Hopvelio kultūra arbaHopvelio tradicija –indėnųarcheologinė kultūra, pavadintaHopevelio fermos (Roso grafystė,Ohajo valstija), prie kurios1928 m. V. McKernas tyrinėjo laidojimo paminklus, vardu.
Hopvelio kultūra100 m. pr. m. e. –400 m. buvo paplitusiŠiaurės Amerikoje, dab.JAV Ohajo,Mičigano,Viskonsino,Indianos,Ilinojaus,Ajovos,Kanzaso,Pensilvanijos irNiujorko valstijose.
Hopvelio kultūros gyvenvietės kurtos prie upių. Žmonės vertėsižemdirbyste (augino kukurūzus,saulėgrąžas,pupas ir moliūgus), medžiojo ir žvejojo, rinko maistą. Naudojo metalinius (varinius irgeležinius) įrankius,lygiu paviršiumi keramiką, puoštą įrėžtomis ar įspaustomis linijomis, dažniausiai ties kontūru. Kultūrai būdingi įvairių geometrinių formų žemės pylimai (laidojimo paminklai, gynybiniai pylimai, religinių ar kitų statinių pakylos), ornamentuoti akmeniniai ir metalo dirbiniai, išraižyti ir poliruoti paukščiai, dažniausiai giedantys, žuvys, kt. gyvūnai. Metalo dirbiniai gaminti iš meteoritinės geležies, vario, sidabro ir retkarčiais aukso; auksu dažniausiai puošti ornamentai. Rasta daug iš vario lakštų padarytų žėručių. Mirusieji laidoti pilkapiuose; rasta grupinių kapų. Hopvelio kultūros nacionaliniame istorijos parke yra 24 pilkapiai, išsidėstę palei Scioto upę (Ohajo valstija). Nuo400 m. Hopvelio kultūra pamažu ėmė nykti.[1]