Kitos reikšmės –Druskininkai (reikšmės).| Druskininkai | ||
|---|---|---|
.svg)  | ||
 | ||
| Laiko juosta: (UTC+2) ------ vasaros: (UTC+3) | ||
| Valstybė |  Lietuva | |
| Apskritis |  Alytaus apskritis | |
| Savivaldybė |  Druskininkų savivaldybė | |
| Gyventojų(2025) | 12 898[1] | |
| Plotas | 23,97 km² | |
| Tankumas(2025) | 538 žm./km² | |
| Pašto kodas | LT-66001 | |
 Vikiteka | Druskininkai | |
rus.Друскеники | ||
Druskininkai – kurortinis miestas pačiuoseLietuvos pietuose,Dzūkijoje,Alytaus apskrityje, 60 km į pietus nuoAlytaus, netoli sienos suBaltarusija.Druskininkų savivaldybės centras. Druskininkai yra seniausias (nuo1794 m.) ir didžiausias visus metus veikiantis Lietuvos balneologinis, purvo ir klimatiniskurortas.Druskininkų senamiestis yraurbanistikos paminklas.
Mieste yra 3 šventyklos, 8 sanatorijos, daug poilsio centrų, viešbučių,Druskininkų savivaldybės viešoji biblioteka, Druskininkų centrinė ligoninė (Balainės miške), poliklinika, paštas (naujieji pašto rūmai pastatyti1980 m., architektas V. Banikovas), keli parkai. PerNemuną nutiesti du tiltai: senasisDruskininkų tiltas ir2011 m. atidarytasParko tiltas, jungiantis Druskininkų senamiestį su kairiajame Nemuno krante esančiaBaltašiške.2015 m. virš Nemuno įrengtasDruskininkų lynų kelias.
Kurį laiką buvo manyta, kadKryžiuočių ordino kronikose minimiSalzininken buvo Druskininkai (vok.Salz – druska), tačiau vėliau paaiškėjo, kad taiŠalčininkai. Dabar manoma, kad gyvenvietės pavadinimas galėjo kilti nuo bendrinio žodžiodruskininkas (užsiimantis sudruska susijusia veikla, verslu), kuris yra gana retas.[3]1635 m. minimas kaimasDruskiniai, nuo1765 m. žinomas kaipDruskininkai.
Liaudies etimologija byloja legendą, kad ant aukšto statausNemuno kranto stovėjusi garsiLiškiavos pilis. Kartą tos pilies valdovas su dvariškiais medžiojo anapus Nemuno. Medžioklė buvusi sėkminga ir atsidėkodamas dievams kunigaikštis ketinęs nušauti sakalą. Visi susirinkę ant Nemuno kranto, kur buvo paleistas sakalas. Kunigaikštis šovė, ir paukštis, pervertas strėlės, krito į Nemuno vandenis. Pilies valdovas puolė paskui auką ir paniro. Kilo sumaištis, kadangi visi manė, kad jis nuskendo. Labiau už kitus išsigando ir nusiminė kunigaikščio žmona. Ji bėgiojo pakrante ir šaukė savo vyrą gailiai verkdama, sūrias ašaras liedama. Po kiek laiko iš vandens su sakalu rankose išniro kunigaikštis – jis buvo gyvas ir sveikas. O toje vietoje, kur nukrito kunigaikštienės ašaros, iš žemės ištryško sūrieji šaltiniai. Tada čia ir įsikūręs Druskos miestas.[4]
Druskininkų kurortas yra pietinėje Lietuvos dalyje,Dzūkijos regione, dešiniajameNemuno upės krante, tarp miškų, ežerų ir moreninių kalvų. Vienam miesto gyventojui tenka 2 ha miško. Aukščiausia miesto vieta – Sveikatingumo (K. Dineikos) parkas (105 m virš jūros lygio), žemiausia – Nemuno krantas ties fizioterapijos gydykla.
Druskininkus bendra vakarų – rytų kryptimi 3,5 km supa Nemunas. Į jį įteka Ratnyčia (Ratnyčėlė), kuri 2 km prateka per kurorto rytinę dalį, iš pietų į šiaurę. Pietinėje miesto dalyje tyvuliuojaDruskonio ežeras,Vijūnėlės tvenkinys irMergelių akių ežerėlis. Rytinėje kurorto dalyje – „Saulės takas“ (Ratnyčia; autoriusAlgirdas Valavičius, architektas V. Urnevičius), tvenkinys su kaskadinėmis maudyklėmis, „Žilvino“ takas.
Druskininkų klimatas pasižymi palankiomis klimatoterapinėmis ir rekreacinėmis sąlygomis. Vyrauja kalvotas, daubotas reljefas, gausu vidutinių ir mažų ežerų. Vidutinė maksimali oro temperatūra vasarą (birželį, liepą ir rugpjūtį) – aukštesnė negu 22 °C. Per metus vidutiniškai iškrenta 661 mm kritulių. Vėjo greitis kurorte liepos-rugsėjo mėnesiais yra 2,4–2,6 m/s. Vyrauja pietvakarių, vakarų ir šiaurės vakarų, o žiemą pučia pietryčių, rytų ir pietvakarių vėjai.
Druskininkų šiluose yra žemyninių kopų, apaugusių pušynais. Miškuose vyrauja pušys, didelė biologinė įvairovė, daug sparnuočių: vieversių, stulgių, baltanugarių genių, jūrinių erelių, pelėdų, apuokų. Druskininkų šiluose sutinkama retų vabzdžių: ūsuotųjų dailidžių, paprastųjų raganosių, aštuoniataškių auksvabalių. Pušynuose, saulės įšildytose vietose, dažnai aptinkami:vikrusis driežas,paprastasis žaltys,gluodenas. Dažnai pastebimas žvėrelis –paprastoji voverė. Miško pakraščiuose, palaukėse sutinkamaspilkasis kiškis. Yra plėšrūnų:rudoji lapė, po eglėmis gyvenamangutai, Dzūkijos miškuose sutinkamivilkai,lūšys,šernai,stirnos. Stambiausias pušynų žvėris –briedis.
Mieste yra keletas parkų. Tarp jų gausiausiai lankomi yra K. Dineikos Sveikatingumo parkas, A. Česnulio skulptūrų ir poilsio parkas, Gydyklų parkas,Žako Lipšico skulptūrų parkas.
Druskininkuose išskiriamos šios miesto dalys:[5][6]
.jpg)
Dabartinio miesto teritorija apgyvendinta nuo seniausių laikų, jos ribose yraDruskininkų senovės gyvenvietė. Ankstyvaisiais viduramžiais dabartinio miesto teritorija buvojotvingių genties gyventoje teritorijoje. Nuo XIII a. įėjo į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sudėtį. Čia buvo nedidelė tvirtovė, įėjusi į Panemunės gynybinę sistemą.[7] 1311 m.Vokiečių Ordino didysis magistras Henrikas Plecke šią tvirtovę užėmė ir sugriovė.[8]
Druskininkai rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą minimi1636 m.[9]1702 m.kovo 24 d. šalia gyvenvietės įvykoDruskininkų mūšis tarp švedų irATR kariuomenių. Druskininkų kaimas minimas1765 m. XVIII a. Druskininkai tebuvo nedidelis kaimas Pervalko seniūnijoje su 5 valstiečių sodybomis.[10]
Mineraliniai šaltiniai žinomi nuo XVIII a. pradžios. Tuo metu sūriuosius vandenis Druskininkuose gydymui ėmė naudoti vietos gyventojas P. Sūrutis (Suraučius, Surmetis).[11] Jis dideliuosekubiluose šildydavo sūrų šaltinių vandenį ir, po to išpilstęs į mažus buteliukus, vandeniu gydė ligonius.1789 m. Druskininkus aplankė Lietuvos Didysis KunigaikštisStanislovas Poniatovskis, kurio įsakymu apie 1790 m. rūmų gydytojas ėmė tirti mineralinių vandenų gydomąsias savybes. Kurortas įkurtas1794 m.birželio 20 d., kaiStanislovas Augustas Druskininkus paskelbė gydomąja vietove.[7]
Pirmasis šaltinių tyrinėtojas buvoGardino farmacininkas Rumelis, kuris1830 m. ištyrė kelis mineralinių vandenų šaltinius. Gardino gubernatoriaus Bobiatinskio skatinamas 1830 m. VU profesoriusIgnacijus Fonbergas ištyrė Druskininkų šaltinių vandenį, o 1835 m. šiuos tyrimus paskelbė[8] ir pasiūlė caro vyriausybei steigti kurortą.1837 m.gruodžio 31 d. imperatoriaus įsaku Druskininkai pripažinti mineralinių šaltinių kurortu,[12] patvirtintas ir Dopelmejerio kurorto plėtros planas,1838 m. atidaryta pirmoji sanatorija – 12 vonių gydykla, vėliau išplėsta iki 50 vonių.[13]1843 m. gydėsi apie 2000 žmonių, XIX a. pabaigoje – apie 5000 žmonių kasmet.[14] 1844-1852 m. pastatyta bažnyčia.[8] Po Krymo karo pagausėjus ligonių ir sužeistųjų Gardino vicegubernatorius Jakovas Rožnovas ėmėsi priemonių Druskinikuose įrengti laikiną stačiatikių šventyklą privačiame name (1857 m.). Jo lėšomis 1865 m. buvo pastatyta cerkvė.
1850 m. kurorte poilsiavo ir koncertavo įžymus kompozitoriusStanislovas Moniuška. 1861 m. Druskininkuose buvo 9 mineralinio vandens šaltiniai, o 1884 m. – jau 16. Svarbus kurorto gyvenimo įvykis –geležinkelio Sankt Peterburgas-Varšuva atidarymas1862 m., nors artimiausia Druskininkams geležinkelio stotis (Pariečės geležinkelio stotis, tuomet vadinta Druskininkų vardu) buvo 19 km nuo kurorto centro. Ją buvo galima pasiekti vieškeliu. XIX a. Druskininkai minimi kaip miestelis Gardino apskrityje.[15]
1863 m. Druskininkų apylinkėse veikė sukilėlių būriai. Numalšinus sukilimą1865 m. caro valdžia pardavė Druskininkus pulkininkui K. Štrandmanui (Strantmann).[16] 1876 m. iš jo kurortą nupirko trijų asmenų bendrovė.[8]1871 m. gaisras sunaikino didesnę miesto dalį, o1884 m. sudegė gydyklos.1893 m. Druskininkams suteiktos miesto teisės.1895 m. pastatytosDruskininkų šv. Pantaleono cerkvė irDruskininkų šv. Gabrieliaus cerkvė.1899 m. pradėjo veikti naujos maudyklės Ratnyčios upėje, plaukti garlaivis įGardiną.
XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje Druskininkuose pastatyta keletas mažų sanatorijų, vasarnamiai (panašaus stiliaus į to meto Europos kurortus). Čia vasarojo Vilniaus, Varšuvos ir Maskvos vidurinė klasė. Pagal lankomumą Druskininkai Rusijos imperijoje tapo treti po Kaukazo ir Krymo.[11] XX a. pradžioje Druskininkuose atsirado telefono ryšys, elektra.[17]
1909 m. Druskininkuose lankėsi 5000 svečių,[8] oPirmojo pasaulinio karo išvakarėse 1913 m. - 18 600 poilsiautojų.[18] Kilus karui Druskininkuose vyk smarkūs mūšiai ir kurortas smarkiai nukentėjo. Pusė miestelio sugriauta, sudegė 2/3 miško.[8] Druskininkuose kovojama buvo ir vykstantLenkijos-sovietų karui.Nemuno mūšio metu bandydami užeiti sovietų kariuomenei į užnugarį lenkai puolė Seinus, kuriuose tuo metu buvo lietuvių kariuomenė, tuomet toliau link Druskininkų, kur užėmė lietuvių kariuomenės ginamą strateginės reikšmės medinį tiltą per Nemuną ir judėjo toliau link Varanavo ir Lydos. Tiltą Druskininkuose lenkams pavyko užimti tik po 11 nesėkmingų bandymų, į nelaisvę pateko 80 lietuvių karių[19]
Tarpukaryje 1920–1939 m. Druskininkai priklausė Lenkijai. Pirmas pokarinis kurortinis sezonas oficialiai pradėtas jau 1923 m., tačiau iki 1930 m. kurortas vystėsi silpnai.[20] 1930 m. Druskininkus ėmė valdyti „Bank Gospodarstwa Krajowego“, 1931 m. jį nupirko Lenkijos iždas.[8] Kurortą populiarinoJuzefas Pilsudskis, kuris čia praleido didelę dalį savo vasaros atostogų. Miestas priklausėBalstogės vaivadijos,Gardino apskričiai. 1934 m. nutiesus geležinkelio jungtį su Pariečės stotimi (Baltarusija), atidarytaDruskininkų geležinkelio stotis, palengvėjo susisiekimas su Druskininkais geležinkeliu.1937 m. čia poilsiavo 11 047 žmonės.
1939 m. rugsėjįRaudonoji armija įsiveržė į Lenkiją ir okupavo Druskininkus. Miestelis nuo1939 m. spalio iki1940 m. rugpjūčio priklausėBaltarusijos TSR,Balstogės sričiai. Po to, kai 1940 m. Lietuva buvo okupuota Sovietų Sąjungos1940 m.rugsėjo 7 d. Druskininkai buvo prijungti prie Lietuvos TSR. Per trumpą priklausymo Baltarusijai laikotarpį miestelis buvo išplėštas, į Baltarusiją išvežti brangūs baldai, suimta ir ištremta nemažai žmonių.[21]1941 m.birželio 23 d. vokiečiai užėmė Druskininkus ir prijungė prieBalstogės srities. 1941 m. birželio 23 d. miestelyje susikūrė lietuvių partizanų būrys, sudaryta lietuvių administracija, iki liepos 12 d. veikė lietuvių policija.[22]
1944 m.liepos 14 d. miestas vėl okupuotas sovietų. Druskininkų apylinkėse veikėDainavos apygardos partizanai.1946 m.rugpjūčio 3 d. Druskininkai tapo apskrities pavaldumo miestu. Nuo 1951 m. miestas pradėjo sparčiai plėstis, čia pradėtos statyti naujos gydyklos ir sanatorijos.1952 m.gruodžio 22 d. tapo srities pavaldumo, o1953 m.gegužės 28 d.respublikinio pavaldumo miestu. Miestas buvo plečiamas pagal1957 m. (architektai A. Mačiulis ir kt.),1978 m. (architektai P. Janulis ir kt.),2000 m. (architektai S. Čereškevičius, N. Dičiuvienė, V. Stauskas ir kt.) bendruosius planus.1960 m. pastatytas „Turisto“ viešbutis (architektas A. Sprindys),1978 m. „Raigardo“ universalinė parduotuvė (architektas E. Beinortas). Poilsiautojų skaičius sovietiniais laikais siekė 400 000 per metus.
1990 m.balandžio 5 d. demokratiškai išrinkta 1-oji Nepriklausomos Lietuvos Druskininkų miesto taryba ir valdyba. XX a. 10-ajame dešimtmetyje prie miesto prijungtaRatnyčia.1994 m. patvirtintasDruskininkų herbas. Žlugus TSRS žymiai sumažėjo turistų ir poilsiautojų skaičius, o tai padarė labai neigiamą poveikį Druskininkų ekonomikai.2001 m. nedarbo lygis Druskininkuose pasiekė 29 proc. Per pastarąjį dešimtmetį kurortas atsigavo. Buvo pastatyti nauji ir renovuoti anksčiau statyti poilsio namai ir sanatorijos.2006 m.gruodžio 26 d. Druskininkuose atidarytas pirmasis Lietuvoje vandens parkas.2011 m. baigta statyti Druskininkų sniego arena (Snow Arena) tapo dar vienu turistų traukos centru.
| Administracinis-teritorinis pavaldumas | |||
|---|---|---|---|
| XIX a. 2-oji pusė | ? | Gardino apskritis | Gardino gubernija |
| 1919 m. | Druskininkų valsčiaus centras | Alytaus apskritis | |
| 1939 m. spalis – 1940 m. sausis | Pariečės rajonas | Balstogės sritis (Baltarusija) | |
| 1940 m. sausis–rugpjūtis | Gardino sritis (Baltarusija) | ||
| 1941–1946 m. | Alytaus apskritis | ||
| 1946–1950 m. | apskrities pavaldumo miestas,Druskininkų valsčiaus centras | Varėnos apskritis | |
| 1950–1952 m. | rajoninio pavaldumo miestas | Druskininkų rajono centras | Vilniaus sritis |
| 1952–1953 m. | — | srities pavaldumo miestas,Druskininkų rajono centras | |
| 1953–1955 m. | — | respublikinio pavaldumo miestas,Druskininkų rajono centras | |
| 1955–1995 m. | — | respublikinio pavaldumo miestas | |
| 1995–2000 m. | — | Druskininkų miesto savivaldybė | Alytaus apskritis |
| 2000– | — | Druskininkų savivaldybės centras | |
Druskininkuose kasmet išpilstoma 32,8 mln. litrų mineralinio vandens, gaminami juvelyriniai dirbiniai, yra nedidelės apimties maisto pramonė, gamyba.[23]
Miesto ekonomikos svarbiausią dalį sudaro su turizmu ir sveikatinimo paslaugomis susijusi veikla. Mieste išvystyta pramogų ir sporto infrastruktūra. Mieste yra daug viešbučių, naujas 4 žvaigždučių kempingas, svečių ir poilsio namai, 11 kaimo turizmo sodybų, laisvalaikio centras „Sūkurys“, sporto centras.
Druskininkuose trykšta 12 mineralinio vandens šaltinių („Grožis“, „Sūrutis“, „Aušra“, „Druskonis“, „Rasa“, „Druskininkai“, „Dzūkija“ ir kiti). Druskininkų mineraliniai vandenys priskiriami chloridinių natrio-kalcio vandenų grupei. Skirtinguose šaltiniuose vandnes sudėtis ir mineralizacijos laipsnis skiriasi (gali būti silpnos, vidutinės ir aukštos mineralizacijos).[24] Iki 1930 m. Druskininkuose gydomaisiais tikslai buvo naudojamas tik natūraliai trykštantis mineralinis vanduo, nors jau XIX a. buvo aišku, kad reikėtų daryti mineralinio vandens gręžinius. 1930 m. kurorte buvo išgręžtas pirmas 298 m gylio gręžinys (sovietiniais laikais vadintas "Marytės Melnikaitės" šaltiniu). Ši gręžinys 290 m gylyje pasiekė savaime į paviršių trykštančius vandenis, kurių 1 litre buvo 57 g druskų. 1931 m. ten pat buvo išgręžtas 330 m gylio gręžinys, vėliau pavadintas "Vytauto" šaltiniu.
Kurorto paslaugomis galima naudotis ištisus metus. Veikia gydyklos, sanatorijos, paslaugų centrai:
Druskininkus galima pasiekti autobusu. Iš miesto autobusų stoties kursuoja autobusai į Lietuvos miestus (Vilnių,Kauną,Alytų,Palangą,Uteną ir kt.), taip pat kaimynines šalis (Baltarusiją, Lenkiją). XX a. Druskininkus taip pat buvo galima pasiekti geležinkeliu, čia buvo galutinė Vilniaus-Gardino geležinkelio atšakos nuo Poriečės stotis. XX a. paskutiniame dešimtmetyje sumažėjus keleivių srautui ir dėl to, kad dalis geležinkelio atsidūrė Baltarusijos respublikoje, Druskininkų geležinkelio stotis buvo uždaryta, kurį laiką dar buvo vykdomi krovinių pervežimai, tačiau ir jie buvo nutraukti, o atšakos bėgiai išardyti.
Druskininkuose yra oro uostas, tačiau reguliarūs keleivių pervežimai per jį nevyksta.[25]
Mieste yra vietinių autobusų maršrutų tinklas[26], taksi.
 | ||||||||||
| 1878 m.[8] | 1891 m. | 1897 m.sur. | 1905 m.[27] | 1909 m.[8] | 1939 m. | 1941 m. | 1959 m.sur. | 1970 m.sur.[28] | ||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
| 417 | 1 070 | 1 280 | 2 143 | 2 746 | 1 500 | 2 100 | 5 765 | 8 315 | ||
| 1974 m. | 1976 m.[29] | 1979 m.sur.[30] | 1989 m.sur.[31] | 1991 m. | 2001 m.sur.[32] | 2003 m. | 2010 m. | 2011 m.sur.[33] | ||
| 13 400 | 14 200 | 12 464 | 22 500 | 23 600 | 18 233 | 17 601 | 16 107 | 14 764 | ||
| 2015 m. | 2018 m. | 2020 m. | 2021 m.sur. | - | - | - | - | - | ||
| 13 568 | 12 441 | 12 065 | 12 908 | - | - | - | - | - | ||
| ||||||||||
2011 m. gyveno 14 764 žmonės:[34]
| 2001 m. gyveno 18 233 žmonės:[35]
| 1921 m. gyveno 989 žmonės:[36]
|
Aukštajį mokslą studijuoti galimaKauno kolegijos Verslo vadybos fakulteto Druskininkų skyriuje.[37]
Vasarą Druskininkuose vyksta teatrų festivalis. Taip pat kasmet vyksta tarptautinis menų festivalis "Druskininkų vasara su M.K.Čiurlioniu". 1985 m. pradėtas rengti kasmetinis poezijos renginys "Druskininkų poezijos ruduo" sutraukia autorius iš įvairių pasaulio šalių. Reguliarūs kultūriniai renginiai vyksta M.K. Čiurlionio memorialiniame muziejuje.
Miško muziejus „Girios aidas“, įkurtas1972 m.A. Valavičiaus. Jis yraDruskininkų miškų urėdijos aplinkos informacijos centras.
1996 m. įkurtas visuomeniniais pagrindais veikiantisDruskininkų rezistencijos ir tremties muziejus.[38] Jame eksponuojami dokumentai, nuotraukos, kiti muziejiniai eksponatai susiję su Druskininkų apylinkių partizanine kova, pasipriešinimu sovietų valdžiai, sovietų represijomis ir tremtimi.
Kiti muziejai ir galerijos:
Neogotinkinio stiliausDruskininkų Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčia pastatyta1931 m. (architektas Stefanas Šileris). Šiek tiek primena Šv. Onos bažnyčią Vilniuje. Bažnyčios statyba pradėta 1912 m., Pirmojo pasaulinio karo metu statybos sustojo, atnaujintos 1924 m. Faktiškai iki galo statybos nebaigtos, liko nepastatyti du šoniniai špiliai.
StačiatikiųDruskininkų Dievo Motinos ikonos „Visų liūdinčiųjų Džiaugsmas“ cerkvė pastatyta1865 m. už 10 000 sidabrinių rublių, kuriuos paaukojo Gardino vicegubernatorius.
Druskininkų (Ratnyčios) Šv. apaštalo Baltramiejaus bažnyčia pastatyta1910 m.
Didžiausia sport bazė –Druskininkų LSC stadionas, esantis į pietryčius nuo miesto centro, pušyne prie Ratnyčios upelio.
Elbingas,LenkijaAugustavas,LenkijaSeinai,LenkijaSupraslis,LenkijaOpolės Stšelcės,Lenkija
Sabailo rajonas (Baku),Azerbaidžanas
Desnos rajonas (Kijevas),Ukraina
San Martinas,Argentina[42]
| |||||||||||||||||
