„EU“ nukreipia čia. Kitas reikšmes žiūrėkiteEU (reikšmės).
Europos Sąjunga (ES) – dvidešimt septynių Europos valstybių viršnacionalinė sąjunga, ekonominė bei politinė bendrija.[3][4] ES dažnai yra apibūdinama kaipfederacijos, tiekkonfederacijos bruožus turinti Europos valstybių sąjunga.[5][6] Europos Sąjunga buvo sukurta sudarius Mastrichto sutartį 1992 m. (įsigaliojo 1993 m. lapkričio 1 d.). Jos pirmtakė buvo 1957 m.Romos sutartimi šešių Europos valstybių sukurtaEuropos Ekonominė Bendrija (EEB).
20-yje ES šalių galioja bendra valiuta –euras. Visos Europos Sąjungos narės, išskyrusAiriją irKiprą, yraŠengeno zonoje, kurioje yra panaikinta pasų kontrolė. Standartizuotų įstatymų, galiojančių visose Sąjungos šalyse narėse, pagalba yra sukurta bendroji rinka,[7] kurioje užtikrinamas laisvas žmonių, kapitalo, prekių ir paslaugų judėjimas.[8]
Bendras Europos Sąjungos šalių gyventojų skaičius – 448 mln.[1] Europos Sąjungos dalis pasauliobendrajame vidaus produkte 2012 m. buvo apie 23 proc. pagal nominaliąją vertę (16,6 trln. dolerių) ir apie 19 proc. pagal paritetinę perkamąją galią (16,1 trln. dolerių).[9]
Sąjunga priima įstatymus (direktyvas, įstatyminius aktus ir nutarimus) teisingumo ir vidaus reikalų srityse, taip pat formuoja bendrą politiką prekybos,[10]žemės ūkio, žvejybos[11] ir regioninio vystymosi srityse.[12]
Jungtinė Karalystė 2017 m. kovo 29 dieną aktyvavoLisabonos sutarties 50-ąjį straipsnį ir pradėjo oficialias derybas dėl išstojimo iš Europos Sąjungos. Tai yra pirmoji valstybė, pasitraukianti iš Bendrijos po to, kaireferendume 52 proc. britų išreiškė norą tai padaryti. 2020 m. sausio 31 d. Jungtinė Karalystė galutinaipasitraukė iš sąjungos.
Sąjungoje dalyvaujančių valstybių skaičius nuo pirmųjų šešių – Belgijos, Vakarų Vokietijos, Italijos, Liuksemburgo, Nyderlandų ir Prancūzijos – iki dabartinių 27 išaugo per keletą plėtimosi etapų: prisijungdamos prie sutarčių, šalys ribojo savo suverenitetą mainais į galimybę būti atstovaujamosSąjungos institucijose, kurios veikia bendrų interesų labui.
Norėdama įstoti į Europos Sąjungą valstybė–kandidatė turi atitiktiKopenhagos kriterijus, kurie buvo priimti 1993 m. Europos Tarybos posėdyje Kopenhagoje ir patvirtinti 1995 m. gruodį Europos Sąjungos posėdyje Madride. Šie kriterijai apima reikalavimus, kad valstybėje veiktų konkurencingarinkos ekonomika, būtų pripažįstamos bendros ES taisyklės ir standartai.
1950 m. gegužės 9 d. R. Šumanas (Prancūzijos užsienio reikalų ministras) pateikė idėją apie dviejų Europos valstybių ekonominę sąjungą (Prancūzijos irVFR). Tai buvoEuropos anglių ir plieno bendrijos (EAPS) pradžia.Europos sąjungos pirmtaką – EAPS – įkūrė šešios valstybės (Belgija,Italija,Liuksemburgas,Nyderlandai,Prancūzija,Vakarų Vokietija) 1951 m. balandžio 18 d., Paryžiuje pasirašiusios sutartį, kuri įsigaliojo 1952 m. liepos 23 d.1957 m.kovo 25 d. šios valstybės pasirašėRomos sutartis (Europos ekonominės bendrijos ir Euratomo), kurios įsigaliojo 1958 m. sausio 1 d.1967 m. įsteigiamos šios bendros institucijos – Europos parlamentas (asamblėja), Europos komisija ir Europos taryba.
Europos Komisija yra Sąjungosvykdomasis organas,įstatymų leidžiamoji valdžia, atsakinga už kasdienę jos politiką. Komisija atstovauja visai Europos Sąjungai ir oponuojaVadovų Tarybai, kurią sudaro Sąjungai priklausančių šalių vadovai, ginantys savo valstybių nacionalinius interesus. Komisija taip pat reguliuojaEuropos integraciją, jai atstovauja po vienąeurokomisarą iš kiekvienos šalies narės, taigi jų šiuo metu yra 27.[19]
Komisijos pirmininką ir komisarus skiria Vadovų Taryba, tačiau tiek vadovą, tiek pačią Komisiją dar turi patvirtinti Parlamentas.
Europos Parlamentas sudaro pusę Sąjungos įstatymų leidžiamojo organo. 751 jo narius (europarlamentarus) kas penkeri metai tiesiogiai renka ES piliečiai. Nors Europos Parlamento nariai yra renkami nacionaliniu pagrindu, Parlamente jie sudaro daugiau politines nei tautines grupes. Kiekviena ES priklausanti valstybė turi atitinkamą vietų skaičių Parlamente (jis priklauso nuo šalies dydžio, neoficialiai – ir dėl įtakos). Parlamentas ir Taryba kuria bei leidžia įstatymus bendradarbiaudami, o atskirose politinėse sferose – vieningu sutarimu. Parlamentas taip pat turi teisę atmesti Komisijos sprendimus ar netvirtinti Europos Sąjungos biudžeto. Europos Parlamentui vadovauja ir jam atstovaujaParlamento pirmininkas. Pirmininką ir vicepirmininkus kas 2,5 metų renka Parlamentas.
Europos Sąjungai politiškai vadovauja Europos Vadovų Taryba, kurią sudaro Sąjungai priklausančių šalių vadovai ir Komisijos pirmininkas. Šalis narė gali pasirinkti, ką išrinkti sau atstovauti – valstybės ar vyriausybės vadovą – pavyzdžiui,prezidentą arbaministrą pirmininką. Taryba susitinka mažiausiai keturis kartus per metus viršūnių susitikimuose, jai vadovauja pirmininkaujančios ES valstybės atstovas. Šios ES institucijos nereikėtų painioti suEuropos Taryba, kuri yra tarpvyriausybinė organizacija, nepriklausoma nuo Europos Sąjungos.
Du pagrindiniai Europos Sąjungos tikslai yra šaliųintegracija irplėtra. Pastarasis uždavinys – labiausiai politikuotas dalykas, mat jos rėmėjai, pavyzdžiui, Europos Komisija, teigia, jog Sąjunga skatina demokratinę santvarką ir atskirų valstybių ekonomiką, o priešininkai baiminasi, kad ES gali tapti sunkiai valdoma dėl skirtingų kultūrų poveikio ir politinės sistemos galimybių. Viešoji ir kai kurių politinių partijų nuomonė šiuo klausimu tapo gana skeptiška po 2004-ųjų, kai per metus, tiesiog impulsyviai ir mažai teatsižvelgiant į teisės aktus bei kitus kriterijus, buvo priimta dešimt naujų narių. Norinčios įstoti į SąjungąTurkijos atžvilgiu, tai komplikuota situacija.
Euroskeptikai nerimauja ir dėl paties integracijos proceso, mat pasak jų, ilgainiui, Sąjungą sudarančios šalys galėtų prarastisuverenumą.
2004 m. valstybių vadovai ir ES institucijos priėmėEuropos Konstituciją. Tačiau ji neįsigaliojo dėl referendumųNyderlanduose beiPrancūzijoje, kai viešoji tų šalių gyventojų nuomonė jai nepritarė. Tuomet ratifikavimo procesas buvo nutrauktas. 2007 m. spalį Europos lyderiai parengė naująLisabonos sutartį, kurią praktiškai sudaro buvusios Europos Konstitucijos turinys, tik pašalinti kai kurie konstituciniai terminai ir kiti smulkūs elementai. Jos ratifikavimas numatomas baigti 2009-aisiais. Priėmus Reformų sutartį, ji suteiktų Tarybai didesnės galios balsuojant, o Parlamentui – daugiau įgaliojimų. Sutartis taip pat pakeistų ES kolonų struktūrą. Europos Sąjunga vaidintų didesnį pasaulinį vaidmenį, t. y. pagalba bei kitais klausimais padėtų ne tik tarpvyriausybiniu Sąjungos narių lygiu.
Europos Sąjungoje gyventojų skaičius 2023 m. buvo 448 milijonai žmonių.[1] 2015 m., dar JK esant ES nare, registruota 5,1 mln. 000 gimimų. Migracijos neto 2013 metais ES siekė +653 100. 2010 m. gyveno 47,3 milijonų žmonių, kurie gimė ne savo gyvenamoje ES šalyje. Tai sudarė 9,4 % visos ES populiacijos. Iš jų 31,4 milijonai (6,3 %) gimė ne ES, o 16 milijonų (3,2 %) gimė kitoje ES šalyje. Daugiausiai gyventojų, kurie gimę už ES ribų, 2011 m. gyveno Vokietijoje (6,4 mln.), Prancūzijoje (5,1 mln.), Ispanijoje (4,1 mln.), Italijoje (3,2 mln.) ir Nyderlanduose (1,4 mln.).[20] 2017 m. apie 825 000 asmenų įgavo Europos Sąjungos šalies piletybę. 2017 m. daugiausia migrantų atvyko iš Maroko, Albanijos, Indijos, Turkijos ir Pakistano.[21] – iš viso 2,4 milijonų imigrantų iš ne ES šalių.[22][23]
Kalbos, turinčios daugiausia šnekančiųjų –anglų,vokiečių,prancūzų,italų irispanų. Kitomis kalbomis šneka mažiau nei 10% ES gyventojų.
Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo 17 straipsnyje rašoma, kad ES „gerbia ir nepažeidžia valstybių narių bažnyčių ir religinių asociacijų ar bendruomenių statuso, nustatyto pagal nacionalinę teisę“ ir „filosofinių ir nereliginių organizacijų statusą, nustatytą nacionalinėje teisėje.“[24] Taip patEuropos Sąjungos sutarties preambulėje yra žodžiai: „Semdamiesi įkvėpimo Europos kultūrinio, religinio ir humanistinio paveldo“[25], neminint konkrečios religijos arDievo. Kita vertus, absoliuti dauguma ES gyventojų (71,6%) priklauso krikščionių bažnyčiai (tarp jų daugiausia katalikų (45,3%) ir protestantų (11,1%)). Antra pagal dydį grupė – netikintys, įskaitant agnostikus ir ateistus.[26]
Europos Sąjunga nuo seno stengėsi amortizuoti laisvosios rinkos poveikį užtikrindama darbuotojų teises ir stengdamasi apsaugoti Europos Sąjungą nuosocialinio dempingo iraplinkosauginio dempingo. Europos Sąjungoje priimti įstatymai (Darbo laiko direktyva ir Poveikio aplinkai direktyva), kuriais siekiama užtikrinti adekvačius darbo ir aplinkosaugos standartus. Europos Sąjunga taip pat koordinuoja šalių narių socialinės apsaugos ir sveikatos sistemas tam, kad būtų palengvintas laisvas piliečių judėjimas ir būtų prieiga prie socialinės apsaugos ir sveikatos paslaugų kitose šalyse narėse. Socialinę apsaugą reguliuoja šios direktyvos: Direktyva dėl vienodo požiūrio į vyrus ir moteris principo įgyvendinimo profesinėse socialinės apsaugos sistemose (86/378/EEB), Direktyva dėl vienodo požiūrio į vyrus ir moteris principo nuoseklaus įgyvendinimo socialinės apsaugos srityje (79/7/EEC), Direktyva dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, judantiems Bendrijoje (1408/71/EC) ir and kitos.
Europos socialinė chartija yra pagrindinė organizacija, atsakinga už socialines Europos piliečių teises.
Europos Sąjunga skiria vis didesnį dėmesį aplinkosaugai. Tai iš esmės skiriasi nuo laikotarpio, kai buvo įkurta Europos ekonominės bendrija ir kuomet nebuvo jokios aplinkosauginės politikos.[28] Teisinė ES aplinkosaugos politikos bazė buvo įsteigta priėmusSuvestinį Europos aktą 1987 m.[29] Nuo to laiko sukurta didelė įstatyminė bazė, apimanti aplinkosaugą ir tokias ekologines problemas, kaip oro užterštumas, vandens kokybė, atliekų tvarkymas, aplinkos saugojimas ir cheminių junginių, pramonės sukeliamų pavojų ir biotechnologijos reguliavimas.[28]Europos aplinkosaugos politikos instituto skaičiavimais, aplinkosauginę teisę sudaro daugiau nei 500 direktyvų, reglamentų ir sprendimų, o aplinkosaugos politika tampa kertine Europos Sąjungoje.[29]
Pradžioje ES aplinkosauginė politika koncentravosi į Europą. Pastaraisiais metais ES pademonstravo lyderystę pasauliniame aplinkos valdyme, pvz., kuomet ES užtikrinoKioto protokolo ratifikaciją ir įsigaliojimą nepaisantJAV nepritarimo šiam protokolui. Tarptautinį aspektą atspindi ES Šeštoji aplinkos veiksmų programa,[30] kurioje pripažįstama, kad šios užsibrėžti tikslai gali būti pasiekti tik tokiu metu, jei esminiai tarptautiniai susitarimai yra aktyviai palaikomi ir tinkamai įgyvendinami tiek ES, tiek pasauliniu mastu.Lisabonos sutartyje lyderystės ambicijos dar labiau pabrėžiamos.[28] ES teisė atliko svarbų vaidmenį gerinant buveinių ir rūšių saugojimą bei oro, vandens kokybę bei atliekų tvarkymą Europoje.[29]
Klimato kaitos mažinimas yra vienas prioritetų ES aplinkosauginėje politikoje. 2020 m. išsikėlė tikslą taptiklimatui neutraliu žemynu iki 2050 metų, drastiškai mažinant iškastinio kuro vartojimą energetikoje ir pramonėje, užtikrinant pastatų energetinį efektyvumą ir panaudojant moderniąsias technologijas.[31] Diskusijos dėl tokio tikslo išsikėlimo vyko dar 2018–2019 metais, tačiau pradžioje tam priešinosiČekija,Estija,Vengrija irLenkija.[32]
2021 m. ES kartu su JAV pažadėjo iki 2030 m. sumažinti metano emisijas 30%. Šio pažado įgyvendinimas būtų reikšmingas klimato kaitos mažinimui.[34]
2017 m. ES buvo atsakinga už 9,1% šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijų pasaulyje,[35] nors ES gyventojų skaičius sudarė kiek daugiau nei 6,7% viso pasaulio gyventojų.
↑29,029,129,2Europos aplinkosaugos politikos institutas (Institute for European Environmental Policy) (2012) Manual of European Environmental Policy, Earthscan, Londonas.
Jordan, A.J.; Adelle, Camilla, red. (2012).Environmental Policy in the European Union: Contexts, Actors and Policy Dynamics (3rd leid.).Abingdonas:Routledge.ISBN978-1-84971-469-3.
Lietuvos kelias į Europos Sąjungą: Europos susivienijimas ir Lietuvos derybos dėl narystės Europos Sąjungoje (redaktoriai Klaudijus Maniokas, Ramūnas Vilpišauskas, Darius Žeruolis). – Vilnius: Eugrimas, 2004. – 519 p.: iliustr. –ISBN 9955-501-64-2
.svg)
