Be paveldimųjų žemių Habsburgai kelis šimtus metų buvo renkami irŠventosios Romos imperijos imperatoriais. Austrijos Habsburgai be pertraukos iki1918 m. valdė kaiphercogai,erchercogai irimperatoriai. Erchercogo titulą1453 m. Habsburgams patvirtinoimperatorius Frydrichas III.1308 m. nužudžius Vokietijos karaliųAlbrechtą I Habsburgai kurį laiką nebuvo karūnuojami imperatoriais, bet plėtė savo valdas diplomatinėmis priemonėmis ir vedybomis. Šventosios Romos imperatoriumi1438 m. išrinkusAlbrechtą II Habsburgai išlaikė imperatoriaus titulą, kol1806 m. jį panaikinoNapoleonas I, išskyrus1742–1745 m. pertrauką.
Ilgą laiką Habsburgų turėti titulai:
Austrijos valdovai (kunigaikščiai 1282–1453 m., didieji kunigaikščiai 1453–1804 m., imperatoriai 1804–1918 m.);
Čekijos karaliai (1306–1307 m., 1437–1439 m., 1453–1457 m., 1526–1918 m.);
Vengrijos karaliai irKroatijos karaliai (1437–1439 m., 1445–1457 m., 1526–1918 m.);
Habsburgų dinastijos pavadinimas kilęs iš Habsburgo piliesArgau vietovėje Šveicarijoje, kurią1020 m. pastatėStrasbūro vyskupas Verneris. Pilies pavadinimo kilmė nėra aiški, kartais siejama su vokiečių aukštaičiųHabichtsburg (Vanago pilis). Pilyje, kuri tuo metu buvoŠvabijos kunigaikštystės teritorijoje, ši didikų giminė rezidavo XII–XIII a.
Giminės pradininku laikomasKarolingų imperijos grafasGuntramas Turtingasis,950 m. sukilęs prieš Vokietijos karaliųOtoną I. Guntramo Turtingojo vaikaičio Radboto sūnusVerneris I (m.1096 m.) buvo pirmasis Habsburgų grafas.Otonas II, pilies statytojo anūkas, pirmasis apie1100 m. pasivadinografu fon Habsburgu, o giminė ėmė vadintisfon Habsburgais.
Habsburgų valdos 1378 m.
Iš pietryčių Vokietijos (Elzasas,Breisgau,Argau irTurgau) Habsburgai plėtė įtaką ir valdas į pietrytinę imperijos dalį, praktiškai sutampančią su dabartinės Austrijos teritorija (1278–1382 m.). Per dvi ar tris kartas Habsburgai sugebėjo pasiekti, kad jiems atitektų ir imperijos sostas, kurį jie išlaikė ilgus šimtmečius (1273–1291, 1298–1308, 1438–1740, ir 1745–1806).
Nuo pat įsikūrimoAustrijoje Habsburgai ėmėsi domėtis galimybe patekti ir į kaimyninių valstybių –Čekijos beiVengrijos sostus. KunigaikštisRudolfas III1306 m. vedė Čekijos karaliausVaclovo II našlę Elžbietą, tačiau neturėjo vyriškosios lyties palikuonių ir Čekijos sostas atitekoLiuksemburgams. Įsigiję daugiau žemių, Habsburgai išsiplėtė visoje pietųVokietijoje nuoElzaso iki rytiniųAlpių pakraščių. Tačiau iš pradžių Habsburgų valdžia nebuvo labai stipri, nes nuolatiniai sukilimai, kovos suŠveicarija ir feodalinių valdų dalinimas silpninomonachiją.
1521 m.balandžio 21 d.imperatorius Karolis V (1516–1556 m.) Austrijos žemes perdavė savo broliuiFerdinandui I. Dinastija suskilo į Austrijos ir Ispanijos šakas.Austrijos Habsburgai (nuo 1556 m.) turėjo Šventosios Romos imperijos imperatoriaus titulą, Paveldimąsias Habsburgų žemes, Čekijos ir Vengrijos karalystes, oIspanijos Habsburgai valdė Ispanijos karalystes, Nyderlandus, Habsburgų valdas Italijoje ir, kurį laiką, Portugaliją. Formaliai nuo 1526 m. Habsburgų valdoma Vengrija beveik visa buvo užimtaOsmanų imperijos ir atkariauta 1683–1699 m.
Dinastijos krizės laikotarpiu (nesant vyriškosios lyties paveldėtojų)imperatorius Karolis VI1713 m. paskelbė vadinamąją „pragmatinę sankciją“. Pagal ją nesant tiesioginių vyriškosios lyties palikuonių, sostą paveldi moteriškoji linija, t. y. artimiausias giminaitis, o giminės žemės liko nedalomos. Ši nuostata įgyvendinta1740 m., kai po Karolio VI mirties sostą paveldėjo imperatoriaus ir kunigaikštienės Elžbietos von Braunšveig-Volfenbiutel duktėMarija Teresė. Ji su savo vyruPranciškum Steponu iš Lotaringijos pradėjo Habsburgų-Lotaringijos šaką, kuri nuo1745 m., poAustrijos įpėdinystės karo valdė imperiją. Vėlesni Habsburgai, kilę išMarijos Teresės ir jos vyro imperatoriaus Pranciškaus I Lotaringiečio vadinami Habsburgų Lotaringijos šaka.
Per 1740–1748 m. Austrijos įpėdinystės karą Habsburgai prarado didžiąjąSilezijos dalį, kuri atitekoPrūsijai. Marijos Teresės vaikaitisPranciškus II buvo paskutinis Šv. Romos imperatorius. Jam valdant Habsburgų imperija buvo galingiausia Europoje kovotoja su revoliuciniais judėjimais ir Napoleono IPrancūzija. Nujausdamas Šv. Romos imperijos pabaigą Pranciškus II1804 m. pradėjo tituluotis tik Austrijos imperatoriumi.1806 m. imperija buvo panaikinta Napoleono I iniciatyva.
Per visąXIX a. Austrijos imperija ir jos valdovai Habsburgai buvo Europoskonservatizmo irmonarchijos šalininkų centras. Per1848 m. revoliucijas dėl daugianacionalinei Habsburgų imperijai iškilusios didelės grėsmės silpnos sveikatosimperatorius Ferdinandas I atsisakė sosto sūnėnoPranciškaus Juozapo naudai. Jam valdant Austrija pasitraukė iš Italijos,1866 m. ir iš Vokietijos.
1918 m.lapkričio 11 d. paskutinis Habsburgųimperatorius Karolis I (kartu Vengrijos karalius Karolis V) atsisakė valdžios Austrijoje, o po kelių dienų atskirąproklamaciją su valdžios atsisakymu išleido Vengrijai. Formaliai sosto imperatorius neatsisakė, tačiau tai laikoma Habsburgų dinastijos pabaiga.1919 m. balandžio mėn.Austrijos respublikos Nacionalinis susirinkimas Habsburgus ištrėmė iš Austrijos, kol jie pripažins esą privatūs piliečiai. 1919 m. pralaimėjusVengrijos revoliucijai Karolis I mėgino atkurti savo valdžią Vengrijoje, bet1921 m. lapkričio mėn.Vengrijos parlamentas panaikino jo suvereno teises. Habsburgų giminės galvai erchercogui Otonui tik kaip privačiam asmeniui1963 m. leista grįžti į Austriją.[1]
Henry Bogdan: Histoire des Habsbourg: des origines à nos jours. Paris: Perrin, coll. « Tempus », n° 107, 2005. 425 pp., 18 cm.ISBN 2-262-02376-X;
Dorothy Gies McGuigan: Familie Habsburg 1273 bis 1918 : Glanz und Elend eines Herrscherhauses, Berlin, 2003 (10. Auflage).ISBN 3-548-33173-4;
Brigitte Hamann (Hrsg): Die Habsburger. Ein biographisches Lexikon, Wien/München 1996 (3.Auflage);
Heinz-Dieter Heimann: Die Habsburger – Dynastie und Kaiserreiche, München 2004 (2. Auflage);
Thomas Lau (Hg.), Österreichische Familien. Machthaber, Mimen und Magnaten. Böhlau Wien, 2006.ISBN 978-3-205-77543-0. (enthält ein Kapitel über die Familie Habsburg);
Richard Reifenscheid: Die Habsburger in Lebensbildern. Von Rudolf I. bis Karl I., Wien 1990 (4. Auflage);
Karl Vocelka/Lyenne Heller: Die Lebenswelt der Habsburger, Kultur- und Mentalitätsgeschichte einer Familie, Graz/Wien/Köln 1997;
Karl Vocelka/Lyenne Heller: Die private Welt der Habsburger. Leben und Alltag einer Familie, Graz/Wien/Köln 1998;
Brigitte Vacha (Hrsg.): Die Habsburger. Eine Europäische Familiengeschichte, Graz/Wien/Köln 1992,ISBN 3-222-12107-9;
Adam Wandruszka: Das Haus Habsburg. Die Geschichte einer europäischen Dynastie, Wien 1989 (7.Auflage).
.png)
