Grafomanija (gr.γραφειν 'rašymas' +gr.μανία 'beprotybė') – liguistas potraukis daugrašyti.

Psichiatrijojegrafomanija vadinamas beprasmių, tarpusavyje nesusijusių žodžių rašymas.Bendrinėje kalboje – perdėtas noras ir potraukis daug rašyti.

Psichiatrijoje grafomanija yraobsesinis poreikis rašyti^[1]. Tai patologinė mentalinė būsena, kuriai būdingas ilgų tarpusavyje nesusijusių, beprasmių žodžių sekų rašymas.

Artimos savokos:

• Logorėja –patologinė būsena sutrikus psichikai, kai žmogus daug monotoniškai šneka su kitais ar vienas, dažnai kartoja atskirus žodžius ar frazes, sakiniai dažnai beprasmiai.
• Tipomanija – obsesinis sutrikimas, kai liguistai norima matyti savo vardą spaudoje ar rašoma tam, kad pamatyti savo pavardę publikacijoje.^[2]

Kasdienybėje grafomanija reiškia perdėtą norą ir potraukį daug rašyti – nesvarbu, profesionaliai ar ne. Kaip teigiaKundera, grafomanija yra nepagrįstas savęs laikymas rašytoju:

„Nesustabdomas grafomanijos plitimas tarp politikų, taksistų, gimdyvių, meilužių, žudikų, vagių, prostitučių, pareigūnų, gydytojų ir pacientų rodo, kad kiekvienas be išimties turi savyje potencialų rašytoją, ir kad kiekvienas žmogus turi puikiausią priežastį eit į gatvę ir šaukti, kad visi mes rašytojai!“

–Milan Kundera, The Book of Laughter and Forgetting

Toks Kunderos požiūris į grafomaniją gali būti paaiškinamas tuo, kad šitoks menkinantis grafomanijos apibūdinimas labai dažnai sutinkamas posovietinėse šalyse norint išskirti kvailus, neprofesionalius ir perdėtus rašymus (ne tik literatūroje, bet ir moksle).

Grafomanija taip pat gali būti susijusi su rašymu tik dėl publikavimo ir noro matyti savo pavardę po publikuotu tekstu.

Grafomanija taip pat vartojamas norint apibūdinti kai kuriuossiurrealistinius metodus.

• Psichiatrija
• Rašymas