Moderniųjų laikų Graikija kūrėsi remdamasi idėja, kad ji esantiSenovės Graikijos palikuonė ir tuo pačiuVakarų pasaulio kultūros lopšys. Šį palikimą iš dalies atspindi 17 Graikijos istorinių objektų, kurie yra įtraukti įUNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.
Romos imperijai pasidalijus įRytų irVakarų Romos imperijas, graikų svarba buvo didesnė Rytų Romos imperijoje, dar vadinamoje Bizantija.Konstantinas Didysis pavertėKonstantinopolį nauja Bizantijos-Romos imperijos sostine. Nuo to laiko miestas tapo svarbiausiu helenizmo centru ir juo išliko iki šių laikų. Bizantijos vidurinio laikotarpio pirmaisiais šimtmečiais (610–867 m.) imperiją puolė seni priešai:persai,langobardai,avarai irslavai) bei pirmąkart istorijoje pasirodęarabai irbulgarai. Priešų atakos neapsiribojo pasienio sritimis. Priešai dažnai įsiverždavo toli į imperijos žemes, taip keldami grėsmę pačiaisostinei.
1204 m. prasidėjo paskutinis Bizantijos laikotarpis. Graikai pirmąkart prarado Konstantinopolį, kai šį užėmė lotynų kryžiuočiai, įkūręLotynų imperiją, gyvavusią 57 metus. Šiuo laikotarpiu Bizantijoje įsivyravofeodalizmas.1261 metais graikų imperija buvo padalinta tarp Komninų valdomoEpyro irPaleologų dinastijos Nikėjos. Po ilgalaikio nykimo ir teritorijų praradimo turkams, Bizantijos istorija baigėsi1453 metais, kai buvoužimtas Konstantinopolis.
Atėjus osmanams vyko dvi graikų migracijos. Pirmoji – graikų inteligentų migracija į Vakarų Europą, skatinusiRenesanso pradžią, o antroji buvo vietinė: graikai iš lygumų kėlėsi į kalnus.Mileto sistema, atskyrusiOsmanų imperijos gyventojus pagal religiją, labai prisidėjo priegraikų ortodoksų susitelkimo. Graikų ortodoksų bažnyčia kaip tautinė-religinė institucija padėjo pusiasalio graikams išsaugoti kalbą, papročius ir kultūrą valdant osmanams.
Osmanai valdė Graikiją ikiXIX a. pradžios.1821 m.kovo 25 d. graikai sukilo ir paskelbė nepriklausomybę, bet ją pasiekė tik1829 m. Kelis kartus atrodė, jog osmanai numalšins sukilimą, tačiau jiems grėsė tiesioginisPrancūzijos,Britų irRusijos imperijų įsiveržimas. Rusijos imperijos užsienio reikalų ministras graikasIoannis Kapodistrias grįžęs į tėvynę tapo pirmuoju Graikijos respublikos prezidentu. Bet Europa nusprendė, jog Graikija turi tapti monarchija ir pirmuoju karaliumi tapo Otas išBavarijos, o antruoju – Jurgis išDanijos.XIX a. –XX a. pradžioje Graikija siekė išplėsti savo teritoriją, kad joje gyventų visi Osmanų imperijos graikai. Jonijos salas grąžino britai1863 m. atvykstant naujam karaliui iš Danijos, o Tesaliją osmanai atidavė be kovos. PoBalkanų karų1912–1913 m. graikai atgavo Epyrą, pietinę Makedoniją, Kretą ir Egėjo salas. Dabartinės Graikijos sienos nusistovėjo1947 m.
Graikijos pilietinis karas vyko1944–1949 m. Graikijoje tarpJungtinės Karalystės, o vėliauJAV remiamų Vyriausybės pajėgų ir Graikijos Demokratinės Armijos, Graikijos Komunistų partijos karinės šakos. Pasak kai kurių analitikų, tai pirmasis atvejis, kai Vakarai pokaryje įsikišo į politinę situaciją užsienio šalyje. Po Vyriausybės pergalės Graikija tapoNATO nare, o tai nustatė jėgų balansąEgėjo jūros regione per visąŠaltąjį karą.
1974 m. rugpjūčio 14 d.[15] graikų kariai pasitraukė iš NATO struktūrų protestuodami prieš Turkijos vykdomą šiaurės Kipro okupaciją[15][16].1975 m. po referendumo, kuris patvirtino karaliausKonstantino II nušalinimą, įsigaliojo demokratiška respublikos konstitucija. Po demokratijos atkūrimo Graikija tapo stabilia ir ekonomiškai augančia šalimi. Graikija vėl tapo NATO nare1980 m.[17] ŠalisES nare tapo1981 m., oeuras buvo įvestas2001 m.
Dabartinė Graikijos konstitucija buvo priimta1975 m.birželio 11 d., bet 1986 ir 2001 metais buvo gerokai reformuota. Ji apibrėžia Graikiją kaip parlamentinę respubliką, grindžiamą socialiniais ir konstituciniais principais. Valdymo forma yraparlamentinė demokratija.
Įstatymų leidžiamoji valdžia yra vienų rūmųparlamentas, vadinamasgr.Βουλή των Ελλήνων/Voulí ton Ellínon. 300 parlamento narių renkami visuotiniuose rinkimuose ketveriems metams. Paskutiniai parlamento rinkimai vyko2009 m.spalio 4 dieną.
Graikiją sudaro 13 periferijų (Graikija taip pat yra suskirstyta įregionus), suskirstytų į 54nomus, irAtono kalno vienuolių respublika. Periferijos (skliausteliuose – jų centrai):
Šalies plotas yra 131 957 km², iš jų 106 915 km² sudaro žemyninė dalis, o 25 042 km² (apie 19 %) sudaro 3 054 salos, iš kurių 87 yra gyvenamos[18]. Dėl didelio salų kiekio Graikijos pakrantės ilgis yra labai įspūdingas – net 13 676 km, iš kurių tik apie 4000 km tenka Graikijos žemyninei daliai.
Bendras sausumos sienų ilgis: 1210 km
Pakrantės ilgis: 13 676 km
Graikijos žemėlapis
Nors šalis yra charakterizuojama kaip jūrų šalis, ji ir labai kalnuota. Kalnai užima net 79,9 % Graikijos teritorijos. Didžiausi šalies kalnai irkalnagūbriai yraPindas,Olimpas,Osa, Peliono kalnagūbris, kalnų masyvasRodopai, Taigeto kalnynasPeloponeso pusiasalyje ir Psiloričio kalnų masyvasKretoje. Aukščiausia šalies viršukalnė yraOlimpas (2918 m). Šalieslygumos plyti daugiausiaTesalijos,Makedonijos beiTrakijos regionuose.
Šalyje būdinga subtropinė augalija: dygialapiai krūmynai (makija,gariga), alyvmedžių giraitės, kalnuose – plačialapių ir spygliuočių miškai. Miškingumas (įtraukiant krūmynus) – 44 %.
Graikijoje vyraujaViduržemio jūros klimatas: drėgnos, švelnios žiemos ir sausos bei karštos vasaros. Pajūryje žiemomis vyrauja švelnus oras, dažnai lyja, sniegas iškrenta labai retai. Vasaros yra gana karštos ir per jas retai siautėja audros. Šalies viduje žiemomis yra žymiai vėsiau. Naktį dažnai pasitaiko šalnų, bei retkarčiais iškrenta daug sniego. Vakarų Graikijos ir Peloponeso kalnai žiemą pasidengia storu sniego sluoksniu. Rudenį ir pavasarį lyja. Drėgniausia Graikijos dalis – Jonijos pakrantė. Makedonijoje irTrakijoje kritulių kiekis per metus pasiskirstęs vienodai, o šiaurės Egėjo jūros įtaka mažina pakrančių temperatūros skirtumus. Aplink Atėnus vasarą karšta, o žiemą temperatūra retai nukrenta žemiau 0. Tuomet daugiausiai lyja. Vidutinė sausio mėnesio temperatūra Graikijoje yra 4–12 °C, liepos 25–27 °C.
Vasaromis yra panašiai kaip ir pakrantėse: karšta ir sausa. Vidutinis metinių kritulių kiekis svyruoja nuo 400–700 mm lygumose iki 1500 mm kalnuose.[19] Dėl to, kad Graikija yra kalnuota, šalyje yra galimybė užsiimti žiemos sportu ir joje yra 19 žiemos sporto centrų[20].
Salonikai – antras pagal dydį Graikijos miestas, svarbus industrijos ir ekonomikos centras.
Graikijos ekonomikai būdinga kapitalo koncentracija.[reikalingas šaltinis] Užsienio kapitalas (ypač kilęs iš JAV, Prancūzijos, D. Britanijos) daugiausiai investuojamas į kalnakasybos, laivų statybos, chemijos pramonės, transporto sritis.
Šalis tapo dešimtąjaEEB nare1981 m.sausio 1 d., vėliau narystė buvo pertvarkyta į narystęES. Per 25 narystės metus, ir ypač per paskutinįjį dešimtmetį, Graikija padarė didelę ekonominę pažangą. Plačiau paplito investicijos į pramonės įmones, o su ES struktūrinių fondų parama buvo plėtojama infrastruktūra. Be to, sparčiai augo biudžeto pajamos iš turizmo, laivininkystės bei aptarnavimo sektorių. 2001 m. Graikija įsivedė bendrą Europos valiutą –eurą. PagalBVP 1 gyv. augimo tempus, šalis priskiriama prie pasiturinčių valstybių.
Valstybės biudžeto išlaidos 2009 m. sudarę 145,2 mlrd. JAV dolerių, o biudžeto pajamos tuo tarpu 108,7 mlrd. JAV dolerių. Tai sudaro valstybės biudžeto deficitą pagal BVP 10,8 %. 2009 m[21]. Šalies skolos sudarė 365 mlrd. JAV dolerių arba 108,1 % pagal BVP[21]. 2011 m. šaliai iškilo bankroto grėsmė.
Graikija kasmet pritraukia daugiau nei 16 mln. turistų. Turizmo pajamos sudaro 15% BVP pajamų. Dėl turtingos, įvairiapusiškos, ilgos istorijos ir Viduržemio jūros paplūdimių valstybė yra patraukli turistams iš viso pasaulio[22].2005 m. vien Graikijos sostinęAtėnus aplankė 6 088 287 turistų. Turizmo infrastruktūra Graikijoje smarkiai pagerėjo nuo2004 m. vasaros olimpinių žaidynių Atėnuose ir toliau yra plėtojama, ypač masinis turizmas[23].
Pasak statistikos, Graikijos populiacija jau kelis dešimtmečius senėja[25]. 1981 m. 14-mečiai ir jaunesni žmonės sudarė 23,7 % Graikijos gyventojų, o 2009 m. – tik 14,3 %. Vyresnių nei 65 metai procentas per tą patį laikotarpį išaugo nuo 12,7 % iki 19,2 %[25][26]. Taip pat krenta vedybų populiarumas. 1981 m. 1 000 gyventojų teko 71 vedybos, o 2004 m. – 51[25]. Skyrybų dažnumas, atvirkščiai, auga. 1991 m. 1 000 santuokų teko 191,2 skyrybos, o 2004 m. – 239,5[25]. Beveik du trečdaliai Graikijos populiacijos gyvena miestuose. Didžiausi jų yraAtėnai (3 686 371 gyventojų),Salonikai (763 468),Pirėjas (466 065),Patrai (222 460),Heraklionas (137 711),Larisa (126 076) irVolas (82 439).
Daugiausiai imigrantų iš ne ES šalių yra Atėnuose, kur jie sudaro apie 17 % vietinės populiacijos.
Apie 93,76 % šalies gyventojų yragraikai. 4,32 % Graikijos populiacijos sudaroalbanai, kurie daugiausiai gyvena šiaurinėje šalies dalyje. Likę procentai tenkabulgarams (0,39 %),rumunams (0,23 %),ukrainiečiams (0,14 %),pakistaniečiams (0,14 %),rusams (0,12 %),gruzinams (0,12 %),indams (0,09 %) ir kitų tautybių gyventojams (0,65 %).
Dvidešimtame amžiuje apie 6 milijonai graikų emigravo į kitas šalis, bet devintame dešimtmetyje valstybės ekonominė situacija pagerėjo ir dabar daugiau žmonių imigruoja į Graikiją. Pasak 2001 m. gyventojų surašymo, 762 191 žmonių gyvena Graikijoje be Graikijos pilietybės. Dauguma jų yra iš kaimyninių valstybių.
Graikų ortodoksų vienuolynas šiaurinėje Graikijoje.
Graikų ortodoksai sudaro 95 %[27]-98 %[28] šalies populiacijos ir šis tikėjimas turi „dominuojančios religijos“ statusą Graikijoskonstitucijoje. Taip pat šalyje yramusulmonų mažuma, turinti nuo 98 000 iki 140 000 atstovų. Dauguma jų gyvenaTrakijoje, kur musulmonai sudaro 28,88 % populiacijos. Taip pat yra apskaičiuota, kad šalyje yra nuo 200 000 iki 300 000 musulmonų imigrantų.[27][29]
Pasak 2005 m. apklausos, 81 % Graikijos gyventojų „tiki, kad egzistuoja Dievas“, 16 % „tiki, jog yra kokia nors dvasia arba dvasinė energija“ ir 3 % „netiki jokiais dievais, dvasiomis ar dvasinėmis energijomis“. Pagal šiuos duomenis, Graikija yra trečia labiausiai į Dievą tikinti valstybė Europos sąjungoje (poMaltos irKipro)[30].
Oficiali kalba yragraikų, ja kalba 99 % šalies gyventojų[31]. Be oficialios graikų kalbos dar yra vartojami keli dialektai, kuriais, kartu paėmus, kalba apie 900 000 gyventojų. Maždaug 128 380 gyventojai vartojaturkų kalbą. Tai yra daugiausiai Trakijoje gyvenantys musulmonai. 57 % gyventojų moka bent vieną užsienio kalbą. Populiariausia iš jų yraanglų, kurią moka 48 % populiacijos. Taip pat 9 % gali susišnekėtivokiškai ir 8 % –prancūziškai.[32]
Senovės Graikija buvoEuropos kultūros centras. Čia susiformavo įstatymai, valdymo sistema, gimėteatras,literatūra, mokslai,sportas,architektūra. Graikų architektūros darbus kopijavo ir vėlesnių laikų architektai. Taip pat graikai turi savitągraikišką abėcėlę, kuri plačiai vartojama matematikoje, fizikoje ir kituose moksluose.
Graikų literatūra yra skirstoma į senovės graikų literatūrą, kuri buvo rašomasenovės graikų kalba ikiIV a., Bizantijos literatūrą (nuoIV a. ikiXV a.) ir moderniąją graikų literatūrą (nuoXV a. iki dabar). Bizantijos literatūra gali būti laikoma viduramžių graikų literatūra, kuri buvo rašomaBizantijoje arba už jos ribų[33]. Tai sudaro antrąjį periodą graikų literatūros istorijoje[33].
Graikijos muzika yra labai savotiška ir skirtinga įvairiuoseGraikijos regionuose. Liaudies muzika Graikijoje vis dar vaidina labai svarbią rolę – modernioji muzika taip pat yra paveiktafolkloro.XX a. šalies muzikai didelę įtaką darė pabėgėliai iš Rytų. Graikijos muzika yra skirstoma į Antikos muziką, Bizantijos muziką, liaudies muziką ir moderniąją muziką.
Architektūra Graikijoje buvo išnykusiGraikijos tamsiaisiais amžiais nuoMikėnų kultūros žlugimo (apie 1200 m. pr. m. e.) ikiArchajinės Graikijos periodo (VII a. pr. m. e.). Tuometiniai pastatai daugiausia buvo mediniai, galima aptikti tik jų likučius. Senovės Graikijos civilizacijos klestėjimo architektūriniai šedevrai buvo daugiausiaamfiteatrai ir šventyklos. Vienas žymiausių palikimų yraAkropolis. Toliau graikų architektūra buvo plėtojamaBizantijos laikais. Vienas žymiausių palikimų yraSofijos soboras, kurį kaip Konstantinopolio patriarchato visuotinio prestižo išraišką ir simbolį liepė pastatytiJustinianas I. Modernioji Graikijos architektūra susidarė po Graikijos nepriklausomybės1821 m.XIX a. buvo smarkiai paplitusiklasicizmo architektūra, kuria buvo remtasi statant ne tik viešuosius, bet ir privačius pastatus[34].
Graikų dailės istorija prasidėjo jau apie 2500 m. pr. m. e. priešistorinėseKikladų irMino civilizacijose, kurios davė pradžią Vakarų klasikiniam menuiantikos laikais (toliau šį plėtojant helenizmo periodu). Jis darė įtaką Rytų kultūroms ir naujai atsiradusiai ortodoksinei krikščionybeiBizantijoje. Kai kuriais atžvilgiais Bizantijos meno tradicijos tęsiasi Rusijoje ir kitoseRytų stačiatikių šalyse iki šių dienų[35].
