Edomas (hebr. אֱדוֹם =Edom) – senovėsArtimųjų Rytų (Istorinės Sirijos) regionas, buvęs dabartinėsJordanijos pietvakarinėje dalyje (dab.Tafilaho irAkabos muhafazų teritorijoje ir vakarinėjeMaano muhafazoje) irIzraelio pietinėje dalyje (Pietų apskrityje). Pagal regioną jos gyventojai vadinamiEdomìtais – semitųgentis, kalbėjusiedomitų kalba.
Amono regionas buvo išsidėstęs neapibrėžtoje ir kalnuotoje teritorijoje tarpNegyvosios jūros šiaurėje irAkabos įlankos pietuose. Iš vakarų jį ribojoNegevo dykuma, iš rytų –Arabijos dykuma. Į šiaurės rytus nuo jo buvoMoabas, o į šiaurės vakarus –Judėja.
Iš visų Senovės Sirijos regionų Edomas turėjo mažiausiai dirbamos žemės.Žemdirbystei naudojamas buvo tik labai siauras žemės ruožas kalnuose, gaunantis pakankamai kritulių. Todėlprekyba sudarė esminę vietos ekonomikos dalį. Edomo teritorija ir miestai sudarė piečiausią svarbaus prekybinioKaralių kelio, kuris jungėDamaską šiaurėje suAkabos įlanka pietuose, atkarpą. Pagrindinis Edomo miestas senovėje buvoBozra. Ne mažiau svarbus buvoAilos uostas. Vėliau svarbiausiu miestu tapoPetra. Iš miestų prasidėdavo karavanų keliai per Arabijos dykumą įSenovės Jemeną – vadinamasisSmilkalų kelias.
| Terminas hieroglifais |
|---|
ydwma
Aduma | |
|
|
|
|
|
|---|
Edomitų protėviai yra tapatinami suXVII a. pr. m. e. Egipto tekstuose minimomisšasu iršutu gentimis, gyvenančiosSinajuje ir užJordano upės. Vėliau aptinkamas ir Edomo pavadinimas (kaipydwma)Naujosios Egipto karalystės tekstuose. Pasak izraelitų tradicinės istorijos, edomitai buvoJokūbo brolioEzavo palikuonys. Jie išstūmė senuosius krašto gyventojushoritus. Biblijoje yra minimi 8edomitų karaliai iki izraelitų atėjimo. Manoma, kad ši karalių valdžia nebuvo paveldima, o greičiausiai renkama.
Kuomet izraelitai apieXII a. pr. m. e. migravo išEgipto įPažadėtąją žemę, edomitai atsisakė juos praleisti pro savo teritoriją.XI a. pr. m. e.Izraelio karaliusSaulius nukariavo Edomą ir pavertė jį savo vasalu. Paskutinis edomitų karalius Hadadas pabėgo į Egiptą. Taip Izraelis gavo ypač svarbų priėjimą prieRaudonosios jūros, iš kurSaliamonas rengdavo ekspedicijas įOfiro žemę.
Izraeliui nusilpus ir suskilus, Edomas likoJudėjos karalystės vasalu. Tačiau edomitai atgavo autonomiją, o vėliau ir visiškai atsiskyrė. Judėjos karaliusAmazijas bandė sutramdyti Edomą užpuldamas jo sostinę Selą, bet nesėkmingai.
Sąlyginis šalies atokumas garantavo Edomui tam tikrą nepriklausomybę nuo didžiųjų imperijų, nors dažniausiai jis buvo priverstas mokėti duoklę.Palestiną nukariavusAsirijos imperijai, Edomas buvo valdomas atskirų karalių. Asirams jis buvo žinomas kaipUdumi. Pasak Egipto šaltinių, tuometinė Edomo karalystė kontroliavo dideles dykumingas teritorijas. Palestinoje įsitvirtinusBabilonui (612–539 m. pr. m. e.), Edomitai padėjo babiloniečiams nukariauti Judėją ir dalyvavoJeruzalės apsiaustyje, už ką buvo griežtai pasmerkti.
Edomą nusiaubė dykumų klajokliaikidaritai, o vėliau čia atsikėlėnabatėjai. Todėl edomitų etninė grupė greičiausiai asimiliavosi su atsikėlėliais. Jau VI a. pr. m. e. edomitų vardas nunyksta iš tekstų ir vietoj jų minimiarabai. Čia paskutiniaisiais amžiais prieš mūsų erą regioną viešpatavoNabatėjų karalystė, ir Edome buvo svarbiausias nabatėjų miestasPetra. Šiaurės vakarinė Edomo dalis (arčiausia Judėjai), antikiniame pasaulyje žinoma kaipIdumėja, buvo helenizuota. Čia minimi Idumėjos valdytojai.
64 m. pr. m. e. Idumėja įjungta įErodo Judėjos karalystę, vėliau tapoRomos imperijosJudėjos provincijos dalimi. Arabizuotasis Edomas į Romos imperiją įjungtas tik 106 m. kaipArabijos provincija.
Visos datos yra apytikrės.
- Biblijoje minimi ankstyvieji karaliai:
- Bela, Jobabas, Hušamas, Hadadas, Samlahas, Šaulis, Baan-Hananas, Hadadas;
- Asirų minimi karaliai
- Aiarammu (apie 740 m. pr. m. e.), Shalman (apie 735 m. pr. m. e.), Melek Ram (apie 700 m. pr. m. e.), Kaus Geber (apie 680 m. pr. m. e.)
