Estijos teritorijoje žmonės pirmą kartą apsigyveno prieš 10 000 metų, kai iš ten pasitraukė ledynas. Nors nėra tiksliai žinoma kokia kalba kalbėjo pirmieji gyventojai, tačiau manoma, kad finougrų kalbos atstovai, iš kurių kilo dabartinėestų kalba, ten atsikėlė prieš 5000 metų.[11] Kita vertus, kai kurie lingvistai mano, kadfinougrai į šią teritoriją atsikėlė tik ankstyvajamebronzos amžiuje, 1800 m. pr. m. e.[12][13]
Maždaug iki XIX amžiaus vidurio estai save vadinomaarahvas tautovardžiu, kas reikštų 'žemės žmonės', ir tik nuo XIX amžiaus antrosios pusės, estai save ėmė vadintis dabar mums visiems žinomueestlased 'estai' tautovardžiu.[14]PavadinimasEesti, arbaEstija, siejamas suAesti (aisčiai), kurį98 m. panaudojo romėnų istorikasTacitas, įvardindamas tautas, gyvenančias į šiaurės rytus nuoVyslos.
Pirma išlikusi estų kalbos knyga parašyta1525 m., o seniausių estų kalbos pavyzdžių yra XIII a. kronikose.
Nors estų tautinė savimonė išaugo XIX a. pertautinį atgimimą,[15] kai kuriais atvejais ji pasireiškė ir anksčiau.[16] Biblija buvo išversta1739 m., o knygų ir brošiūrų skaičius padidėjo nuo 18 1750 m. iki 54 1790 m. Amžiaus pabaigoje daugiau nei pusė Estijos valstiečių mokėjo skaityti. Pirmieji universitetus baigę intelektualai, save laikę estais, pasirodė po 1820 m. Tarp jų buvoFriedrich Robert Faehlmann (1798–1850 m.),Kristjan Jaak Peterson (1801–1822 m.) ir Friedrich Reinhold Kreutzwald (1803–1882 m.). Valdantysis elitas nuo XIII a. vis dar kalbėjo vokiškai. Baltijos vokietis Garlieb Merkel (1769–1850 m.) buvo pirmasis autorius, kuris su estais elgėsi kaip su tauta, kuri lygi kitoms, ir buvo įkvėpimo šaltinisestų tautiniam judėjimui, kurio modelis buvo Baltijos vokiečių kultūra iki XIX a. vidurio. Tuo metu estai tapo ambicingesni ir pradėjo linkti prie suomių, kaip tautinio judėjimo įkvėpėjų, ir kartais net prie latvių. Apie 1860 m. pradėjo nesitaikyti su vokiečių dominavimu. Iki rusifikacijos 1880 m. jie į Rusijos imperiją žiūrėjo teigiamai.[16]
Estai turi stiprius ryšius su Skandinavija dėl kultūrinės ir religinės įtakos, kurią patyrė per vokiečių ir skandinavų valdymo metus[17]. Estai save laiko Skandinavijos, o ne Baltijos tauta[18][19] iš dalies dėl giminystės suomiams.
Estijai tapus nepriklausomai po Pirmojo Pasaulinio karo, Rusijos estams buvo pasiūlyta pilietybė. Iš 40 tūkst. Rusijos estų 37 578 grįžo į tėvynę (1920–1923 m.)[20].
Viena didžiausių nuolatinių estų bendruomenių už Estijos ribų yra Kanadoje. Ten jų yra 24 tūkst.[3] (kitais duomenimis 50 tūkst.[21]). Po Antrojo pasaulinio karo apie 17 tūkst. estų atvyko į Kanadą, daugiausia į Montrealį.Toronto mieste dabar gyvena daugiausia estų už Estijos ribų. Pirmasis Estų pasaulio festivalis vyko Toronte1972 m.
↑Virpi Laitinena et al. (2002), Y-Chromosomal Diversity Suggests that Baltic Males Share Common Finno-Ugric-Speaking Forefathers, Human Heredity, pages 68-78,
↑Petri Kallio 2006: Suomalais-ugrilaisen kantakielen absoluuttisesta kronologiasta. – Virittäjä 2006. (With English summary).
↑Häkkinen, Jaakko 2009: Kantauralin ajoitus ja paikannus: perustelut puntarissa. – Suomalais-Ugrilaisen Seuran Aikakauskirja 92.http://www.sgr.fi/susa/92/hakkinen.pdf
↑Ariste, Paul (1956). Maakeel ja eesti keel.Eesti NSV Teaduste Akadeemia Toimetised 5: 117–24; Beyer, Jürgen (2007). Istmaarahvas (‚Landvolk‘), die alte Selbstbezeichnung der Esten, eine Lehnübersetzung? Eine Studie zur Begriffsgeschichte des Ostseeraums.Zeitschrift für Ostmitteleuropa-Forschung 56: 566–593.
↑Piirimäe, Helmut. Historical heritage: the relations between Estonia and her Nordic neighbors. In M. Lauristin et al. (eds.),Return to the Western world: Cultural and political perspectives on the Estonian post-communist transition. Tartu: Tartu University Press, 1997.
.svg)
