Hindi kalba (हिन्दी भाषा =hindī bhāṣa) –indoeuropiečių kalbų šeimos,indoarijų kalbų atšakos kalba;Indijos valstybinė kalba ir viena iš dviejų pagrindiniųlingua franca (suanglų kalba). Hindi – tai viena iš dviejų sunormintųhindustano kalbos tarmių (kita –Pakistane vartojamaurdu kalba). Tikslaus žmonių, kalbančių hindi skaičiaus nustatyti praktiškai neįmanoma, nes didelė dalis žmonių vartoja ne bendrinę hindi kalbą, o kurią nors iš hindustano kalbos tarmių. 2001 m. surašymo duomenimis, įvairiomis hindi tarmėmis Indijoje kaip gimtąja kalba kalbėjo 258 mln. žmonių. Taip pat ši kalba plačiai vartojama ir kitomis kalbomis kalbančių Indijos gyventojų (ypač šiaurinėje šalies dalyje) bei gausios indųdiasporos pasaulyje. Iš viso hindi ir urdu kalbomis bei tarmėms pasaulyje kalba apie pusė milijardo žmonių.
Hindi kalbos ištakos yraprakritai – šnekamieji, supaprastintisanskrito variantai, vartoti buitinėje kalboje. Prakritų (vėliau vadintų apabhranšomis) įtaka Indijoje vis augo, jais pradėta kurti literatūra. Hindi kalba pradėjo formuotis iš šouraseni (vakarų hindi) ir ardhamagadhi (rytų hindi) apabhranšų.
XIII–XIV a. į Indiją įsiveržė musulmonai, kalbėjęarabų,persų,tiurkų kalbomis. Užkariautojai ėmė vartotiDelio apylinkėse paplitusį šouraseni dialektą, įmaišydami į jį daug savų kalbų žodžių. Taip susidarėkhariboli tarmė, kuri šiaurės Indijoje greitai paplito kaiplingua franca. Pirmieji literatūriniai kūriniai khariboli kalba buvo rašomi persų poetų ir buvo užrašomiarabiškais rašmenimis, o nuo XIX a. vid. hinduistai pradėjo užrašinėti kalbądevanagari rašmenimis. Britų valdymo laikais į kalbą pateko daug angliškų žodžių. Taip pat yra nuo senesnių laikų patekusių portugališkų, prancūziškų, olandiškų skolinių.
Rašto paminklai yra iš VII–X amžiaus. Naujosiomis hindi tarmėmis (daugiausia bradžo ir avadhi) XV–XVIII a. sukurta daug religinės ir grožinės literatūros kūrinių. Dabartinė rašomoji kalba susiformavo apie XIX a. vidurį khari boli (hindustani) tarmės, išstūmusios bradžą, pagrindu.[1]
Hindi kalba užrašoma devanagari raštu (tuo iš esmės skiriasi nuo arabų raštu užrašomos urdu). Tiesa, šios kalbos užrašymas nežymiai skiriasi nuo sanskrito: paskutinis žodžio priebalsis nesudaro matros su a raide, todėl nėra naudojama virama, pvz., राम bus tariama neRāma, oRām. Žodžio galea kartais tariama poligatūrų, pvz., सत्य –satya. Nėra sanskritui būdingų skiemeninių balsių ॠ, ऌ, ॡ, o balsis ऋ pasitaiko tik iš sanskrito kilusiuose žodžiuose. Tačiau yra keletas papildomų ženklų, skirtų žymėti iš arabų, tiurkų kalbų atėjusiems garsams – क़ (qa), ख़ (ḫa), ग़ (ġa), ज़ (za), झ़ (ža), फ़ (fa), ड़ (ṛa), ढ़ (ṛha). Kita užrašymo ypatybė – dalisa matrų žodyje yra praleidžiama – t. y. garsasa netariamas žodžio viduryje esančiame skiemenyje, jei aplink jį esančiuose skiemenyse a taip pat nėra praleista, pvz., कटहल pagal sanskrito devanagari taisykles būtų tariamakaṭahala, bet hindi bus tariamakaṭhal (pirmame skiemenyjea visad išlieka, paskutiniame visad nukrenta, priešpaskutiniame išlieka, nes yra prieš skiemenį, praradusįa, o antrame skiemenyje išnyksta, nes abu aplinkiniai skiemenys turi neišnykusiąa). Tarp dviejų trumpųjųa atsidūrus garsuih, tosa bus tariamos kaipe, pvz., बहन tariama nebahan, obehen. Taip pat kiek skirtingai nuo savo sanskritiškosios tarimo versijos hindi kalboje tariami dvibalsiai ए, ऐ, औ (pvz., कैसा tariama labiaukeisa, o nekaisa, और –or, neaur). Nosiniai garsai žodžio viduryje gali būti praleisti panaudojantanusvarą, pvz., žodishindi gali būti užrašomas हिन्दी arba हिंदी. Praktiškai visada anusvara žymimi garsai ङ, ञ, ण, pvz., žodispalaṅg bus visad užrašomasपलंग, o neपलङ्ग.
Greta devanagari rašto gan plačiai (ypač virtualiojoje erdvėje) paplitusi lotyniška perraša (neoficialus jos variantas be diakritinių ženklų).
Hindi yraanalitinė. Turi 16 balsinių, 4 dvibalsines, 36 priebalsines fonemas, 2 giminės, 2 skaičius, 3 linksnius, daug polinksnių. Vartojamos neutralioji, objekto ir subjekto konstrukcijos. Hindi leksikoje daug žodžių išsanskrito. Vartojamasdevanagari raštas.
Hindi daiktavardžiai kaitomi skaičiais, turi giminę.
Vyriškos giminės žodžiai, besibaigiantys-ā, daugiskaitoje gauna galūnę-e; pvz., लरड़का → लरड़के (laṛkā →laṛke). Yra išimtinių žodžių, kurie daugiskaitoje nekinta (pvz., राजा → राजा (rājā →rājā).
Visas kitas galūnes turintys vyriškos giminės žodžiai daugiskaitoje nekinta; pvz., मकान → मकान (makān →makān), आदमी → आदमी (ādmī →ādmī).
Moteriškos giminės žodžiai, besibaigiantys-i, -ī arba-iyā, daugiskaitoje gauna galūnę-iyã; pvz., लरड़की → लरड़कियं (laṛkī →laṛkiyã).
Kiti moteriškos giminės žodžiai daugiskaitoje gauna galūnę-ẽ; pvz., बात → बातें (bāt →bātẽ), माता → माताएं (mātā →mātāẽ).
Daiktavardžiai taip pat turi polinksnių, kuriais sudaromi daiktavardžio linksniai.
Hindi būdvardžiai būna derinamieji ir nederinamieji. Derinamieji būdvardžiai vyriškos giminės vienaskaitos vardininke turi galūnę-ā arba-ā˜. Vyriškos giminės daugiskaitoje jie gauna galūnę-e, o moteriškos giminės tiek vienaskaitoje, tiek daugiskaitoje-ī:
Veiksmažodžiai kaitomi laikais, jų sudarymas pagrįstas dalyvinėmis formomis, pvz., sakinys „aš einu“ hindi išreiškiamasmẽ jātā hũ (मैं जाता हूँ), kas pažodžiui verčiama kaip „aš einantis esu“. Todėl veiksmažodis turi būti derinamas su asmeniu:mẽ jātī hũ (मैं जाती हूँ, „aš einanti esu“),ve jāte hãi (वे जाते हैं, „jie einantys yra“). Tokiu principu sudaromi esamasis ir būtasis paprastieji laikai:įvardis-veiksmažodis-veiksmažodis honā.
Veiksmažodis kaitomas pašalinus bendraties galūnę-nā ir vietoje jos vartojant-tā (vyr. g., vns.),-tī (mot. g., vns. ir dgs.),-te (vyr. g., dgs.); pvz.,bolnā („kalbėti“) –boltā –boltī –bolte.
तुम होंगे/होंगी (tum hõge/hõgī; Tu būsi, jūs būsite) आप hõge/hõgi (āp hõge/hõgī; Jūs būsite)
III asmuo
यह होगा/होगी (jah hogā/hogī; jis/ji (šitas/šita) bus) वह होगा/होगी (vah hogā/hogī; jis/ji (anas/ana) bus)
ये होंगे/होंगी (je hõge/hõgī; jie/jos (šitie/šitos) bus) वे होंगे/होंगी (ve hõge/hõgī; jie/jos (anie/anos) bus)
Sudarant būsimąjį laiką naudojamos nehonā formos, o pridedamos specifinės veiksmažodžio galūnės: मैं बोलूँगा (mẽ bolũgā – „aš kalbėsiu“, vyr. g.), वे बोलेंगी (ve bolẽgī – „jos kalbės“).
Būtasis paprastasis laikas sudaromas prie veiksmažodžio šaknies pridėjus galūnes -a, -e, -ī, -ĩ.
Priešingai nei būtajame dažniniame laike, kur veiksmažodžio giminė derinama tik su veikėju, šiame laike veiksmažodis gali būti derinamas ir su veikėju, ir su sakinio objektu. Tai priklauso nuo veiksmažodžio tranzityvumo (tokie veiksmažodžiai kelia klausimąką?): tranzityvūs veiksmažodžiai veiksnį perkelia į objektą, todėl su juo derinama giminė, o prie sakinio veikėjo pridedamas polinksnisne. Sakiniuose su netranzityviais veiksmažodžiais giminė nustatoma pagal veiksnį.
मैं घर मे आया (mẽ ghar me āya) – „aš (vyr. g.) namo atėjau“ (netranz.);
मैंने किताबों पढीं (mẽne kitābõ parhĩ) – „aš (giminė nebesvarbu) knygas (mot. g.) skaičiau“ (tranz.).
Tęstiniai (continuum) laikai nurodo veiksmą, vykstantį kalbamuoju momentu. Jų sudarymo principas panašus į paprastųjų laikų, tačiau veiksmažodžiai neturi galūnės, o giminę ir laiką nurodo žodelisrahnā. Forma:įvardis-veiksmažodis be galūnės-rahnā forma-honā forma.
Pvz.,
मैं (इस समय) बोल रहा हूँ (mẽ [is samay] bol rahā hũ – „aš [šiuo metu] kalbu“, vyr. g.);
तू (इस समय) बोल रही है (tu [is samay] bol rahī hai – „tu [šiuo metu] kalbi“, mot. g.);
मैं (उस समय) बोल रही थी (mẽ [us samay] bol rahī thī – „aš [tuo metu] kalbėjau“, mot. g.);
हम (उस समय) बोल रहे थे (ham [us samay] bol rahe the – „mes [tuo metu] kalbėjome“, vyr. g.);
Hindi kalboje dėl kultūrinių aplinkybių susidarė didelėliepiamosios nuotakos (imperativus) išraiškos būdų įvairovė. Išskiriami 4 paliepimo būdai:
Veiksmažodžio šaknis be galūnės naudojama grubiam, įsakmiam nurodymui, vartojamas tik su artimais bendraamžiais, tarnais: बोल (bol) – „kalbėk, kalbi“, जा (jā) – „eik, eini“;
Veiksmažodžiobendraties forma naudojama familiariam nurodymui, tiek vienaskaitoje, tiek daugiskaitoje: बोलना (bolnā) – „kalbėki/kalbėkit“ (dgs.), जाना (jānā) – „eiki/eikit“ (dgs.);
Veiksmažodis su galūne-iye arba-ie naudojamas pagarbiam kreipimuisi, prašymui; tiek vienaskaitoje, tiek daugiskaitoje: बोलिये (boliye) – „kalbėkite“, जाइए (jāie) – „eikite“;
Veiksmažodis su būsimojo laiko galūneiyegā/iegā naudojamas itin pagarbiam, maloniam pageidavimui išreikšti: बोलियेगा (boliyegā) – „malonėkite kalbėti“, जाइएगा (jāiegā) – „malonėkite eiti“.
Neigiamam paliepimui naudojami du žodeliai:
na – pagarbus neigimas, pvz., आप न बोलिये (āp na boliye) – „jūs nekalbėkite“;
mat – kategoriškas draudimas, paprastai vartojimas tik su kamieninio tipo liepiamąja nuosaka; pvz., तु मत जा (tu mat jā) – „tu neik“.
Prieveiksmis hindi kalboje nėra kaitomas ar derinamas. Išskiriami laiko, vietos, kokybės, būdo, priežasties prieveiksmiai. Dalis žodžių gali būti vartojami ir kaip prieveiksmiai, ir kaip būdvardžiai; pvz., अच्छा दोस्त (acchā dost) – „geras draugas“, वह अच्छा लिखता है (vah acchā likhnā hai) – „jis gerai rašo“.
Hindi kalbojeskaitvardžiai skirstomi į kiekinius ir kelintinius. Ši kalba pasižymi itin sudėtingu skaitvardžių sudarymo principu. Kiekiniai skaitvardžiai, priešingai nei daugelyje kitų indoeuropiečių kalbų, nuo 0 iki pat 100 turi unikalius pavadinimus (t. y., nėra principo „dešimtis+vienetas“. Yra didelė įvairovė didelių skaičių, kaitoma pagal neįprastą sistemą, dažnai vartojama skaičiavimo sistema tuzinais.
Pagrindiniai kiekiniai skaitvardžiai:
0 – शून्य (śūnya), 1 – एक (ek), 2 – दो (do), 3 – तीन (tīn), 4 – चार (cār), 5 – पाँच (pãc), 6 – छः (chaḥ), 7 – सात (sāt), 8 – आठ (āṭh), 9 – नौ (nau), 10 – दस (das), 100 – सौ (sau), 1000 – हज़ार (hazār).
Kelintiniai skaitvardžiai kaitomi ir derinami kaip būdvardžiai. Jie sudaromi iš kiekinio skaitvardžio šaknies, tačiau jos pakinta.
pirmas – पहला (pahlā), antras – दूसरा (dūsrā), trečias – तीसरा (tīsrā), ketvirtas – चौथा (chauthā).
