Ideologija (graikiškai – „idėjų mokslas“) tai pasaulėvaizdis, kuris remiasi kokia nors idėja kaipaksioma (teiginiu, kurio teisingumas neginčijamas, todėl yra pamatinis). Ideologijos sąvoka dažnai vartojama pabrėžiant negatyvią potekstę, kai ideologija siejama su tam tikrų idėjų suabsoliutinimu ir nekritiškutikrovės aiškinimu.
Ideologijos sąvoka atsiradoPrancūzijos revoliucijos metu vykusiuose filosofiniuose ir politiniuose debatuose. Pirmą kartą šią sąvoką1796 m. panaudojoprancūzų filosofasDestutt de Tracy.[1][2] Nuo to laiko iki šių dienų ši sąvoka įgavo ir keletą kitų reikšmių.
Prancūzijos revoliucijos „ideologų“ mokykla (Cabanis,Condorcet,Constant,Daunou,Say,Madame De Staël irTracy) save suprato kaip priešingą kryptįDekartoracionalizmui. „Ideologai“ bandė idėjų atsiradimą paaiškinti kaip biologinį procesą, kuris vyksta ne be jutiminės patirties. Prancūzų ideologai laikėsiŠvietimo tradicijų ir orientavosi įdemokratiją. Jų supratimu, ideologija buvo aukštesnė ir socialiai naudinga žinojimo forma, apvalyta nuofeodalizmo epochos prietarų. Įtaką prancūzų visuomeniniam gyvenimui ideologai praradoNapoleono epochos metu. Napoleonas ideologijos šalininkus laikė svaičiotojais ir doktrinieriais, atitolusiais nuo politinės realybės. Tuo metu susiformavo ir šiuolaikinė ideologijos sąvokos prasmė.
Metaideologija yra ideologijų struktūros, formos ir pasireiškimo tyrimas. Pasak metaideologijos ideologija pateikia nuoseklią (atskiri teiginiai siejami į vientisą pasaulio vaizdą), tačiau šališką socialinio pasaulio perspektyvą (visuma matoma iš tam tikro taško, dažnai remiantis atskiros socialinės grupės arba klasės interesais). Remiantis šia ideologijos samprata, ideologijos nėra nei teisios, nei neteisios, o tiesiog reliatyvi intelektinė pasaulio kategorizavimo strategija. Kiekvienavisuomenė turi savo ideologiją. Ja remiasi viešoji nuomonė arba sveikas protas, nors tai atrodo taip natūralu, kad daugelis žmonių to nepastebi.
Ideologijos turi du pagrindinius bruožus: visuomenės vaizdinį ir politinę programą. Akcentuojami tam tikri socialinės tikrovės momentai, parodant kaip visuma veikia iš tikrųjų ir kaip idealiai turėtų veikti. Toks specifinis socialinis vaizdinys sudaro kiekvienos ideologijos pagrindą. Pagal tokį vaizdinį yra kuriamos politinės doktrinos ir politinės programos: veiksmų planai kaip esamą realybę priartinti prie idealios. Programos radikalumas priklauso nuo to kaip suvokiamas skirtumas tarp idealios ir aktualios tikrovės.
XIX a. viduryjeMarksas irEngelsas vėl atgaivinoNapoleono propagandos stigmatizuotą sąvoką. Marksistiniame ekonominės bazės ir antstato visuomenės modelyje, bazė reiškia gamybinius santykius, o antstatas – dominuojančią ideologiją (religinės, teisinės, politinės sistemos). Ekonominė gamybos bazė lemia politinį visuomenės antstatą. Valdančiosios klasės interesai lemia antstatą ir jį pateisinančią ideologiją – vidinę kultūros struktūrą, kuri leidžia valdžią turinčiai grupei išlaikyti maksimalią valdžią su minimaliu konfliktu. Ideologija primeta valdomiesiems klaidingą suvokimą, pvz.,prekinį fetišizmą, pasak kuriovertė yra neatsiejama daikto dalis, o ne išorinis bruožas pridedamas prie jo per darbą.
Valdančioji klasė perdominuojančią ideologiją užtikrina savo socialinę reprodukciją, nes ideologija visoms socioekonominėms klasėms perteikia sampratą, kad valdančiosios klasės ekonominiai interesai yra visos visuomenės ekonominiai interesai.György Lukács laikė, kad ideologija yra valdančiosios klasėsklasinės sąmonės projekcija.
Intelektualiniamediskurse ne kartą minėta ideologijos pabaiga. PoAntrojo pasaulinio karo ideologijai buvo skelbiamas galas, nes tikėta, kad ideologija atspindi nesubrendusį doktrinieriškumą, ir ją esą pakeisiąs pragmatinis kompromisas.
Šiai nuomonei prieštaravo radikalieji kritikai, pvz.,Marcuse teigė, kad ideologinis konfliktas rimsta ne dėl ideologijos pabaigos, o dėl visuomenę užvaldžiusios engėjiškos ideologijos, kurią valdomiesiems primetė valdančiosios grupės. Pasak Marcuse, darbininkų klasė prarado revoliucingumą ir sugebėjimą sugriauti kapitalistines struktūras, nes ši klasė buvo integruota į kapitalistinę visuomenę per materialinės gerovės didėjimą ir vartotojiškumą. Socialistinė alternatyva tokiu būdu buvo prarasta. Įsivyravo kapitalistinės vertybės, kurios neleidžia plėtotis progresyvioms žmogiškoms vertybėms, tokioms kaip kūrybiškumas. Pačios valdomosios grupės pradėjo žiūrėti į esamą visuomenę kaip idealą, vienintelę įmanomą socialinės organizacijos formą. PasakGramsci, ideologija nebuvo sunaikinta pokario augimo, o vietoje to įsivyravo viena ideologinė perspektyva (hegemoniška ideologija). Išnyko tik ideologinis konfliktas.
Šiuo metu pagrindinėmis politinėmis ideologijomis laikomi:
- Žr. pagrindinį straipsnįsocializmas
Socializmo ideologija didžiaja dalimi remiasimarksizmo koncepcija, kurios pagrindiniai autoriai yra K. Marksas ir F. Engelsas.
- Žr. pagrindinį straipsnįkonservatizmas
Konservatizmas arba politinis konservatizmas yra keletas istoriškai susijusių politinių filosofijų arba politinių ideologijų.
Konservatizmo ideologija gimė Europos kultūriniuose sluoksniuose ties XVIII irXIX amžiaus riba kaip reakcija į bandymus praktiškai įgyvendinti Švietimo idėjas, visų pirma įPrancūzijos didžiąją revoliuciją. Senosios socialinės tvarkos šalininkai vietojelaisvės,lygybės irbrolybės šūkių kėlė savas idėjas. Visos šios idėjos, išdėstytos tam tikra tvarka, ir sudarė konservatizmo ideologiją.
 | Šis supolitologija susijęs straipsnis yranebaigtas. Jūs galite prisidėti prie Vikipedijospapildydami šį straipsnį. |
