Gyventojų tankis pagal valstybes, 2005 m. liepos duomenimisWalled City
Gyventojų tankumas yra gyventojų skaičius tenkantis tam tikros teritorijos plotui.
Paprastai gyventojų tankumas skaičiuojamas vienam kvadratiniam kilometrui, tokiu atveju imamas bendras gyventojų skaičius teritorijoje (valstybėje, regione ir pan.) ir dalinamas iš josploto, išreikšto kvadratiniais kilometrais. Tokiu būdu skaičiuojamas šalies, miesto, apskrities arba visopasaulio gyventojų tankumas. Nurodant valstybės gyventojų tankumą paprastai skaičiuojamas tik valstybės sausumos plotas.
Bendras pasaulio gyventojų tankumas yra 44,7 žm./km².
tankiausiai gyvenama ne vien iš miesto susidedanti valstybė yraBangladešas (1 002,2 gyv./km²)
rečiausiai gyvenama valstybė yraMongolija (1,78 gyv./km²)
PalyginimuiLietuvos gyventojų tankumas yra 48 žm./km².
Grenlandijoje gyventojų tankumas yra dar mažesnis nei Mongolijoje (0,025 gyv./km²), tačiau ji nėra savarankiška valstybė, oDanijos sudėtinė dalis. Rečiausiai gyvenamas žemynas yraAntarktida – 0,0001-0,0003 gyv./km².
Atskirai paimtas gyventojų tankumo dydis yra mažai sakantis, nes atspindi tik vidutinę vertę. Jame neatsižvelgiama į geografines sąlygas, pvz., negyvenamas sritis – dykumas, kalnus. Dėl to šalių mastu dideliu gyventojų tankumu nepasižymi tokios šalys kaipEgiptas,Saudo Arabija ar Kinija.
Valstybės viduje gyventojų tankumas labai skiriasi. Tankiausiai gyvenami yramiestai, kuriuose taip pat yra tankiau ir rečiau gyvenami rajonai. Pavyzdžiui,Makao (Kinija) yra labai didelis gyventojų tankumas – 16 521 gyv./kv.km. Makao miesto rajoneFreguesia de Santo Antonio jis yra žymiai didesnis – čia vienam kvadratiniam kilometrui tenka beveik 100 000 gyventojų.
Galbūt didžiausias kada nors pasiektas gyventojų tankumas pasaulyje buvoHonkongo rajoneWalled City, kuris 1993 m. buvo nugriautas. Čia 0,026 km² plote gyveno 50 000 gyventojų, o tai sudaro rekordinį 1 900 000 gyv./km² skaičių.
Europoje dideliu gyventojų tankumu pasižymiParyžius (24 672 gyv./km²). 11-ame miesto rajone (11. Arrondissement), gyventojų tankumas siekia 40 672 gyv./km².
Miestų ar jų dalių gyventojų tankumo skaičiavimas vien pagal administracines ribas gali būti mažai atspindintis realią padėtį, nes priklauso nuo to kokie negyvenami plotai priskiriami tai teritorijai (miškai, parkai).
Retai gyvenamos vietos paprastai pasižymi itin nepalankiomis gyvenimo sąlygomis. Praktiškai negyvenamos sausumos vietos yraledynai (Antarktida, didžioji Grenlandijos dalis, arktinės ir antarktinės salos), kadangi dėl pastovios ledo dangos ir neigiamų temperatūrų neįmanoma vystyti jokios ūkinės veiklos. Taip pat labai mažu gyventojų tankumu pasižymi dykumos (Didžioji Smėlio,Didžioji Viktorijos dykuma,Atakama, centrinėSachara,Arabijos dykuma ir kt.), kadangi ten dėl vandens, augalijos stygiaus, aukštų ir kontrastingų temperatūrų išgyventi sunku, bene vienintelės gyvenamos vietos yraoazės. Kalnai taip pat gyvenami retai, kadangi ten sudėtingas susisiekimas, stinga derlingo dirvožemio, atšiaurus klimatas.
Miškų masyvuose nors ir pakanka tiek drėgmės, tiek derlingo dirvožemio, tiek statybinių medžiagų, tai retai gyvenamos vietos, dėl susisiekimo problemų, izoliacijos nuo visuomenės, sunkumų įsisavinant miškingus plotus (itin retai gyvenamaSibiro, Aliaskos ir Kanadostaiga,Amazonijos miškai). Retai gyvenami ir bemiškiai dideli lygumų plotai –tundra,stepės,savanos. Pagrindinės priežastys gali būti nepalankus klimatas (kritulių stygius ar nepastovumas, dideli temperatūrų skirtumai), nederlingas dirvožemis, statybinių medžiagų trūkumas. Tarp tokių retai gyvenamų lygumų galima paminėti tundrų regionus,Patagoniją,Gran Čiaką,prerijas, Afrikos savanų ruožus, Centrinės Azijos stepes.
Dar retai gyvenamos ar išvis negyvenamos yra atokios salos dėl sudėtingo susisiekimo, labai riboto išteklių kiekio. Tokių salų pavyzdžiai gali būtiŠv. Elenos,Tristano da Kunjos salos,Pitkernas, didelė dalisOkeanijos atolų,Malvinų salos ir kt.
Nuo seniausių laikų žmonės kūrėsi upiųslėniuose irdeltose. Upės nuolat teikė vandenį, reikalingą žemdirbystei, kasmetiniai upių potvyniai palikdavo itin derlingąaliuvio sluoksnį, puikiai tikusį auginti kultūras. Be to upėmis nesudėtinga keliauti, vystyti prekybą. Taip pat geroms žemdirbystės ir prekybos vystimo sąlygomis pasižymi derlingos, palankiose klimatinėse sąlygose esančioslygumos ar neaukšti kalnai, jūrų pakrančių užutėkiai, tarpukalnių slėniai. Iš tokių tankiai gyvenamų vietų paminėtinasNilo žemupys,Didžioji Kinijos lyguma,Indo-Gango žemuma, Vakarų Europos lygumos, JAV Pakrantės žemuma,Meksiko slėnis,Nigerio delta.
Kadangi Lietuvos gamtinės sąlygos visoje teritorijoje yra panašios, todėl ir gyventojų tankumas visame plote tolygus. Tankiausiai gyvenami miestai, tačiau bendras gyventojų tankumas nebūtinai didžiausiuose miestuose, kadangi į didžiųjų miestų plotą įeina nemaži miškų, parkų masyvai, yra istorinės dalys, kuriose nėra gyvenamos, tuo tarpu neseniai išaugusiuose, pramoniniuose miestuose didžiąją dalį užima gyvenamieji kvartalai, todėl jų gyventojų tankumas didesnis; palyginimui –Vilnius (1354 žm./km²),Kaunas (2281 žm./km²),Klaipėda (1926 žm./km²),Marijampolė (2271 žm./km²),Panevėžys (2236 žm./km²),Mažeikiai (2956 žm./km²). Taip pat pakankamai tankiai gyvenamos priemiesčių teritorijos.
Bendrai paėmus Lietuvoje tankiausiai gyvenami centriniai ir vakariniai rajonai (45-60 žm./km²), kur vyrauja lygumų plotai ir palankiau verstis žemdirbyste. Rečiausiai gyvenami rytų ir pietryčių Lietuvos plotai (15-20 žm./km²), kur plyti nemaži miškų masyvai, gausu vandens telkinių, o paviršius kalvotas.
Užvis rečiausiai gyvenama Lietuvos teritorija yraLabanoro seniūnija, esantiLabanoro girioje (1,3 žm./km²). Kita retai gyvenama sritis –Marcinkonių seniūnija Varėnos rajone. Jos vidutinis gyventojų tankumas tik 3,6 žm./km². Beveik visą seniūnijos teritoriją dengiaDainavos giria.
