Diatomėjos yra viena iš dažniausiai sutinkamų fitoplanktono rūšių
Fitoplanktonas (išsen. gr.φυτόν 'augalas' +gr.πλαγκτός 'klajūnas') –autotrofiniai organizmaiplanktono bendrijoje. Dauguma fitoplanktono yra pernelyg maži, kad būtų pastebimi plika akimi. Fitoplanktono organizmų esant pakankamai daug vanduo būna matomaižalios spalvos dėlchlorofilo fitoplanktonoląstelėse. Spalva gali skirtis priklausomai nuo fitoplanktono rūšies, nes skiriasi chlorofilo ar kitųpigmentų (fikobiliproteinai, ksantofilai ir t. t.) kiekis.
Kai dvi srovės (čiaOyashio irKuroshio srovės) susiduria, jos sukuria sūkurius. Fitoplanktonas susikoncentruoja prie šių sūkurių ribų, sekdamas vandens judesius.
Fitoplanktonas gaunaenergijąfotosintezės proceso metu, todėl turi gyventi gerai apšviestame vandenynų, jūrų, ežerų ar kitų vandens telkinių paviršiniame sluoksnyje (vadinamojeeufotinėje zonoje). Fitoplanktonas atlieka pusę visos fotosintezės veiklos Žemėje[2]. Taigi, fitoplanktonas papildo Žemėshidrosferą iratmosferą deguonimi. Fitoplanktonas Saulės šviesos energiją paverčiaangliavandenių cheminių ryšių energija, kurią naudoja palaikyti gyvybingumą, augti ir daugintis. Fitoplanktonopirminė produkcija yra daugumos vandenyno ir gėlo vandens mitybos tinklų (išimtis - chemosintezė) pagrindas. Nuo XX amžiaus, fitoplanktono kasmet sumažėja beveik 1%. Tai gali būti susiję suklimato atšilimo įtakavandenyno temperatūrai, kuri 2010 m. buvo 40% mažesnė negu 1950 m.[4][5]. Fitoplanktonas - svarbi maisto grandinės dalis, jos kiekio pokyčiai daro įtakąkrilio (krevečių grupė) gausumui, kuriuo minta baltieji banginiai.
Fitoplanktono gausa labai priklauso nuo vandenyne vandenyje esančių jonų (pvz., nitratų, fosfatų, silicio rūgšties) koncentracijos. Kai kuriuose Pasaulinio vandenyno regionuose (pvz.,Pietų vandenyne) fitoplanktono yra mažai dėlgeležies stokos. Tai lėmė kai kurių mokslininkų pasisakymą už tų regionų tręšimą geležimi, tokiu būdu didinant fitoplanktono kiekį ir fiksuojant daugiau atmosferos anglies dioksido (CO2), kurio koncentracija sparčiai didėja dėl žmogaus veiklos ir stiprinašiltnamio efektą.
Nors beveik visos aptinkamos fitoplanktono rūšys - fotoautotrofai, yra išimčių, kai fitoplanktonui priskiriami miksotrofai ar kitos, nepigmentinės rūšys, kurios faktiškai heterotrofinės (pastarosios dažnai laikomoszooplanktonu). Iš jų geriausiai žinomos dinofitinės gentys (pvz.,Noctiluca irDinophysis), jos kad gautų organinius anglies junginius minta kitais organizmais ar jų liekanų medžiagomis.
Fitoplanktono sąvoka apima visus fotoautotrofinius mikroorganizmus vandens maisto kloduose. Fitoplanktonas tarnauja kaip vandens mitybos bazė, atliekanti esmines ekologines funkcijas visai vandens aplinkai. Tačiau, skirtingai nuo sausumos bendruomenių, kur gausiausi autotrofai yra augalai, fitoplanktono grupė yra įvairialypė, apimanti kai kuriuos eukariotus ir prokariotinius organizmus (tiek eubakterijas, tiek archeobakterijas). Yra apie 5000 jūrinio fitoplanktono rūšių[8]. Dar neaišku, kaip tokia įvairovė vystėsi aplinkoje, kur didelė konkurencija dėl išteklių sudarė ribotas galimybes nišų diferenciacijai[9].
Svarbiausias fitoplanktono grupes sudaro titnagdumbliai, melsvadumbliai ir dinoflageliatai, nors galima būtų įskaityti ir daugelį kitų grupių dumblių. Viena grupė, „kokolitoforidai“, yra atsakinga (iš dalies) už didelįdimetilsulfido (DMS) išmetimą į atmosferą. DMS yra konvertuojamas įsulfatus, sulfatų molekulės veikia kaip debesų kondensacijos branduoliai, taip padidinantys bendrąjį debesuotumą. Oligotrofiniuose vandenyno regionuose, tokiuose kaipSargaso jūra arba PietųRamiojo vandenyno dalis, dominuoja mažos fitoplanktonoląstelės, vadinamospikoplanktonu, daugiausia sudarytas išmelsvadumblių (Prochlorococcus, Synechococcus) ir pikoeukariotų, pvz.,Micromonas.
Fitoplanktonas yra pagrindinis maisto šaltinisakvakultūroje irmarikultūroje. Abiejose fitoplanktonas yra gyvūnų maistas. Marikultūroje naudojamas natūralus fitoplanktonas, kuris į marikultūros aptvarus patenka su savaime pratekančiu jūros vandeniu. Akvakultūroje naudojamas fitoplanktonas gaunamas ir įterpiamas tiesiogiai. Planktonas renkamas vandens telkiniuose ar specialiai auginamas. Pastarasis metodas naudojamas retai.
Fitoplanktonas naudojamas kaipverpečių maistas[10], o verpetės, savo ruožtu, naudojamos kaip kitų organizmų maistas. Fitoplanktonu minta daugelio rūšių akvakultūrų moliuskai, įskaitant perluotes irtridaknas.
Fitoplanktono auginimas dirbtinėmis sąlygomis yra akvakultūros forma. Jis auginamas įvairiems tikslams, pvz., kaip maistas kitiemsorganizmams[10], kaip maisto papildai nelaisvėjeakvariumuose auginamiemsbestuburiams. Akvakultūrų talpyklų dydžių diapazonas yra nuo mažų laboratorinių (mažiau nei 1 l) talpyklų iki kelių dešimčių tūkstančių litrų talpos komercinių talpyklų[10].
Nepriklausomai nuo akvakultūrų talpyklų dydžio efektyviam augimui užtikrinti būtinos tam tikros sąlygos:
Dažniausiai auginamas jūrinis fitoplanktonas, todėl jam auginti mitybinei terpei naudojamas jūros vanduo, kurio lyginamasis tankis yra 1,010-1,026.
Šis vanduo turi būti sterilizuotas, paprastai aukšta temperatūraautoklave arultravioletine spinduliuote, užkertant kelią kultūrų biologinei taršai.
Fitoplanktono augimas skatinamas į terpę įdedant trąšų.
Per terpę pučiamas oras ar terpė tiesiog maišoma, kad fitoplanktonas plūduriuotų vandenyje.
Tiekiamas (su oru ar atskirai) anglies dvideginis, būtinas fotosintezei.
Fitoplanktonui reikalinga šviesa. Apšvietimo temperatūra turi būti maždaug 6500 K, bet tinka ir variantai nuo 4000 K iki daugiau kaip 20000 K. Šviesos poveikio trukmė turėtų būti apie 16 valandų kasdien, tai yra efektyviausia dirbtinė dienos trukmė[10].
