Frustracija (lot.frustratio – nuvylimas) – nepasitenkinimo ir neužtikrintumo būsena, kylanti dėl negalėjimo patenkinti kurių norsporeikių, nesugebėjimo pasiekti tam tikrų tikslų arba susidūrus su problemomis;Emocinė reakcija įstresą, pasireiškiantinerimu, neviltimi,pykčiu.[1][2][3][4]
Frustracija dažnai pasitaiko mokantis įvairių dalykų, pavyzdžiui, svetimųjų kalbų, vairavimo ir kitųįgūdžių. Gali kilti dėl streso patiriamo darbe kai nesiseka susidoroti su iškilusiu sunkumu. Pasireiškia ir stovint parduotuvės eilėse, transporto spūstyse ir panašiose situacijose. Ilgalaikė frustracija gali privesti priedepresijos, nuolatinio streso, trumpalaikė frustracija gali sukeltiagresiją, savitvardos praradimą, nepasitikėjimą savimi.[4]
Būdingažmonėms ir aukštesniesiems gyvūnams. Pastariesiems frustracija atsiranda dėl biologinių poreikių tenkinimo sunkumų. Žmonėms atsirandanti dėl vidinių ar išorinių veiksnių. Būdingiausios vidinės kliūtys – poreikių slopinimas, vidiniai asmenybės konfliktai (pavyzdžiui, dėl kognityvinio konflikto žmonės patiria įtampą ar nemalonią būseną, kai jų įsitikinimai ar požiūris neatitinka jų elgesio), tam tikros asmenybės bruožų ypatybės, įvairios fizinės ir psichinės ydos, išorinės – kito žmogaus prieštaravimas,socialinių normų paisymas. Frustracija tuo stipresnė, kuo labiau trukdoma asmenybei reikšminga veikla, veiksmai ir kuo arčiau yra siekiamas tikslas.[3][2]
Frustracijos teorijos kūrėjai psichologas J. Dollardas ir kiti1939 m. iškėlė hipotezę, kad frustracija beveik visada sukelia agresiją, oagresija beveik visada yra reakcija į frustraciją. Jie pateikė prielaidą, kad žmogus, patyręs frustraciją, turi išreikšti bent šiek tiek agresijos, kad įvyktų savotiškas apsivalymas –katarsis.1941 m. kitiJungtinių Amerikos Valstijų psichologai (N. E. Milleris ir kiti) įrodė, kad dėl frustracijos neretai pasireiškia regresyvus elgesys.[3][2]
