Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Duraliuminio gamykla Prancūzijoje (XX a. pradžia)Antrojo pasaulinio karo laikų lėktuvoVickers Warwick fiuzeliažo karkaso dalis iš duraliuminioLėktuvoDewoitine D.333 montažas. Korpusas iš duraliuminioUgnies pažeista duraliuminio detalė iš dirižablio „Hindenburg“.
Duraliuminis (angl.duralumin, duraluminum, duraluminium;rus.дюралюминий, дуралюминий),duralis (angl.dural, duralum, duralium:rus.дюраль) – aliuminiolydinys, grūdinamas terminiu apdorojimu ir po to sendinimu. Sudėtis –aliuminis (93,2 %),varis (4,5 % masės),magnis (1,6 %) irmanganas (0,7 %).
Firminis pavadinimasdiuralis (Dural®) yraprekinis ženklas, bet tapęs šnekamuoju ir profesiniu šio lydinio pavadinimu. Pavadinime komponentasdur- kilęs iš Vokietijos miesto pavadinimovok.Düren. 1909 m. šiame mieste pradėta pramoninė duraliuminio gamyba[1].
Duraliuminį išrado vokiečių inžinierius metalurgas Alfredas Vilmas (Alfred Wilm), dirbęs metalurgijos gamyklojeDürener Metallwerke AG. 1903 m. Vilmas aptiko, kad aliuminio lydinys su 4 % vario priedu po staigaus atvėsinimo (grūdinimo temperatūra +500 °C) pabuvęs 4–5 paras kambario temperatūroje, palaipsniui darosi kietesnis ir tvirtesnis, bet nepraranda plastiškumo. Po tolesnių bandymų 1909 m. gamyklaDürener Metallwerke ėmė gaminti duraliuminį. Vilmo aptiktas aliuminio lydinių kietėjimas senstant leido padidinti duraliuminio tvirtumą iki 350–370 MPa (gryno aliuminio – 70–80 MPa)[2].Europoje (Šveicarija, D. Britanija) paplitę aliuminio lydiniaiAvional irHiduminium yra duraliuminiui artimi lydinių variantai, kuriuos gamino kiti gamintojai.
Duraliuminiais vadina deformuojamusAl-Cu-Mg lydinius, kuriuos papildomai legiruoja manganu.
JAV ir ES daugiausiai naudojami duraliuminiai 2024, 2017 ir 2117.
Poatkaitinimo (kaitinimo iki +500 °C ir ataušinimo) duraliuminis tampa minkštas ir lankstus (kaip aliuminis). Po sendinimo (+20 °C – kelias paras, aukštesnėje temperatūroje – kelias valandas) pasidaro kietas ir stangrus.
Duraliuminiui būdingas didelis statinis stipris (iki 450–500 MPa) kambario ir aukštesnėje (iki 150–175 °C) temperatūroje, atsparumas nuovargiui ir irimo klampa[3].
Duraliuminio trūkumas – mažas atsparumaskorozijai, todėl duraliuminio gaminius reikia saugoti nuo korozijos. Duraliuminio lakštai paprastai dengiami grynu aliuminiu.
Duraliuminis – svarbi konstrukcinė medžiaga aviacijoje ir kosmonautikoje, taip pat kitose srityse, kur reikia lengvų ir tvirtų medžiagų.
Pirma konstrukcija, kur buvo panaudotas duraliuminis, buvodirižablio karkasas. Nuo 1911 m. duraliuminis imtas plačiau naudoti. Pirmojo pasaulinio karo metais duraliuminio sudėtis ir terminio apdorojimo metodika buvo įslaptinti. Dėl dideliosavitojo stiprio nuo 3-čio dešimtmečio duraliuminis tapo viena svarbiausių aviacijos pramonės medžiagų.
Duraliuminis taip pat naudojamasgreitųjų traukinių (pvz.,E2 Series Shinkansen) ir kitokios technikos gamyboje.
↑Краткий словарь авиационных терминов. Под редакцией проф. В. А. Комарова. М.: Изд-во МАИ, 1992, с. 54
↑A. Wilm, Physikalisch-metallurgische Untersuchungen über magnesiumhaltige Aluminiumlegierungen. Metallurgie, 1911, Bd. 8, N 7, 225-27
↑Алюминиевые сплавы.- В кн.: Авиация: Энциклопедия / Гл. ред. Г. П. Свищев. — М.: Науч. изд-во «Большая рос. энцикл.» : Центр. аэрогидродинам. институт им. Н. Е. Жуковского, 1994. — 736 c.: ил.ISBN 5-85270-086-X