima.
XVIII a. pabaigoje –XIX a. pradžioje labai sparčiai plėtojosiistorinė lyginamoji kalbotyra. Giminingumas kalbų, kurios vėliau buvo pavadintosindoeuropiečių kalbomis, tapo akivaizdus pradėjus nagrinėtisanskritą – šventąją senovėsIndijos kalbą.[4]V. Džonsas (angl.W. Jones) nustatė, kad sanskritoveiksmažodžių ir jų formų struktūra turi aiškių, tolydžių atitikmenųlotynų,senovės graikų irgotų kalbose, o atitinkančių formų pernelyg gausu, kad jas būtų galima paaiškinti paprastuskolinimusi. Jo darbą tęsė F. Šlėgelis (vok.F. von Schlegel), veikale „Apie indų išmintį ir kalbą“ (1808) jis lygino sanskritą,persų, graikų,vokiečių bei kitas kalbas ir pasiūlė patį terminą „lyginamoji gramatika“. F. Šlėgelis tobulino savo pirmtako teoriją ir kalbėjo apie būtinybę skirti didelį dėmesį veiksmažodžių asmenuotėms, pabrėžėmorfologijos svarbą taikant „lyginamąją gramatiką“.[5] Vis dėlto V. Džonsas ir F. Šlėgelis labiau išsakė teiginius indoeuropiečių kalbas esant giminingas, o ne jų giminingumą įrodė.[6]
1816 m. lyginamojoje gramatikoje „Apie sanskrito asmenavimo sistemos lyginimą su graikų, lotynų, persų ir germanų kalbų asmenavimo sistema, pridedant priedą su tiksliu eiliuotu „Ramajanos“ bei „Mahabharatos“ epizodų iš originalo vertimu ir su kai kuriomisvedų ištraukomis“F. Bopas (vok.F. Bopp) iš tiesų pagrindė indoeuropiečių kalbų tarpusavio giminingumą.[7][8][9]
Beveik tuo pačiu metu ir nepriklausomai nuo F. BopoR. Raskas (dan.R. Rask) knygoje „Senõsios šiaurės kalbos paieškos“ (dan.Undersögelse om det gamle Nordiske; parašyta1814 m., išleista1818 m.) įrodėgermanų kalbų giminingumą su graikų, lotynų,baltų irslavų kalbomis.[10]
1832 m. A. Potas (vok.A. Pott) publikavo pagrindinių indoeuropiečių kalbųfonetikos atitikmenų lenteles.[11]
A. Šleicheris buvo pirmasis, atlikęs plataus masto indoeuropiečių prokalbės rekonstrukciją.1861 m. jis išleido veikalą „Indogermanų kalbų lyginamosios gramatikos kompendiumas. Trumpa indogermanų prokalbės, senosios indų, senosios iranėnų, senosios graikų, senosios italikų, senosios keltų, senosios slavų, lietuvių ir senosios vokiečių kalbų fonetikos ir morfologijos apybraiža“. Norėdamas parodyti prokalbės rekonstravimo laimėjimus, jis indoeuropiečių prokalbe sukūrėpasakėčią. Be to, A. Šleicheris buvo pirmasis mokslininkas, kuris įindoeuropeistikos apyvartą įvedėlietuvių kalbos duomenis (1856 m. buvo išleista jo sudaryta lietuvių kalbos gramatika).[13]
1868 m. jau pasirodė pirmasisetimologinis indoeuropiečių prokalbės žodynas – „Lyginamasis indogermanų kalbų žodynas“ (vok.Vergleichendes Wörterbuch der indogermanischen Sprachen). Jį sudarė A. Fikas (vok.A. Fick).[14]
1875 m. H. Hiubšmanas (vok.H. Hübschmann) įrodė, kadarmėnų kalba priklauso atskirai indoeuropiečių kalbų grupei, o ne iranėnų kalboms, kaip buvo manoma iki tol.[12]
XIX a. 8-ame dešimtmetyje indoeuropeistikos srityje tapo svarbūs vadinamiejijaunagramatikiai (vok.Junggrammatiker). Taip juos praminė priešininkai, bet vėliau šis vardas prarado neigiamą atspalvį ir įsitvirtino kaip šios krypties atstovų pavadinimas. Jaunagramatikiams priklausoA. Leskynas (vok.A. Leskien), H. Osthofas (vok. H. Osthoff),K. Brugmanas (vok.K. Brugmann), H. Paulas (vok.H. Paul) ir B. Delbriukas (vok.B. Delbrück). Jaunagramatikių idėjos gimėLeipcigo universitete. Jaunagramtikiai teigė, kad svarbu atsižvelgti ne tik į senųjų kalbų raštijos paminklus, bet ir nagrinėti dabartinių kalbų bei jų tarmių duomenis. Be to, jaunagramatikiai ragino telktis ne vien į prokalbės rekonstrukciją, bet ir daug dėmesio skirti kalbų istorijai apskritai. Svarbiu jaunagramatikių pasiekimu laikoma tai, kad jie įvedė sampratą griežto fonetinio dėsnio, kuriam netaikomos išimtys ir kuris galioja mechaniškai, o ne priklauso nuo kalbėtojo valios. Be to, jaunagramatikiai suformulavo pokyčių pagal analogiją sąvoką, kuri įgalina paaiškinti daugybę tariamų fonetinio dėsnio išimčių.[15]
Svarbiu indoeuropeistikos plėtotės momentu tapo jaunoŠveicarijos mokslininkoF. de Sosiūro (pranc.F. de Saussure) knyga „Pirminės indoeuropiečių kalbų balsių sistemos tyrimas“ (pranc.Mémoire sur le système primitif des voyelles dans les langues indo-européennes), parašytas1878 m. ir išleistas po vienerių metų. Taikydamas vidinės rekonstrukcijos metodą, F. de Sosiūras iškėlė teoriją, kad indoeuropiečių prokalbėje turėjo būti vartojamos dvi ypatingosfonemos, „sonantiniai koeficientai“, neišlikę dukterinėse kalbose ir galėję keisti gretimo balsio kokybę. Struktūralizmo braižą turintis F. de Sosiūro požiūris kontrastavo su jaunagramatikių susitelkimu į paskirus kalbų duomenis. Jaunagramatikiai nepripažino F. de Sosiūrohipotezės, tačiauXX a. atrastahetitų kalba J. Kurylovičiui (lenk.J. Kuryłowicz) leido „sonantinius koeficientus“ susieti su hetitųgarsuḫ ir patvirtino F. de Sosiūro išvadų teisingumą.[16]
XX a. pradžioje indoeuropeiskos centras išVokietijos persikėlėPrancūzijon, o tai susiję su F. de Sosiūro mokiniųA. Mejė (pranc.A. Meillet) irŽ. Vandrieso (pranc.J. Vendryes) veikla. A. Mejė darbai apibendrina XIX a. lyginamosios kalbotyros autorių tyrimus, taip pat A. Mejė į lyginamąją kalbotyrą įnešė nemažai naujovių. Jis atsisakė A. Šleicherio primityvaus prokalbės kaip nedalomos visumos supratimo ir pabrėžė, kad prokalbėje būtadialektų. Maža to, A. Mejė teigimu, prokalbės iki galo atkurti neįmanoma, istorinės gramatikos specialistui prokalbė visų pirma turi būti abstrakti sąvoka, reiškianti šiotaksono kalbų atitikmenų sistemą.[17]
Naująjį indoeuropeistikos laikotarpį įprasminaJ. Kurylovičiaus (lenk.J. Kuryłowicz) irE. Benvenisto (pranc.É. Benveniste) darbai, šie kalbininkai žymiai daugiau už savo pirmtakus skyrė dėmesio vidinės rekonstrukcijos metodui.[20]
Svarbus žingsnis indoeuropeistikos istorijoje –T. Gamkrelidzės irV. Ivanovo darbas „Indoeuropiečių kalba ir indoeuropiečiai“, jame pateikiama daug duomenų apie indoeuropiečių prokalbę,protėvynę, buitį bei kultūrą.[21]
Šiomis dienomis indoeuropeistai įvairiai vertina tiek vienokių ar kitokių makrokomparatyvistikos hipotezių patikimumą, tiek patį makrokomparatyvizmą. Tad žvelgiant į tris šiuolaikinius indoeuropiečių kalbotyros žinynus, o kiekvieno iš jų pasirodymas vertinamas kaip svarbus šios mokslo srities įvykis, pirmojo darbo autoriusR. Bekesas (ol.R. Beekes) teigia, kad indoeuropiečių ir Uralo kalbų šeimas laikyti giminingomis yra pagrįsta, o ateityje prie indouralo kalbų būtų galima prijungtijukagyrų,čiukčių-kamčiadalų ireskimų-aleutų kalbas; nesutikdamas su šiais teiginiais, kitos monografijos autorius M. Mejeris-Briugeris (vok.M. Meier-Brügger) įsitikinęs, kad indoeuropiečių kalbų šeimos giminingumo su kitomis kalbų šeimomis neįmanoma nei nuneigti, nei įrodyti; savo ruožtu trečiojo veikalo autorius L. Hercenbergas (rus.Л. Герценберг) tvirtina, kad net indoeuropiečių ir Uralo kalbų atitikmenų nepakanka, idant būtų sudaryta visavertė lyginamojigramatika, o visi kiti makrokomparatyvizmo bandymai, jo manymu, apskritai tėra nevykusios fantastinės manipuliacijos.[22]
Danų kalbininkoH. Pederseno (dan.H. Pedersen)[23][24][25]1903 m. pasiūlyta irXX a. septintajame bei vėlesniuose dešimtmečiuoseRusijos irUkrainos mokslininkųV. Illič-Svityčiaus, A. Dybo,S. Starostino ir A. Dolgopolskio išplėtotanostratinė hipotezė jungia daugybę ankstesniųhipotezių ir indoeuropiečių kalbas teigia esant giminingas Uralo, Altajaus, dravidų,kartvelų (seniausiais laikais ir semitų-chamitų) kalboms, ir jos visos įtrauktinos į vieną didelę kalbų makrošeimą. Jei tiksliau, šios hipotezės šalininkų manymu, indoeuropiečių asmeninių, parodomųjų ir klausiamųjųįvardžių tikėtinas giminingumas suAltajaus,Uralo,dravidų irsemitų-chamitų kalbų atitinkamaisįvardžiais yra svarus įrodymas, kad egzistavonostratinė makrošeima.[26] Be to, nostratinės hipotezės šalininkai indoeuropiečių įvardžius yra bandę gretinti su atitinkamaiselamitų,jukagyrų,nivchių,čiukčių-kamčiadalų,eskimų-aleutų kalbų įvardžiais.[27] Vis dėlto ši hipotezė sulaukė įvairių sričių specialistų kritikos, ji laikoma ganėtinai ginčytina ir su tokiomis išvadomis nesutinka dauguma indoeuropeistų beilyginamosios kalbotyros specialistų, į nostratinę teoriją, blogiausiu atveju, jie žvelgia kaip į visiškai klaidingą arba, geriausiu atveju, tiesiog kaip į neįtikinamą.[28][29][30]
Pasak švedų kalbininko K. Viklundo (šved.K. Wiklund)1906 m. pasiūlytos hipotezės, indoeuropiečių ir Uralo kalbos yra kilusios iš bendros indouralo prokalbės.1927 m. šią hipotezę parėmė švedų kalbininkas H. Šioldas (šved.H. Sköld).[31]1936 m. H. Jensenas (vok.H. Jensen) nustatė apie 30 leksinių atitikmenų, kurie indoeuropiečių ir Uralo kalbose žymi primityvias sąvokas, taip pat kūno dalis, medžių pavadinimus, giminystės terminus bei santykius nurodančius žodžius.[32][33] J. Balažas (veng.J. Balazs)1965 m. savo darbe tvirtino indoeuropiečių ir Uralo kalbas esant genetiškai giminingas remdamasis tuo, kad nustatė šių kalbųfonetinės struktūros, skambesio ir parodomųjų įvardžių derinimo su vardažodžiais panašumų. Tai jis laikė svarbiausiu įrodymu, nes, jo manymu, apie tikrą giminingumą galima kalbėti tik tuomet, jei aptinkama funkcinių sutapimų, ofonetinių,leksinių irmorfologinių atitikmenų gali atsirasti dėl arealinių kalbų kontaktų beiskolinimosi.[34][35] Suomių kalbininkas J. Jokis (suom.J. Joki) savo fundamentaliame darbe „Uraliečiai ir indoeuropiečiai” pateikė 5 įvardžių, 10veiksmažodžių ir 9vardažodžių šaknis, turimas tik indoeuropiečių ir Uralo kalbose, kurios, jo manymu, gali būti kildinamos iš bendros prokalbės.[36][37] Iš dabartinių indouralo kalbų hipotezės šalininkų minėtinas olandų kalbininkas A. Klukhorstas (ol.A. Kloekhorst), kuris Uralo ir būtent indoeuropietiškųanatolų kalbų artumą vertina kaip pastarųjų kalbų archajiškumo įrodymą ir kaip indoeuropiečių bei Uralo kalbų bendros kilmės patvirtinimą.[38] Vis dėlto dauguma kalbininkų mano, kad indouralo kalbų giminingumas nėra įrodytas arba į šią hipotezę žiūri gana atsargiai.[39]
B. Kolinderis (šved.B. Collinder) daugybėje 1934–1965 m. publikuotų monografijų sistemingai gynė indouralo prokalbės hipotezę, o vėliau, be Uralo kalbų, jis įrodinėjo indoeuropiečių kalbų giminingumą sujukagyrų irhipotetinėmis Altajaus kalbomis.[40][41]
Slovėnų kalbininkas B. Čopas (slovėn.B. Čop) ne vienoje publikacijoje palaikė indouralo prokalbės egzistavimą, o ji, drauge su hipotetineAltajaus kalbų šeima ir, anot jo, galbūt su kai kuriomis kitomis kalbų šeimomis (semitų-chamitų bei hipotetine alarodų kalbų šeima, apimančiašiaurės rytų Kaukazo irhuritų-urartų kalbas), yra kilusi iš jo postuluojamos Eurazijos (nostratinės) prokalbės. Nagrinėdamasmorfemų kompleksus, B. Čopas indoeuropiečių ir Uralo kalbose yra nustatęs 500 bendrųšakninių ir daugiau kaip 150 bendrųpriesaginių morfemų atitikmenų, 30 bendrųskaitvardžių ir linksniųafiksų etimologijų, taip pat jis pateikė indouraliečių vardažodžių linksniavimo sistemos rekonstrukciją, iš kurios vesdinamos abiejų dukterinių prokalbiųparadigmos.[42]
Remdamasis savo atlikta rekonstrukcija, rusų kalbininkasN. Andrejevas teigė buvusborealinę kalbą,[43] iš kurios kilo indoeuropiečių, Uralo ir Altajaus kalbų šeimos.[44] N. Andrejevo teorija kalbininkų buvo vertinama nevienareikšmiškai: A. Martinė (pranc.A. Martinet) rusų kalbininko darbą laikė naujovišku;[45] rumunų kalbininko S. Paligos (rumun.S. Paliga) manymu,[46] borealinė teorija naudingasateminės indoeuropiečių kalbų grupės priešistorei pažinti, ir daugybę šios teorijos teiginių galima sugretinti suM. Gimbutienės iškeltakurganų hipoteze;[47]O. Trubačiovas atkreipė dėmesį į formalios indoeuropiečių šaknies struktūros tyrimų pažangą ir kad N. Andrejevas atskleidė ankstyvąją indoeuropiečių prokalbės žodžių su dviempriebalsiais būklę;[48] Neroznakas borealinės kalbos teoriją pavadino „fantastine”.[49]
Amerikiečių kalbininkasDž. Grinbergas (angl.J. Greenberg) indoeuropiečių kalbų šeimą kaip bendrakilmę siejo su hipotetinėmis Uralo-jukagyrų, Altajaus, čiukčių-kamčiadalų ir eskimų-aleutų kalbų šeimomis, kurios, Dž. Grinbergo manymu, yra kilusios iš vienosEurazijos prokalbės.[50] Makrokomparatyvinė Dž. Grinbergometodologija, grindžiama masiniu (daugiašaliu) lyginimu, ir jo siūlomi iš Eurazijos prokalbės kilusių kalbų genetinio giminingumo įrodymai buvo sukritikuoti ir atmesti daugelio kalbininkų.[51][50]
Olandų kalbininkasF. Kortlandtas (ol.F. Kortlandt) indouralo irnivchių kalbas kildina iš hipotetinėsUralo-Sibiro prokalbės, kuri, jo manymu, savo ruožtu yra kilusi iš D. Grinbergo teikiamos Eurazijos prokalbės.[52] Kalbėdamas apie indouralo prokalbę, F. Kortlandtas pagrindžia šių kalbųparadigminius skiemens struktūros atitikmenis ir rekonstruoja bendrą Uralo ir indoeuropiečių prokalbių veiksmažodžio pirminių formų paradigmą.[53][54][55][56][57]
Amerikiečių kalbininkas Dž. Kolarusas (angl.J. Colarusso), remdamasis jo aptiktais balsių sistemos atitikmenimis,morfologine-fonologine kaitaleksikos srityje, tvirtino esant genetiškai giminingas indoeuropiečių iršiaurės vakarų Kaukazo kalbas, kurios, jo manymu, kilo išPonto prokalbės.[58][59][60][61][62] Dž. Kolaruso darbai nesulaukė didelio pripažinimo ir mokslinėje literatūroje apie juos neatsiliepta palankiai.[58] Tad, sakykime, sutikdamas su tam tikrais sutapimais, Dž. Nikolsas (angl.J. Nichols) vis dėlto atkreipia dėmesį, kad minėtųjų kalbųmorfemų struktūra ir morfosintaksės tipai šiaip jau labai skiriasi.[59] Gana daug autorių Dž. Kolaruso pateiktus sutapimus laiko arba indoeuropiečiųskoliniais iš šiaurės vakarų Kaukazo kalbų, arba nepriklausomos lygiagrečios raidos padariniais.[63]
1934 m.šveicarų profesorius E. Foreras (vok.E. Forrer) išsakė nuomonę, kad indoeuropiečių prokalbė susidarė kryžminantis dviem negiminingom kalbom.[64] N. Trubeckojus,K. Ulenbekas (ol.Ch. Uhlenbeck), O. Širokovas ir B. Gornungas manė, kad toks kryžminimasis vyko tarp Uralo-Altajaus ir Kaukazo-semitų tipo kalbų.[65]
Savo ruožtu Dž. Kernsas (angl.J. C. Kerns), savo darbe apžvelgdamas įvardžiųšaknis įvairiose kalbų šeimose, daro dvi išvadas: indoeuropiečių, Uralo ir hipotetinė Altajaus kalbos yra artimos kaip kilusios iš bendros prokalbės, o šios trys kalbų šeimos su visomis kitomis ištirtomis šeimomis, jei konkrečiai – sudravidų irsemitų-chamitų, tokių sąsajų neturi.[66][67]
Anglų kalbininkas R. Latemas (angl.R. Latem)1851 m. kritikavo hipotezes dėl indoeuropiečių protėvynėsAzijoje, jis manė, kadindoiranėnai savo gyvenamosiose vietovėse pasklido vėlyvesniu laikotarpiu, o indoeuropiečių protėvynės ieškotinaEuropoje.[69] Ilgainiui ši mintis pasidarė populiari ir buvo išplėtotanacionalistiškai nusiteikusių, kalbos irrasės neatsiejančių mokslininkų, pavyzdžiui,G. Kosinos (vok.G. Kossinna), kuris įrodinėjonacistinę „arijų” (iš tiesų savearijais vadino tikindoiranėnų tautos) kilmės iš šiaurės Europos (pietųSkandinavijos ir šiaurėsVokietijos) teoriją.[70]
1886 m. vokiečių kalbininkas O. Šraderis (vok.O. Schrader) pasiūlė indoeuropiečių protėvyne laikytistepių zoną prieJuodosios jūros.1956 m. lietuvių kilmės amerikiečių mokslininkėM. Gimbutienė iškėlėkurganų hipotezę, kuria teigiama, jog indoeuropiečių protėvynė buvusi stepėse prieVolgos bei Juodosios jūros. Nuo4500 iki2500 metų prieš mūsų erą indoeuropiečių protėviai migravo keliomis bangomis, ir po pirmosios migracijos ėmė sklisti sparčiau, nes buvo prisijaukinęarklius.[71]
PasakBaltijos – Juodosios jūros hipotezės, jaumezolite (8500 – 5000 m. pr. m. e.) indoeuropiečių protėviai buvo apgyvendinę plačius kraštus nuo Baltijos iki Juodosios jūrų.[72]
Juodosios ir pilkosios keramikos atstovų veržimasis (~5000 m. pr. m. e.)
Laikantis anglų archeologo K. Renfriu (angl.K. Renfrew) iškeltos Anatolijos teorijos, indoeuropiečių prokalbė gyvavo anksčiau negu įprasta manyti, VII–VI tūkstantmetyje pr. m. e.Anatolijoje (Čatal Hiujukas laikomas indoeuropiečių gyventa vietove), o indoeuropiečių išplitimas Europoje siejamas sužemdirbių atsikėlimu iš Anatolijos įPietryčių Europą.[74] Šią teoriją remia V. Ševoroškinas ir A. Dolgopolskis.[75][76]
Šiomis dienomis dėl indoeuropiečių protėvynės vietos varžosi šios pagrindinės hipotezės:[77][78]
Šiaurės – Centrinės Europos (kalbininkai L. Geiger,J. Pokorny, H. Hirt, F. Specht, G. Decsy, ir J. Krueger 2000;[79][80] archeologai, antropologai ir istorikai K. Penka, M. Much 1902,[81] G. Kossinna, G. Schwantes, L. Klein 2010[82][83][84])
Pietų – Centrinės Europos arba Balkanų (kalbininkai J. Devoto 1962,[85]I. Djakonov 1982;[86][87][88] archeologai P. Bosch-Gimpera 1960,[89] H. Henken, J. Makkay 1991[90][91])
„plačiosios protėvynės” teorija – visa Europa arba didelė jos dalis (kalbininkaiN. Trubeckoj, H. Krahe, W. P. Schmid; archeologai ir istorikai H. Kühn, K. Jażdżewski, L. Killian 1983,[102] A. Häusler 1985,[103] L. Zalizniak, S. Konča)
1989 m. V. Safronovo teorija,[104] derinanti Šiaurės – Centrinės, Pietų – Centrinės, Rytų Europos ir iš dalies Vakarų Anatolijos hipotezių elementus[84]
1987 m. E. ČernychoPonto apylinkių židinio teorija,[105][106] derinanti Rytų Europos ir Artimųjų Rytų hipotezes.
Pagrindinis protėvynės paieškų metodas − lingvistinė paleontologija, kai atsižvelgiama tiek į turimus įvairias realijas įvardijančius žodžius, tiek į neįvardintas sąvokas (argumentum a silentio), pavyzdžiui: indoeuropiečių prokalbėje nebūtakipariso,lauramedžio,alyvmedžio,alyvuogių aliejaus,vynuogės irasilo pavadinimų, ir tai neleidžia indoeuropiečių protėvyne laikytiViduržemio jūros baseino, arbabeždžionės,dramblio,palmės irpapiruso vardų, todėl protėvynės neišeina nukelti įatogrąžas, arbagintaro pavadinimo, taigi tenka atmestiBaltijos pajūrį. Ilgą laiką dėl indoeuropiečių kalbose turimų žodžių*loḱs 'lašiša' ir*bʰeh₂ǵos 'bukas' buvo teigiama, kad protėvynės ieškotina Šiaurės Europoje, tačiau vėliau buvo pareikšta nuomonė, kad šiais žodžiais indoeuropiečių protėviai galėjo vadinti neatlantinę lašišą (Salmo salar) irpaprastąjį buką (Fagus sylvatica), oupėtakį (Salmo trutta, veisiasiJuodojoje irKaspijos jūrose bei į jas įtekančiose upėse) ir rytinį (Fagus orientalis, augaKaukaze) arbakryminį (Fagus taurica) bukus, o vėliau, kai dalis indoeuropiečių išsikėlė į Europą, šiais senaisiais žodžiais imta vadinti naujas realijas. Šiuo metu indoeuropiečių protėvynei rasti svarbesniais laikomi prokalbėje turėtibitės,medaus,midaus ir*h₁eḱwos 'arklys' pavadinimai. Medunešės bitės nebuvo paplitusios į rytus nuoUralo, ir tai leidžia atmestiSibirą irCentrinę Aziją. Hipotetinės prokalbės laikais indoeuropiečių protėviams įprasti ir didelę reikšmę turėję arkliai gyveno būtentEurazijos stepėse, todėl protėvynė negalėjo būtiArtimuosiuose Rytuose,Irane,Indostane irBalkanuose.[107][108]
Vėliausias galimas indoeuropiečių prokalbės skilimo laikas nustatomas remiantis tuo, kadanatolų irindoiranėnų kalbos apie 2000 m. pr. m. e. jau gyvavo kaip atskiros kalbų šakos, todėl indoeuropiečių prokalbė turėjo skilti ne vėliau kaip 2500 m. pr. m. e., o labiau tikėtina, kad ir žymiai anksčiau. Anksčiausias skilimo laikas siejamas su arklo, vežimo, jungo naudojimu, prijaukintais arkliais, aviųvilnai kirpti auginimu, o tai galėjo būti ne seniau kaip 5000 m. pr. m. e., bet tikriausiai ne anksčiau kaip 4500 m. pr. m. e.[109][110]
Kadangi indoeuropiečių gentys išsisklaidė, tam tikru metu vieninga indoeuropiečių prokalbė liovėsi egzistuoti ir virto atskirų kalbų grupių prokalbėmis. Pirmiausia atsiskyrė anatolų prokalbė. Atsižvelgdamas į šio atsiskyrimo senumą, E. Stertevantas (angl.E. Sturtevant) siūlė pradėti vartoti naują terminą „indohetitų kalba”, įvardijant prokalbės istorijos laikotarpį iki anatolų protėvių atsiskyrimo, o, kalbant apie laikotarpį po to, vartoti terminą „indoeuropiečių prokalbė”. Šiuo metu indohetitų hipotezei pritaria dauguma mokslininkų. Pasakkurganų teorijos, anatolų prokalbės vartotojai iš protėvynės patraukė į vakarus, įBalkanus (Černavodos ir Usatovo kultūros). AnotAnatolijos hipotezės, kaip tik anatolai liko senosiose vietovėse – indoeuropiečių protėvynėje, o visų kitų indoeuropiečių protėviai išsikėlė į Balkanus.[111]
Indoeuropiečių prokalbės istoriją galima skirstyti į šiuos laikotarpius:[112]
Senasis vidurinis – kalba pasižymiagliutinavimu ir dvimorfemiais žodžiais;
Naujasis vidurinis – pereita priefleksinės struktūros, atsirandagalūnės, išnyksta tonai, susidaro balsių kaita, atsiskiria vardažodis ir veiksmažodis, skiriamos bendroji ir bevardė vardažodžiųgiminės bei dulinksniai, veiksmažodžiai turi neatliktinį (infektą) ir atliktinį (perfektą) laikus;
Senasis vėlyvasis –morfologija darosi sudėtingesnė ir pereinama prie trimorfemiųkamienų, susidaro vardažodžiųkilmininko linksnis ir jie įgyjaskaičiaus kategoriją, veiksmažodžio laikų sistemoje pradėti vartotiaoristas iroptatyvas;
Naujasis vėlyvasis – šaknys tematizuojamos, tema ima lietis su galūne, atsirandakonjunktyvas, moteriškoji giminė,dviskaita ir turtinga linksnių sistema.
T. Gamkrelidzė irV. Ivanovas teikia tokius indoeuropiečių kalbų grupių (pradžioje – tik prokalbės dialektų) atsiskyrimo etapus:[113]
Atsiskiria tocharų prokalbė ir B arealas skyla į dvi dalis: baltų–slavų–germanų ir graikų-armėnų-indoiranėnų;
Graikų, armėnų-indoiranėnų,baltų-slavų, germanų, italikų, keltų, tocharų ir anatolų prokalbių egzistavimo laikotarpis. Be to, tuo metu vyko kontaktai tarp šių prokalbių: graikų ir armėnų-indoiranėnų; armėnų-indoiranėnų irbaltų-slavų; germanų, italikų ir keltų;
Visų žinomųkeltų kalbų pirmtakė. Kažkada šiomis kalbomis šnekėta didelėse Europos teritorijose, o šiuolaikinėmis keltų kalbomis daugiausia kalbama šiaurės vakarų Europos pakraštyje. Seniausi rašto paminklai – išVI a. pr. m. e.
Iš jos kilo senovės graikų achajų, eolų, jonėnų ir kitų genčių kalbos. Seniausi žinomi tekstai priklauso Mikėnų graikų kalbai.Senoji graikų kalba buvo grįsta Atikos tarme. Seniausi rašto paminklai – išXIV a. pr. m. e.
Balkanų pusiasalyje ir arti jo vartotos kalbos (dakų,frygų,trakų,ilyrų) neįtraukiamos nė į vieną indoeuropiečių kalbų šeimą, nes jos taip prastai paliudytos, kad patikimai klasifikuoti neįmanoma. Esama dar keleto šykščiai paliudytų kalbų: mizų,mesapių,senoji makedonų,senoji venetų ir kt.[117] Šias kalbas teikiama vadintipaleobalkanų (senosiomisBalkanų) kalbomis. Dalis kalbininkų albanų kalbą laiko tolima ilyrų kalbos palikuone, o armėnų kalbą – trakų-frygų.[118] Savo ruožtu graikų kalba gali būti jungiama į hipotetinį graikų-frygų pogrupį,[119] tokiu būdu suponuojant genetinį graikų-frygų-armėnų kalbų ryšį. Kitų kalbininkų, pavyzdžiui, Ronaldo I Kimo (Ronald I Kim) manymu, armėnų kalba artimesnė ne graikų, o indoiranėnų ir baltų-slavų kalboms.[120] Kita vertus, esama hipotezės, kad galėjusi egzistuoti graikų-armėnų-indoiranėnų dukterinė prokalbė, ir armėnų kalba užimanti tarpinę padėtį tarp graikų ir indoiranėnų kalbų.[121][122][123]
Šiame straipsnyje pasitaiko formų užrašymo variantų, nes skirtingi autoriai linkę rinktis vieną iš keleto galimybių. Iš esmės skiriasi šiuodu žymėjimo atvejai:
Formos su laringalais arba be jų.Laringalų teorijos šalininkai tam tikrais atvejais trumpuosiusbalsius *e, *a, *o kildina iš balsių junginių su laringalais, todėl pamatu ima balsį *e ir šias trisfonemas perteikia kaip *h₁e, *h₂e, *h₃e. Vadinasi, variantai*h₁esmi –*esmi 'esu', *h₂eḱs- – *aḱs- 'ašis', *h₃eḱteh₃ – *oḱtō 'aštuoni' yra lygiaverčiai. Atitinkamai ilgųjų balsių *ē, *ā, *ō vietoje gali būti rekonstruojami junginiai *eh₁, *eh₂, *eh₃. Visi laringalai, išnykdami po trumpųjų balsių, juos pailgina. Iš to išplaukia variantai *meh₁ – *mē 'ne', *bʰreh₂tēr – *bʰrātēr 'brolis', *gʷeh₃us – *gʷōws 'karvė', *gʷih₃wós – *gʷīwós 'gyvas', *suHnus – *sūnus 'sūnus', *bʰéroh₂ – *bʰérō 'nešu',aoristo dviskaitos III a. galūnė *-teh₂m – *-tām ir kita. Pažymėtina, kad ilgųjų balsių susidarymas ne visada aiškintinas laringalų poveikiu.
Pusbalsių *w ir *y žymėjimas. Abilūpinis pusbalsis *w tikriausiai tartas kaipanglų k.w (pvz.,we 'mes'), o palatalinis pusbalsis *y − kaiplietuvių k. neskiemeninisi (pvz.,kalnai): *w niekada nežymi priebalsiov, o *y – niekada nenurodo ilgojo balsioy, kaip lietuvių kalboje. Pusbalsiai *w ir *y, būdami glaudžiai susiję subalsiais *u ir *i, gali būti vartojami žymint antrąjįdvibalsių dėmenį, pavyzdžiui, *ow, *ey yra tapatu užrašymui *ou, *ei. Pusbalsiai *w ir *yindoeuropeistų dar žymimi kaip *ṷ, *i̯ arba, supaprastinant rašybą, kaip *u, *i. Todėl *duoh₁ 'du' tolygu užrašymui *dwoh₁ arba *dṷoh₁ ir nebus tariama su liet. dvibalsiuuo (jo ide. nebuvo), *treies 'trys' atitinka užrašymą *treyes arba *trei̯es (netariant dvibalsioie, kurio ide. taip pat nėra), o *(to)sio 'to' yra tapatu *(to)syo arba *(to)si̯o. Tas pats pasakytina apie *kʷetuōr 'keturi', *teue 'tavęs', *duidḱmti 'dvidešimt', *h₁eios 'iš anų' ir kitas panašias formas.
Akūtu (´) žymima kirčio vieta, tačiau ji nurodoma ne visada. Akūtas viršpriebalsių*ḱ,*ǵ,*ǵʰ žymi jų minkštumą. Lankelis virš balsio rodo jo trumpumą,brūkšnelis – ilgumą. Pagal nutylėtą susitarimą, balsis be brūkšnelio yra trumpasis. Kai balsio ilgumas neaiškus, jis rašomas ir su lankeliu, ir su brūkšneliu, pavyzdžiui, *nō̆s 'mūsų; mums; mus'.Tuščios aibės ženklas (ø) žymigarso armorfemos nebuvimą.
Visos rekonstruotos formos žymimos žvaigždute (*).
Lyginamosios kalbotyros priešaušryje keturių sprogstamųjų priebalsių sistema, kaip ir visos kitos sistemos, buvo rekonstruojama dėl to, kad buvo teikiama pirmenybė sanskritui ir į prokalbę beveik mechaniškai perkeliama dauguma jo ypatybių.[124] Klasikinė keturių eilių rekonstrukcija atrodo taip:
Keturių eilių priebalsių kritikai pateikia tokius argumentus:[128]
tėra viena kitaleksema, kuriai būtų galima rekonstruoti dusliuosius aspiruotuosius priebalsius;
nėra jokios sanskrito dusliųjų aspiruotųjų ir kitų kalbų uždarumos priebalsių atitikmenų sistemos;
keturių eilių priebalsių sistemafonologiškai būtų buvusi ganėtinai patvari, vadinasi, būtų turėjusi išlikti daugumojedukterinių kalbų, o ne tiktaiindoiranėnų šakoje.
Kaip keturių eilių sistemos alternatyva, buvo pasiūlyta trijų priebalsių eilių rekonstrukcija − be dusliųjų aspiruotųjų:[129][130]
Pirmasis trūkumas, į kurį atkreipė dėmesį R. Jakobsonas (angl.R. Jakobson), yra tas, kad skardžiųjų aspiruotųjų eilės rekonstrukcija be dusliųjų aspiruotųjų eilės tipologiškai nepatikima. Kaip atsakas į šią kritiką paprastai pateikiamaBorneo salos kelabitų kalba, kurioje vartojami skardieji aspiruotieji priebalsiai, tačiau nėra dusliųjų aspirantų.
Kitas trūkumas, kurį pastebėjoH. Pedersenas (dan.H. Pedersen), yra toks, kad indoeuropiečių prokalbėje paprastas sprogstamasis *b pasitaiko itin retai, jis beveik nevartojamas, nors, laikantis tokios tipologijos, labiau reikėtų tikėtis, jog nerasime dusliojo priebalsio *p, o ne skardžiojo *b.
Dėl tradicinės trijų eilių rekonstrukcijos spragų mokslininkai buvo priverti arba vėl atsigręžti į keturių eilių sistemą, arba ieškoti kitų galimų rekonstravimo sprendinių.
1957 m. N. Andrejevas iškėlė prielaidą, kad uždarumos priebalsiai indoeuropiečių prokalbėje skyrėsi ne skardumu – duslumu, o stiprumu – silpnumu, pavyzdžiui, kaipkorėjiečių kalboje. Todėl N. Andrejevas tradicinius dusliuosius priebalsius siūlė vertinti kaip dusliuosius stipriuosius, skardžiuosius – kaip dusliuosius silpnuosius, o skardžiuosius aspiruotuosius – kaip dusliuosius aspiruotuosius.[132]
Tokiu būdu L. Hercenbergo (rus. Л. Герценберг) hipotezė tapo vienos iš alternatyvių rekonstrukcijų pagrindu. Šios hipotezės esmė ta, kad indoeuropiečių prokalbei teikiamos tik dvi uždarumos priebalsių eilės – skardieji ir duslieji priebalsiai, o dėl prozodijos ypatybės („laringalinio tono”) skardieji aspirantai turėję susidaryti tik kai kuriuose indoeuropiečių dialektuose.[133]
1972 m.T. Gamkrelidzės irV. Ivanovo, o nepriklausomai nuo jų – 1973 m. P. Hoperio (angl.P. Hopper), iškelta glotalinė teorija atvedė į naują etapą (glotalizuoti garsai tariami užgniaužtabalsaskyle). Ši schema buvo sudaryta, siekiant užpildyti ankstesniųjų sistemų spragas:[134]
Ši teorija įgalino kitaip interpretuoti Grasmano (angl.Grassmann's law) ir Bartolomė (angl.Bartholomae's law) dėsnius, suteikė naujų prasmių irGrimo (angl.Grimm's law) dėsniui.
Glotalinės teorijos priešininkai išsako abejones dėl galimybių glotalizuotus uždarumos priebalsius suskardinti, jie atkreipia dėmesį į tai, kad toks reiškinys tipologiškai retas. Be to, glotalizuotų uždarumos priebalsių suskardėjimas žodžio pradžioje apskritai nepaliudytas nė vienoje pasaulio kalboje. Glotalinės teorijos kritikai dar pažymi, kad skardžiųjų aspiruotųjų priebalsių eilė be dusliųjų aspiruotųjų eilės yra labai retas, tačiau pasaulio kalbose pasitaikantis reiškinys, taip pat atkreipia dėmesį, kad indoeuropiečių prokalbėje priebalsis*b pasitaiko retai, bet vis dėlto jis yra.[135]
Esama nemaža kartvelų ir indoeuropiečių gretybių, kurios atskleidžia, kad karvelų prokalbės glotalizuotieji atitinka indoeuropiečių prokalbės dusliuosius priebalsius, o ide. „glotalizuotieji” – kartvelų prokalbės dusliuosius. Nesvarbu, ar šie žodžiai būtų laikomi skoliniais, ar bendrakilmiais, tokie atitikmenys verčia manyti, kad T. Gamkrelidzės ir V. Ivanovo rekonstruota glotalizuotųjų priebalsių eilė buvo tariama ne glotalizuotai, o kažkaip kitaip.[136]
Laikantis tradicinės rekonstrukcijos, indoeuropiečių prokalbėje buvo trys gomurinių priebalsių eilės:palataliniai (suminkštintieji), paprastieji irlūpų gomuriniai. Vienose indoeuropiečių kalbose paprastieji gomuriniai sutapo su palataliniais, kitose – palataliniai su lūpų gomuriniais ir virtoafrikatomis arba pučiamaisiais priebalsiais. Pagal šią ypatybę indoeuropiečių kalbos skirstomos įkentumines ir satemines (ide.*ḱṃtom 'šimtas' >lot.centum irav.satəm). XIX a. buvo manoma, kadcentum –satəmizoglosa indoeuropiečių dialektus geografiškai dalija į vakarinius (centum) ir rytinius (satəm). Rytiniame indoeuropiečių kalbų paplitimo areale atradus kentumines anatolų ir tocharų kalbas paaiškėjo, kad toks geografinis skirstymas neteisingas.[137]
Daugybė mokslininkų abejojo, kad indoeuropiečių prokalbėje egzistavo tokia sudėtinga gomurinių priebalsių sistema. Pagrindinis argumentas buvo tas, kad ji neišlaikyta nė vienoje dukterinėje kalboje.[138]H. Hirtas (vok.H. Hirt), A. Mejė (pranc.A. Meillet), A. Savčenka pirmine laikė kentuminių kalbų sistemą, turinčią paprastuosius ir lūpų gomurinius priebalsius.J. Kurylovičius (lenk. J. Kuryłowicz) teigė priešingai, senesne laikė sateminių kalbų sistemą su paprastaisiais ir palataliniais gomuriniais. Galiausiai kalbininkai bulgaras S. Mladenovas ir lenkasJ. Safarevičius (lenk.J. Safarewicz) indoeuropiečių prokalbei rekonstravo tik vieną paprastųjų gomurinių eilę, skirtingai pakitusią kentuminėse ir sateminėse kalbose.[139]
Luvių, armėnų ir albanų kalbų duomenys byloja tradicinės trijų gomurinių priebalsių eilių rekonstrukcijos naudai.[138]
Tradicinė nuomonė tokia, kad indoeuropiečių prokalbėje buvo tik vienas pučiamasis priebalsis*s (nepaisant to, kad galbūt irlaringalai buvo pučiamieji priebalsiai), o jo variantas (alofonas) prieš skardžiuosius priebalsius buvo*z.[140][141] Kai kurie kalbininkai ne kartą yra bandę indoeuropiečių prokalbei rekonstruoti daugiau pučiamųjų priebalsių. Pirmasis tai padaryti mėgino K. Brugmanas (vok.K. Brugmann), norėjęs rekonstruoti keturis tarpdantinius pučiamuosius priebalsius*Þ,*Þʰ,*ð,*ðʰ. Šiuo metu nustatyta, kad vietoj Brugmano pučiamųjų turėtiTK tipo uždarumos priebalsių junginiai (kaiT − bet koks dantinis uždarumos, oK – bet koks gomurinis uždarumos priebalsis).[142] Vėliau T. Gamkrelidzė ir V. Ivanovas, remdamiesi negausiais pavyzdžiais, be*s, indoeuropiečių prokalbei teikė rekonstruoti dar du pučiamuosius priebalsius:*ś ir*śʷ.[143]
Pradinėlaringalų teorijos versija darbe „Straipsnis apie pirminę indoeuropiečių kalbų balsių sistemą”1879 m. buvo pasiūlytaF. de Sosiūro (pranc.F. de Saussure). Tam tikrą sanskrito priesagų balsių kaitą jis aiškino nė vienoje gyvojoje indoeuropiečių kalboje neišlikusio „sonantinio koeficiento” poveikiu.[144] Vėliau, kai buvo atrasta ir iššifruotahetitų kalba,1927 m. J. Kurylovičius (lenk.J. Kuryłowicz) „sonantinį koeficientą” susiejo su šios kalbos laringaline (gerkline)fonema, nes hetitų kalboje šis laringalas aptinkamas būtent tose padėtyse, kur, Sosiūro manymu, turėjo būti „sonantinis koeficientas”. Taip pat buvo nustatyta, kad išnykdami laringalai turėjo didelę įtaką gretimų balsių kiekybei ir kokybei. Vis dėlto iki šiol mokslininkų nuomonės skiriasi, kiek laringalų galėjo būti indoeuropiečių prokalbėje, laringalų apskaičiavimo skirtumai labai dideli – siūloma nuo vieno iki dešimt laringalų. Šiuo metu paprastai nurodomi trys laringalai, sutartinai jie žymimi arba*h₁, *h₂, *h₃, arba*H₁, *H₂, *H₃, arba*ǝ₁, *ǝ₂, *ǝ₃ (apibendrintai –*H).[145] Tikrasis jų tarimas nežinomas.
Pagal tai, kaip nuo laringalų pakinta balsio*e kokybė, jie gali būti vadinami:
*h₁ – neutralusis laringalas (*h₁e >*e)
*h₂ –a laringalas (*h₂e >*a)
*h₃ –o laringalas (*h₃e >*o)
Išnykdami po balsių, laringalai juos dar ir pailgino: *eh₁ > *ē, *eh₂ > *ā, *eh₃ > *ō; *a, *i, *o, *u + *h₁, *h₂, *h₃ > *ā, *ī, *ō, *ū.
Manydamas, kad sanskrito balsių sistema senoviškiausia, A. Šleicheris (vok.A. Schleicher) indoeuropiečių prokalbei rekonstravo tik šešis balsius (*u,*i ir*a bei ilgąsias jų poras), o balsių *e ir *o, turimų, pavyzdžiui,lotynų irsenojoje graikų kalbose, į ide. sistemą neįtraukė.[148][149][150]
XIX a. aštuntojo dešimtmečio pabaigoje nustačius senosios indų kalbos palatalizacijos dėsnius, buvo įrodyta, kad sanskrito balsynas − antrinis, ir ide. egzistavo taip pat ir balsiai*e bei*o.[151][152]
Vėliau buvo keliamas klausimas, ar galima į indoeuropiečių prokalbės balsių sistemą įtraukti balsius*u ir*i.M. Viljanuevos Svensono (isp.M. Villanueva Svensson) manymu, struktūriškai jie priklauso pusbalsiams*w,*y (=*ṷ,*i̯), yra jų variantai, tačiau tradicinei ide. balsių rekonstrukcijai*u,*i teikiami.[153]
Kadangi balsis*a indoeuropiečių prokalbėje labai retas, buvo iškelta hipotezė, kad prokalbėje*a iš viso nebūta, ir iš junginio*h₂e šisgarsas atsirado jau atskirose kalbose. Vis dėlto esama atvejų, kailaringalų teorija jis nepaaiškinamas, tad ide. balsių sistemai rekonstruojamas.[154]
Z. Zinkevičius atkreipia dėmesį, kad balsius*a,*o,*ē,*ā,*ō kildinant iš balsio*e junginių su laringalais (žr. „Laringalų skaičius“), o balsius*i,*u, kai kurių tyrėjų manymu, laikant dvibalsių kaitos*ey : *oy,*ew : *ow silpnuoju laipsniu tektų daryti išvadą, kad ide. tebuvo vienintelis balsis*e, tačiau, anot Z. Zinkevičiaus, pasaulyje lyg ir nėra vieną balsį teturinčių kalbų, todėl vargu ar ide. galėjo pasižymėti nė vienai kalbai nebūdinga ypatybe.[155] M. Viljanueva Svensonas (isp.M. Villanueva Svensson) teigia, kad jau indoeuropiečių prokalbėje junginiai*eh₂, *h₂e, *eh₃, *h₃e buvo virtę*ah₂, *h₂a, *oh₃, *h₃o, tačiau šiuos junginius nuspręsta žymėti su balsiu*e, nes taip yra taupiau irmorfologiškai aiškiau.[156]
Laringalų teorijos šalininkų teigimu, ilgieji balsiai atsirado dėlkompensacinio pailgėjimo išnykus laringalams arba susiliejus balsiams: sakykime, *wiHrós (= *ṷiHrós) >*wīrós (= *ṷīrós) 'vyras'; *wiHró-ey (= *ṷiHró-ei) > *wīrōy (= *ṷīrōi) 'vyrui'. Tačiau bandymai rekonstruoti ide. sistemą be ilgųjų balsių buvo nesėkmingi, nors sutinkama, kad jie turėjo būti retoki.[157][158]
Remiantis tuo, kad kai kuriuose indoiranėnų žodžiuosei kitose indoeuropiečių kalbose atitinkaa,jaunagramatikių buvo rekonstruotasschwa primum, t. y.redukuotas neapibrėžtos kokybės balsis „pirminisšva”, žymimas raide*ə. Pirminis šva, anot laringalų teorijos, atsirado subalsinus laringalus, pvz., sanskritopitár- < ide. < *pəh₂tér- < *ph₂tér- 'tėvas'. Todėl, laikantis šios teorijos, pirminio šva rekonstrukcija nereikalinga ir yra pasenusi.[158]
Jei ide. žodžio pradžioje pasitaikydavo dviejų sprogstamųjų irbalsingojo priebalsio (sonanto, pusbalsio) samplaika, tai tarp sprogstamųjų priebalsių atsirasdavo įterptinis redukuotas balsis (vadinamasisschwa secundum – „antrinis šva”), žymimas raidėmis*ₑ,*ₔ arba, kaip ir pirminis šva, –*ə, pvz.: ide. *kʷtwor- (= *ku̯tu̯or-) > *kʷₑtwor- (= *ku̯ₑtu̯or-) 'keturi'.[159][158]
Atsižvelgiant į visa tai, indoeuropiečių prokalbei rekonstruojami penki trumpieji ir penki ilgieji balsiai.
Pabrėžtina, kad ilgieji balsiai*ī,*ū (neretai ir*ā) aiškinami kompensaciniu pailgėjimu išnykuslaringalui, yra antriniai, todėl pateikiami skliausteliuose.
Balsiai*e,*o,*a su balsiais*u,*i (arba su pusbalsiais*w,*y) sudarydavo šešisdvibalsius*ei, *oi,*ai, *eu, *ou, *au. Indoeuropeistikoje jie taip pat gali būti žymimi*ei̯, *oi̯, *ai̯, *eṷ, *oṷ, *aṷ arba*ey, *oy, *ay, *ew, *ow, *aw. Visi trys užrašymo variantai lygiaverčiai. Balsiai galėdavo sudaryti junginius ir subalsingaisiais priebalsiais (sonantais)*r, *l, *m, *n.[160]
Retokai, bet pasitaikydavo ir ilgųjų grynųjų bei mišriųjų dvibalsių su ilguoju pradžios dėmeniu (*ē, *ō, (*ā) +*w, *y, *r, *l, *m, *n). Ilgieji variantai dažniau sutinkamigalūnėse irpriesagose (ide.vns.viet.*suHnḗw ~ *suHnṓw 'sūnuje',vns.naud.*wīrṓy <*wiHróey 'vyrui',vns.vard.*ph₂tḗr 'tėvas'). Dėl ilgųjų junginių žodžio gale taip pat žr. straipsnį „Semerenio dėsnis“.
Kadangi ilgasis*ā dažniausiai laikomas vėlesnių fonologinių pokyčių padaru, dvibalsiai su juo pateikiami skliausteliuose. Indoeuropiečių prokalbės dvibalsių eilė ir pakilimas pagal pirmąjį dėmenį:
Tarp priebalsiųsonantai*r, *l, *m, *n indoeuropiečių prokalbėje buvo vartojami kaip balsiai – sudarydavo skiemenį, pavyzdžiui, *wĺ̥kʷos 'vilkas'. Tik skiemeninis (balsinis)ṛ išlikęs sanskrite, o*ḷ, *ṃ ir*ṇ yra rekonstruoti. Skiemeniniai sonantai buvo neskiemeninių variantai (alofonai).[164]
Ide. žodžio sandarą galima perteikti formulešaknis (+priesaga1…priesagan) +galūnė. Indoeuropiečių prokalbėjepriešdėliai nebuvo vartojami.[165] Šakniai buvo būdingaCVC struktūra (kaiC – bet kurispriebalsis, oV – bet kurisbalsis), taip pat galėjo būtiCV,CVCC,CCVC,CCVCC irsCCVC beisCCVCC struktūros šaknų. Vienoje šaknyje negalėjo būti vartojami dusliojo paprastojo ir aspiruoto skardžiojo sprogstamojo priebalsių deriniai (TeDʰ arba DʰeT), du skardieji sprogstamieji priebalsiai (DeD), du vienodi sprogstamieji priebalsiai (*kek-,*tet-).[166]
Ide. egzistavo balsių kaita (ãbliautas, apofònija) – reguliari balsių kaitaliojimosi sistema. Balsių kaita gali būti kiekybinė ir kokybinė.[167] Paprastai išskiriami trys pagrindiniai kiekybinės balsių kaitos laipsniai: nykstamasis (kitaip – nulinis; balsis išnyksta), pamatinis ir pailgintasis.[168][169][170] Vykstant kokybinei kaitai, *e kaitaliojasi su *o. Šie balsiai ir jų ilgieji variantai kaitaliojasi ir sudarydamidvibalsius su sonantais (balsingaisiais priebalsiais)*l,*m,*n,*r bei balsiais arpusbalsiais*i(*y),*u (*w).
Vykstant tiek kiekybinei, tiek kokybinei kaitai, iš viso šaknis gali turėti penkis variantus:[171]
Nykstamasis laipsnis
Pamatinis laipsnis
Pailgintasis laipsnis
∅
e
ē
o
ō
Nors teoriškai kiekviena ide. žodžio šaknis arba sudėtingesnė priesaga gali turėti visus laipsnius, iš tikrųjų taip nutikdavo retai.[172]
Jei junginiuose*e, *ē, *o, *ō +*l, *m, *n, *r, *i (*y), *u (*w) balsiai*e, *ē, *o, *ō iškrenta ir lieka tik kitas junginio dėmuo, sakoma, kad turimas silpnasis laipsnis.[173]
Ide. retkarčiais pasitaikydavo balsį*a pamatiniame laipsnyje turinčių šaknų. Galbūt tokiu atveju vyko*a ~ *Ø ~ *ā kaita.[174]
Nepaisant to, kroatų kalbininko M. Kapovičiaus (kroat.M. Kapović) apskaičiavimais, maždaug ketvirtadalio graikų ir vedų sanskrito kalbų gretybių kirčio vieta nesutampa.[179] Pavyzdžiui:
Senosios graikų kalbos ir vedų sanskrito duomenys indoeuropiečių prokalbei leidžia atkurti dvikirčiuotes: baritoninę (kirtisšaknyje) ir kilnojamąją-oksitoninę (kirtis išgalūnės šokinėja į šaknį arkamieną).[182]
1926 m.H. Pedersenas (dan.H. Pedersen) indoeuropiečių prokalbėsdaiktavardžius suskirstė į dvi kirčiavimo-balsių kaitos klases: stipriuosiuose linksniuose (vardininke,galininke iršauksmininke) kirčiuojamuspriesagose, silpnuosiuose linksniuose – galūnėje (pagal dabartinę terminologiją – histerokinetinė klasė), ir stipriuosiuose linksniuose turinčius kirčiuotą šaknį, kituose linksniuose –priesagą (proterokinetinė klasė).[183]
D. Adamsas (angl.D. Adams) ir Dž. Meloris (angl.J. Mallory) dar išskiria akrostatinę (visada kirčiuota šaknis) bei amfikinetinę (stipriuosiuose linksniuose kirčiuota šaknis, silpnuosiuose – galūnė) klases.[184]
M. Mejeris-Briugeris (vok.M. Meier-Brügger) išskiria tris nekilnojamojo kirčio klases – akrostatinę (kirtis šaknyje), mezostatinę (kirtis priesagoje) ir teleutostatinę (kirtis galūnėje) – ir keturias kilnojamojo kirčio klases: proterokinetinę (kirtis šaknyje ir priesagoje), histerokinetinę (kirtis priesagoje ir galūnėje), amfikinetinę (kirtis šaknyje ir galūnėje) bei holokinetinę, t. y. amfikinetinę daugiaskiemeniuose žodžiuose (kirtis šaknyje, priesagoje ir galūnėje).[185]
Tematiniams daiktavardžiams buvo būdingesnis pastovus kirtis, o atematiniams − kilnojamasis.[186]
Rekonstruojant kirčio šokinėjimąveiksmažodžio paradigmoje, daugiausia tenka remtis vien vedų sanskrito duomenimis (senojoje graikų kalboje galioja pirminę sistemą iškreipiantis trijų skiemenų dėsnis).[180] Hetitų kalbos-mi asmenuotei buvo būdingas kilnojamasis kirtis, o-ḫi asmenuotei – baritoninis (šakninis), ir tokį kirčiavimą V. Ivanovas teikia indoeuropiečių prokalbei.[187]
A. Lubockio manymu, indoeuropiečių prokalbėje kirčio vietą lėmė tai, kokiai prozodijos klasei priklausė žodžiomorfemos (tokiu būdu jis plėtoja V. Dybo koncepciją, kadbaltų ir slavų kalbose neišvestinių žodžių kirčiavimo paradigmos pasirinkimas yra nemotyvuotas, o išvestinių – motyvuotas). A. Lubockis nustato tokią sąsajos tarpšaknies struktūros ir kirčio vietos taisyklę: jei šaknyje nėra uždarumospriebalsių ir jie su šaknimis nesiriboja, tai pamatinis (normalusis) šaknies laipsnis bus kirčiuotas, o nykstamasis (nulinis) – nekirčiuotas; jei šaknyje yra uždarumos priebalsis, šaknis bus kirčiuota tuomet, jei šis uždarumos priebalsis − duslusis, o žodžio šaknis baigiasi balsiu *o, arba jei uždarumos priebalsis – skardusis, o priesaga baigiasi balsiais *i arba *u; jeigu žodžio sandara šių sąlygų neatitinka, šaknis nekirčiuojama.[188]
Dėl kirčio pobūdžio nesutariama. Viena vertus,vedų sanskrito,senosios graikų,baltų irslavų kalbų duomenys rodytų kirtį buvusmuzikinį (toninį, melodinį). Kita vertus, balsių kaitos atsiradimas siejamas su balsiųredukcija, o ji dažniausiai būdinga dinaminį kirtį turinčioms kalboms. Esama tiek muzikinio (pavyzdžiui, A. Mejė (pranc.A. Meillet)[189] irR. Bekesas (ol.R. Beekes)[190]), tiek dinaminio ide. kirčio šalininkų. Taip pat yra kompromisinių nuomonių, kad pirmiausiai kirtis buvęs dinaminis, o ide. egzistavimo pabaigoje jis tapęs muzikiniu[191][192][193] arba derinęs ir dinaminio, ir muzikinio kirčio ypatybes.[194]
D. Adamso (angl.D. Adams), Dž. Melorio (angl.G. Mallory) ir T. Olanderio (dan.Th. Olander) manymu, kirčiuotas skiemuo buvo tariamas aukštu (ar aukštėjančiu) tonu, o nekirčiuotas – žemu (ar žemėjančiu) tonu.[193][196]
Lenkų kalbininkasJ. Kurylovičius (lenk.J. Kuryłowicz) pasiūlė originalią hipotezę, kad senąją būklę išlaikė tik vedų sanskritas, senosios graikų kalbos kirčiavimo sistema yra priešistorinio balsių suliejimo padarinys, o baltų ir slavų sistema susidarė perkėlus kirtį iš senosios vietos. Be to, senosios graikų irbaltų-slavų kalbų kirčio vietos sutapimus Kurylovičius laiko atsitiktiniais ir iš indoeuropiečių prokalbės nekildintinais.[197] Mokslo bendruomenė atmetė J. Kurylovičiaus hipotezę.[198][199][200]
L. Hercenbergas (rus.Л. Герценберг) pateikė hipotezę, kad ide. buvo keturios priegaidės (tonai), kurios turėjo du skiriamuosius požymius: aukštumą-stiprumą irlaringalizavimą-faringalizavimą. Be to, mokslininko manymu, šios priegaidės galėjo daryti įtaką priebalsiams.[201]
Indoeuropiečių prokalbėje daiktavardžiui buvo būdingagiminės,skaičiaus irlinksnio kategorija.[202][203] Tradiciškai ide. daiktavardžiui rekonstruojamos trys giminės: vyriškoji, moteriškoji ir bevardė. Pasak A. Mejė (pranc. A. Meillet) hipotezės, pradžioje indoeuropiečių prokalbė buvoaktyvinės-statyvinės (fientyvinės) sandaros kalba ir turėjo dvi gimines –gyvųjų dalykų ir negyvųjų, o, atsiskyrusanatolų kalboms, gyvųjų giminė skilo į vyriškąją ir moteriškąją.[204][203] M. Viljanuevos Svensono (isp.M. Villanueva Svensson) teigimu, pradžioje turėta bevardė ir bendroji giminės, vėliau bendroji giminė skilo į vyriškąją ir moteriškąją, ir, kaip pažymi M. Viljanueva Svensonas, šiuo metu dauguma mokslininkų mano, kad moteriškoji giminė yra po anatolų kalbų atsiskyrimo atsiradusi naujovė, tačiau moteriškosios giminės kilmė dar neišaiškinta.[205]
Ide. daiktavardžių sistemoje ypatinga vieta teko bevardės giminės daugiskaita reiškiamiems kuopiniams daiktavardžiams (kuopinė reikšmė vadinamakolektyvu). Jie rodydavo ne daugybę atskirų dalykų, o jų visumą (kaipliet.augalas –augalija). Su kuopiniais daiktavardžiais buvo vartojama veiksmažodžių vienaskaita, ne daugiskaita, pavyzdžiui:sen. gr.πάντα ῥεῖ 'viskas teka' (pažodžiui 'visi tekąs'),lot.pecunia non olet 'pinigai nekvepia' (pažodžiui 'pinigai nekvepiąs').[210]
Indoeuropiečių prokalbei rekonstruojama aštuonių linksnių sistema (vardininkas,kilmininkas,abliatyvas,naudininkas,galininkas,įnagininkas,vietininkas,šauksmininkas), visus aštuonis linksnius buvo išsaugojusios tik senosios indoiranėnų kalbos, o kitos linksnių sistemą supaprastino: rytųbaltų kalbos irsenoji slavų kalba turi 7 paveldėtus linksnius,lotynų kalba – 6,graikų kalba – 5,gotų kalba – 4.XX a. 6-ame–7-ame dešimtmečiuose kai kurie autoriai siūlydavo rekonstruoti alternatyvias indoeuropiečių linksnių sistemas su mažiau linksnių (4, 5 ar 6), tačiau dabar šis požiūris nebėra populiarus. Pastaraisias dešimtmečiais išMikėnų tarmės, žemynokeltų, mažųjųanatolų kalbų gauti duomenys patvirtina tradicine tapusią rekonstrukciją.[211] Tik retais atvejais dukterinėse kalbose buvo susikurta naujų linksnių; taip atsitiko, pavyzdžiui,tocharų ir rytų baltų kalbose (lietuvių kalbosaliatyvas,adesyvas,iliatyvas ir šių linksnių palaikailatvių kalboje). Kartais bandoma ide. rekonstruoti aliatyvą (arba direktyvą, t. y. iliatyvą) – kryptį nurodantį vietininką.[211][209]
Daiktavardžiai buvo tematiniai (tarp kamieno ir galūnės turintys jungiamąjį balsį*o, kai kuriuose linksniuose besikaitaliojantį su *e) ir atematiniai (šio balsio tarp kamieno ir galūnės neturintys).[206]
Toliau nurodomos keturių naujesniųjų laikų indoeuropeistų ide. galūnių rekonstrukcijos. Kai kurių linksnių galūnės įvairuoja, nes dukterinėse kalbose turimi skirtingi galūnių atspindžiai. Probleminiai atvejai aptariami kitame skyrelyje.
E. Sileris (angl.A. Sihler) (1995)[212] rekonstruoja artimiausias turimiems duomenims galūnes ir pateikia įvairių formų, nes dukterinėse kalbose paliudytos galūnės skiriasi.B. V. Fortsono (angl.B. W. Fortson) (2004)[213] rekonstrukcija hipotetiškesnė, skirtingus galūnių atspindžius siekiama kildinti iš vienos pradinės formos.M. Viljanuevos Svensono (isp.M. Villanueva Svensson) (2016)[214] irD. Rindžo (angl.D. Ringe) (2006)[215] rekonstrukcijos šiais atžvilgiais užima tarpinę padėtį tarp E. Silerio ir B. V. Fortsono atspirties taškų.
Atematinių daiktavardžių vienaskaitos kilmininkas keblumų nekelia, galūnės*-s ~ *-os ~ *-es terodo balsių kaitą (*e : *o – pamatinis laipsnis,Ø (*-s) – nykstamasis). Galūnės*-os ~ *-es įprastos priebalsiniuose kamienuose,*-s variantas retas, jis būdingasu iri kamienams (*suHn-ow-s, -ew-s 'sūnaus', *h₂ow-ey-s,-oy-s 'avies'). Vienaskaitos tematinių daiktavardžių galūnė *-osyo gali būti skaidoma kaip *-os + santykinis įvardis *-yo. Ji paliudyta daugumoje indoeuropiečių kalbų.[216] Manoma, kad ši tematinių daiktavardžių galūnė perimta iš įvardžių.[217]
Sunkiau rekonstruoti daugiskaitos kilmininko galūnę. Dukterinėse kalbose paliudytos tiek formos *-Hom > *-om, tiek *-oHom > *-ōm. Tiksli galūnės rekonstrukcija neišspręsta, bet kalbų duomenys labiau remia ilgąjį variantą *-oHom > *-ōm. Toliau jis ir bus teikiamas.[218]
Tik tematiniaivardažodžių kamienai turėjo atskirą vienaskaitosabliatyvo formą, kituose kamienuose vienaskaitoje jis sutapo su kilmininku, daugiskaitoje ir dviskaitoje, kaip ir tematinių, – su naudininku.[219]
Abliatyvo galūnės atspindžiai sunkiai suvedami į vieną pirminę formą:lotynų-ō irkeltiberų kalbų-uz leistų rekonstruoti ide *-ōd,lietuvių kilmininko galūnė-o <balt. prok.*-ā,latvių kalbos įvardžiuotinių formų-ā, kilusios iš abliatyvo, rodytų ide. galūnę *-ād, oslavų taip pat iš abliatyvo kilusi kilmininko galūnė-a,indoiranėnų abliatyvo-āt galėjo atsirasti ir iš *-ōd, ir iš *-ād.[219] Priebalsis *-d žodžio pabaigaje galėjo suduslėti ir tapti *-t. Abliatyvo galūnė *-ād gali būti kildinama iš *-eh₂d.Z. Zinkevičius abliatyvo galūnę *-ōd skaido kaip teminį balsį *-o- + *-ed ~ *-od (ilgasis balsis*ō susidarė dėl dviejų balsių suliejimo).[217] Tikėtina, kad šios galūnės yrapostpozicinės kilmės.[219] Toliau bus pateikiama tematinių daiktavardžių galūnė *-ōd.
Vienaskaitosnaudininko galūnės *-ey rekonstrukcija didesnių sunkumų nekelia. Tematiniame kamiene ji sutraukiama – *-o-ey > *-ōy, oi kamiene galūnė dėl kamiengalio dvibalsio sudvigubėja (*-ey-ey).[220]
Daugiskaitos naudininko irįnagininko galūnių rekonstrukcija yra probleminė ir dėl galūnių pradžios, ir dėl pabaigos priebalsių. Pagal daugiskaitos (ir dviskaitos) naudininko ir įnagininko galūnių pradžios priebalsį indoeuropiečių kalbos skyla į vadinamąsias „m irbʰ kalbas“:baltų,slavų,germanų kalbos turėjo daugiskaitos naudininką *-mos, įnagininką *-mis, o visos kitos – atitinkamai *-bʰo(s) ir *-bʰi(s). Baltų, slavų ir germanų kalbos sudaro vieną arealinį vienetą, todėl galūnės su *-m- galbūt yra šių kalbų naujovė.[221] Kaip arealinis variantas, toliau bus pateikiamos ir šiųdviejų linksnių galūnės su *-m-.
Tikėtina, kad *-bʰ- (turbūt ir *-m-) yrapostpozicinės kilmės. Tikanatolų kalbos turi daugiskaitos naudininko-vietininko galūnę be *-bʰ- ~ *-m-, kilusią iš ide. *-os. Tai gali būti šios kalbų šakosarchaizmas.[221]
D. Rindžas (angl.D. Ringe) daugiskaitos naudininką rekonstruoja su *-m-, o įnagininką – su *-bʰ-.[215] Tačiau nėra mišriųm –bʰ kalbų: koks priebalsis turimas daugiskaitos naudininke, toks ir įnagininke, ir atvirkščiai,[221] todėl ši D. Rindžo ir kai kurių kitų kalbininkų rekonstrukcija bus paliekama nuošalyje.
Kai kuriose kalbose daugiskaitos naudininko ir įnagininko galūnės neturi pabaigos priebalsio*-s.[221] Vis dėlto *-s yra daugiskaitos žymuo (plg. dgs.vard. *-es, dgs.gal. *-ns < *-ms, kuris skaidomas kaip galininkas *-m + daugiskaitos rodiklis *-s,[222] dar plg. dgs.viet. *-su gretadvs. viet. *-h₁u), todėl daugiskaitos naudininkas ir įnagininkas toliau bus pateikiami su galiniu*-s : *-bʰos ~ *-mos, *-bʰis ~ *-mis.
Kadangi daugiskaitos naudininko galūnę su pusbalsiu*-y- turi tikindoiranėnų kalbos (*-bʰyos),[221] toliau į tai nebus atsižvelgiama – kaip ir į tik indoiranėnų kalboms būdingą, išįvardžių paradigmos šiame linksnyje perimtą, tematinių daiktavardžių dvibalsį *-oy- vietoj *-o- (*-oy-bʰyos).[223]
Tematinių daiktavardžių daugiskaitos įnagininkas turėjo, matyt, iš įvardžių perimtą galūnę *- ōys (< *-o-eys, *-oy-is?). Vėliau pagal atematinių kamienų analogiją kai kurios kalbos ją pakeitė galūnėmis *-o-bʰis, *-oy-bʰis, *-o-mis. Toliau bus teikiama tematinė galūnė *-ōys.[223]
Vienaskaitos įnagininko galūnes su priebalsiais*-m- ~*-bʰ įsivedė tik baltų (-mi, išskyrus tematinįo kamieną), slavų (-mь < *-mi, išskyrusā kamieną),armėnų (-w/-b) ir galbūtdakų (-m) kalbos.[216][224] Visos kitos kalbos šiais priebalsiais prasidedančias galūnes turi tik daugiskaitoje ir dviskaitoje,[216] todėl toliau bus teikiamos vienaskaitos įnagininko galūnės *-eh₁ ~ *-h₁.
Kaip ir daugiskaitos įnagininke, daugiskaitosvietininke tematiniai daiktavardžiai turi dvibalsį *-oy- išįvardžių paradigmos – *-oy-su. (Rytųbaltų kalbos turi variantą su kitu balsių kaitos laipsniu *-ey-su, plg.liet.tarm.keturiesu < *ketureysu 'keturiese (keturiuose)'.)[223]
Problemiškesnė vienaskaitos vietininko rekonstrukcija. Dukterinėse kalbose gerai paliudyta galūnė *-i, tačiau manoma, kad ji yrapostpozicinės kilmės ir vėlesnė. Senesnėmis laikomos formos be galūnės, kurioms buvo būdinga savita apofoninė (balsių kaitos) struktūra – vienaskaitos vietininkas turėjo vienu laipsniu aukštesnį už kitus silpnuosius linksnius kamiengalį,priesagą arbašaknį (šakniniuose priebalsiniuosevardažodžiuose), pvz.:u kamieno vns.kilm. *suHn-ew-s, -ow-s 'sūnaus' (kamiengalio dvibalsio *-ew-, *-ow- pamatinis laipsnis + galūnė *-s) – vns. viet. *suHn-ēw-ø, -ōw-ø 'sūnuje' (kamiengalio dvibalsio *-ew-, *-ow- pailgintasis laipsnis *-ēw, *-ōw; galūnės nėra); vns. kilm. *ph₂-tr-es 'tėvo' (priesagos *-ter- nykstamasis laipsnis *-tr- (be balsio *-e-) + galūnė *-es) – vns. viet. *ph₂-ter-ø 'tėvè' (priesagos *-ter- pamatinis laipsnis; galūnės nėra); vns. kilm. *dem-s 'nãmo' (šaknies pamatinis laipsnis *-e- + galūnė *-s) – vns. viet. *dēm-ø 'namè' (šaknies balsio *-e- pailgintasis laipsnis *-ē-; galūnės nėra). Vienaskaitos vietininkas be galūnės išlikęs kaip archaizmas, geriau išsaugotas tiku iri kamienuose.[222] Toliau bus teikiamos formos ir su galūne *-i, ir be jos.
Tematinių vardažodžių vienaskaitos vietininke teminis balsis su galūne *-i sudarydavo dvibalsį, paliudytos formos su teminio balsio kaita – *-oy ir *-ey.[219]
Aliatyvą (arba galbūt direktyvą, dar vadinamąiliatyvu[225]) turėjo tikhetitų kalba (rytųbaltų kalbos aliatyvą ir iliatyvą,tocharų kalbos aliatyvą pasidariusios naujai). Tam tikriprieveiksmiai galėtų rodyti šį linksnį buvus ir kitose kalbose, pvz.:lot.quō 'kur? kuria kryptimi?',eō 'ten, į tą pusę',porrō 'pirmyn',sen. gr.ἄνω (ánō) 'aukštyn',κάτω (kátō) 'žemyn'. Šie prieveiksmiai ir hetitų kalbos aliatyvo (direktyvo) formosagnā 'į žemę',kišrā 'į ranką',parna 'namõ' galbūt leistų manyti ide. galūnę buvus *-ō. Tačiau dėl šio linksnio buvimo ide. ir galimybės jį rekonstruoti diskutuojama, tiek duomenų nepakanka.[222]
Dviskaitos rodiklis yralaringalas*h₁. Dviskaitos linksnius rekonstruoti sudėtinga, nes dalyje kalbų ji išnyko, o kitose kalbose linksnių galūnės galėjo būti lengvai perdirbtos pagal analogiją.[226]
Mažiausiai problemiškas dviskaitosvardininkas-galininkas–šauksmininkas (visų trijų linksnių galūnės buvo sutapusios): priebalsiniams vardažodžiams būdinga galūnė *-h₁e, beti,u iro kamienams – sutrumpintas variantas *-h₁, bevardei visų kamienų giminei – galūnė *-ih₁.[226]
Vienintelė iranėnųAvestos kalba turi skirtingas dviskaitoskilmininko irvietininko galūnes – visose kitose kalbose turima vienoda kilmininko ir vietininko galūnė *-ows. Sprendžiant iš Avestos kalbos duomenų, galūnė *-ows susidarė sumišus kilmininkui *-h₁oHs ir vietininkui *-h₁u.[226] Toliau ir bus teikiamos skirtingos šiųdviejų linksnių galūnės.
Indoiranėnų kalbose dviskaitos kilmininkas ir naudininkas–abliatyvas–įnagininkas turi kamiengaliodvibalsį *-oy- (pvz.,*-oy-bʰoh₁). Šis dvibalsis įsivestas išįvardžių ir daugumai kitų kalbų nebūdingas,[226] todėl toliau bus teikiamos tematinių daiktavardžių galūnės tik su reguliariu teminiu kamiengalio balsiu *-o- (pvz.,*-o-bʰoh₁).
Bevardės giminės daiktavardžiai nuo to paties kamieno vyriškosios ir moteriškosios giminių skyrėsi tik vienodą formą turinčiaisvardininko-galininko-šauksmininko linksniais. Atskira vyriškosios ir moteriškosios giminių šauksmininko forma turėta tik vienaskaitoje, o dviskaitoje ir daugiskaitoje šauksmininkas sutapo su vardininku. Skirtingąabliatyvo galūnę turėjo tiko kamieno daiktavardžių vienaskaita, kitų kamienų vienaskaitos abliatyvas sutapo su kilmininku. Dviskaitoje ir daugiskaitojevisų kamienų abliatyvas sutapo su naudininku.[228]
Ide. daiktavardžiai, tarpgalūnės iršaknies (arkamieno) turintys balsį *o, besikaitaliojantį su *e, vadinami tematiniais. Šie daiktavardžiai daugiausia buvo vyriškosios ir bevardėsgiminių (moteriškosios – vienas kitas). Balsio *o : *e tarp šaknies ir galūnės neturintys daiktavardžiai vadinami atematiniais („betemiais“). Skirstant kitaip, visi tarp šaknies (ar kamieno) ir galūnės turėję jungiamąjįbalsį arbadvibalsį (pvz., *-u-, *-i-, *-ow-) daiktavardžiai vadinami balsiniais, o jo neturėję – priebalsiniais.[229]
Indoeuropiečių kalbųā kamieno daiktavardžiai (pvz., sen.liet.ešva, ašva <balt. prok. *ešwā < ide. *h₁éḱweh₂ 'kumelė') ir kiti vardažodžiai yra kilę išeh₂ kamieno, tad baigėsi priebalsiu, priklausė atematiniams priebalsiniams kamienams. Visose indoeuropiečių kalbose, išskyrusanatolų šaką, šio kamieno vardažodžiai yra moteriškosios giminės ir sudaro poras su vyriškosios giminės tematiniais (o kamieno) daiktavardžiais, pvz.: *h₁éḱwos 'arklys' – *h₁éḱweh₂ > *éḱwā 'kumelė (ašva)'. Išnykuslaringalui*h₂, vyko balsių kontrakcija (suliejimas), pvz., vns.naud. *h₁éḱw-eh₂-ey (> *-ah₂-ay > *-aay> *-āy) >*éḱw-āy 'kumelei (ašvai)' (kaip laringalai išnykdami keitė balsius, žr. skyrelį „Laringalų skaičius”). Ide. buvo ir kita moteriškosios giminės priesaga *-ih₂- ~ *-yeh₂-, abu moteriškosios giminės linksniavimo tipai veikė vienas kitą. Vienaskaitos vardininkas *eh₂ be galūnės *-s,dviskaitos vardininko galūnė *-ih₂, būdinga bevardei giminei, tikriausiai rodo, kad moteriškoji giminė kilo iš kolektyvų (bevardės giminės kuopinių daiktavardžių, žr. „Gramatinės kategorijos”).[230]
Be lentelėje nurodytų kamienų, ide. buvo ir besibaigiantys dvibalsiaisew,aw,ow (paligintasis laipsnisēw,āw,ōw) beiu iri su laringalais (uH,iH >ū,ī) kamienai.[231] Dvibalsiniai pasižymėjo balsių kaita, pvz.: vns.vard. *gʷōw-s 'karvė', vns.kilm. *gʷew-s 'karvės', vns.naud. *gʷew-ey 'karvei'. Dvibalsiniams,uH,iH irr (žr. žemiau) kamienams priklausė vyriškosios ir moteriškosios giminių daiktavardžiai, o kiti kamienai, išskyrus minėtąjįeh₂ >ā, galėjo būti visų trijų giminių.[231]
Priebalsiniai daiktavardžiai skirstomi į priesaginius priebalsinius (turėjusiuspriesagą) ir šakninius priebalsinius (priesagos neturėjusius). Priebalsiniai priesaginiai daiktavardžiai skirstomi pagal jų priesagas, tokiu būdu išskiriant šiuos pagrindinius kamienus:r, n, s, l.[232][231]
Linksniuojant priesagose vykdavo balsių kaita (*dʰugh₂tḗr 'duktė' –*dʰugtrés 'dukters'). Dalies priebalsinių daiktavardžių kamiengalis baigdavosi sprogstamaisiais priebalsiais (*h₃dónt-s 'dantis'). Be šių, būta ir priebalsinių heteroklitinių bevardės giminės daiktavardžių, jų stipriuosiuose linksniuose (vardininke,galininke,šauksmininke) vartotos priesagos *-r-, *-l-, o visuose kituose linksniuose – *-n-, pavyzdžiui: vns. vard. *yēkʷṛ 'jeknos (kepenys)' – vns. kilm. *yekʷṇs 'jeknų (kepenų)'; vns. vard. *peh₂wṛ 'ugnis' – vns. kilm *ph₂wens 'ugnies'; vns. vard. *soh₂wḷ 'saulė' – vns. kilm. *sh₂wens 'saulės'.[232]
Galūnių pokyčiai po balsių kontrakcijos (susiliejimo),laringalų išnykimo ir kai kurių kitų virsmų pateikiami už ženklo „daugiau kaip” (>).
1, 2 Dėl vyriškosios ir moteriškosios giminių vns. vardininko ir bevardės giminės dgs. vardininko-galininko be galūnių žr. straipsnį „Semerenio dėsnis“.
Ide.būdvardžiai linksniuoti taip pat, kaip daiktavardžiai ir galėjo priklausyti tokiems pat kamienams (kai kurių kamienų būdvardžiai buvo labai reti). Iš esmės būdvardžiai nuodaiktavardžių skyrėsi tuo, kad buvo kaitomi giminėmis, jomis derinami su daiktavardžiais ir buvo laipsniuojami. Dažniausiai būdvardžiai turėdavo tematinįo, atematinįu ir atematinį su priesagant kamienus. Gretao kamieno vyriškosios ir bevardės giminių, moteriškoji įgydavoeh₂ >ā kamieną, o atematinių kamienų moteriškoji giminė turėdavoih₂ >ī ~yeh₂ >yā kamienus. Tačiau seniausių laikų indoeuropiečių būdvardžiai, kol nebuvo susiformavusi moteriškoji giminė, skyrė tik bendrąją ir bevardę gimines, pvz.: bendr. g. *sh₂eldus 'saldus, saldi' : bev. g. *sh₂eldu 'saldu'. Išskyruseh₂ kamieną, tokia tik dviejųmorfologiškai diferencijuotų giminės formų sistema būdinga ir visiems daiktavardžiams (žr. daiktavardžio galūnių lentelę).[235]
Dalis būdvardžiųšaknų priklauso Kalando sistemai, taip pavadintai pagal olandųindologą Vilemą Kalandą (ol.Willem Caland), kuris pirmasis suformulavo šios sistemos principus. Iš šių šaknų išvestų būdvardžių daryba dukterinėse kalbose dažnai skiriasi, tačiau yra tam tikrų dėsningumų:[236][237]
Būdvardžiai sudaromi su silpnojo arba nykstamojo (nulinio) laipsnio šaknyje tematiniuro (o kamienas su priesaga *-r-), atematiniuu arba atematiniu su priesaga*-nt- kamienais: ide. *h₁rudʰ-ro- (nykstamasis ide. šaknies *h₁rewdʰ- laipsnis) >sen. gr.eruthrós 'raudonas'; ide. *h₂rǵ-ro- > *argrós >sen. gr.argós 'baltas, šviesus'.
Kartais būdvardžiai įgyjai kamieną, ypač eidami pirmuojudūrinio dėmeniu:sen. gr.argi-kéraunos 'ryškiažaibis, su ryškiu žaibu'.
Šios būdvardžių šaknys dažnai turieh₁ kamieno būsenos veiksmažodžių atitikmenų: ide. *h₁rudʰ-eh₁- >lot.rubēo 'raudonuoju'.
Esama prielaidos, kad ide. nebuvo aukštesniojo būdvardžiųlaipsnio[235] (pvz., kaipliet.didesnis, gražesnis), tačiau dukterinėse kalbose dvipriesagos turi aukštesniojo laipsnio reikšmę. Praindoeuropietiška šių priesagų išraiška būtų tokia:[238][239]
amfikinetinio tipo (žr. skyrelį „Kirčio vieta”) priesaga *-yos-: vns.vard. *´-yōs,kilm. *-is-és,gal. *´-yos-ṃ (skr.náv-yān, -yas-as;liet.nauj-es-nis);
turinti kontrastinę reikšmę („vienas iš dviejų”) priesaga *-(t)ero-:sen. gr.pó-tero-s 'kuris (iš dviejų)',tarm.liet.ka-tara-s 'kuris (iš dviejų)'. Vėliau kai kuriose kalbose ši priesaga įgavo aukštesniojo laipsnio reikšmę, pvz.,sen. gr.sophṓteros 'išmintingesnis' (pirminė reikšmė 'protingasis (imant tuos du)').
Senesniuoju laikotarpiu aukščiausiasis laipsnis (kaipliet.didžiausias, gražiausias) ide., matyt, buvo reiškiamas prie paprasto būdvardžio pridedant daiktavardžio daugiskaitos kilmininką. Vadinasi, užuot sakius „didingiausias valdovas”, buvo sakoma „didingas valdovų”. Vis dėlto dukterinėse kalbose paliudytos dvi aukščiausiojo laipsnio priesagos:[238][239]
*-(t)-m̥mo- arba *-m̥h₂o- (prūs.auct-im-ien 'aukščiausią';lot.op-tim-us 'geriausias');
*-isto- arba *-isth₂o- (skr.vás-iṣṭha-s 'geriausias';got.bat-ist-s 'geriausias'). Ši priesaga sudaryta iš būdvardžio aukštesniojo laipsnio priesagos *-yos- silpnojo kaitos laipsnio *-is-, pridėjus papildomą priesagą *-t- ~*-th₂-.
Indoeuropiečių prokalbėje turėti du asmeniniaiįvardžiai – pirmojo ir antrojoasmenų, o trečiajam asmeniui nurodyti vartoti parodomieji įvardžiai. Asmeniniai įvardžiai buvo kaitomi linksniais ir skaičiumi (vienaskaita, dviskaita, daugiskaita), bet negiminėmis. Jų linksniavimas gerokai skyrėsi nuodaiktavardžių, vartotossupletyvinės linksnių formos, ypač – pirmojo asmens vienaskaitoje, kur turimi du kamienai, pavyzdžiui, kaip lietuvių kalbojeaš irmane.Kilmininkas,naudininkas irgalininkas turėjo du variantus: kirčiuotąjį ir bekirtįenklitinį.Dviskaita sunkiai rekonstruojama.
PasakZ. Zinkevičiaus, asmeninių įvardžių linksniųparadigma susidarė vėliau ir ankstyvuoju ide. laikotarpiu turėtos tik dvi formos –vardininko ir netiesioginio linksnio,[240] kuris vartotas visų kitų linksnių vietoje.
Indoeuropiečių prokalbėje turėti du pagrindiniai parodomieji įvardžiai: artimojo rodymo *so (mot. g. *seh₂, bev. g. *tod) 'tas' ir tolimojo rodymo *is ~ *h₁e (mot. g. *(h₁)ih₂, bev. g. *(h₁)id) 'anas'. Šie įvardžiai turėjosupletyvines paradigmas, tai siejama su ankstesniu gyvųjų ir negyvųjų daiktų skyrimu (plg. bev. g. *tod). Daugiskaitoje dauguma linksnių turi kamieną su dvibalsiais *-oy- (= *-oi-) ~ *-ey- (= *-ei-). Vienaskaitojeabliatyvas,naudininkas irvietininkas turi intarpą *-sm-. Dėl jo kilmės daug ginčijamasi, linkstama sieti su ide.skaitvardžiu *sems 'vienas', tad šis intarpas galėjo turėti pabrėžiamąją (emfatinę) paskirtį. Pasakytina, kad išnykdamaslaringalas *h₂ pailgino ir pakeitė prieš jį buvusį balsį *e, todėl vėliau susidarė formosvard. *seh₂ > *sā 'ta',naud. *h₁esieh₂ei (= *h₁esyeh₂ei) > *esyāi 'anai; jai' ir t. t. Išnykdamas po kitų balsių, laringalas *h₂ juos pailgino, pvz.,vard. *(h₁)ih₂ > *ī 'ana'.[244]
1,3 Tokios rekonstrukcijos silpnoji pusė ta, kad indoeuropiečių kalbose daugiskaitosnaudininkas irįnagininkas prasideda vienodais priebalsiais: arba *-bʰ-, arba *-m- – nėra vienoje kalboje skirtingais priebalsiais prasidedančių šių dviejų linksnių galūnių (žr. „Naudininkas ir įnagininkas“). M. Viljanueva Svensonas (isp.M. Villanueva Svensson) rekonstruoja dgs. vyr.-bev. g.naud.-abl. *toybʰos, dgs. mot. g. naud.-abl. *teh₂bʰos, dgs. vyr.-bev. g.įnag. *tōys (plg.liet.tais), dgs. mot. g. įnag. *teh₂bʰis (arealiniai dgs. naud.-abl. ir mot. g. įnag. galūnių variantai būtų *-mos, *-mis).[246]
2 M. Viljanueva Svensonas rekonstruoja vns. vyr.-bev. g. įnagininką *toh₁ (> *tō), mot. g. *teh₂eh₁ (> *tā).[247]
Indoeuropiečių prokalbėje klausiamieji ir santykiniai-nežymimieji įvardžiai buvo sudaromi iš šaknies *kʷi- ~ *kʷe- ~ *kʷo-: *kʷis? 'kas?' ir *kʷos? 'koks? kuris?'. Pastarasis įvardis buvo vartotas kaip nežymimasis (pvz., kaipliet.kažkoks), oanatolų,tocharų,italikų,keltų,germanų,armėnų,albanų irbaltų kalbose – ir kaip santykinis.[248][249][250] Šie įvardžiai linksniuoti pagal tą pačią schemą, kaip ir parodomieji įvardžiai.[251] Vienaskaitosabliatyve,naudininke irvietininke būta intarpo *-sm-(žr. „Parodomieji įvardžiai“). Kitaip negu parodomiesiems įvardžiams, klausiamajam įvardžiui būdingos ne trys, o dvi giminės: vyriškoji-moteriškoji (bendroji) ir bevardė.[252] Dėl daugiskaitos naudininko (= abliatyvo) bei įnagininko galūnių žr. skyrelį „Naudininkas ir įnagininkas“.
Toliau pateikiamaE. Silerio (angl.A. Sihler) rekonstrukcija (dviskaitos linksniai dėl atkūrimo sunkumų nenurodomi):[253]
Įvardis*kʷos linksniuotas taip pat, kaip parodomasis*so, ir, sekant M. Viljanueva Svensonu (isp.M. Villanueva Svesson), vienaskaitos vyr.-bev. g. įnagininkas būtų *kʷoh₁ (> *kʷō), mot. g. – *kʷeh₂eh₁ (> *kʷā).[247] Iš tos pačios šaknies buvo sudaryti tokie vediniai:[255][256]
kʷóteros 'katras (iš dviejų)'
kʷom 'kada'
kʷodéh₂ 'kada'
kʷor 'kur'
kʷoti ~ *kʷeti 'kiek'
Vėliau, galbūt jau indoeuropiečių prokalbei skylant, buvo įsivestas specialus santykinis įvardis *yos (bev. g. *yod, mot. g. *yeh₂ > *yā), tikriausiai kilęs iš parodomojo įvardžio *is.[257] Linksniuotas taip pat, kaip santykinis-nežymimasis įvardis *kʷos.
Sangrąžinis įvardis ėjopapildiniu ir reiškė, kad sakinio veiksmo objektas pats yra veiksmo subjektas.[258][259] Šio įvardžio reikšmė tolygiliet.savęs. Indoiranėnų, baltų ir slavų kalbose sangrąžinis įvardis pasitelkiamas su visais trimis asmenimis, graikų, italikų ir germanų – tik su trečiuoju.[260] Sangrąžiniam įvardžiui būdinga tai, kad nėravardininko ir skaičiaus skirties (tos pačios formos vartojamosvienaskaitai,daugiskaitai ardviskaitai).[261][262] Linksniuojama panašiai, kaip įvardis *tuH 'tu'.[263][264] Kaip ir pirmajam bei antrajam asmeniniams įvardžiams, sangrąžiniam nebūdingagramatinė giminė.[265]
R. Bekeso (ol.R. Beekes)[264] ir E. Silerio (angl.A. Sihler) rekonstrukcija:[266]
1 Alternatyvi abliatyvo forma – *swéd (žr. skyrelį „Abliatyvas“).
Indoeuropiečių prokalbėje iš asmeninių įvardžių buvo pasidaryti savybiniai *(e)mos 'manas', *t(w)os 'tavas', *ṇsmos 'mūsiškis', *usmos 'jūsiškis'. Jie buvo kaitomi giminėmis ir linksniuojami kaip kiti gimininiai įvardžiai (kaip santykinis-nežymimasis įvardis *kʷos).[257]
Išsangrąžinio įvardžio išvestas savybinis įvardis *s(w)os 'savas; savo' pasižymėjo tuo, kad galėjo būti vartojamas su visais asmenimis – kaipliet.aš einu į savo sodą, tu eini į savo sodą, jis eina į savo sodą, užuot sakiusaš einu į mano sodą, tu eini į tavo sodą, jis eina į jo sodą.[257]
Be tikrųjų įvardžių, indoeuropiečių prokalbei rekonstruojami pagal gimininių (pvz., parodomųjų) įvardžių paradigmą kaityti dubūdvardiniai įvardžiai:[267]
BeE. Silerio (angl.A. Sihler) nurodytos asmeninių įvardžiųdviskaitos, gimininių (parodomųjų, santykinių-klausiamųjų) įvardžių dviskaita taip pat susiduria su dideliais rekonstrukcijos sunkumais. Gimininiai įvardžiai linksniuoti panašiai kaip atitinkamų kamienų daiktavardžiai, tačiau daugiskaitoje ir dviskaitoje turėjo dvibalsius *-oy-, *-ey-.V. Oilerio (vok.W. Euler) apžvalgoje atskleista, kad geriausiai tarpusavyje derinasibaltų,slavų irindoiranėnų įvardžių dviskaitos formos. Greta vyr.–bev. g.o kamieno, vienaskaitoje ir daugiskaitoje dėsningai turimaseh₂ >ā kamienas, tačiau minėtose kalbose mot. g. dviskaitos vardininkas sutampa suo kamieno bevarde gimine, kiti linksniai bendri visoms trims giminėms ir taip pat yrao kamieno. Lieka atviras klausimas, kodėl greta vyr.–bev. g.o kamieno dviskaitoje nėra mot. g.eh₂ >ā kamieno. (Lietuvių kalbos mot. g. dviskaitatomdviem, šalia giminių neskiriančiųskaitvardžių ir įvardžiųdviem,abiem, laikoma antriniu dariniu). Toliau moteriškosios giminėseh₂ kamieno formos pateikiamos skliausteliuose kaip hipotetinės:[268]
Taip pat turėjo būti linksniuojamas ir įvardis*kʷos. Dar sudėtingiau rekonstruotii kamieno įvardžių *kʷis ir *is (*h₁e) dviskaitą. Šio kamienovardažodžių dviskaita, išskyrus vardininką-galininką-šauksmininką, giminėmis nediferencijuota. Galbūt vardininkas buvo vyr.-mot. g. *kʷeh₁ (*kʷih₁), bev. g.*kʷyih₁; vyr. g. *h₁eh₁ (*ih₁), mot.–bev. g. *yih₁. Kiti šiųdviejų įvardžių visų giminių linksniai, matyt, buvo sudaromi iš kamienų *kʷey-, *h₁ey- + dviskaitos galūnės.[269]
*ǵʰeslo-; *tusdḱomti (pirminė*tusdḱomti reikšmė – „stiprus, storas, drūtas šimtas“)[272]
*ǵʰes-l-
Kitų kalbininkų rekonstrukcijos nuo R. Bekeso (ol.R. Beekes) ir E. Silerio (angl.A.Sihler) teikiamųjų paprastai skiriasi nežymiai, pvz., K. Brugmanas (vok.K. Brugmann)XIX a. rekonstravo formą *tūsḱmtiə 'tūkstantis'.[273] Skaitvardžių '20–90' antrasis dėmuo *-dḱomt- ir skaitvardžio '100' šaknis *dḱm̥t- rekonstruojami darant prielaidą, kad šie skaitvardžiai išvesti iš*deḱm̥(t) 'dešimt'. V. Lėmano (vok.W. Lehmann) manymu, didesni už dešimt skaitvardžiai buvo sudaryti jau atskiruose indoeuropiečių dialektuose, o ide. *ḱm̥tóm pradžioje reiškęs 'didelis skaičius', o ne tiksliai 'šimtas'.[274] Tradiciškai teigiama, kad skaitvardis *ḱm̥tóm yra sutrumpinta iš *dḱm̥t dḱm̥tóm 'dešimt dešimčių' (arba 'dešimta dešimtis').[275]
Skaitvardis *Hoinos pradžioje reiškė ne 'vienas', o 'vienintelis'. Jis kilęs iš būdvardinio įvardžio. Tikrasis, senasis skaitvardžio '1' pavadinimas yra *sem-.[276]
Tik skaitvardžiai '1–4' ir '100' turėjo gimines ir buvo linksniuojami: vyr.g. *Hoinos, bev. g. *Hoinom (o kamienas), mot. g. *Hoineh₂ (eh₂ >ā kamienas) '1'; vyr. g. *d(u)woh₁, bev.-mot. g. *d(u)woih₁ (o kamieno dviskaita) '2'; vyr. g. *treies, bev. g. *tríh₂ (i kamienas), mot. g. *tisres ~ *trisres (priebalsinis kamienas) '3'; vyr. g. *kʷetwores, bev. g. *kʷetwṓr, mot. g. *kʷétesres (priebalsinis kamienas) '4'; bev. g. *ḱm̥tom (o kamienas) '100'.[276] Dėl linksnių galūnių žr. skyrelį „Kamienų galūnių rekonstrukcija“.
Skaitvardžiai '11-19', matyt, buvo nusakomi žodžių junginiais su vienetais ir dėmeniu*deḱm̥ 'dešimt'.Slavų kalbose vartojami junginiai su prielinksniuna 'ant' (pavyzdžiui,*edinъ na desęte 'vienuolika („vienas ant dešimt“)'),germanų kalbose (tik '11' ir '12') irlietuvių kalboje šie skaitvardžiai sudaromi su šaknimi*leikʷ- 'lieka' (baltų prokalbėje tikriausiai buvo vartojamos frazės „vienas lieka po dešimties“ 'vienuolika', iš kurių lietuviai pasiliko dalį „lieka“ (vienuo-lika), o latviai – „po dešimties“, pvz.,latv.vienpadsmit < vien-pa-desmits).[277]
Eidami dūrinių pirmaisiais dėmenimis (kaipliet.vienpusis, dvikojis, tridantis, keturlapis), kaitomieji skaitvardžiai '1–4' galėjo turėti tokias formas:
Lietuviškai
Ide. skaitvardis kaip pirmasis dūrinio dėmuo (B. W. Fortson)[278]
Kelintinius skaitvardžius rekonstruoti sunkoka, nes jų daryba dukterinėse kalbose įvairuoja. Vis dėlto gali būti teikiamos tokios ide. formos:[278]
pirmas sudaromas iš šaknies *pr̥h₃- (pradžioje reiškė 'priešakinis, priekinis', taip pat siejamas su dalelyte *prō 'prieš, priešais') ir priesagų *-mo-, *-wo- (plg. sen.angl.forma,liet.pirmas,rus.pervyj);
antras dukterinėse kalbose turi labai įvairių pavadinimų.Baltų,slavų irgermanų kalbos tam vartoja ide. *h₂enteros, kuris pradžioje reiškė 'kitas (iš dviejų)' (plg.liet.añtras,got.anþar, sen.isl.annarr,slav.vĭtorŭ, dar plg.skr.ántaraḥ 'kitoks'). Tikriausiai *h₂enteros išvestas iš šaknies *h₂en- (plg.liet.anas) supriesaga *-tero-;
trečias –šeštas buvo sudaromi iš kiekinių skaitvardžių, pridedant priesagą *-t(ó)-, pvz., *tr̥-t(ó)- ~ *tri-t(ó)- 'trečias' ir t. t;
septintas −dešimtas buvo išvedami iš kiekinių skaitvardžių, prijungiant teminį balsį *-ó-, pvz., *oḱtow-ó- 'aštuntas' ir t. t.
Priesaga*-m̥o- besibaigiantis *septm̥os 'septintas' padarė įtaką gretimam *oḱtowos 'aštuntas' ir kai kuriose dukterinėse kalbose šis imtas sudaryti su ta pačia priesaga *-mo-, pvz.,vedų skr.aṣṭamá-,sen. liet.ašmas,rus.vosjmoj 'aštuntas', o *newn̥os 'devintas' iš kitų kelintinių skaitvardžių gavo priesagą *-t(ó)-:liet.deviñtas,rus.deviatyj,angl.ninth 'devintas'.
Kelintiniai skaitvardžiai buvo kaitomi giminėmis ir linksniuojami kaipo (vyr. g. ir bev. g.) ireh₂ (mot. g.) kamienų daiktavardžiai (žr. „Kamienų galūnių rekonstrukcija“).
Dukterinėse kalboseveiksmažodžių sistemos ir formos skiriasi labiau negu linksniuojamųjų kalbos dalių, todėl įvairių kalbininkų rekonstrukcijos gali gerokai skirtis. Sakykime, visų seniausiuose iš indoeuropiečių kalbųhetitų tekstuose matyti gana nesudėtingalaikų irnuosakų galūnių sistema – kaip ir vėlai paliudytose, bet labai senoviškosebaltų kalbose.[279] Veiksmažodžių, kaip ir linksniuojamųjų žodžių, sistemos rekonstrukcija tradiciškai labiausiai remiasisanskrito,senovės graikų ir kiek mažiaugermanų beilotynų kalbų duomenimis. Rekonstruota veiksmažodžio sistema priskirtina vėlyvajam ide. laikotarpiui.[279]
Asmuo. Ide. veiksmažodis turėjo trisasmenis: pirmąjį, antrąjį ir trečiąjį. Būta penketo galūnių: veikiamosios rūšies pirminės, veikiamosios rūšies antrinės, vidurinės rūšies pirminės, vidurinės rūšies antrinės,perfekto galūnės.[280] Žvelgiant kitaip, išskiriama ketvertas galūnių rinkinių: veikiamosios rūšies esamojo laiko-aoristo, vidurinės rūšies esamojo laiko-aoristo, perfekto, liepiamosiosnuosakos.[281] Istorinės kalbotyros priešaušryje antrinėmis pavadintos galūnės iš tiesų yra senesnės, todėl dabar šis terminas vartojamas tik iš tradicijos.[282] Dėl toO. Semerenis (veng.O. Szemerényi) antrines galūnes teikia vadinti senovinėmis.[282]
Yra dvi veiksmažodžio asmenų galūnių atsiradimo teorijos:agliutinavimo (F. Bopp) – galūnės kilusios išasmeninių įvardžių, ir pritaikymo – veiksmažodžių galūnės kilusios išvardažodžio galūnių.[283]
Kaip ir linksniuojamieji žodžiai, veiksmažodžiai buvo tematiniai arba atematiniai. Tematiniams veiksmažodžiams po kamieno būdingas balsis *o : *e, o atematiniai jo neturėjo, galūnės buvo jungiamos tiesiai priešaknies. Veiksmažodžiųkaityboje svarbus vaidmuo teko balsių kaitai.[284]
Skaičius. Ide. veiksmažodis turėjo tris skaičius:vienaskaitą,dviskaitą irdaugiskaitą. Dviskaitą rekonstruoti sunkiau, nes dalis kalbų jos seniai neteko, pavyzdžiui,anatolų,italikų, salųkeltų,armėnų. Kitose kalbose dviskaita išnyko jų istoriniu laikotarpiu.[285]
Veikslas ir laikas. Manoma, kad pradžioje buvo svarbiau ne tieklaikas (liet.skaitau :skaičiau), kiekveikslas (liet.skaitau :perskaitau),[279] ir laiko kategorija išryškėdavo iš veikslo. Ide. rekonstruojami trys pagrindiniai veikslo reikšmę turintys laikai: esamasis, t. y. prezensas (tebetrunkantis veiksmas – eigos veikslas),aoristas (bet koks baigtas, netęstinis veiksmas – įvykio veikslas) irperfektas (įvykęs veiksmas arba aiškios laiko kategorijos neturinti iš veiksmo rezultato kilusi būsena). Rečiau rekonstruojamiimperfektas (nebaigtinis būtasis laikas) irpliuskvamperfektas.[286] Visi laikai buvo vientisiniai.
Ne visi veiksmažodžiai turėjo visus veikslus ar laikus, todėl būta trūkstamųjų (defektinių)paradigmų – kai kuriems veiksmažodžiams buvo būdingi: tik prezensas be aoristo ar perfekto; prezensas ir aoristas be perfekto; aoristas ir perfektas be prezenso. Kiti veiksmažodžiai turėjo ne vieną esamojo laiko (prezenso) arba aoristo kamieną – pasižymėjo polimorfizmu.[287] Dalies veiksmažodžių veikslai ar laikai reikšti skirtingais kamienais – buvosupletyvūs.[279]
Nuosaka. Rekonstruojamos keturiosnuosakos: tiesioginė (indikatyvas), liepiamoji (imperatyvas),konjunktyvas iroptatyvas. Diskusijų objektu liekainjunktyvas.[288] Tiesioginė nuosaka nežymėta, kitos trys nuosakos turi žymenis. Visos nuosakos buvo sudaromos iš esamojo laiko, aoristo ir perfekto kamienų.[289] Tikriausiai konjunktyvo ir optatyvo skirtumas buvo tas, kad konjunktyvu reikštas labiau tikėtinas veiksmas negu optatyvu:[290] optatyvas reiškė kalbėtojo pageidavimą arba ketinimą, o konjunktyvas – jo valią arba siekį.[291][292]
Rūšis. Indoeuropiečių prokalbės veiksmažodžiui buvo būdingos dvisrūšys: veikiamoji (aktyvas) – paprastas veiksmažodis (kaipliet.jissuka ratą), ir vidurinė (t. y. medijas, mediumas, mediopasyvas), reiškianti savaiminį veiksmą (liet. k. jį atitiktųsangrąžiniai veiksmažodžiai, pvz.,ratassukasi). Neveikiamosios rūšies (kaipliet.ratasyra sukamas) nebuvo – ją atstodavo vidurinė rūšis. Veikiamoji rūšis specialaus žymens neturėjo.[279]
Esamasis laikas reiškė nebaigtą (eigos, tęstinį) dabar vykstantį veiksmą. Esamajam laikui (prezensui) būdingos vadinamosios pirminėsgalūnės, kurios iš tiesų yra naujesnės už vadinamąsias antrines. Kai kurių senoviškų kalbų, pavyzdžiui,senosios graikų,baltų, iš daliesslavų (III asmuo) tematinių veiksmažodžių vienaskaitos II ir III asmenys turi galūnes *-ei, *-e, kurias sunku vesdinti iš ide. *-si, *-ti,[293] ir dalis kalbininkų, sakykime, R. Bekesas (ol.R. Beekes), jas nukelia į indoeuropiečių prokalbę. Toliau pateikiama keturių autorių esamojo laiko galūnių rekonstrukcija:
Esamojo laiko (prezenso) daryba buvo gana sudėtinga, vartotos tiek atematinės, tiek tematinės galūnės (po šaknies arba kamieno su balsiais *o : *e). Esamojo laiko šaknys galėjo būti sudaromos šiais būdais:[298][299]
Gryna šaknis (atematiniai ir tematiniai veiksmažodžiai);
Šaknys su priesaga *-sk- ~ *-sḱ- (tik tematiniai);
Šaknys su priesaga *-yo- (tik tematiniai). Ši priesaga buvo vartojama veiksmažodžiams išvardažodžių ir kitų veiksmažodžių sudaryti.
Atematinių veiksmažodžių vienaskaitoje buvo kirčiuojama šaknis, ji paprastai turėdavo pamatinį balsių kaitos laipsnį. Dviskaitoje ir daugiskaitoje atematiniai veiksmažodžiai įgydavo nykstamojo arba silpnojo laipsnių šaknis, tuomet jos būdavo bekirtės. Tematinių veiksmažodžių kamiengalis turėjo balsių *e: *o kaitą.[300] Veiksmažodžių *h₁ésmi 'esu' ir *bʰéroh₂ 'nešu' (liet.beriu) asmenavimas, išryškinant minėtąsias ypatybes:
Aoristas reiškė netęstinį, baigtinį veiksmą (įvykioveikslą). Tikėtina, kad aoristas būtojo laiko reikšmę įgavo ne iš karto, pradžioje jis reiškė veiksmą apskritai, veiksmą kaip faktą (skirtingai nuo esamojo laiko (prezenso), reiškusio tęstinį veiksmą).[301] Aoristas ir esamasis laikas kilę iš vienos formos – veiksmą reiškusio „primityvo“, kuris priešinamas su būseną žyminčiuperfektu.[302]
Buvo trys aoristo tipai: šakninis, tematinis ir sigamatinis.[303][304][305] Šakninis aoristas buvo sudaromas su vadinamosiomis antrinėmis priešaknies jungiamomis galūnėmis, vienaskaitoje šaknies balsis turėdavo pamatinįbalsio laipsnį, o kituose skaičiuose – nykstamąjį (kaip būdinga ir esamajam laikui; žr. aukščiau).[305] Tematinis aoristas skyrėsi tuo, kad tarp šaknies ir galūnės turėjo teminį balsį.[306] Sigmatinis aoristas buvo sudaromas iš aoristo kamieno supriesaga *-s- ir antrinėmis galūnėmis. Sigmatinio aoristo daryba buvo dažna vėlyvuoju ide. laikotarpiu, senoviškesniais laikomi kiti darybos tipai.[307] Aoristo šaknies balsio laipsnis neretai skirdavosi nuo esamojo laiko (prezenso), pavyzdžiui: es. l. *ǵí-ǵṇh₁-e-ti (reduplikuota) 'gamina; gimdo' – aor. *ǵénh₁-t 'pagamino; pagimdė'.[308]
Perfektas būdavo sudaromas iš jo paties kamieno ir jam buvo būdingos ypatingos galūnės – matyti, tai senųjų ide. asmenavimo laikų palaikas.[310] Dauguma veiksmažodžių šaknų buvo dvigubinamos (reduplikuojamos).[311][312]
Paliudytose kalboseperfektas reiškė aiškios laiko kategorijos neturinčią, iš veiksmo rezultato kilusią būseną (plg.sen. gr.οἶδα (oîda) irskr.वेद (véda?) 'esu žinojęs',sen. gr.βέβηκα (bébēka) 'esu atėjęs',skr.शशाद (śaśāda?) 'esu atsisėdęs'), taip pat – veiksmo intensyvumą.[313][314][315][316] K. G. Krasuchino manymu, perfekto kamiene slypi iš veiksmažodiniųprieveiksmių kilusios statinės formos.[317]
Pradžioje buvo vartojamas tik veikiamosios rūšies perfektas ir tik vėliau galėjo būti pritaikytos vidurinės rūšies formos.[318] Pasak M. Viljanuevos Svensono (isp.M. Villanueva Svensson), perfekto galūnes turėjo tik perfekto tiesioginės nuosakosparadigma.[319]
Nėra visuotinai pripažinta, bet tikėtina, jog indoeuropiečių prokalbėje galėjo būti vartojamas senesnę būseną negu perfektas reiškiantis laikas –pliuskvamperfektas, pavyzdžiui: ide. *h₁ge-h₁gór-e 'yra pabudęs' – *h₁ge-h₁gór-t 'buvo pabudęs'. Tokia daryba būtų grįsta perfekto kamienu, prie jo jungiant vadinamąsias antrines galūnes.[320]
Imperfektas, būtasis nebaigtinis laikas, indoeuropiečių prokalbei teikiamas tik dalies kalbininkų. Jis galėjo būti sudaromas prie esamojo laiko kamieno jungiant vadinamąsias antrines galūnes iraugmentą*(h₁)e, kuris galbūt buvo neprivalomas. Jei veiksmažodis prasideda balsiu, augmentas su juo susilieja ir susidaro ilgasis balsis (*(h₁)e +*esṃ >*(h₁)ēsṃ 'buvau'). Imperfektas sutinkamas tikindoiranėnų irsenojoje graikų kalbose, o kaip tiesiog būtasis laikas (preteritas) –hetitų kalboje.Lotynų,baltų,slavų,armėnų irkeltų kalbų imperfektai – vėlyvi dariniai.[321][322]
Laikantis imperfekto darybos principų (augmentas +esamojo laiko kamienas +antrinės galūnės), šių veiksmažodžiųdviskaita turėtų tokias formas: I a.*ēswe,*(e)bʰerowe, II a.*ēstom,*(e)bʰeretom, III a.*ēstām,*(e)bʰeretām.
Tradiciškai teigiama, kad indoeuropiečių prokalbėjebūsimojo laiko (futūro) dar nebuvo.[324] Ne vienoje indoeuropiečių kalboje:graikų,lotynų,indoiranėnų,keltų,baltų kalbose – vartojamas sigmatinis būsimasis laikas, turintispriesagą *-s- (sen. gr.λῡ́σω (lūsō) 'atsilaisvinsiu',lot.faxō < *faksō 'padarysiu', sen.air.bias 'bus',liet.duosiu <balt. prok. *dōsyō,skr.dā́syāmi 'duosiu'). Istorikai jo ištakomis laiko esamojo laikodezideratyvą – veiksmažodžio formą, reiškiančią kalbėtojo norą atlikti veiksmą. Priesagos *-s- kilmė ta pati, kaip ir sigmatinioaoristo (žr. aukščiau).[325][326]
A. Savčenkos manymu,modalumą reiškiančių formų virtimas būsimuoju laiku ide. dialektuose bus prasidėjęs dar iki prokalbės skilimo.[327]
Visi aukščiau nurodyti veiksmažodžio laikai ir veikslai priklauso tiesiogineinuosakai, kuri nurodo tam tikru laiku vykstantį, vykusį ar vyksiantį veiksmą. Žemiau pristatomos kitos indoeuropiečių prokalbės nuosakos.
Injunktyvo vieta indoeuropiečių prokalbės veiksmažodžio sistemoje neaiški: vieni mokslininkai jį laiko atskiranuosaka, kiti – senųjų būtojo laiko formų liekana, kai jos dar neturėjoaugmento. Injunktyvas buvo vartojamasindoiranėnų kalbose, jo daryba atitikoaoristą ir imperfektą (žr. aukščiau) be augmento ir išreiškė kalbėtojo požiūrį į išsakomą dalyką (rodėmodalumą).[328] Pasak K. Hofmano (vok.K. Hoffmann), injunktyvas buvo neutralus laiko ir nuosakos kategorijų atžvilgiu, taigi jis reiškė tik veiksmažodžio veiksmą.[329] R. Bekeso (ol.R. Beekes) manymu, pagrindiniame sakinyje injunktyvo reikšmė buvo artimakonjunktyvui ir liepiamajai nuosakai.[330]
Optatyvo galūnės – antrinės (kaipaoristo), ir tai verčia manyti, jog šios formos nuosakos reikšmę įgavo vėliau, o pradžioje jomis reikštas būtasis laikas.[333]J. Kurylovičiaus (lenk.J. Kuryłowicz) manymu, optatyvas kilo iš aoristo su priesaga *-ē-, o optatyvo priesaga *-yē- atsirado iš naujo skaidant šaknį suįterptiniu *-y- (= *-i̯-), įspraustu tarp ilguoju balsiu besibaigiančios šaknies ir priesagos *-ē-: *pōy-ē-t 'gėrė' (šaknis *pō-) > *pō-yē-t. Vėliau ši priesaga tapo dari ir išplito į kitas šaknis. Atematinių veiksmažodžių šaknis visada nykstamojo laipsnio.[334]
Konjunktyvas – norą reiškiantinuosaka („noriu, kad darytų“), dažnai turinti ir būsimojo laiko reikšmę. Konjunktyvas buvo sudaromas prie šaknies jungiant teminį balsį *-e- ~ *-o- ir vadinamąsias pirmines galūnės. Susiliejus su tematinių veiksmažodžių kamiengaliu *-e- ~ *-o-, prieš galūnę susidarydavo ilgasis balsis (*bʰérōh₂ (su ilguoju *-ō-), *bʰérēsi, *bʰérēti), ir tuo konjunktyvo nuosakos galūnės skyrėsi nuo esamojo laiko galūnių. Atematiniai veiksmažodžiai asmenuoti kaip tematiniai esamajame laike: *h₁ésoh₂, *h₁ésesi, *h₁éseti.[335] Visoms konjunktyvo formoms taikomas pamatinis šaknies laipsnis.[336]
Konjunktyvo galūnės tikriausiai yra tos pačios kilmės kaip ir esamojo laiko.J. Kurylovičius (lenk.J. Kuryłowicz) teigia, kad taip atsitiko senąsias esamojo laiko formas pakeitus naujomis: senosios tapo vadinamosiomis antrinėmis, o šių formų tematinis balsis buvo suvoktas kaip konjunktyvo priesaga.[337]
PasakZ. Zinkevičiaus, ankstesniu ide. laikotarpiu liepiamojinuosaka (liepinys) galūnių neturėjo, ji buvo reiškiama grynašaknimi arbakamienu, ir tik vėliau imta jungti įvairiasdalelytes. Be to, liepimui galėjo būti pasitelktos ir tiesioginės nuosakos formos.[338] Antrajam asmeniui ir toliau galėjo būti vartojamas grynas veiksmažodžio kamienas (ø).[339] Kiti asmenys įgaudavo ypatingų liepiamosios nuosakos (imperatyvo)galūnių.[340]
Pabrėžtina, kad buvo dvi liepiamosios nuosakos rūšys – esamoji ir būsimoji. M. Viljanueva Svensonas (isp.M. Villanueva Svensson) jas iliustruoja tokiu pavyzdžiu:lot.Tu epistulam hanc a meaccipe atque illidato 'Tu paimk šį laišką iš manęs [dabar – liep. n.accipe] ir atiduok jam [vėliau – būsimoji liep. n.dato]'.[329] Būsimoji liepiamoji nuosaka su visais asmenimis ir abiem veiksmažodžio rūšim turėjo priesagą *-tōd. Pažymėtina, kad neigiamasis liepimas („nedaryk!“) buvo reiškiamas neiginiu *méh₁ + injunktyvo veiksmažodis (žr. „Injunktyvas“).[329]
Be veikiamosiosrūšies (žr. laikus ir nuosakas aukščiau), ide. veiksmažodžiai galėjo turėti ir vidurinę rūšį, dar vadinamą mediumu, mediju, mediopasyvu. Vidurinė rūšis reiškė savaime vykstantį arba į save nukreiptą veiksmą ir atitinka lietuvių kalbossangrąžinius veiksmažodžius:liet.debesysapniaukė dangų (veik. r.) –dangusapsiniaukė (sangrąž. veiksm.). Atskiros neveikiamosios rūšies (kaipliet.dangusyra niaukiamas debesų) indoeuropiečių prokalbėje nebuvo – prireikus ją atstodavo vidurinė. Vidurinė rūšis išsaugotaanatolų,indoiranėnų,graikų irtocharų kalbose, olotynų, salųkeltų irgotų kalbose vidurinės rūšies galūnės buvo pritaikytos neveikiamajai rūšiai sudaryti.Baltų,slavų irarmėnų kalbose vidurinė rūšis visai išnykusi.[329]
Ne visi veiksmažodžiai galėjo būti kaitomi vidurinėje rūšyje. M. Viljanueva Svensonas (isp.M. Villanueva Svensson) išskiria tokiassemantines vidurinės rūšies veiksmažodžių klases: 1. judėjimo (gr.ἔρχομαι 'ateinu'); 2. fiziologinių procesų (skr.smáyate 'šypsosi'); 3. nusakančių emocinę būklę (gr.αἴδομαι 'gėdijuosi'); 4. suvokimo (skr.cáṣṭe 'žiūri',gr.δέρκεται 'mato'); 5. kalbėjimo (gr.εὔχομαι 'meldžiu') ir kt.[329]
Dukterinėse kalbose vidurinės rūšies galūnės gerokai skiriasi, jos sunkiai kildinamos iš vienos pradinės formos. Vadinamosios pirminės galūnės vartojamos esamajame laike ir konjunktyve, antrinės – aoriste ir optatyve, o liepiamosios nuosakos vidurinė rūšis turėjo savitesnių galūnių. Kaip matyti, vidurinės rūšies formos primenaperfektą (laikas, veikslas):[341]
Vidurinės rūšies galūnės buvo jungiamos prie atitinkamų veikiamosios rūšies laikų ir nuosakųkamienų (žr. aukščiau). Kaip minėta, perfektas bent ankstesniu laikotarpiu nevartotas su vidurine rūšimi. Toliau pateikiamasD. Rindžo (angl.D. Ringe) nurodytas veiksmažodžio *bʰér- 'nešti' (plg.liet.berti) pagrindinių laikų ir nuosakų asmenavimas vidurinėje rūšyje:[342]
Asmenavimas vidurinės rūšies laikuose ir nuosakose
Indoeuropiečių prokalbėje tikriausiai nebuvobendraties, bet jau turėtidalyviai.[343][344] Be to, ide. galėjo būti sudaromi veiksmažodiniai daiktavardžiai, o iš įvairių jų formų dukterinėse kalbose susidarė bendratis,[345][346] sakykime,baltų (*-ti, *-tey, *-tēy),slavų (*-ti) irtocharų (*-tsi) kalbose bendratis tikriausiai kilusi iš veiksmažodinių daiktavardžiųnaudininko arbavietininko:balt. prok. *mirtey 'mirčiai', *mirtēy 'mirtyje'. Daugumoje indoeuropiečių kalbų vartojamassiekinys su baigmenimi *-tum kilęs iš veiksmažodinių daiktavardžiųgalininko, plg. balt. prok. *leytun < ide. *leytum 'lietų, lijimą'.[347]
Esamojo laiko iraoristo veikiamosios rūšies dalyviai buvo sudaromi supriesaga *-nt-, jungiama prie atitinkamo laikokamieno: es. l. *ǵíǵṇh₁ont- 'gaminąs', aor. *ǵṇh₁ont- 'pagaminęs'. Veikiamosios rūšiesperfekto dalyviai turėjo priesagą *-wōs- ~ *-wos- ~ *-us-: *ǵeǵṇh₁wos- 'tas, kuris yra gaminęs'.[348] Veikiamosios rūšies vyriškosios ir bevardės giminės dalyviai, matyt, buvo linksniuojami kaip priebalsinio kamieno daiktavardžiai, moteriškosios – kaipih₂ ~ yeh₂ kamieno. Vidurinės rūšies dalyviai turėjo priesagą *-mHno-, kur vyr. ir bev. g. linksniuota pagalo kamieną, moteriškoji – pagaleh₂. Kai kuriose kalbose veiksmažodiniai būdvardžiai tapo dalyviais, turinčiais priesagas *-mo-, *-no- ir *-to-.[349] Baltų kalbose veiksmažodinių būdvardžių priesagos *-mo- ir *-to- buvo pasitelktos neveikiamųjų dalyvių darybai, veikiamosios rūšies dalyvių priesagą *-nt- tęsia esamojo ir būsimojo laikų veik. r. dalyviai, o perfekto dalyvių priesagą *-us- – būtojo laiko veik. r. dalyviai (daugiau apie dalyvių kaitybą žr. straipsnyje „Baltų prokalbė“).
Ne visiskaitvardžiai buvo kaitomi, tačiau prie iš viso nekaitomų žodžių jie nepriskirtini. Indoeuropiečių prokalbėje tikriausiai nebuvo vieningoprieveiksmių išbūdvardžių irdaiktavardžių darybos būdo ir prieveiksmių paskirtį atlikdavo šių dviejų linksniuojamųjų kalbos dalių bei įvardžių linksnių formos, pavyzdžiui, vyr. g. įvardžiogalininkas *kʷom 'kada'.[350][351]
Stabarėjančios linksniuojamųjų žodžių formos, atitinkančios dabartinių indoeuropiečių kalbų prieveiksmio reikšmę, galėjo eiti irjungtukais,dalelytėmis bei kitais tarnybiniais žodžiais.[352] Iš tų nedaugelio ide. nekaitomųjų žodžių galima rekonstruotijaustuką *way 'vai' (liet.vai,lot.vae,sen. gr.οὐαί (ouaí),arm. վայ (vay),pers.وای (vây)), prieveiksmius *nuH, *nū̆nóy 'dabar' (liet.nū, nūnai,rus.ны́не (nýne),vok.nun,sen. gr.νυν (nun),skr.नू(nū́), sen.air.nu), *h₁yow 'jau' (liet.jau,latv.jau,prūs.iau,slav.(j)u-že,got.ju, sen.vok. a.ju) ir kt.[353]
Indoeuropiečių prokalbėje būtadūrinių, pavyzdžiui, kaipliet.kraujažolė – jie kilo iš žodžių junginių („kraujo žolė“). Buvo paplitę sudurtiniaiasmenvardžiai, plg.liet.Gintautas 'ginąs tautą',gr.'Αρχέλαος (Archelaos) 'valdąs tautą',skr.Trasádasyus 'verčiąs priešus drebėti',rus.Бронислав (Bronislav) 'ginąs šlovę',vok.Ludwig 'garsi kova'.[354] Priešdėlių prokalbėje iš viso nebuvo, taigi žodžių daryba grindžiamapriesagomis.[355] Keletas iš jų:[356]
Nors daugumaindoeuropiečių kalbų yranominatyvinės ir būtent nominatyvinė kalbos sandara rekonstruojama indoeuropiečių prokalbei, grįsdamasis tam tikrais kalbų duomenimis1901 m.Ch. Ulenbekas (ol.Ch. Uhlenbeck) pateikė prielaidą, kad indoeuropiečių prokalbėje ankstesniu laikotarpiu vietoj nominatyvinių konstrukcijų buvo vartojamosergatyvinės.[357] Pasak kitoshipotezės, pasiūlytos G. Klimovo, iki nominatyvinės struktūros turėjusi būtiaktyvinė.[358][359]
Žodžių tvarka sakinyje buvusi laisva, pagrindinis sakinio dalių eiliškumas – SOV (veiksnys –papildinys –tarinys, kaipliet.vilkas grobio ieško).[360][361] Kaip rodo tipologiniai tyrimai, kalboms su tokia žodžių tvarka būdingapažyminys prieš pažymimąjį žodį, dažnesnėpriesaginė, o nepriešdėlinė žodžių daryba, o vietojgalūnių – savybinės priesagos. Visi šie reiškiniai atsispindi ide.[362]
Rekonstruotas indoeuropiečių prokalbėsžodyno sluoksnis teikia vertingų duomenų apie senųjų indoeuropiečių gyvenimą irreligiją. Įvairiais apskaičiavimais, indoeuropiečiai vartojo nuo 15–20 iki 40 tūkstančių žodžių. Šiuo metu rekonstruota apie 1200 (ne tiek patikimai – dar 500) indoeuropiečių prokalbės žodžiųšaknų.[366]
Ide. turėta sudėtinga, išplėtota giminystės ryšių pavadinimų sistema. Be kitų, vartoti žodžiai: senelis (*h₂euh₂os), močiutė (*Han-),tėvas (*ph₂tḗr), tėtis (*átta),motina (*méh₂tēr), sūnus (*suHnús), duktė (*dʰugh₂tḗr), brolis (*bʰréh₂tēr),sesuo (*swésōr), vaikaitis, nepuotis (*népōt), sūnėnas, dėdė iš tėvo pusės (*ptruᵘ̯io-[367]), avynas (dėdė iš motinos pusės;*h₂ewh₂yos). Vartoti ir kai kurie giminaičių iš vyro pusės pavadinimai: marti (*snusós), šẽšuras (vyro tėvas;*sweḱuros), anyta (*sweḱruH-), dieveris (*deh₂iwēr), žentas (*ǵ(e)mHōr), vyro sesuo (*ǵelh₂-ou), jentė, -ers (vyro brolio žmona;*i(e)nh₂ter-). Kadangi nežinoma giminystės ryšių iš žmonos pusės, manoma, kad po vedybų moterys apsigyvendavo vyro šeimoje, taip pat galėjęs būti nuotakų grobimo paprotys.[368][369]
Į indoeuropiečių valgiaraštį įėjo: mėsa (*mē(m)s),druska (*séh₂-(e)l-),pienas (*h₂melǵ-, plg.liet.melžti), iš jo gamino sviestą ir sūrį,medus (*melit) ir jo gėrimasmidus (*medʰu),vynas (*w(e)ih₁-on-) ir tikriausiaigilės (*gʷlh₂-(e)n-). Iš žuvų (*dʰǵʰuH-) jiems buvo žinomoslašišos,upėtakiai,karpiai, upiniaiunguriai ir galbūtšamai. Indoeuropiečiai valgė obluolius (*h₂ébl̥, *h₂ebōl).[370][371]
Ratas su stipinaisIrano muziejujeTeherane. Priskiriama II tūkstantmečiui pr. m. e.
Indoeuropiečiai laikė tokius naminius gyvūnus:karves (*gʷeh₃us),kiaules (*suHs),avis (*h₂ówis),ožkas (*diks),arklius (*h₁éḱwos),žąsis (*ǵʰans),šunis (*ḱ(u)wṓn).[372] Drabužiai buvo siuvami iš avių ir ožkų vilnos. Indoeuropiečiai nelaikėvištų,triušių irasilų. Naudotasiarklu (*h₂erh₃-trom).[373]
Indoeuropiečiai turėjo išplėtotą vežimo ir jo dalių terminiją:*weǵʰnos 'vežimas',*yugóm 'jungas',*h₂eḱs- 'ašis'. Išlikę trysrato pavadinimai:*kʷekʷlóm (plg.liet.kaklas),*Hwṛgi- ir*Hroth₂os. Ratai buvo daromi iš trijų lenktų ir suriestų lentų. Sudėtiniai ratai su stipinais atsirado apie 2500–2000 m. pr. m. e., t. y. jau po indoeuropiečių prokalbės skilimo. Išliko laivo pavadinimas (*néh₂us), bet tikriausiai laiveliai (valtys) buvo naudojama per upes ir ežerus persikelti.[374][375]
Dėl kilmės diskutuojama, tačiau galėjo būti šiek tiekskolinių iš kitų kalbų, pavyzdžiui,*dʰoHnéh₂ 'duona',*Handʰ 'maistinis augalas',*gʰeid 'ėriukas'.[379]
Akompanuojant Londono Karališkajam filharmonijos orkestrui, indoeuropiečių prokalbe atliekama kompozicija „Vandens preliudija“ – pirmasis iš trijų albumo „Jūrą talpinęs lašas“ (angl.The Drop That Contained the Sea) takelių. Šios kompozicijos premjera įvyko Karnegio koncertų rūmuoseNiujorke 2014 m. balandžio 13 d., kūrinio autorius – amerikiečių kompozitorius K. Tinas (angl.Ch. Tin).[383][384]
2016 m. vasario 23 d. išleistame kompiuteriniame žaidime „Far Cry Primal“, kur veiksmas rutuliojasiakmens amžiuje, dialogai sukurti „primityvia kalba“, jos pagrindas – indoeuropiečių prokalbė.[385]
↑Pedersen, H. (1931). „Linguistic affinities of the Indo-Europeans, home and civilisation“. Rinkinyje: Transl. from the Danish by John Webster Spargo (red.).Linguistic Science in the Nineteenth Century: Methods and Results. Cambridge, MA: Harvard University Press. p. 338.
↑Алпатов, В. М. (2005).История лингвистических учений. М.: Языки славянской культуры. pp. 54–55.
↑Семереньи, О. (2002).Введение в сравнительное языкознание. М.: УРСС. pp. 19–20.ISBN5-354-00056-4.
↑Мейе, А. (2007).Введение в сравнительное изучение индоевропейских языков. Лингвистическое наследие XX века t. Пер. с франц. Д. Н. Кудрявского, перераб. и доп. по 7-му фр. изд. А. М. Сухотиным; под ред. и с примеч. Р. О. Шор; вступ. ст. М. В. Сергиевского. М.: URSS/Издательство ЛКИ. pp. 447–448.ISBN978-5-382-00010-7.
↑Семереньи, О. (2002).Введение в сравнительное языкознание. М.: УРСС. pp. 12–21.ISBN5-354-00056-4.
↑Мейе, А. (2007).Введение в сравнительное изучение индоевропейских языков. Лингвистическое наследие XX века t. Пер. с франц. Д. Н. Кудрявского, перераб. и доп. по 7-му фр. изд. А. М. Сухотиным; под ред. и с примеч. Р. О. Шор; вступ. ст. М. В. Сергиевского. М.: URSS/Издательство ЛКИ. p. 451.ISBN978-5-382-00010-7.
↑Красухин, К. Г. (2004).Введение в индоевропейское языкознание: Курс лекций: Учеб. пособие для студ. филол. и лингв, фак. высш. учеб. заведений. Высшее профессиональное образование t. М.: Издательский центр «Академия». p. 33.ISBN5-7695-0900-7.
↑Мейе, А. (2007).Введение в сравнительное изучение индоевропейских языков. Лингвистическое наследие XX века t. Пер. с франц. Д. Н. Кудрявского, перераб. и доп. по 7-му фр. изд. А. М. Сухотиным; под ред. и с примеч. Р. О. Шор; вступ. ст. М. В. Сергиевского. М.: URSS/Издательство ЛКИ. pp. 454–455.ISBN978-5-382-00010-7.
↑Мейе, А. (2007).Введение в сравнительное изучение индоевропейских языков. Лингвистическое наследие XX века t. Пер. с франц. Д. Н. Кудрявского, перераб. и доп. по 7-му фр. изд. А. М. Сухотиным; под ред. и с примеч. Р. О. Шор; вступ. ст. М. В. Сергиевского. М.: URSS/Издательство ЛКИ. p. 456.ISBN978-5-382-00010-7.
↑Алпатов, В. М. (2005).История лингвистических учений (4-е, исправленное и дополненное leid.). М.: Языки славянской культуры. pp. 92–98.ISBN5-9551-0077-6.
↑Алпатов, В. М. (2005).История лингвистических учений (4-е, исправленное и дополненное leid.). М.: Языки славянской культуры. pp. 131–132.ISBN5-9551-0077-6.
↑Алпатов, В. М. (2005).История лингвистических учений (4-е, исправленное и дополненное leid.). М.: Языки славянской культуры. pp. 143–146.ISBN5-9551-0077-6.
↑Георгиев, В. И. (1975). „Индоевропейское языкознание сегодня“.5. Вопросы языкознания:3–4.{{cite journal}}:Citatai journal privalomas|journal= (pagalba)
↑Андреев, Н. Д. (1957). „Периодизация истории индоевропейского праязыка“.2. Вопросы языкознания:3–4.{{cite journal}}:Citatai journal privalomas|journal= (pagalba)
↑21,021,1Шулежкова, С. Г. (2004).История лингвистических учений. М.: Флинта — Наука. p. 360.
↑Красухин К. Г. (2013). „Новые руководства по индоевропейскому языкознанию“.6. Вопросы языкознания: 115, 132.ISSN0373-658X.{{cite journal}}:Citatai journal privalomas|journal= (pagalba)
↑Pedersen H. (1903).„Türkische Lautgesetze“.Zeitschrift der Deutschen Morgenländischen Gesellschaft (57):560–561. Suarchyvuotasoriginalas 2015-11-17. Nuoroda tikrinta2018-01-20.
↑Pedersen, H. (1962). „Linguistic affinities of the Indo-Europeans, home and civilisation“. Rinkinyje: Transl. from the Danish by John Webster Spargo (red.).Linguistic Science in the Nineteenth Century: Methods and Results. Discovery of language (paperback leid.). Bloomington, IN: Indiana University Press. p. 338.
↑Иллич-Свитыч, В. М. (2003).Опыт сравнения ностратических языков. М.: УРСС. p. 5.ISBN5-354-00173-0.
↑Blažek, V (1995). „Indo-European Personal Pronouns (1st & and persons)“.2 (3). Dhumbadji!:11–14.ISSN1328-9438.{{cite journal}}:Citatai journal privalomas|journal= (pagalba)
↑George Starostin (2013-10-29).„Nostratic“. Oxford University Press.doi:10.1093/OBO/9780199772810-0156.Suarchyvuota iš originalo 2015-09-13. Nuoroda tikrinta2018-01-20. „Nevertheless, this evidence is also regarded by many specialists as insufficient to satisfy the criteria generally required for demonstrating genetic relationship, and the theory remains highly controversial among mainstream historical linguists, who tend to view it as, at worst, completely invalid or, at best, inconclusive.“
↑Clackson, J. (2007).Indo-European Linguistics : An Introduction(PDF). Cambridge Textbooks in Linguistics. Cambridge: Cambridge University Press. p. 20.ISBN0-52-165367-3. — „The frustration evident in many of the statements of Nostraticists is clear: they are using the same methods as IE linguists, yet their results are not accepted by most IE linguists for reasons which are seldom clearly articulated.”
↑Казанцев, Д. Е. (1979). И. С. Галкин (red.). „Истоки финно-угорского родства“. Йошкар-Ола: Мар. кн. изд-во: 44.{{cite journal}}:Citatai journal privalomas|journal= (pagalba)
↑Казанцев, Д. Е. (1979). Под ред. И. С. Галкина (red.).Истоки финно-угорского родства. Йошкар-Ола: Мар. кн. изд-во. p. 47.
↑Jensen, Н (1936). „Indogermanisch und Uralisch“.Germanen und Indogermanen, 11 : volkstum, sprache, heimat, kultur; festschrift für Herman Hirt. II (teil C):171–181.
↑Казанцев, Д. Е. (1979). Под ред. И. С. Галкина (red.).Истоки финно-угорского родства. Йошкар-Ола: Мар. кн. изд-во. pp. 48–49.
↑Balazs J. Zur Frage der indo-uralischen Verwandscha ft. CSIFU. Helsinki, 1965
↑Joki A. J. Uralier und Indogermanen: die älteren Berührungen zwischen den uralischen und indogermanischen Sprachen. Suomalais-ugrilaisen seuran toimituksia 151. Suomalais-ugrilainen seura, Helsinki 1973
↑Хелимский, Е. А. (1986). „Труды В. М. Иллич-Свитыча и развитие ностратических исследований за рубежом“.Зарубежная историография славяноведения и балканистики. Отв. ред.: А. С. Мыльников, АН СССР, Ин-т славяноведения и балканистики. М.: Наука. p. 268.
↑Kloekhorst, A. (2008). „Some Indo-Uralic Aspects of Hittite“.Journal of Indo-European Studies.36 (1):88–95.ISSN0092-2323.
↑Казанцев, Д. Е. (1979). Под ред. И. С. Галкина (red.).Истоки финно-угорского родства. Йошкар-Ола: Мар. кн. изд-во. p. 51.
↑Хелимский, Е. А. (1986). „Труды В. М. Иллич-Свитыча и развитие ностратических исследований за рубежом“.Зарубежная историография славяноведения и балканистики. Отв. ред.: А. С. Мыльников, АН СССР, Ин-т славяноведения и балканистики. М.: Наука. p. 236.
↑Казанцев, Д. Е. (1979). Под ред. И. С. Галкина (red.).Истоки финно-угорского родства. Йошкар-Ола: Мар. кн. изд-во. p. 46.
↑Хелимский, Е. А. (1986). „Труды В. М. Иллич-Свитыча и развитие ностратических исследований за рубежом“.Зарубежная историография славяноведения и балканистики. Отв. ред.: А. С. Мыльников, АН СССР, Ин-т славяноведения и балканистики. М.: Наука. pp. 261–267.
↑Андреев, Н. Д. (1986). Отв. ред. Э. Г. Туманян (red.).Раннеиндоевропейский праязык. Л.: Наука, Ленинградское отделение. pp. 3–4.
↑Мельничук, А. С (1991).„О всеобщем родстве языков мира“(PDF).Вопросы языкознания. 2 (March–April): 27. Suarchyvuotasoriginalas(PDF) 2017-10-28. Nuoroda tikrinta2018-01-20.
↑Martinet, A. (1997).De las estepas a los océanos. El indoeuropeo y los „indoeuropeos”. Madrid: Gredos. p. 26.ISBN84-249-1864-9.
↑Paliga S. N. D. Andreev’s Proto-Boreal Theory and Its Implications in Understanding the Central-East and Southeast European Ethnogenesis: Slavic, Baltic and Thracian //RomanoslavicaArchyvuota kopija 2017-10-26 išWayback Machine projekto. : Referate şi comunicări prezentate la Cel de-al XIII-lea Congres Internaţional al Slaviştilor (Ljubljana, 15—21 august 2003) / Com. de red. Dorin Gămulescu (red. resp.)… [et al.]. – București : Editura Universităţii din Bucureşti, 2002. – Т. 38. – P. 93—104. – ISSN0557-272X
↑Трубачёв О. Н. Этногенез славян и индоевропейская проблема //Этимология. 1988–1990 : Сборник научных трудов / Российская Академия Наук. Институт русского языка; Ред. колл.: О. Н. Трубачев (отв. ред.) и др; науч. изд.. – М. : Наука, 1993. – С. 16—17. –ISBN 5-02-011040-X.V.
↑Нерознак, В. П. (1988).„Праязык: реконструкт или реальность?“. Rinkinyje: Отв. ред. Н. З. Гаджиева (red.).Сравнительно-историческое изучение языков разных семей : Теория лингвистической реконструкции. М.: Наука. pp. 37–38.ISBN5-02-010869-3.
↑Kortlandt, F. (2006).Indo-Uralic and Altaic(PDF). Leiden University — www.kortlandt.nl: Frederik Kortlandt: Other electronic publications. p. 1.{{cite book}}: CS1 priežiūra: leidėjo vieta (nuoroda)
↑59,059,1Nichols J., Language dispersal from the Black Sea region / Yanko-Hombach V., Gilbert A.S., Panin N., Dolukhanov P.M. (Eds.), The Black Sea Flood Question: Changes in Coastline, Climate and Human Settlement // Springer (2007), pp. 790–791
↑Colarusso, John (1981) Typological Parallels between Proto-Indo-European and the Northwest Caucasian Languages. Bono Homini Donum: Essays in Historical Linguistics in Memory of J. Alexander Kerns, Y. Arbeitman and A. R. Bomhard (eds.), vol. 2, pp. 475–558. Amsterdam: John Benjamins.
↑Colarusso, John (1997). ‘Phyletic links between Proto-Indo-European and Proto-Northwest Caucasian’, The Journal of Indo-European Studies 25, 119-51.
↑Colarusso, John (2003). ‘Further etymologies between Indo-European and Northwest Caucasian’, in Dee Ann Holisky & Kevin Tuite (eds), Current Trends in Caucasian, East European and Inner Asian Linguistics, Papers in Honor of Howard Aronson, Amsterdam: Benjamins, 41-60.
↑Asya Pereltsvaig and Martin W. Lewis, The Indo-European controversy: facts and fallacies in historical linguistics. // Cambridge University Press (2015), pp. 197
↑Forrer Е. Neue Probleme zum Ursprung der indogermanichen Sprachen. «Mannus», B. 26, 1934.
↑Горнунг Б. В. К вопросу об образовании индоевропейской языковой общности. Доклад на VII международном конгрессе антропологических и этнографических наук. — Μ., 1964.
↑J. C. Kerns. Eurasiatic Pronouns and the Indo-Uralic Question. Fairborn, Ohio, 1967.
↑Хелимский, Е. А. (1986). „Труды В. М. Иллич-Свитыча и развитие ностратических исследований за рубежом“.Зарубежная историография славяноведения и балканистики. Отв. ред.: А. С. Мыльников, АН СССР, Ин-т славяноведения и балканистики. М.: Наука. p. 269.
↑Shevoroshkin, V (1986). „Indo-European Homeland and Migrations“.Folia Linguistica Historica.2: 243.
↑Dolgopolsky, A (1990–1993). „More about the Indo-European Homeland problem“.Mediterranean Language Review:230–248.
↑Клейн Л. С. Происхождение индоевропейцев и археология //Materials of the International conferenceArchyvuota kopija 2014-11-29 išWayback Machine projekto. dedicated to the 110th birth anniversary of the outstanding Russian archaeologist Mikhail Petrovich Gryaznov. Cultures of the steppe zone of Eurasia and their interactio with ancient civilizations. – СПб.: ИИМК РАН, «Периферия», 2012. – С. 25—27. –ISBN 978-5-906168-01-6-2.
↑А.К. (2015-02-19).„Где находилась прародина индоевропейцев? Новые данные генетики“. Антропогенез.РУ. Nuoroda tikrinta2017-10-15. „Pagrindinės besivaržančios hipotezės – Artimųjų Rytų (Gamkrelidzė, Ivanovas, 1984), Vakarų Anatolijos (Renfrew, 1987) ir Centrinės Europos (Djakonovas, 1982; Kleinas, 2010). V. Safronovo teorija (1989) derina Anatolijos ir Centrinės Europos hipotezių elementus, jai artimas vėlyvasis K. Renfriu teorijos variantas“
↑Decsy G., Krueger J. R. (2000).The Linguistic Identity of Europe: in 2 Pt. Bloomington, IN: Eurolingua, ldidentity research series 4. pp. 262 (Pt. 1) + 268–507 (Pt. 2).ISBN0-931-92265-8, ISBN 0-931-92267-4.{{cite book}}:Patikrinkite|isbn= reikšmę: netinkamas simbolis (pagalba)
↑Гамкрелидзе, Т. В. (1984).Индоевропейский язык и индоевропейцы: Реконструкция и историко-типологический анализ праязыка и протокультуры: В 2-х книгах. Тбилиси: Издательство Тбилисского университета.
↑Renfrew, C. (1989). „The Origins of Indo-European Languages“.Scientific American (10):82–90.
↑Долуханов, П. М. (1984). „Неолитическая революция в Передней Азии: экологические, культурно-исторические и лингвистические аспекты“.Лингвистическая реконструкция и древнейшая история Востока. Тезисы и доклады конференции. Ч. 1. М.: «Наука», Глав. ред. восточной лит-ры. pp. 29–31.
↑Zvelebil M., Zvelebil K. (1988).Antiquity (62). Agricultural Transition and Indo-European Dispersals. Praha: Institute of Archaeology. pp. 574–583.
↑Zvelebil, M. (1995).Indo-European origins and the agricultural transition in Europe. Whither archaeology? Papers in honor of Evžen Neustupný. Praha: Institute of Archaeology. pp. 173–203.ISBN8-090-19340-4.
↑Killian, L. (1983).Zum Ursprung der Indogermanen. Bonn: Habelt. p. 248.ISBN8-090-19340-4.
↑Häulser, A. (1985).Kulturebeziehungen zwischen Ost- und Mitteleuropa im Neolithikum? Jahresschrift für mitteldeutsche Vorgeschichte. 68 t. pp. 21–74.
↑Черных, Е. Н. (1987). „Протоиндоевропейцы в системе Циркумпонтийской провинции“. Rinkinyje: Отв. ред. Л. А. Гиндин (red.).Античная балканистика(PDF). М.: Наука. pp. 136–147.
↑Черных, Е. Н. (1988). „Циркумпонтийская провинция и древнейшие индоевропейцы“.Древний Восток: этнокультурные связи. Под. ред. Г. М. Бонгард-Левина; Академия наук СССР; Институт востоковедения АН СССР. М.: Главная редакция восточной литературы издательства «Наука». pp. 37–57.ISBN5-02-016792-4.
↑Гамкрелидзе Т. В., Иванов Вяч. Вс. (1984).Индоевропейский язык и индоевропейцы: Реконструкция и историко-типологический анализ праязыка и протокультуры: В 2-х книгах. Тбилиси: Издательство Тбилисского университета. pp. 859–861.
↑Shevoroshkin, V. (1986). „Indo-European Homeland and Migrations“.Folia Linguistica Historica. 2, t. VII:227–228.
↑Андреев, Н. Д. (1957). „Вопросы языкознания“.Периодизация истории индоевропейского праязыка. 2 t. p. 18.
↑Гамкрелидзе Т. В., Иванов Вяч. Вс. (1984).Индоевропейский язык и индоевропейцы: Реконструкция и историко-типологический анализ праязыка и протокультуры: В 2-х книгах. Тбилиси: Издательство Тбилисского университета. p. 415.
↑Renfrew, A. C., 1987,Archaeology and Language: The Puzzle of Indo-European Origins, London: Pimlico.ISBN 0-7126-6612-5; T. V. Gamkrelidze and V. V. Ivanov,The Early History of Indo-European Languages, Scientific American, March 1990;Renfrew, Colin (2003). „Time Depth, Convergence Theory, and Innovation in Proto-Indo-European“.Languages in Prehistoric Europe.ISBN3-8253-1449-9.
↑Mallory, James P. (1997). „Kuro-Araxes Culture“.Encyclopedia of Indo-European Culture. Fitzroy Dearborn:341–342.
↑A. Bammesberger inThe Cambridge History of the English Language, 1992,ISBN 978-0-521-26474-7, p. 32: the model „still remains the background of much creative work in Indo-European reconstruction“ even though it is „by no means uniformly accepted by all scholars“.
↑Гамкрелидзе, Т. (1984).Индоевропейский язык и индоевропейцы: Реконструкция и историко-типологический анализ праязыка и протокультуры: В 2-х книгах. Тбилиси: Издательство Тбилисского университета. pp. 5–12.
↑Андреев, Н (1957). „Периодизация истории индоевропейского праязыка“.Вопросы языкознания.2:6–8.
↑Герценберг, Л. Г. (1981).Вопросы реконструкции индоевропейской просодии. Л.: Наука. p. 155.
↑Бурлак С. А., Старостин С. А. (2001). Моск. гос. ун-т им. М. В. Ломоносова. Филол. фак. и др. (red.).Новый лингвистический учебник. Введение в лингвистическую компаративистику. М.: Эдиториал УРСС. p. 118.ISBN5-8360-0268-1.
↑Маслова, В. А. (2004).Истоки праславянской фонологии. М.: Прогресс-Традиция. pp. 76–77.ISBN5-89826-201-6.
↑Семереньи, О. (2002).Введение в сравнительное языкознание. М.: УРСС. pp. 64–65.ISBN5-354-00056-4.
↑Гамкрелидзе Т. В., Иванов Вяч. Вс. (1984).Индоевропейский язык и индоевропейцы: Реконструкция и историко-типологический анализ праязыка и протокультуры: В 2-х книгах. Тбилиси: Издательство Тбилисского университета. pp. 119–125.
↑Майрхофер, М. (1998). „Санскрит и языки древней Европы“.Новое в зарубежной лингвистике.XXI: 510.
↑Красухин, К. Г. (2004).Введение в индоевропейское языкознание: Курс лекций: Учеб. пособие для студ. филол. и лингв, фак. высш. учеб. заведений. М.: Издательский центр «Академия». p. 35.ISBN5-7695-0900-7.
↑Майрхофер, М. (1998). „Санскрит и языки древней Европы“.Новое в зарубежной лингвистике.XXI:510–511.
↑Красухин, К. Г. (2004).Введение в индоевропейское языкознание: Курс лекций: Учеб. пособие для студ. филол. и лингв, фак. высш. учеб. заведений. М.: Издательский центр «Академия». p. 62.ISBN5-7695-0900-7.
↑Villanueva Svensson, M. (2016).Indoeuropiečių kalbotyros pagrindai. Antras pataisytas ir papildytas leidimas. Vilnius: Vilniaus universitetas. p. 78.ISBN978-609-459-788-6.
↑Beekes R. (2011).Comparative Indo-European linguistics: an introduction (2 leid.). Amsterdam — Philadelphia: John Benjamin’s Publishing Company. pp. 141–142.ISBN978-9-02-721186-6.
↑Zinkevičius, Z. (1984).Lietuvių kalbos istorija. I. Vilnius: „Mokslas“. p. 30.
↑Villanueva Svensson, M. (2016).Indoeuropiečių kalbotyros pagrindai. Antras pataisytas ir papildytas leidimas. Vilnius: Vilniaus universitetas. p. 62.ISBN978-609-459-788-6.
↑Beekes R. (2011).Comparative Indo-European linguistics: an introduction (2 leid.). Amsterdam — Philadelphia: John Benjamin’s Publishing Company. p. 143.ISBN978-9-02-721186-6.
↑158,0158,1158,2Villanueva Svensson, M. (2016).Indoeuropiečių kalbotyros pagrindai. Antras pataisytas ir papildytas leidimas. Vilnius: Vilniaus universitetas. p. 77.ISBN978-609-459-788-6.
↑Villanueva Svensson, M. (2016).Indoeuropiečių kalbotyros pagrindai. Antras pataisytas ir papildytas leidimas. Vilnius: Vilniaus universitetas. p. 72.ISBN978-609-459-788-6.
↑Villanueva Svensson, M. (2016).Indoeuropiečių kalbotyros pagrindai. Antras pataisytas ir papildytas leidimas. Vilnius: Vilniaus universitetas. p. 73.ISBN978-609-459-788-6.
↑Bičovský, J. (2009).Vademecum starými indoevropskými jazyky. Praha: Nakladatelství Univerzity Karlovy. p. 23.ISBN978-80-7308-287-1.
↑Villanueva Svensson, M. (2016).Indoeuropiečių kalbotyros pagrindai. Antras pataisytas ir papildytas leidimas. Vilnius: Vilniaus universitetas. pp. 50, 58.ISBN978-609-459-788-6.
↑Matasović, R. (1997).Kratka poredbenopovijesna gramatika latinskoga jezika. Zagreb: Matica hrvatska. p. 127.ISBN953-150-105-X.
↑Meier-Brügger, M. (2003).Indo-European Linguistics. Berlin — New York: Walter de Gruyter. pp. 205–206.
↑Савченко, А. Н. (2003).Сравнительная грамматика индоевропейских языков. М.: УРСС. p. 159.
↑Иванов, Вяч. Вс. (1982). „Новый источник для установления индоевропейских акцентуационных парадигм (Клинописные написания с гласными)“.Балтославянские исследования. 1981:201–204.
↑Лубоцкий, А (1991). „Ведийская именная акцентуация и проблема праиндоевропейских тонов“.Вопросы языкознания.1:20–48.
↑Мейе, А. (1951).Общеславянский язык. М.: Издательство иностранной литературы. p. 127.
↑Beekes R., S. P. (2011).Comparative Indo-European linguistics: an introduction. Amsterdam — Philadelphia: John Benjamin’s Publishing Company. p. 159.
↑Гамкрелидзе Т. В., Иванов Вяч. Вс. (1984).Индоевропейский язык и индоевропейцы: Реконструкция и историко-типологический анализ праязыка и протокультуры: В 2-х книгах. Тбилиси: Издательство Тбилисского университета. pp. 194–195.
↑Języki indoeuropejskie. Warszawa: PWN. 1986. pp. 24–25.
↑203,0203,1Красухин, К. Г. (2004).Введение в индоевропейское языкознание: Курс лекций: Учеб. пособие для студ. филол. и лингв, фак. высш. учеб. заведений. М.: Издательский центр «Академия». p. 110.ISBN5-7695-0900-7.
↑Тронский, И. М. (2004).Общеиндоевропейское языковое состояние. М.: УРСС. p. 57.ISBN5-354-01025-X.
↑210,0210,1Bičovský, J. (2009).Vademecum starými indoevropskými jazyky. Praha: Nakladatelství Univerzity Karlovy. pp. 32–33.ISBN978-80-7308-287-1.
↑211,0211,1Villanueva Svensson, M. (2016).Indoeuropiečių kalbotyros pagrindai. Antras pataisytas ir papildytas leidimas. Vilnius: Vilniaus universitetas. p. 117.ISBN978-609-459-788-6.
↑Villanueva Svensson, M. (2016).Indoeuropiečių kalbotyros pagrindai. Antras pataisytas ir papildytas leidimas. Vilnius: Vilniaus universitetas. pp. 123–132.ISBN978-609-459-788-6.
↑216,0216,1216,2Villanueva Svensson, M. (2016).Indoeuropiečių kalbotyros pagrindai. Antras pataisytas ir papildytas leidimas. Vilnius: Vilniaus universitetas. pp. 125, 130.ISBN978-609-459-788-6.
↑217,0217,1Zinkevičius, Z. (1984).Lietuvių kalbos istorija. I. Vilnius: „Mokslas“. p. 43.
↑Villanueva Svensson, M. (2016).Indoeuropiečių kalbotyros pagrindai. Antras pataisytas ir papildytas leidimas. Vilnius: Vilniaus universitetas. pp. 125, 130.ISBN978-609-459-788-6.
↑219,0219,1219,2219,3Villanueva Svensson, M. (2016).Indoeuropiečių kalbotyros pagrindai. Antras pataisytas ir papildytas leidimas. Vilnius: Vilniaus universitetas. p. 131.ISBN978-609-459-788-6.
↑Zinkevičius, Z. (1984).Lietuvių kalbos istorija. I. Vilnius: „Mokslas“. p. 204.
↑221,0221,1221,2221,3221,4Villanueva Svensson, M. (2016).Indoeuropiečių kalbotyros pagrindai. Antras pataisytas ir papildytas leidimas. Vilnius: Vilniaus universitetas. p. 127.ISBN978-609-459-788-6.
↑222,0222,1222,2Villanueva Svensson, M. (2016).Indoeuropiečių kalbotyros pagrindai. Antras pataisytas ir papildytas leidimas. Vilnius: Vilniaus universitetas. p. 126.ISBN978-609-459-788-6.
↑223,0223,1223,2Villanueva Svensson, M. (2016).Indoeuropiečių kalbotyros pagrindai. Antras pataisytas ir papildytas leidimas. Vilnius: Vilniaus universitetas. p. 132.ISBN978-609-459-788-6.
↑Dini, P.U. (2000).Baltų kalbos. Lyginamoji istorija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. p. 166.ISBN5-420-01444-0.
↑226,0226,1226,2226,3Villanueva Svensson, M. (2016).Indoeuropiečių kalbotyros pagrindai. Antras pataisytas ir papildytas leidimas. Vilnius: Vilniaus universitetas. pp. 128, 132.ISBN978-609-459-788-6.
↑Rosinas, A. (2009).Baltų kalbų įvardžių semantinė ir morfologinė struktūra. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. p. 357.ISBN978-5-420-01656-5.
↑Zinkevičius, Z. (1984).Lietuvių kalbos istorija. I. Vilnius: „Mokslas“. p. 43.
↑Dini, P.U. (2000).Baltų kalbos. Lyginamoji istorija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. pp. 94–99.ISBN5-420-01444-0.
↑Villanueva Svensson, M. (2016).Indoeuropiečių kalbotyros pagrindai. Antras pataisytas ir papildytas leidimas. Vilnius: Vilniaus universitetas. pp. 133–134.ISBN978-609-459-788-6.
↑231,0231,1231,2Zinkevičius, Z. (1984).Lietuvių kalbos istorija. I. Vilnius: „Mokslas“. p. 41.
↑232,0232,1Villanueva Svensson, M. (2016).Indoeuropiečių kalbotyros pagrindai. Antras pataisytas ir papildytas leidimas. Vilnius: Vilniaus universitetas. pp. 121–122.ISBN978-609-459-788-6.
↑Zinkevičius, Z. (1984).Lietuvių kalbos istorija. I. Vilnius: „Mokslas“. p. 202.
↑235,0235,1Villanueva Svensson, M. (2016).Indoeuropiečių kalbotyros pagrindai. Antras pataisytas ir papildytas leidimas. Vilnius: Vilniaus universitetas. p. 136.ISBN978-609-459-788-6.
↑Meier-Brügger, Michael; Fritz, Matthias; Mayrhofer, Manfred (2003).Indo-European Linguistics. Berlin; New York: Walter de Gruyter. W 206.ISBN3-11-017433-2.
↑238,0238,1Meier-Brügger, Michael; Fritz, Matthias; Mayrhofer, Manfred (2003). Indo-European Linguistics. Berlin; New York: Walter de Gruyter. p 325,ISBN 3-11-017433-2
↑239,0239,1Fortson, Benjamin W., IV (2004). Indo-European Language and Culture. Blackwell Publishing.p. 121,ISBN 1-4051-0316-7
↑Zinkevičius, Z. (1984).Lietuvių kalbos istorija. I. Vilnius: „Mokslas“. p. 45.
↑Beekes, R. (2011).Comparative Indo-European Linguistics: An Introduction. p. 233.ISBN90-272-1185-X.
↑Zinkevičius, Z. (1984).Lietuvių kalbos istorija. I. Vilnius: „Mokslas“. p. 44.
↑Beekes, R. (2011).Comparative Indo-European Linguistics: An Introduction. pp. 228–229.ISBN90-272-1185-X.
↑Villanueva Svensson, M. (2016).Indoeuropiečių kalbotyros pagrindai. Antras pataisytas ir papildytas leidimas. Vilnius: Vilniaus universitetas. p. 130.ISBN978-609-459-788-6.
↑247,0247,1Villanueva Svensson, M. (2016).Indoeuropiečių kalbotyros pagrindai. Antras pataisytas ir papildytas leidimas. Vilnius: Vilniaus universitetas. pp. 130, 134.ISBN978-609-459-788-6.
↑Zinkevičius, Z. (1984).Lietuvių kalbos istorija. I. Vilnius: „Mokslas“. p. 212.
↑Семереньи, О. (2002).Введение в сравнительное языкознание. М.: УРСС. p. 224.
↑Adams D. Q., Mallory J. P. (2006).The Oxford Introduction To Proto-Indo-European And Indo-European World. Oxford: Oxford:University Press. pp. 60–61.{{cite book}}: CS1 priežiūra: leidėjo vieta (nuoroda)
↑Bičovský, J. (2009).Vademecum starými indoevropskými jazyky. Praha: Nakladatelství Univerzity Karlovy. p. 50.ISBN978-80-7308-287-1.
↑Красухин, К. Г. (2004).Введение в индоевропейское языкознание. М.: Академия. p. 152.ISBN5-7695-0900-7.
↑Adams D. Q., Mallory J. P. (2006).The Oxford Introduction To Proto-Indo-European And Indo-European World. Oxford: Oxford:University Press. p. 420.{{cite book}}: CS1 priežiūra: leidėjo vieta (nuoroda)
↑257,0257,1257,2Zinkevičius, Z. (1984).Lietuvių kalbos istorija. I. Vilnius: „Mokslas“. p. 45.
↑Савченко, А. Н. (2003).Сравнительная грамматика индоевропейских языков. М.: УРСС. pp. 242–243.
↑Erhart, A. (1982).Indoevropské jazyky. Praha: Academia. p. 148.
↑Erhart, A. (1982).Indoevropské jazyky. Praha: Academia. p. 149.
↑Семереньи, О. (2002).Введение в сравнительное языкознание. М.: УРСС. p. 236.
↑Meier-Brügger, M. (2003).Indo-European Linguistics. Berlin — New York: Walter de Gruyter. p. 231.
↑Euler W.„Der Schwund des Duals in der Flexion indogermanischer Einzelsprachen". Studia Etymologica Cracoviensia, Jagiellonian University Press, Kraków,Nr. 15, 91-95, (2010)ISBN 978-83-233-2919-0
↑Moszyński L., Wstęp do filologii słowiańskiej. — Warszawa: Państwowe Wydawnictwo Naukowe, 2006. — S. 286–300
↑Adams D. Q., Mallory J. P. (2006).The Oxford Introduction To Proto-Indo-European And Indo-European World. Oxford: Oxford:University Press. p. 316.{{cite book}}: CS1 priežiūra: leidėjo vieta (nuoroda)
↑276,0276,1Zinkevičius, Z. (1984).Lietuvių kalbos istorija. I. Vilnius: „Mokslas“. p. 46.
↑Zinkevičius, Z. (1981).Lietuvių kalbos istorinė gramatika. II. Vilnius: „Mokslas“. p. 63.
↑Villanueva Svensson, M. (2016).Indoeuropiečių kalbotyros pagrindai. Antras pataisytas ir papildytas leidimas. Vilnius: Vilniaus universitetas. p. 143.ISBN978-609-459-788-6.
↑282,0282,1Семереньи, О. (2002).Введение в сравнительное языкознание. М.: УРСС. p. 341.
↑Красухин, К. Г. (2004).Аспекты индоевропейской реконструкции. М.: Языки славянской культуры. pp. 39–40.ISBN5-94457-109-8.
↑Zinkevičius, Z. (1984).Lietuvių kalbos istorija. I. Vilnius: „Mokslas“. p. 48.
↑Villanueva Svensson, M. (2016).Indoeuropiečių kalbotyros pagrindai. Antras pataisytas ir papildytas leidimas. Vilnius: Vilniaus universitetas. p. 139.ISBN978-609-459-788-6.
↑Kuryłowicz, J. (1964).The inflectional categories of Indo-European. Heidelberg: Carl Winter. p. 130.
↑Villanueva Svensson, M. (2016).Indoeuropiečių kalbotyros pagrindai. Antras pataisytas ir papildytas leidimas. Vilnius: Vilniaus universitetas. p. 152.ISBN978-609-459-788-6.
↑Семереньи, О. (2002).Введение в сравнительное языкознание. М.: УРСС. p. 272.
↑Савченко, А. Н. (2003).Сравнительная грамматика индоевропейских языков. М.: УРСС. p. 293.
↑Красухин, К. Г. (2004).Введение в индоевропейское языкознание. М.: Академия. p. 229.ISBN5-7695-0900-7.
↑292,0292,1Bičovský, J. (2009).Vademecum starými indoevropskými jazyky. М.: Nakladatelství Univerzity Karlovy. p. 69.ISBN978-80-7308-287-1.
↑Villanueva Svensson, M. (2016).Indoeuropiečių kalbotyros pagrindai. Antras pataisytas ir papildytas leidimas. Vilnius: Vilniaus universitetas. p. 61.ISBN978-609-459-788-6.
↑Семереньи, О. (2002).Введение в сравнительное языкознание. М.: УРСС. pp. 282–297.
↑Erhart, A. (1982).Indoevropské jazyky. Praha: Academia. pp. 171–178.
↑Zinkevičius, Z. (1984).Lietuvių kalbos istorija. I. Vilnius: „Mokslas“. pp. 220–221.
↑Савченко, А. Н. (1955). „Древнейшие грамматические категории глагола в индоевропейском языке“.4. Вопросы языкознания: 113.{{cite journal}}:Citatai journal privalomas|journal= (pagalba)
↑Сафаревич, Я. (1964).Развитие формативов времени в индоевропейской глагольной системе. Проблемы индоевропейского языкознания. pp. 13–14.
↑Семереньи, О. (2002).Введение в сравнительное языкознание. М.: УРСС. p. 297.
↑Семереньи, О. (2002).Введение в сравнительное языкознание. УРСС. p. 298.
↑Семереньи, О. (2002).Введение в сравнительное языкознание. М.: УРСС. p. 300.
↑Villanueva Svensson, M. (2016).Indoeuropiečių kalbotyros pagrindai. Antras pataisytas ir papildytas leidimas. Vilnius: Vilniaus universitetas. p. 142.ISBN978-609-459-788-6.
↑Савченко, А. Н. (2003).Сравнительная грамматика индоевропейских языков. М.: УРСС. pp. 280–282.
↑Семереньи, О. (2002).Введение в сравнительное языкознание. М.: УРСС. p. 307.
↑Савченко, А. Н. (2003).Сравнительная грамматика индоевропейских языков. М.: УРСС. p. 281.
↑Семереньи, О. (2002).Введение в сравнительное языкознание. М.: УРСС. p. 313.
↑Савченко, А. Н. (2003).Сравнительная грамматика индоевропейских языков. М.: УРСС. pp. 283–284.
↑Перельмутер, И. А. (1967). „О первоначальной функции индоевропейского перфекта“.1. Вопросы языкознания:93–102.{{cite journal}}:Citatai journal privalomas|journal= (pagalba)
↑Гамкрелидзе Т. В., Иванов Вяч. Вс. (1984).Индоевропейский язык и индоевропейцы: Реконструкция и историко-типологический анализ праязыка и протокультуры: В 2-х книгах. Тбилиси: Издательство Тбилисского университета. p. 296.
↑Красухин, К. Г. (2005). „Аспекты и времена праиндоевропейского глагола (I dalis)“.6. Вопросы языкознания: 4.{{cite journal}}:Citatai journal privalomas|journal= (pagalba)
↑Семереньи, О. (2002).Введение в сравнительное языкознание. М.: УРСС. p. 308.
↑Villanueva Svensson, M. (2016).Indoeuropiečių kalbotyros pagrindai. Antras pataisytas ir papildytas leidimas. Vilnius: Vilniaus universitetas. p. 147.ISBN978-609-459-788-6.
↑Villanueva Svensson, M. (2016).Indoeuropiečių kalbotyros pagrindai. Antras pataisytas ir papildytas leidimas. Vilnius: Vilniaus universitetas. p. 141.ISBN978-609-459-788-6.
↑Семереньи, О. (2002).Введение в сравнительное языкознание. М.: УРСС. p. 317.
↑Erhart, A. (1982).Indoevropské jazyky. Praha: Academia. p. 178.
↑Семереньи, О. (2002).Введение в сравнительное языкознание. М.: УРСС. p. 328.
↑Сафаревич, Я. (1964). „Развитие формативов времени в индоевропейской глагольной системе“. Проблемы индоевропейского языкознания: 14.{{cite journal}}:Citatai journal privalomas|journal= (pagalba)
↑Мейе А. (2007).Введение в сравнительное изучение индоевропейских языков. М.: Издательство ЛКИ. p. 230.
↑Савченко, А. Н. (2003).Сравнительная грамматика индоевропейских языков. М.: УРСС. pp. 285–288.
↑Семереньи, О. (2002).Введение в сравнительное языкознание. М.: УРСС. p. 279.
↑329,0329,1329,2329,3329,4Villanueva Svensson, M. (2016).Indoeuropiečių kalbotyros pagrindai. Antras pataisytas ir papildytas leidimas. Vilnius: Vilniaus universitetas. pp. 139–140.ISBN978-609-459-788-6.
↑Beekes R. (2011).Comparative Indo-European linguistics: an introduction. Amsterdam — Philadelphia: John Benjamin’s Publishing Company. p. 274.
↑Kuryłowicz J. (1964).The inflectional categories of Indo-European. Heidelberg: Carl Winter. pp. 137–139.
↑Zinkevičius, Z. (1984).Lietuvių kalbos istorija. I. Vilnius: „Mokslas“. p. 51.
↑Meier-Brügger, M. (2003).Indo-European Linguistics. Berlin — New York: Walter de Gruyter. p. 181.
↑Bičovský, J. (2009).Vademecum starými indoevropskými jazyky. Praha: Nakladatelství Univerzity Karlovy. p. 68.ISBN978-80-7308-287-1.
↑Villanueva Svensson, M. (2016).Indoeuropiečių kalbotyros pagrindai. Antras pataisytas ir papildytas leidimas. Vilnius: Vilniaus universitetas. p. 146.ISBN978-609-459-788-6.
↑Ringe, D. (2006),From Proto-Indo-European to Proto-Germanic, Oxford University Press,ISBN978-0-19-955229-0 (bʰéreti)
↑Семереньи, О. (2002).Введение в сравнительное языкознание. М.: УРСС. pp. 330–331.
↑Meier-Brügger M. (2003).Indo-European Linguistics. Walter de Gruyter. p. 184.
↑Красухин К. Г. (2004).Аспекты индоевропейской реконструкции. М.: Языки славянской культуры. pp. 298–299.ISBN5-94457-109-8.
↑Zinkevičius, Z. (1981).Lietuvių kalbos istorinė gramatika. II. Vilnius: „Mokslas“. pp. 162–164.
↑Villanueva Svensson, M. (2016).Indoeuropiečių kalbotyros pagrindai. Antras pataisytas ir papildytas leidimas. Vilnius: Vilniaus universitetas. p. 142.ISBN978-609-459-788-6.
↑Meier-Brügger M. (2003).Indo-European Linguistics. Walter de Gruyter. pp. 185–186.
↑Zinkevičius, Z. (1984).Lietuvių kalbos istorija. I. Vilnius: „Mokslas“. p. 53.
↑Zinkevičius, Z. (1981).Lietuvių kalbos istorinė gramatika. II. Vilnius: „Mokslas“. p. 166.
↑Dini, P.U. (2000).Baltų kalbos. Lyginamoji istorija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. p. 125.ISBN5-420-01444-0.
↑Zinkevičius, Z. (1984).Lietuvių kalbos istorija. I. Vilnius: „Mokslas“. p. 38.
↑Watkins, C. (2000).Indo-European and the Indo-Europeans (4th leid.). The American Heritage. Dictionary of the English Language. pp. §36–§42. Suarchyvuotasoriginalas 2018-02-04. Nuoroda tikrinta2018-02-03.
↑Савченко, А.Н. (2003).Сравнительная грамматика индоевропейских языков. М.: УРСС. pp. 363–370.
↑Климов, Г. А. (1977).Типология языков активного строя. М.: Наука. pp. 209–216.
↑Красухин, К. Г. (2005).Очерки по реконструкции праиндоевропейского синтаксиса. М.: Наука. p. 19.ISBN5-02-033914-8.
↑Гамкрелидзе Т. В., Иванов Вяч. Вс. (1984).Индоевропейский язык и индоевропейцы: Реконструкция и историко-типологический анализ праязыка и протокультуры: В 2-х книгах. Тбилиси: Издательство Тбилисского университета. pp. 759–775.
↑Adams D. Q., Mallory J. P. (2006).The Oxford Introduction To Proto-Indo-European And Indo-European World. Oxford: Oxford:University Press. pp. 247–249.{{cite book}}: CS1 priežiūra: leidėjo vieta (nuoroda)
↑Adams D. Q., Mallory J. P. (2006).The Oxford Introduction To Proto-Indo-European And Indo-European World. Oxford: Oxford:University Press. pp. 137–140.{{cite book}}: CS1 priežiūra: leidėjo vieta (nuoroda)
↑Adams D. Q., Mallory J. P. (2006).The Oxford Introduction To Proto-Indo-European And Indo-European World. Oxford: Oxford:University Press. pp. 158–160.{{cite book}}: CS1 priežiūra: leidėjo vieta (nuoroda)
↑Дьяконов И. М. О прародине индоевропейских диалектов // Вестник древней истории. – 1982. – № 4 (162). – С. 11—25.
↑381,0381,1Liberman, Mark (2012-06-08).„Proto-Indo-European in Prometheus?“. Language Log. Nuoroda tikrinta2015-02-06. „In the recent Ridley Scott Alien-prequel Prometheus Proto-Indo-European plays a small but significant role. I won't go into too much detail in case you don't want it spoiled for you, but in an early scene one character is learning the language via a high-tech language tape, and recites part of Schleicher's fable.“
↑Holmes, Stu (2012-06-20).„The Linguistics of Prometheus - What David Says to the Engineer“. THE BIOSCOPIST. thebioscopist.com. Suarchyvuotasoriginalas 2014-10-06. Nuoroda tikrinta2018-01-20. „In the scene David is learning the building blocks of language and we see him taking a lesson in Proto-Indo-European (PIE) Linguistics, where a holographic professor, takes him through the ABC’s and recites Schleicher’s Fable. An artificial text composed in the reconstructed PIE, in 1868, to demonstrate the language’s use.“
↑Bassis, Barry (2014-08-19).„Christopher Tin’s Masterful Work on the Theme of Water“. Suarchyvuotasoriginalas 2015-02-06. Nuoroda tikrinta2018-01-20. „“The Drop That Contained the Sea” starts with “Water Prelude,” variations on the word “water” in Proto-Indo-European (which according to the liner notes is “the earliest known reconstructed language, the root from which most modern languages are derived.”)“
↑Te, Zorine (2016-01-26).„Far Cry Primal Developers Talk About Uncovering History. It's evolution, just evolution“.GameSpot. Nuoroda tikrinta2018-01-20. „Is the language in Far Cry Primal a real language that was used? No, it's not. But it's based on a real language. The game actually has three languages. There's Wenja, which is what your tribe speaks. There's Udam, which is what the Udam tribes speaks, then there's Izila, again what the Izila tribe speaks. They're all variations, so they're all similar, but there's distinct differences. That's why it was important to go to these linguists and get them to help us craft a proper language. These guys know Proto-Indo-European, and that's considered one of the first languages. It's where all our language comes from. That's a language that linguists know existed. So what they did, they looked at that language and they based our story and our language on that.“
Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.
Straipsnis „Indoeuropiečių prokalbė“ yra paskelbtaspavyzdiniu, taigi pripažintas vienu geriausių lietuviškosios Vikipedijos straipsnių. Jei matote, kaip pagerinti straipsnį nekenkiant prieš tai darytam darbui, visada prašome prisidėti.
