Movatterモバイル変換


[0]ホーム

URL:


Pereiti prie turinio
VikipedijaLaisvoji enciklopedija
Paieška

Otonas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapioImperatorius Otonas)
Otonas
Romos imperatorius
Gimė32 m.balandžio 28 d.
Mirė69 m. balandžio 16 d.(36 metai)
TėvasLiucijus Otonas
Sutuoktinis (-ė)Popėja Sabina
Romos imperatorius
Valdė69 m.
PirmtakasGalba
ĮpėdinisVitelijus
VikitekaOtonas

Markas Salvijus Otonas (lot.Marcus Salvius Otho;32 m.balandžio 28 d. –69 m.balandžio 16 d.) –Romos imperatorius69 m.sausio 15 d. –balandžio 16 d. Jis buvo antrasis imperatorius išKeturių imperatorių metų.

Kilmė

[redaguoti |redaguoti vikitekstą]

Otonas priklausė senai ir kilmingaietruskų šeimai, kuri buvo kilusi iš Etruskijos princų ir gyveno Ferentine (dabarViterbas). Marko Salvijaus Otono, jo senelio iš tėvo pusės, tėvas buvo romėnųraitelis, o motina žemakilmė, gal netvergė. Otono senelis užaugoLivijos namuose ir jos dėka iškilo į senatorių rangą, bet ne aukščiau neipretorių postas. Jo tėvas buvoLiucijus Otonas.[1][2]

Jaunystė

[redaguoti |redaguoti vikitekstą]

Būsimasis imperatorius pasirodo kaip vienas iš ekstravagantiškiausių jaunuolių, supusiųNeroną. Draugystė baigėsi58 m. dėl jo žmonosPopėjos Sabinos. Jos reikalavimu Otonas supažindino savo gražiąją žmoną su imperatoriumi Neronu, ir ši užmezgė su juo romaną, kuris nulėmė jos ankstyvą mirtį. Įtvirtinusi meilužės pozicijas ji išsiskyrė su Otonu ir pareikalavo, kad Neronas jį išsiųstų į tolimą provinciją Lusitaniją (dabarPortugalija ir dalisIspanijos).

Lusitanijoje Otonas praleido 10 metų ir valdė provinciją su tiems laikams nebūdingu nuosaikumu. Kai Otono kaimynasGalba,Tarakono Ispanijos valdytojas, sukėlė maištą, jis lydėjo būsimąjį imperatorių į Romą. Prie nuoskaudų prisidėjo ir asmeninės ambicijos. Galba buvo senas ir neturėjo vaikų, o Otonas, skatinamas astrologų pranašysčių nusprendė tapti jo įpėdiniu. Jis susitarė su Galbos favorituTitu Vinijumi ir už jo paramą sutiko vesti jo dukrą. Tačiau 69 m. sausį jo viltys žlugo, nes Galba formaliai įsūnijoLiucijų Kalpurnijų Pisoną Licinianą, kurį paskyrė paveldėtoju pagaltestamentą.

Po šio įvykio Otonas ryžosi drąsiam žingsniui. Nepaisant prastos finansinės padėties ir buvusios ekstravagancijos dėka, jis papirko 23pretorionus. Sausio 15 d. rytą jis nuvyko pas Galbą, o po to atsiprašęs dėl privačių reikalų išvyko išPalatino kalvos susitikti su šalininkais. Otonas buvo palydėtas į pretorionų stovyklą, kur jį paskelbė imperatoriumi.

Su dideliu būriu Otonas grįžo į Romos forumą irKapitolijaus šlaite sutiko Galbą, kuris perspėtas gandų apie išdavystę brovėsi per tankią nustebusių civilių minią prie savo sargybinių barakų.Kohorta, saugojusi tuomet Palatino kalvą ir imperatorių, dezertyravo. Pretorionai brutaliai nužudė Galbą, įsūnį Pisoną ir kitus. Tą pačią dieną senatoriai suteikė Otonui visus imperatoriaus titulus ir privilegijas. Pretorionai ir armija išdavė Galbą, nes šis atsisakė sumokėti auksu už palaikymą, kai jis tapo imperatoriumi. Miestiečiai irgi buvo nepatenkinti Galba ir gerbė Nerono atminimą. Otono pirmieji žingsniai rodo, kad jis kreipė dėmesį į šiuos faktus.

Nuosmukis ir žlugimas

[redaguoti |redaguoti vikitekstą]

Jis sutiko būti vadinamas Neronu reikalaujant liaudžiai, nes buvo jaunas ir švelniais bruožais panašus į mylimąjį imperatorių. Buvo vėl grąžintos Nerono statulos, jo išlaisvintieji ir tarnai grįžo į pareigas, buvo paskelbtas ketinimas užbaigti Aukso namus. Tačiau Otonas greitai suprato, kad lengviau nuversti imperatorių negu už jį valdyti.

Skaitydamas Galbos korespondenciją Otonas sužinojo, kad kelilegionai Germanijoje sukilo ir paskelbėVitelijų imperatoriumi. Kai nepavyko jo sustabdyti pasiūlius dalį imperijos, Otonas pradėjo ruoštis karui. Legionai iš tolimų provincijų nesuspėjo, betPanonijos, Mesijos irDalmatijos legionai buvo netoliese, pretorionai buvo didelė jėga, o, be to, Otonui pakluso visas laivynas.

Laivynas saugojoLigūriją, o Otonas paveiktas pranašysčiųkovo 14 d. patraukė su kariais į šiaurę sutrukdyti Vitelijui įžengti į Italiją. Bet tam buvo per vėlai, tad Otonui teko sulaikyti priešus ties Po. Otonas apsigynė nuo Aulo Cecinos Alieno, bet Fabijaus Valenso atvykimas daug ką pakeitė.

Vitelijaus generolai norėjo lemiamo Bedriako mūšio, o neryžtingi pasitarimai Otono stovykloje tam netrukdė. Patyrę kariai reikalavo vengti mūšio kol atvyks bent Dalmatijos legionai. Tačiau imperatoriaus brolio Ticiano ir pretorionų vado Prokulo skubotumas įveikė imperatorių ir opoziciją, tad buvo nuspręsta iš karto žygiuoti. Otonas su dideliu rezervu liko kitoje Po upės pusėje.

NetoliKremonos miesto Otono kariai susidūrė su priešais. Vitelijaus kariai nustūmė juos iki Bedriako, kur buvo Otono pajėgų, persikėlusių per Po upę, stovykla. Kitą dieną visa stovykla pasidavė Vitelijui. Po šio pralaimėjimo Otonui liko Dalmatijos legionai ir didelis rezervas, kuris nežygiavo, bet pats imperatorius prarado viltį laimėti ir nusižudė.

Otonas palaidotas iš karto Brikselo mieste, kur tuo metu buvo. Ant antkapio buvo paprastas užrašasDiis Manibus Marci Othonis.

Šaltiniai

[redaguoti |redaguoti vikitekstą]
  1. Grant 2002, p. 188.
  2. Greenhalgh 1975, pp. 33–35.

Literatūra

[redaguoti |redaguoti vikitekstą]
  Romos imperatorius  
Anksčiau valdė:
Galba
Otonas (69)
Keturių imperatorių metai
Vėliau valdė:
Vitelijus
Straipsnių serijos apieSenovės Romą dalis


Ž  A  R
Romos imperatoriai
Principatas
27 pr.m.e. – 235 m.
Krizė
235–284
Dominatas
284–395
Vakarų Romos imperija
395–480
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Otonas&oldid=7450004"
Kategorija:

[8]ページ先頭

©2009-2026 Movatter.jp