Eisaku Sato (jap. 佐藤 栄作 =Sakō Eisaku,1901 m.kovo 27 d. –1975 m.birželio 3 d.) –Japonijos politikas, buvęs šaliesministras pirmininkas (1964–1972 m.), įvairių ministerijų ministras. Tai antras ilgiausiai ministro pirmininko pareigas ėjęs asmuopokarinėje Japonijos istorijoje (poŠinzo Abės).
Sato gimė 1901 m.Tabusės mieste,Jamaguči prefektūroje. Jis buvo jaunesnisNobusukės Kiši (taip pat Japonijos ministro pirmininko) brolis. Mokėsi Tokijo imperatoriškajame universitete (dabartinisTokijo universitetas), baigęs dirbo specialistu Geležinkelių ministerijoje.1926 m. vedė Hiroko, su kuria susilaukė dviejų vaikų: Riutaro ir Šindži.
PoAntro pasaulinio karo tapo Transporto ministerijos administracijos viceministru, 1948 m. – vyriausiuoju vyriausybės sekretoriumiŠigeru Jošidos administracijoje.1949 m. pirmą kartą išrinktas į parlamentą kaip Demokratinės liberalų partijos, o nuo 1955 m. – kaipLiberalų demokratų partijos narys. Užėmė įvairiais pareigas vyriausybėje: buvo Ryšių ministerijos ministru, Statybų ministerijos ministru,Finansų ministerijos ministru,Tarptautinės prekybos ir pramonės ministerijos ministru.
1964 m. pralaimėjo partijos prezidento rinkimusHajatui Ikedai. Pastarasis buvo išrinktas šalies ministru pirmininku, tačiau vos po kelių mėnesių atsistatydino dėl prastos sveikatos. Sato užėmė jo vietą ir išliko ministro pirmininko poste aštuonerius metus. Jis vadovavo 61-ajam, 62-ajam ir 63-iajam ministrų kabinetui, atitinkamai nuo1964 m.lapkričio 9 d. iki1967 m.vasario 17 d., nuo1967 m.vasario 17 d. iki1970 m.sausio 14 d. ir nuo1970 m.sausio 14 d. iki1970 m.liepos 7 d.
Sato vadovavimo metu Japonija pradėjo derybas ir 1965 m. pasirašė santykių atnaujinimo suPietų Korėja sutartį. 1972 m. pasiekė, kadJAV Japonijai sugrąžintųOkinavą ir kitasRiūkiū salas, nepaisant jų svarbos AmerikaiVietnamo karo metu. Nors salose išliko daug karinių JAV bazių, Sato laikėsi principo, kad jose nebūtų gaminami ir laikomibranduoliniai ginklai.
Vidaus politikoje Sato inicijavo įstatymą, kuris reikalavo iš universitetų griežtesnės studentų veiklos priežiūros, taip sustabdydamas septintajame dešimtmetyje vykusius plataus masto studentų protestus. Taip pat siekė sureguliuotižemės ūkio politiką,subsidijų sistemą.
Ilgas Sato vadovavimas buvo įmanomas jam palankių aplinkybių dėka. Tuo metu Japonijos ekonomika sparčiai augo, didėjo gyventojų atlyginimai, šalyje tvyrojo optimistinės nuotaikos dėl ateities. Partijos viduje Sato neturėjo stiprių varžovų, jo frakcija ilgą laiką išliko dominuojanti. Sato pozicijos silpnėjimą iššaukė daugiausiai pokyčiai už Japonijos ribų, ypač JAV užsienio politika. 1971 m. birželį prezidentasRičardas Niksonas be išankstinio pranešimo apsilankėKinijoje, o rugpjūtį atrišodolerį nuoaukso ir padidino importo muitus. Tai iššaukė JAV ir Japonijos disputą dėl prekybos ir užsienio politikos krypties, o 1972 m. Sato buvo priverstas užleisti ministro pirmininko postąKakuei Tanakai.
Už pastangas išlaikyti Japoniją nebranduoline valstybe ir taikios politikos vystymą,1974 m. Sato gavoNobelio taikos premiją.
- James Arthur, Ainscow Stockwin.Dictionary of the Modern Politics of Japan. Routledge, 2003, p. 303–305
