Indija yra daugiausiai gyventojų turinti pasaulio demokratija. Politinė sistema –federacinė respublika suparlamentiniu valdymu. Šalį sudaro 29 valstijos ir 7 sąjunginės teritorijos. Per paskutinius dvidešimt metų gerokai padidėjo tiek Indijos gyventojų skaičius, tiek šalies strateginė svarba. Indija per paskutinius kelis dešimtmečius tapo svarbia karine galybe, turinčia antrą didžiausią armiją pasaulyje, branduolinį ginklą. Pagal karines išlaidas šalis yra penkta pasaulyje.2017 m.Indijos ekonomika buvošeštoji pagal nominalųjįBVP[4] irtrečioji pagalperkamosios galios paritetą[5]. Po rinkos ekonomikos reformų 1991 m. Indija tapo viena grečiausiai augančių didžiųjų ekonomikų ir yra laikomanaujai industrializuota šalimi. Kita vertus, šalyje išliekaskurdo,korupcijos,nepakankamos mitybos ir nepakankamos sveikatos sistemos infrastruktūros problemos.
Šalies pavadinimą nulėmėIndo upė (Sindh), kuri dabar teka daugiausiaPakistane. Per iranėnų kalbas Indo vardasHinduš pateko į graikų kalbą ir ten tapoIndos, o paskui kraštui už Indo upės graikai suteikė pavadinimąIndia. Patys indai savo šalį vadina kitaip –Bharat (pavadinimas kilo nuoBharatų dinastijos), tačiau ir tarp pačių indų esama skirtumų.
Seniausi žinomi žmonių gyvenimo Indijoje pėdsakai yra akmens amžiaus olų piešiniai Madhja Pradeše.
Seniausios žinomos nuolatinės žemdirbių gyvenvietės atsirado prieš 9000 metų. Tuomet Šiaurės Vakarų Indijoje užgimusi vad. Hakros keramikos, arba Mergarcho kultūra ilgainiui transformavosi į Harapos („Indo slėnio“) civilizaciją (~3100–1900 m. pr. m. e.).
Daugumos indų iki šiol išpažįstamashinduizmas atsirado iš vedinės (senovės indoarijų) ir Šiaurės Indostano aborigenų (neindoarijų) kultūrų sąveikos. I tūkstm. pr. m. e. II pusėje suklestėjo dvi vedizmo atžvilgiu heterodoksinės religijos –džainizmas irbudizmas. Tuo pat metu Šiaurės Rytų Indostane daugelio nepriklausomų karalysčių vietoje iškilo Maurjų imperija. Vėlesnis Guptų dinastijos laikotarpis istorikų laikomas Indijos „Aukso amžiumi“. Tuomet globojami įvairių valstybių imperatorių bei karalių Indijoje klestėjomenai,matematika, architektūra, astronomija, religinėfilosofija.
„Brandžiaisiais“ Viduramžiais didžioji Indijos dalis buvo valdoma Delio sultonų, nuo XVI a. – Mogolų dinastijos imperatorių.
Dėl Indijos karalysčių susiskaldymo atvykę portugalų, prancūzų ir anglų pirkliai rado palankias kolonizacijai sąlygas. Praktiškai visa Indija pateko į Anglijos imperijos sudėtį. Anglijos kolonizacijai buvo priešinamasi – žymiausias yra 1857 m. sipajų sukilimas. Po sukilimo Indijoje ėmė stiprėti nepriklausomybės judėjimas.1947 m.rugpjūčio 15 d. Indija gavo visišką nepriklausomybę ir tapo sekuliaria respublika.
Po nepriklausomybės Indija kariavo keturis karus su savo kaimynais. Nuo1975 m. iki1977 m. ministrė pirmininkėIndira Gandi paskelbė nepaprastąją padėtį, buvo sustabdytos piliečių teisės, suimami ir be teismo kalinami civiliai gyventojai.1998 m. dykumoje Indijos vyriausybė susprogdino penkias kovines branduolines galvutes, taip patvirtindama savo kaip branduolinės valstybės statusą.1999 m. Indija mobilizavo ir permetė savo karines pajėgas į Kašmyrą, siekdama išstumti musulmonų teroristus (kartais vadinami partizanais, nes siekia Kašmyro nepriklausomybės), remiamus Pakistano.
Indija yra didžiausia pasaulio demokratija. Šalis – daugiapartinėparlamentinė respublika. Šalyje yra septynios pripažintos nacionalinės politinės partijos, tarp jų didžiausios – centro kairėsIndijos nacionalinis kongresas ir dešiniojiIndijos tautos partija. Taip pat egzistuoja daugiau nei 40 regioninių partijų. Didžiąją laikotarpio tarp 1950 m. – po to, kai Indija tapo respublika, – ir vėlyvojo devintojo dešimtmečio dalį Kongresas turėjo daugumą Indijos parlamente. Tačiau nuo to laiko vis didesnį atstovavimą įgyja Indijos tautos partija. Dėl regioninių partijų įtakos vis dažniau prireikia kurti daugiapartines centro koalicijas.
Indija yra federacija suparlamentiniu valdymu, besiremiančiuIndijos konstitucija, aukščiausiu valstybės įstatymu. Tai konstitucinė respublika suatstovaujamąja demokratija, kurioje vyrauja „daugumos valdžia“, tačiau taip pat „mažumų teisės saugomos įstatymu“. Indijos federalizmas reiškia galios pasidalijimą tarp sąjunginės, arba centrinės, valdžios irvaldžios kiekvienoje valstijoje. Valdžia laikosi konstitucijoje numatytugalių atskyrimu. Indijos konstitucija, kuri buvo priimta 1950 m. sausio 26 d., savo preambulėje Indiją skelbia suverenia, socialistine, pasaulietine, demokratine respublika. Nuo XX a. dešimtojo dešimtmečio Indijoje pastebėta federalizacija, kai iki tol buvusios silpnos ir tik „pusiau federacinės“, dėl politinių, ekonominių ir socialinių pokyčių valstijos įgijo daugiau galios.
Aukščiausiasis Karnatakos valstijos teismasBengalūre
Valdžią Indijoje sudaro trys institucijos:vykdomoji valdžia, kurią sudaro simbolines galias turintis prezidentas ir daugiausiai galių turintis premjeras, atskaitingas leidžiamajai valdžiai,įstatymų leidžiamoji valdžia, kurią sudaro dvejų rūmųparlamentas, beiįstatyminė valdžia, sudaryta iš trijų pakopų nepriklausomų teismų –aukščiausiojo teismo ir jo pirmininku, 24 aukštieji teismai ir daug vietinių teismų.
Pagrindinis Indijos sausumos pajėgų mūšio tankasSuchoj Su-30MKI „Flanker“ – pažangiausias Indijos oro pajėgų naikintuvas
Nuo pat Nepriklausomybės paskelbimo 1947 m. Indija palaikė draugiškus santykius su daugeliu valstybių. Šeštajame dešimtmetyje Indija aktyviai palaikė dekolonizacijąAfrikoje irAzijoje bei buvo vienaNeprisijungimo judėjimo iniciatorių.[6] Devintojo dešimtmečio pabaigoje Indijos karinės pajėgos, kaimyninių valstybių kvietimu, dukart prisidėjo prie karinės intervencijos:Šri Lankoje tarp 1987 ir 1990 m. bei 1988 m.Maldyvuose, siekiant sutrukdyti karinį perversmą. Indijos santykiai su Pakistanu visą šių šalių egzistavimo laikotarpį įtempti, net keturis kartus šios kaimyninės valstybės tarpusavyje kariavo –1947,1965,1971 ir1999 metais. Trys šių karų vyko dėlginčytinų teritorijų Kašmyre, tuo tarpu ketvirtas, vykęs 1971 m., kilo dėl Indijos paramos Bangladešuijo nepriklausomybės kare. Po septintajame dešimtmetyje vykusių karų suKinija ir Pakistanu, Indija ėmė siekti artimų karinių ir ekonominių ryšių suSovietų Sąjunga. Jau septintojo dešimtmečio pabaigoje SSRS tapo pagrindine ginklų tiekėja Indijai.
Be itin draugiškų santykių suRusija[7], Indija taip pat gynybos srityje bendradarbiauja suIzraeliu irPrancūzija. Pastaraisiais metais Indija yra viena aktyviausiųPietų Azijos regioninio bendradarbiavimo asociacijos irPPO narių. Šalis yra išsiuntusi 100 000 karių ir policininkų į35JTO taikos palaikymo misijas keturiuose žemynuose. Indija dalyvaujaRytų Azijos viršūnių susirinkimo,G8+5, kituose daugiašaliuose forumuose. Šalis palaiko glaudžius ryšius suPietų Amerika,[8] Azija ir Afrika. Indija taip pat vykdo vadinamąŽiūrėk į rytus (angl.Look East) politiką, siekdama stiprinti partnerystę suASEAN valstybėmis, taip patJaponija irPietų Korėja. Pagrindinis tikslas tarp kitų – ekonominės investicijos ir regioninis saugumas.[9]
Po Kinijos įvykdyto branduolinio ginklo bandymo 1964 m. bei pakartotinių grasinimų įsikišti į 1965 m. karą, paremiant Pakistaną, Indija ėmė vystyti branduolinę programą ir jau 1974 m. įvykdė savo pirmąjį branduolinio ginklo bandymą, o 1998 m. – požeminį bandymą. Nepaisant kritikos ir karinių sankcijų, kurių Indija sulaukia ištarptautinės bendruomenės, šalis nėra pasirašiusi nei branduolinių ginklų uždraudimo, neibranduolinio ginklo neplatinimo sutarties, tvirtindama, kad abi jos su trūkumais ir diskriminacinės. Be branduolinės programos Indija vysto balistinių raketų gynybos skydo statybą ir bendradarbiauja su Rusija, kuriant penktos kartos naikintuvąSukhoi/HAL FGFA.
Indijos prezidentas yra vyriausiasis karinių pajėgų vadas.Indijos ginkluotosios pajėgos turi 1,395 mln. aktyvaus personalo karių ir yra antros pagal dydį pasaulyje. Pajėgas sudaroIndijos armija,Indijos karinis laivynas,Indijos oro pajėgos irIndijos pakrantės apsauga. Oficialus biudžetas gynybai siekė 36,03 mlrd. JAV dolerių ir sudarė 1,83 % BVP išlaidų. Dauguma karinių išlaidų skiriama gynybai prieš Pakistaną bei siekiant sukurti atsvarą Kinijos įtakaiIndijos vandenyne. 2017 m. gegužę Indijos kosmoso tyrimų organizacija paleido Pietų Azijos satelitą kaip Indijos dovaną kaimyninėmsPARBA narėms. 2018 m. spalį Indija pasirašė 5,43 mlrd. JAV dolerių vertės sutartį su Rusija dėl Zenitinių raketų sistemos S-400 „Triumf“.[10]
Indija ir Lietuva yra užmezgusios dvišalius santykius, Indijos sostinėje Delyje veikia Lietuvos Respublikos ambasada (ambasadoriusLaimonas Talat-Kelpša), Vilniuje – Indijos garbės konsulatas (ambasadoriusTsevangas Namgielas). Lietuvos nepriklausomybę Indija pripažino1991 m.rugsėjo 9 d., o diplomatiniai santykiai užmegzti 1992 metų balandžio 27 dieną.[11]
Žvejybinės valtys švartuojamos ir surišamos kartu artėjančios musoninės audros, kurios tamsūs debesys matomi virš horizonto, metu.
Indija užima didžiąjąIndijos subkontinento dalį ir yra septinta pagal plotą pasaulio šalis. Šiaurėje ir šiaurės rytuose Indijos gamtines sienas sudaroHimalajai – aukščiausias pasaulio kalnynas, kurį pačiuose šalies šiaurės vakaruose nuoKarakorumo skiriaIndo aukštupio slėnis. Aukščiausia šalies vieta – Kančendžungos kalnas Himalajuose (8568 m). Likusi šiaurinė, rytinė ir centrinė dalis priklausoIndo-Gango lygumai. Vakaruose, pasienyje suPakistanu, driekiasiTharo dykuma. Beveik visą pietų teritoriją užimaDekano plokščiakalnis. Jį supa dvi neaukštų kalnų grandinės –Vakarų Ghatai irRytų Ghatai.
Ilgiausios Indijos upės yraGanga,Brahmaputra,Jamuna,Godavarė,Kaverė,Narmada,Krišna. Vasaros musono metu smarkiai ištvinsta, o per sausras labai nusenka (vandeningesnės lieka iš Himalajų tekančios upės). Upių vanduo gausiai naudojamas drėkinimui, įrengta daug užtvankų.
Klimatas musoninis subekvatorinis, tropinis. Drėgnojo vasarosmusono metu iškrenta 70–90 % metinio kritulių kiekio. Žiema sausa ir vėsi (šiaurėje), o nuo kovo iki gegužės orai sausi ir karšti. Vidutinė sausio mėnesio temperatūra nuo 15 °C šiaurėje (neskaitant dar šaltesnių kalnų rajonų) iki 27 °C pietuose. Karščiausią gegužės mėnesį vidutinė temperatūra laikosi apie 28–35 °C. Mažiausiai kritulių per metus iškrenta Tharo dykumoje (<100 mm), centrinėse srityse – 300–400 mm, Rytų Himalajauose – 3000–6000 mm (ten yra ir viena drėgniausių Žemės vietų – Čarapundžis, ~12 000 mm per metus).[12] Dažnossausros, karščio bangos.
Rytų Indija – apima Indostano pusiasalio šiaurės rytus, Indo–Gangos lygumos rytinę pusę (Vakarų Bengalija,Orisa,Biharas,Džharkhandas). Paplitusios bengalų, orijų kalbos. Istorinis budizmo lopšys. Bengalų kultūros įtakos sritis.
Vakarų Indija –Maharaštra,Goa,Gudžaratas (kartais priskiriamas ir Radžasthanas ir kt. teritorijos). Vartojamos marathų, gudžaratų kalbos. Hinduistinėsradžputų kultūros, marathų įtakos sritis.
Pietų Indija – apima pietinę Indostano pusiasalio dalį (Kerala,Tamilnadas,Andhra Pradešas,Karnataka,Telangana). Labai savitas regionas, kur vyraujadravidai (dominuoja tamilų, telugų, kanandų kalbos). Tai mažiausiai musulmonų paveiktas Indostano regionas, išlaikęs didelę dalįvedinės kultūros elementų bei autochtoninės dravidų kultūros savitumų. Pietų Indijos pakrantėse pradėjo steigtis pirmosios europiečių kolonijos, vietomis paplito krikščionybė (ypač Keraloje).
Šiaurės rytų Indija – sudaro Bangladešo praktiškai atskirtas regionas Himalajų papėdėje ir Mianmaro pasienyje („Septynios valstijos-seserys“Asamas,Mizoramas,Nagalandas,Arunačal Pradešas,Meghalaja,Tripura,Manipuras) bei tarp Butano ir Nepalo įsiterpęsSikimas. Kultūriškai nuo likusios Indijos labai skirtingas regionas, artimesnis Pietryčių Azijos kultūrai. Išskyrus Asamą, visos kitos teritorijos į Indijos įtakos sritį įtrauktos Britų Indijos laikais. Didelė tautinė ir kalbinė įvairovė. Išpažįstamos vietinės religijos,Tibeto budizmas, veikia krikščioniškos misijos.
Indija įsikūrusiIndomalajų ekozonoje. Indija priskiriama prie 17 valstybių su didžiausia biologine įvairove. Indijoje paplitę 12,2 % visų žuvų, 8,6 % visų žinduolių, 13,7 % visų paukščių, 7,9 % visų roplių, 6 % visų varliagyvių ir 6 % visų žydinčių augalų rūšių.[13] Maždaug 21,2 % šalies teritorijos dengia miškai, iš kurių 12,2% vidutiniškai ar labai tankūs. Daug augalųendeminiai. Buveinės įvairuoja nuotropinių miškųAndamanų salose,Vakarų Ghatuose ir Šiaurės Rytų Indijoje iki vidutinių platumų spygliuočių miškų Himalajuose. Tarp šių ekstremumų rytinėje Indijos dalyje plyti drėgniejisalmedžių miškai, vidurio ir pietų Indijoje – sausi lapuočiųtikmedžių miškai, vidurio ir vakarų lygumose –Vachellia nilotica miškai.
Daugybė Indijos rūšių kilo iš senosiosGondvanos taksonų. Nuo Gondvanos prieš daugiau nei 105 mln. metų atskiloIndijos plokštė. Vėliau sekęsžemyninės Indijos tektoninis judėjimas link ir susidūrimas suLaurazijos masyvu sudarė sąlygas masiniam rūšių migravimui. Dažni vulkaniniai išsiveržimai ir klimato pokyčiai prieš 20 mln. metų sukėlė masinį rūšių išnykimą. Po to į Indiją žinduoliai pateko iš Azijos per duzoogeografinius kelius šalia kylančių Himalajų kalnų. Dėl šios priežasties tik 12,6 % žinduolių ir 4,5 % paukščių rūšių yra endeminės, o roplių – 45,8 %, varliagyvių – net 55,8 %. Indijoje gyvena 172Pasaulinės gamtos apsaugos organizacijos nykstančiomis pripažintų gyvūnų rūšių.[14] Tarp jų −azijinis liūtas,bengališkasis tigras,snieginis leopardas,bengalinis grifas.
Indijos laukinei gamtai didelę žalą padarė ekologine prasme pragaištinga pastarųjų dešimtmečių žmogaus veikla. Siekiant kovoti su neigiamu žmogaus poveikiu gamtainacionalinių parkų irsaugomų teritorijų tinklas, pradėtas kurti dar britų kolonijiniais laikais, buvo reikšmingai išplėstas. 1972 m. Indija priėmė Laukinės gamtos apsaugos įstatymą laukinei gamtai išsaugoti. Miško apsaugos įstatymas buvo priimtas 1980 m., o 1988 m. – redaguotas. Indijoje įkurta daugiau nei 500laukinių gyvūnų prieglaudų ir 13biosferos rezervatų, iš kurių 4 priklausoPasaulio biosferos rezervatų tinklui. 25šlapynės yra saugomosRamsaro konvencijos.
Nuo pat savo kaip demokratinės valstybės egzistavimo pradžios Indija vykdė socialistinę ekonomikos politiką su griežta privataus sektoriaus, užsienio prekybos ir tiesioginių užsienio investicijų kontrole. Tačiau nuo1991 m. ėmė palaipsniui atidaryti savo rinką, sumažindama vyriausybės įtaką kontroliuojant užsienio prekybą ir investicijas. Tačiau valstybei priklausančių objektų privatizavimas vis dar yra diskutuojamas.
Su 9,2 %BVP augimu per metus, Indija patenka tarp sparčiausiai besivystančių valstybių pasaulyje. Pagal 2010 m. duomenis, šalis buvo ketvirta didžiausia ekonomika pasaulyje poJAV,Kinijos irJaponijos.[15]
Indijos BVP augimo istorija:
Dešimtmetis
Vidutinis BVP augimas, % per metus
1960–1969
4,0
1970–1979
3,0
1980–1989
5,6
1990–1999
5,7
2000–2009
7,3
Indija turi 496,4 milijonus darbingų žmonių, iš kurių 60 % dirbažemės ūkyje ir su juo susijusioje pramonėje. Svarbiausios auginamos kultūros yra ryžiai, miežiai, medvilnė, arbata, cukranendrės, bulvės ir džiutas.
Paskutiniu metu išsilavinęs ir angliškai kalbantis Indijos visuomenės sluoksnis patraukė multinacionalinių korporacijų dėmesį. Todėl dabar ji jau viena stambiausiųinformacinių technologijų gamintoja. Taip pat užsiima ir finansų, mokslinių tyrinėjimų sferų bei technologijų aptarnavimu.
Šiuo metu Indijoje gyvena apie 1,4 milijardo žmonių, tai yra daugiausiai gyventojų turinti valstybė pasaulyje, lenkianti net Kiniją. 2001 m. beveik 70 % indų gyveno kaime, tačiau paskutiniais dešimtmečiais Indijos urbanistiniai centrai ėmė sparčiai augti. Skaičiuojama, kad Indija iki2030 m. gali tapti didžiausia pasaulio valstybe. Gyvenimo trukmė Indijoje – 68 metai (69,6 metai moterims ir 67,3 metai vyrams). 100 000 gyventojų tenka 50 gydytojų.
Indijos kalbos skirstomos į dvi didžiausias grupes. Šiaurinėje šalies dalyje daugiausiai kalbamaindoarijų kalbomis (apie 74 %), pietuose paplitusiosdravidų kalbos (apie 24 %). Likusios Indijos kalbos priklausoaustroazinių irtibetiečių-birmiečių kalbų šeimoms. Iš jų valstybinėmis kalbomis pripažįstamos 22, ohindi iranglų kalba vartojamos oficialioms reikmėms.
Dėl augančio transporto lygio didėja oro tarša didžiuosiuose miestuose
2011 m. surašymo duomenimis, 79,8 % indų yrahinduistai, omusulmonai, sudarantys 14,23 % visos populiacijos, turi trečią pagal dydį bendruomenę pasaulyje tarp šalių, kur musulmonai nesudaro daugumos. Kitos religijos –krikščionybė (2,3 %),sikhizmas (1,72 %),budizmas (0,7 %),džainizmas (0,36 %) ir kitos (0,9 %). Indija turi didžiausias hinduistų, sikhų, džainų,zoroastrų irbahajų bendruomenes pasaulyje.
Nemokamą ir privalomą švietimą vaikams garantuojaIndijos konstitucija. Kita vertus, šalyje išlieka pakankamai aukštas neraštingų moterų nuošimtis (65,5 % raštingų moterų, kai tuo tarpų vyrų – 82,2 %). Vis dėlto raštingumo kėlime Indija yra padariusi didelį progresą – gavus nepriklausomybę, Indijos raštingumo lygis siekė 11 %, dabar jis yra jau 74 %. Aukščiausias jis –Tripuros valstijoje (94,65 %), žemiausias –Bihare (61,8 %).
20 šalies universitetų patenka į pasaulio geriausiųjų universitetų tūkstantuką (QS universitetų reitingas, 2018 m.) Iš jų trys yra tarp dviejų šimtų geriausių – Indijos Delio technologijos institutas, Indijos Bombėjaus technologijos institutas ir Indijos mokslo institutas.
Indijai paskelbus nepriklausomybę,Jawaharlal Nehru inicijavo reformas švietimui, mokslui ir technologijoms populiarinti Indijoje. Švietimo ministrasAbul Kalam Azad 1951 m.Charangpure (Vakarų Bengalija) įsteigė Indijos technologijos institutą, kurio tikslas – populiarinti techninius mokslus. Po to sekė ir daugiau technologijos institutų kituose Indijos vietose –Bombėjuje, Madrase, Kanpure irDelyje. Glaudūs ryšiai suSSRS leidoKosmoso tyrimų organizacijai sparčiai plėtoti savo kosmoso programą ir vystyti branduolinę energiją net po pirmojo branduolinio ginklo bandymo 1974 m.Pochrane. Indijamoksliniams tyrimams ir plėtrai skiria 66,5 mlrd.$, arba 0,86 % savo BVP, ir pagal skiriama biudžetą yra šešta pasaulyje.[16] Milijonui gyventojų tenka 156 tyrėjai (palyginimui – daugiausiai į tai investuojantiJAV skiria 2,7 % ir turi 4255 tyrėjus milijonui gyventojų, Lietuva skiria 1 % ir turi 3063 tyrėjus milijonui gyventojų).
Vienas didžiausių pasaulio kino industrijos centrų Indijoje vadinamas Bolivudu (Bollywood)
Indija nuo seno buvo daugybės religinių bendruomenių, etninių ir kalbinių grupių katilas. Todėl yra be galo sudėtinga kalbėti apie vieningą indišką kultūrą nedarant grubių apibendrinimų. Vis dėlto galima išskirti keletą bruožų, dominuojančių kultūrinėje šio regiono erdvėje – tai tolerancija ir polinkis įsinkretizmą. Tai padėjo sugyventi daugeliui labai skirtingų tradicijų bei absorbuoti įsiveržėlių kultūrą, neprarandant savasties.
Tradicinėje elitinėje kultūroje išskirtinę vietą užėmėsanskritas, kurio paplitimo ribos sutapo su "indiškosios" erdvės ribomis.
Literatūros tradicijos prasidedaVedomis – vienais seniausių tekstų pasaulyje. Taip pat Indijos kultūrai labai reikšmingiMahabharata irRamajana. Žymiausias šiuolaikinis rašytojas buvoRabindranatas Tagorė.
Indijoje pastatoma daugiausia filmų per metus. Žymiausias kino pramonės centras yra vadinamasis „Bolivudas“, įsikūręsMumbajuje.
↑[Rothermund, D. (2000 m. spalio 17 d.), The Routledge Companion to Decolonization, Routledge Companions to History (1st ed.), Routledge,ISBN 978-0-415-35632-9
.svg)
.jpg)
