Manoma, kad dabartinėje Ganos teritorijoje žmonės gyveno nuo 2 tūkstantmečio pr. m. e. vidurio. Apie X a. pietinėje Ganoje apsigyvenokva kalbų grupės atstovai, o vėliau į šiaurinę Ganą iš dabartinio Malio ir Burkina Faso teritorijos migravogurų kalbomis kalbančios gentys. Iki pat XIX a. šiaurinė ir pietinė Gana vystėsi atskirai, ką lėmė skirtingos gamtinės sąlygos, tradicijos, religijos ir kalbos.
Pirmieji ikikolonijiniai valstybiniai junginiai susiformavo Ganos šiaurėje, apie XIII–XIV a. Ši teritorija, priklausantisudaninio klimatosavanų zonai, kultūriškai buvo veikiama iš šiaurės,Vakarų Sudano imperijų (tokių, kaipGanos imperija arMalio imperija), iš kur pirkliai nešėislamą. Ši religija plito gurų tautų tarpe. Pirmosios gurų valstybėsDagbonas irMamprugu susikūrė būtent šiaurės rytų Ganos teritorijoje, o vėliau valstybingumo tradicija plito į šiaurę (dab. Burkina Faso teritorija, kur susikūrėMosių valstybės) bei vakarus (dab. šiaurės vakarų Ganos teritorija).
Savanų zonos gurų valstybės pirmiausia klestėjo iš prekybos ir atliko tarpininkių vaidmenį tarp šiauriau buvusių Sudaninių imperijų ir Gvinėjos miškų zonos pietuose (dab. pietų Gana), taip vadinamameAkanalande. Viena iš pagrindinių prekių buvokolos riešutai, kuriuos musulmonų prekybininkai šiauriečiai pirkdavo iš miškų gyventojų. Taip pat atrasta nemažaiaukso. Čia maždaug tuo pačiu metu, kaip ir šiaurėje, susiformavo pirmieji valstybiniai junginiai. Vienas pirmųjų buvobrongų sukurtasBono su svarbiu miestuBono Manso. Jame formavosiakanų kultūros pagrindai ir meno stiliai.
1471 m. pakrantę pasiekė portugalų jūrininkai. Manydami, jog čia gausu aukso, jie pakrantę pavadino Aukso Krantu. Portugalai, vėliau irdanai,švedai,olandai čia steigė savo faktorijas, kurios tapo prekybos auksu ir vergais punktais. Intensyvėjanti pajūrio prekyba nuo XVI a. suteikė atsvarą tradicinei prekybai su šiaure, todėl daug akanų genčių migravo į anksčiau beveik negyvenamą pakrantę. Čia susikūrė jų valstybėsMankesimas,Nkranas,Efutu ir kt., palaikę ryšius tarp europiečių fortų ir krašto gilumos.
Nuo XVI a. pabaigos prekybiniuose akanų ir europiečių santykiuose vyravovergų prekyba. Iš jos pelnėsi ir afrikiečiai, ypač XVII a. pabaigoje įsikūrusiAšančio valstybė, sugebėjusi apjungti daugumą akanų genčių ir sukurti tikrą vergovinę imperiją. Tai buvo viena iš XVII–XIX a. Gvinėjos įlankos regiono imperijų, turinti panašumų suDahomėja (dab.Beninas), arOju (Jorubalandas).
Nuo XVII a. įsitvirtinti Aukso krante siekėbritai. XIX a. jie įsigijo danų ir olandų valdomus prekybos punktus ir teritorijas.1874 m. Aukso krantą (angliškaiGold Coast) paskelbėAukso kranto kolonija, o kad įsigalėti žemyne, kariavo su Ašančiu. Iki1899 m. užėmus ir krašto šiaurinę dalį, ji su Ašančiu 1901 m. buvo prijungta prie Aukso Kranto kolonijos. Šios valdos teritorijos išaugo 1957 m., kuomet prie jos prijungtas nuo 1917 m. britų administruojamasBritų Togolandas.
1957 m., Gana pirmoji iš Afrikos valstybių paskelbė nepriklausomybę. Ganos premjeru tapo kairiosios pakraiposKvamė Nkruma, kuris buvo populiarus, bet smunkant ekonomikai jis buvo nuverstas 1966 m. Nuo to laiko šalyje periodiškai kaitaliojosi kariniai režimai (1966–1969, 1972–1979, 1981–1993), kuomet šalyje būdavo įvedama tvirta ranka, ir demokratinės respublikos (1969–1972, 1979–1981).Jerry Rawlings, paėmęs valdžią šalyje 1981 m. karinio perversmo būdu, valdė 11 metų. 1993 m. jis liberalizavo šalies politinę sistemą, pakeitė konstituciją ir taip įkūrė ketvirtąją Ganos Respubliką. Valdžioje jam išsilaikyti pavyko dar 8 metus. 2001 m. jį prezidento poste pakeitėJohn Fufuor. Dabartinis šalies prezidentas yraNana Akufo Ado.
Gana yra unitarinė prezidentinė konstitucinė demokratija su parlamentine daugiapartine sistema, kurioje dominuoja dvi partijos - Nacionalinis demokratinis kongresas (NDC) ir Naujoji patriotinė partija (NPP). Ganoje iki1993 m. sausio mėnesio pakaitomis keitėsi civilinė ir karinė vyriausybės, kol po1992 m. pabaigoje vykusių prezidento ir parlamento rinkimų karinė vyriausybė užleido vietą Ketvirtajai Ganos Respublikai. Pagal 1992 m. Ganos konstituciją valdžia paskirstyta Ganos ginkluotųjų pajėgų vyriausiajam vadui (Ganos prezidentas), parlamentui, ministrų kabinetui, valstybės tarybai ir nepriklausomai teismų sistemai. Vyriausybė renkama visuotiniuose rinkimuose kas ketverius metus.
Gana yra prie Atlanto vandenynoGvinėjos įlankos, keletas laipsnių į šiaurę nuo pusiaujo, tarpDramblio Kaulo Kranto irTogo valstybių. Pakrantės ilgis – 539 km, mažai vingiuotas, žemas, smėlėtas; rytuose yra lagūnų.
Pakrantėje vyrauja žemuma (plotis ~15 km), vietomis pelkėta, kertama upių. Didelę Ganos dalį užima lygumos. Vidurinėje šalies dalyje yraAšančio (aukštis iki 300 m), į pietryčius nuo jos –Kvahu plynaukštės. Ganos rytuose ir pietryčiuose yra Akvapimo kalnai irTogo kalnų pakraštys. Greta Togo sienos yra aukščiausias šalies taškas –Afadžato kalnas (885 m).
3/5 šalies ploto užimaVoltos baseinas. Ji sudaro Voltos upė, kurios didžioji dalis užlieta didžiausiu pasaulyjeVoltos tvenkiniu, su intakaisBaltąja,Juodąja,Raudonąja Voltomis,Oti upe. Pietrytinė pusė priklauso nedidelių upių, tekančių į Atlantą, baseinams:Pra,Tano,Bia ir kt. Natūralių ežerų šalyje praktiškai nėra, tik keletas lagūnų vandenyno pakrantėje bei kraterinės kilmėsBosumtvio ežeras. Kalnuose yra krioklių (Kintampo,Vli,Tagbo ir kt.).
Didesniąją šalies dalį užimasavanos. Šiaurėje jos sausringesnės, einant į pietus pereina į retmiškius, toliau į tropines džiungles (ypač pietuose, pietvakariuose). Miškingumas siekia ~40%. Pakrantėje vyrauja krūmynai, palmių giraitės,mangrovių sąžalynai. Ganoje įsteigta keletas nacionalinių parkų, iš kurių svarbiausi –Molės irKakumo.
Ganos klimatas yrapusiaujinis, musoninis; šiaurėje – subekvatorinis. Vidutinės mėnesio temperatūros vyrauja nuo 23–26 °C iki 32 °C. Ašantyje per metus iškrenta 1500–2000 mm kritulių, rytinėse pakrantėse – 650–750 mm, šiaurėje – 1000–2000 mm[1]. Žiemą šiaurėje pučiaharmatanas, gali pasitaikyti sausrų.
Ganos ekonomika yra daugiausia žemės ūkio. Apie 60% Ganos gyventojų dirba žemės ūkyje. Daugiausia pelno duoda kakava. Auginamiryžiai,kava,kukurūzai,manijokai,riešutai,bananai. Žvejyba ir miško kirtimas yra svarbūs Ganos ekonomikai, nors nepakankamai išvystyti keliai irinfrastruktūra trukdo medienos pramonei plėtotis.
Šalies šiaurėje, pietuose bei pakrantės regionuose randamiaukso,boksitų,mangano telkiniai. Atviroje jūroje yra nedidelėnaftos pramonė.
Pagrindinė šalies pramonė yra kasyba, miško kirtimas, aliuminio lydymas, kakavos ir kitų produktų apdirbimas bei laivų statymas. Pagrindiniai eksporto produktai yra auksas ir kiti mineralai, kakava, mediena, tunas. Importuojama nafta ir maisto produktai. Pagrindiniai šalies mainų partneriai yraNyderlandai,Nigerija,Didžioji Britanija,JAV,Kinija.
Ganoje gyvena apie 70 etninių grupių, turinčių savo tradicijas ir kalbas. Tirštai gyvenamoje pietinėje šalies dalyje koncentruojasikva kalbomis kalbančios etninės grupės, tarp kurių svarbiausios yraakanai (2000 m. surašymo duomenimis, jie sudaro 45,3% gyventojų[3]), kuriuos dar galima skirstyti į smulkesnes etnines grupes, kaipfančiai,ašančiai kt. Pietrytinėje Ganos dalyje į rytus nuoVoltos vyraujagbe kalba kalbantyseviai. Šalies šiaurėje paplitęguru kalbomis kalbančios grupės:dagombai,dagabai,mamprusiai,konkombai ir kt.
Ethnologue duomenimis, Ganoje yra vartojama 81 kalba, kurios visos priklauso tai pačiaiNigerio-Kongo kalbų šeimai. Oficiali šalies kalba irlingua franca yraanglų. Ji vyrauja valdžioje ir versle, mokyklose. Apie 13% gyventojų suprantaprancūziškai. Be anglų, valdžia remia dar 11 vietinių kalbų, kurios paplitusios atskiruose regionuose. Keturios iš tų kalbų yra tarpusavyje artimosakanų kalbos (Akuapem Twi, Asante Twi, Mfantse ir Nzema), kitos yradagaare,dagbanli,evių,dangme,ga,gondžų,kasenų kalbos.
Pasak 2000 m. surašymo, krikščionys sudaro 69% šalies populiacijos (daugiausia koncentruojasi šalies pietuose), musulmonai – 16% (koncentruojasi šalies šiaurėje), o afrikietiškų religijų atstovai – 15%[4]. Tiesa, įkrikščionybės irislamo religijas Ganoje yra integruota daug afrikietiškų religijų aspektų.
Vyresnių nei 15 m. žmonių raštingumas (2009 m. apskaičiavimai): 57,9% (66,4% vyrams, 49,8% moterims).Vidutinė numatomo gyvenimo trukmė skaičiuojant nuo gimimo (2009 m. apsk.): 59,85 metų (58,98 vyrams, 60,75 moterims).[3]
