Ežeras – natūralusvandens telkinys sausumos paviršiaus įdubime. Pagal vandens sudėtį ežerai būna gėli ir sūrūs. DaugumaŽemės ežerų yra gėli. Daugiausia ežerų susitelkę pleistoceno apledėjimų srityse (~73 % bendro ploto sudaro ežerai, telkšantys į šiaurę nuo 40° š. pl. Ežeringiausiasžemynas –Šiaurės Amerika (ežeringumas – 2,2 %).[1]
Dauguma Žemės ežerų – jauni ežerai, susidarę po paskutinioapledėjimo. Jie neabejotinai yra ledyninės kilmės. Pagal detalesnę ledyninių ežerų klasifikaciją šie ežerai skirstomi į:
ledo luistų guolio
rininius
evorsinius
galinių morenų
kalvoto moreninio reljefo
limnoglacialinius
Dažnai neįmanoma atskirti, kokiam potipui priklauso ežeras, nes jo duburys suformuotas kelių procesų.
Tektoniniai ežerai susidarę anksčiau už ledyninius, skirtingai judant žemės plutai. Tai paprastai gilūs, dažnai sūrūs ežerai. Jiems būdinga linijinė orientacija. Tai susiję su linijinetektoninių lūžių prigimtimi. Geras tokio ežero pavyzdys galėtų būtiBaikalas. Kai kurių mokslininkų nuomone, ežerai, esantysriftinėje zonoje, laikui bėgant virsta okeanais.
Tai palyginti nedideli ežerai, susidarantys upių slėniuose. Vykstant šoninei upėserozijai, upė formuoja įvairiasmeandras, kurios laikui bėgant atsiskiria ir tampa senvagėmis, o dar vėliau ir ežerais. Šiems ežerams būdinga pasagos forma.
Jūriniai ežerai paprastai gana dideli. Jųvanduo sūrus. Susidaro dažniausiai dėl tektoninių žemės judesių, atskiriant dalį jūros sausuma. Didžiausi tokio tipo ežerai –Kaspijos jūra,Aralo jūra – kažkada egzistavusioTetijos vandenyno liekanos. Palaipsniui, esant sausam klimatui tokie ežerai gali visiškai išnykti. Jų vietoje pasilieka tik dideliakmens druskos klodai.
Vulkaniniai ežerai susidaro užgesusių ar laikinai neveikiančiųvulkanųkrateriuose. Tai palyginti nedideli ežerai. Kai kurių tokio tipo ežerų vanduo ypatingai rūgštus, neretai greičiau primenasieros rūgšties tirpalą nei vandenį. Dažnai ežero vandenis šildo geoterminė energija, todėl vandens temperatūra gali būti labai aukšta.
Dirbtiniai ežerai susidaro patvenkus upę ar iškasus dirbtinį duburį. Jie skirti elektros energijos gavybai, vandens tiekimui, taip pat žuvininkystei, įvairioms pramogoms ir kitiems tikslams.
↑Gintaras Valiuškevičius. Ežeras.Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. V (Dis-Fatva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 727 psl.
