Graikai (gr.Έλληνες Éllines, helenai) –indoeuropiečių tauta, kurios kalbos rašto paminklai siekia II tūkstantmetį pr. m. e. Šiuo metu apie 11 mln. graikų gyvena Graikijoje ir Kipre, dar apie 5 mln. žmonių už šių šalių ribų laiko save graikais.
Helenais, pagal vieną išTesalijos genčių, pasivadinusių mitinio protėvio Heleno vardu, graikus vadinoPauzanijas,Herodotas irTukididas, o klasikinėje Graikijoje ši sąvoka vartota apibūdinti visoms graikiškai kalbančioms tautoms (kaip priešingybė „barbarams“ – βάρβαροι). Įvairios Graikijos tautos siejo save suhelenais dėl vartojamų įvairiųgraikų kalbos variantų ir Olimpo dievų kulto. Prie vienybės jausmo prisidėjo ir bendros religinės šventės.
Vėlyvojoje Antikoje Rytų Romos imperijoje helenų sąvoka iš pradžių vartota apibūdinti senųjų graikų kultų pasekėjams, vėliau visiems nekrikščionims, o imperijos žlugimo išvakarėse vėl imta vartoti apibūdinti graikiškai šnekantiems žmonėms.
Naujaisiais laikais graikai vėl ėmė vartoti sąvoką Έλληνες (Éllines, helenai) kaip susietą su istoriniu šalies pavadinimu ir kalba. Iš „helenų“ sudaryti tokie tarptautiniai žodžiai kaiphelenizmas,panhelenizmas.
Lotyniškas graikų vardasGraecus kilęs iš VIII a. Italijoje, vėliauDidžiaja Graikija pavadintame regione apsigyvenusių graikų savivardžioGraikoi. Homeras miniBeotijos miestą Grają (Γραῖα), Pauzanijas mini Grają kaip senąjį Beotijos miestoTanagros pavadinimą.
AristotelioMetafizka yra seniausias šaltinis, kuriame minimas graikų vardas Graikoi (Γραικοί). Aristotelis rašo apie centrinioEpyro gyventojus, kurie anksčiau vadinti graikais (Γραικοί) ir tik vėliau imti vadinti helenais. Lotyniška sąvokaGraeci vėliau tapo pagrindu daugelio kalbų vartojamiems graikų pavadinimams.
Bizantijos bei Rytų Romos imperijos gyventojai ir po Antikos laikotarpio vadino save „romėnais“ arba „romajais“, tačiau po1054 m. Romos bažnyčios schizmos vėl dažniau ėmė vadinti save graikais (Γραικοί). Viduramžiais graikai taip pat dažnai vadinti bizantiečiais.
Graikų kultūra išsivystė per tūkstančius metų pradedant Mikėnų civilizacija per klasikinį, romėnų ir bizantijos periodus. Ji abipusiškai darė įtaką krikščionybei[31][32]. Valdant turkams graikai patyrė kelis šimtmečius priespaudos, kurių kulminacija buvogenocidas XX a. Tačiau šių tautų bendradarbiavimas jas praturtino[33][34][35][36][37]. Diafotismos (Šiuolaikinis graikų švietimo sąjudis) atgaivino graikų kultūrą, sujungė antikinius ir viduramžių elementus, kurie būdingi dabartinei graikų kultūrai.
Graikų kalba turi keletą lingvistinių bruožų, kurie būdingi ir Balkanų kalboms (albanų,bulgarų ir rytųromanų kalboms). Be to, ji įsivedė daug vakarietiškų irturkiškų žodžių[39]. XIX a. Filhelenizmo ir Diafotismos judėjimai, kurie pabrėžė graikų kalbos senovinį paveldą, šią užsienietišką įtaką panaikino ir sudarė katarevousą, dirbtinę graikų kalbą, išvalytą nuo svetimybių, tapusią oficialia Graikijos kalba. Tačiau1976 m. Graikijos parlamentas nusprendė, kad vietoj katarevousos demotinė graikų kalba taps oficialia[40].
Šiuolaikinė graikų kalba, bebendrinės (demotinės) kalbos, turi daugybę tarmių, kurių atstovai ne visada supranta vieni kitus: Kipro, Ponto, Kapadokijos ir čakonų (vienintelė kilusi iš dorėnų tarmės)[41]. Jevanų, Graikijos žydų, kalba išliko mažose bendruomenėse Graikijoje,Izraelyje, Niujorke. Be graikų , dažnai graikai moka anglų, albanų, rusų, turkų kalbas[42].
Graikų meno istorija ilga. Graikai prisidėjo prie vaizduojamojo meno, literatūros ir teatro plėtros[43]. Vakaruose graikų menas paveikė romėnų ir vakarietišką meną. Porenesanso Europoje humanistinė estetika ir graikų aukšti techniniai standartai darė įtaką europiečių menininkams. Iki XIX a. klasikinės tradicijos paveikė Europos meną[44].Aleksandro Makedoniečio užkariavimai rytuose pradėjo graikų, Vidurio Azijos ir Indijos kultūrų sveiką, dėl kurios atsirado graikų-budistų menas, pasiekęs netgiJaponiją[45].
Bizantijos menas, naudojęs klasikinius pagoniškus motyvus krikščionybei šlovinti, paveikė daugybę tautų[46]. Jo įtaka siekė nuoVenecijos vakaruose iki Kazachstano rytuose[46][47]. Klasikiniu laikotarpiu graikų meną veikė rytietiškos įtakos, romėnų laikais - krikščionybė, o dabartiniais laikais šiuolaikinis vakarų menas[48].
Dauguma graikų krikščionys, priklauso graikų stačiatikių bažnyčiai. Pirmais amžiais po Jėzaus Kristaus Naujasis Testamentas buvo užrašomas koine graikų kalba, kuri vis dar yra liturginė graikų stačiatikių kalba. Dauguma pirmųjų krikščionių ir bažnyčios tėvų kalbėjo graikiškai. Nors stačiatikių bažnyčia buvo labai priešiška senovės graikų pagonybei, ji padėjo išsaugoti graikų tapatumą liturgijoje vartodama graikų kalbą ir bandydama šviesti žmones[49]. Taip pat yra mažos katalikų, evangelistų, žydų ir musulmonų bendruomenės. Graikų musulmonų ypač daug Tripolyje,Libane (7 tūkst.), Al Hamidijoje,Sirijoje, ir Ponto regione Turkijoje, kur jie nebuvo grąžinti į Graikiją dėl tikėjimo[50]. Apie 2 tūkst. priklauso graikų politeistinėms rekonstrukcinėms kongregacijoms[51][52][53].
↑„2001 census“.State Statistics Committee of Ukraine. Suarchyvuotasoriginalas 2008-03-23. Nuoroda tikrinta2008-04-13.
↑„Grecia Salentina official site (in Italian)“. www.greciasalentina.org.org. Suarchyvuotasoriginalas 2010-12-31. Nuoroda tikrinta 2011-February. „La popolazione complessiva dell'Unione è di 54278 residenti così distribuiti (Dati Istat al 31° dicembre 2005. Comune Popolazione Calimera 7351 Carpignano Salentino 3868 Castrignano dei Greci 4164 Corigliano d'Otranto 5762 Cutrofiano 9250 Martano 9588 Martignano 1784 Melpignano 2234 Soleto 5551 Sternatia 2583 Zollino 2143 Totale 54278“{{cite web}}:Patikrinkite date reikšmes:|accessdate= (pagalba)
↑Bellinello, Pier Francesco (1998).Minoranze etniche e linguistiche. Bios. p. 53.ISBN8877401214 9788877401212. „Le attuali colonie Greche calabresi; La Grecìa calabrese si inscrive nel massiccio aspromontano e si concentra nell'ampia e frastagliata valle dell'Amendolea e nelle balze più a oriente, dove sorgono le fiumare dette di S. Pasquale, di Palizzi e Sidèroni e che costituiscono la Bovesia vera e propria. Compresa nei territori di cinque comuni (Bova Superiore, Bova Marina, Roccaforte del Greco, Roghudi, Condofuri), la Grecia si estende per circa 233 kmq. La popolazione anagrafica complessiva è di circa 14.000 unità.“{{cite book}}:Patikrinkite|isbn= reikšmę: length (pagalba)
↑„Hellenic Republic Ministry of Foreign Affairs, Italy, The Greek Community“.Suarchyvuota iš originalo 2006-07-17. Nuoroda tikrinta2011-09-30. „Greek community. The Greek diaspora consists of some 30,000 people, most of whom are to be found in Central Italy. There has also been an age-old presence of Italian nationals of Greek descent, who speak the Greco dialect peculiar to the Magna Graecia region. This dialect can be traced historically back to the era of Byzantine rule, but even as far back as classical antiquity.“
↑Bjørnlund, Matthias (2008 m. vasario mėn.). „The 1914 cleansing of Aegean Greeks as a case of violent Turkification“.Journal of Genocide Research.10 (1): 41–58.doi:10.1080/14623520701850286.ISSN1462-3528.
↑Zimmerer, Jürgen, Schaller, Dominik J; Zimmerer, Jurgen (2008). „Late Ottoman genocides: the dissolution of the Ottoman Empire and Young Turkish population and extermination policies - introduction“.Journal of Genocide Research.10 (1): 7.doi:10.1080/14623520801950820.{{cite journal}}: CS1 priežiūra: multiple names: authors list (link)
↑Levene, Mark (1998). „Creating a Modern "Zone of Genocide": The Impact of Nation- and State-Formation on Eastern Anatolia, 1878–1923“.Holocaust and Genocide Studies.12 (3): 393.doi:10.1093/hgs/12.3.393.
↑Bigelow Tarbell, Frank (2008).A History of Greek Art. BiblioBazaar, LLC. p. 27.ISBN0554283794.
↑„Greece under Ottoman rule, The role of the Orthodox church“.Encyclopedia Britannica. United States: Encyclopedia Britannica Inc. 2008. Online Edition.
.svg)
.svg)
_de.svg)
