Etna (it.Etna arbaMongibello,lot.Aetna) – veikiantisugnikalnis (stratovulkanas)Sicilijos saloje,Italijoje. Tai didžiausias veikiantisEuropos ugnikalnis; apytikriai 160 km perimetro ugnikalnio papėdė yraLondono dydžio.
Dėl dažnų išsiveržimų Etnos aukštis yra nepastovus. Pavyzdžiui,2021 m. pietrytinis krateris siekė 3 357 m aukštį, tačiau po2024 m. išsiveržimų aukščiausia Etnos vieta yra 3 403 m aukštyje esantis Voraginos krateris.[2]
Žinios apie Etnos veiklą siekia mitinius laikus, tačiau kaip vulkanas jis gana jaunas: iš jūros iškilo maždaug prieš 2,5 mln. metų, o pirmą kartą išsiveržė apie pusę milijono metų vėliau.
Kaip ir daugelio ugnikalnių, Etnos aukštis keičiasi; dabar joviršūnė iškilusi apie 3320 m, tačiau prieš šimtmetį buvo 30 m aukštesnė. Viršūnė irgi keičia pavidalą: nuo daugkartinių išsiveržimų vulkanų viršūnės įgriūva ir lieka lėkštės pavidalo įdubos, arbakalderos, o šalia susidaro naujos viršūnės. Prieš dabartinę Etnos viršūnę buvo mažiausiai dvi kitos, o vienoje vulkano pusėje yra milžiniškų proporcijų kaldera – 20 km perimetro skylė stačiais 900 m aukščio šonais.
Manoma, kad Etnos išsiveržimus skatina po kalnu esantis apie 30 km ilgio ir 4 km gyliomagmos židinys, kurį nuolat papildo milžiniški kiekiai dujų prisodrintos išsilydžiusios medžiagos, besiveržiančios iš po plutos. Susikaupęs titaniškas slėgis ieško išėjimo pro vulkano šonus bei viršų ir galiausiai prasiveržia į paviršių spjaudydamas ugnį, sieringų garų debesis ir kalno šlaitais liedamas lavos srautus. Aplink viršūnę plyti visiškai gyvybei nepalankus plotas – pilka beformė pelenų ir lavos dykynė su garuojančiais plyšiais. Žiojėjantys kraterio nasrai išmarginti oksidų ir sulfatų, o gelmė, kilnojantis lavos gumului, nuolatos keičia pavidalą.
Etnos šlaitai.Dirvožemis.
Didžiuliai Etnos išsiveržimai užregistruoti 475 ir 396 m. pr. m. e.,812 ir1169 m. e. m. irXIV amžiuje.1669 m. Etna įtrūko nuo viršūnės iki papėdės ir, išliejusi milijonus tonų lavos, nuniokojo gretimąKatanijos (Catania) miestą ir jo apylinkes. Prieš šį proveržį ir po jo vykę mažesnieji reguliariai naikina dirbamąją žemę ir užpila kaimus. Kiti didesni XX a. ugnikalnio išsiveržimai įvyko1949,1971,1983,1992,2000 ir2011 m.
Ugnikalnis nenurimo ir2012 m. – pats pirmasis tų metų išsiveržimas įvykosausio 5 dieną.[3]
2013 m. Etnos ugnikalnis įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.
2017 m.kovo 16 d. iš ugnikalnio išsiveržusi magma, jai susilietus su sniegu, sužeidė 10 žmonių, tarp jų irBBC naujienų kanalo žurnalistų komandą.[4]
2018 m.gruodžio 24 d. po ugnikalnio išsiveržimo į orą buvo išspjauti pelenai, dėl ko buvo uždaryta oro erdvė virš Etnos. Po dviejų dienų 4,9 balų žemės drebėjimas supurtė Fleri miestą ir aplinkinius Katanijos provincijos miestus ir kaimelius, apgadindamas pastatus ir sužeisdamas keturis žmones.[5]
2021 m. vasario mėnesį Etnoje prasidėjo daugybė sprogstamųjų išsiveržimų, kurie paveikė netoliese esančius kaimus ir miestus, o vulkaniniai pelenai ir akmenys pasiekė Kataniją. Iki2021 m.kovo 12 d. ugnikalnis per tris savaites išsiveržė 11 kartų.[6]
2022 m.gegužės 29 d. staiga sugriuvus pietryčių krateriui šiauriniame kraterio flange maždaug 2800 m aukštyje įvyko lūžis. Atsiradęs nedidelis lavos srautas patraukė Leonės slėnio kryptimi, tiesiai virš daug didesnio Bove slėnio. Lavos tekėjimas tęsėsi tris dienas ir jį lydėjo nedideli ir atsitiktiniai išsiveržimai iš dviejų iš daugelio šio kraterio viršuje esančių angų.[7][8]
Atrodytų, kad čia – ne geriausia vieta žmonėms gyventi. Tačiau, Etnos šlaitai – vieni iš tankiausiai gyvenamų Sicilijos vietovių. Nors vulkano lavos upės nepaprastai niokoja visokį turtą, kelius bei geležinkelius, jos teka tik retkarčiais ir lėtai, todėl žmonių aukų pasitaiko retai. Šlaitai vilioja tuo, kad juos gerai drėkina šaltiniai, ovulkaniniai pelenai sukuria beveik derlingiausias pasaulio dirvas. Per metus galima užauginti net penkis daržovių derlius, puikiai dera vaismedžiai ir vynuogės. Todėl nuo neatmenamų laikų gyventojai atkakliai tose pačiose vietoje atstatinėja kaimus ir pradeda gyvenimą iš naujo.
Žemesniuose šlaituose veša vynmedžiai ir pistacijos pamažu užleisdamos vietą obelims ir vyšnioms. Aukščiau žaliuoja ąžuolų, valgomųjų kaštonų, lazdynų ir bukų giraitės, o dar aukščiau plyti sutrūkinėjusių, sudūlėjusių lavos luitų laukai, čia mažai kas auga, pasitaiko tik alpinių augalų ir Sicilijos astragalų.
Be to, čia yra amžinų sniegynų. Senais laikais vasarą sniegas buvo semiamas su šaltų pelenų sluoksniu ir gabenamas įNeapolį beiRomą valgomiesiems ledams gaminti.
