Dresdenas, arbaDrezdenas[2][3] (vok.Dresden,a. sorb.Drježdźany) – miestasVokietijos rytuose, netoliČekijos sienos,Saksonijos žemės sostinė, svarbus kultūrinis, politinis ir ekonominis Vokietijos centras. 2021 m. pagal gyventojų skaičių yra antras Saksonijos žemės, 12-as Vokietijos[4] ir81-asEuropos miestas – 2021 m. rugsėjo 30 d. gyveno 559 802 žmonės. Iš priemiesčių susidariusiojeDresdeno aglomeracijoje 2018 m. gruodžio 31 d. gyveno 829 800 gyventojų.[5]
Dresdenas išsidėstęs abiejuoseElbės upės krantuose, didžioji dalis plačiame, vaizdingameElbės slėnyje tarpMeiseno irPirnos, 30 km į šiaurę nuoČekijos sienos, 117 km[6] į šiaurės vakarus nuoPrahos ir 160 km į pietus nuoBerlyno. Miesto pakraščiai siekiaRūdinių kalnų prieškalnes. Aukščiausias miesto taškas, Trybenbergas, yra 384 m virš jūros lygio.[7]
Miesto pavadinimas kilo išvakarinių slavų genčių – gyvenvietę jie vadinoDrezdany arbaDrezdzany, kas reikštų „miško gyventojai lygumoje“.
Anot archeologinių radinių, Dresdeno apylinkėse žmonės gyvena nuo ankstyvojoneolito laikų 5000 m. pr. m. e., kai čia gyvenojuostinės keramikos kultūros gentys. Regione apsigyvenusios germanų gentys VI a. pradėjo migruoti į vakarus, o į jų vietas išBohemijos ėmė imigruotislavai, slėnyje ir įkūrę žvejų kaimąDrezdany. X a. pradžioje vokiečių kariuomenės vadovaujamos karaliausHenriko I užkariavo žemes tarpElbės irZalės upių. 929 m. vokiečiaiMeisene įkūrėpilį, kuri tapo jų galios centru. Praėjus dviem šimtmečiams po vokiečių užkariavimo, čia ėmė keltisvokiečių naujakuriai, kurie netrukus pradėjo dominuoti tarp slavų genčių –milčanų, dabartiniųsorbų protėvių.[8]
Dresdeno 1521 m. piešinys pagal medinį miesto modelį
Pirmą kartą istoriniuose dokumentuose Dresdenas paminėtas 1206 m.[9] Pirmą kartą kaip miestas paminėtas 1216 m. 1270 m. Dresdenas tapo markgrafo Henriko III sostine, o po jo mirties priklausėBohemijos karaliui irBrandenburgo markgrafui. 1299 m. buvo suteiktaMagdeburgo miesto teisė. Apie 1319 m. buvo sugrąžintasMeiseno markgrafams, kurie 1403 m. suteikė jam privilegijas.
Nuo 1485 m. Dresdenas tapo Saksonijos hercogų, o vėliau ir kurfiurstų ir karalių rezidencija.[10] 1501 m. mieste gyveno 2 500 žmonių. 1547 m. kunigaikščio Morico kurfiurstystė ir tampa protestantų sostine bei protestantiškojo Saksonijos kurfiursto rezidencija. 1549 m. kurfiurstas Moricas prie miesto prijungė Altendresdeną (Altendresdens) – dabartinį Noištatą (Neustadt), o bendra magistrato būstinė buvo kairiajame Elbės upės krante. 1685 m. Altendresdeną sunaikino miesto gaisras. 1697 m. Saksonijos kurfiurstas Frydrichas Augustas I, valdęs nuo 1694 m., atsiverčia įkatalikų tikėjimą ir įgyjaAbiejų Tautų Respublikos karūną kaip karaliusAugustas II.
XVIII a. pradžioje Dresdene poJungfernbastei esančiuose kazematuose buvo įrengta laboratorija, kurioje dirboEhrenfried Walther von Tschirnhaus irJohann Friedrich Böttger, kurie apie 1708 m. padarė didelę pažangą kurdami pirmąjį Europoje kietąjįporcelianą, vėliau taip vadinamą Meiseno porcelianą. 1710 m. mieste pradėjo statytiCvingerį. Po 1720 m. įsigaliojusių gubernatoriaus grafoWackerbart statybos taisyklių, mieste ėmė formuotisbarokinė architektūra. 1726 m. pagalGeorge Bähr projektą buvo pradėta statytiFrauenkirche. 1727 m. mieste gyventa 46 472 žmonių. 1732 m. dešiniajame Elbės upės krante esantisAltendresdens pavadintas naujuoju miestu (dabar Dresdeno dalisNeustadt), o kairiajame Elbės krante esantis Naujasis Dresdenas – Senamiesčiu, bei šiais metais buvo baigtas statyti Cvingeris. Italų architektasGaetano Chiaveri 1739 m. prisidėjo prie katalikųŠvč. Trejybės katedra pamatų klojimo. 1743 m. buvo baigta statyti Frauenkirche. 1754 m. buvo užbaigta statyti Dresdeno Švč. Trejybės katedra.[11] 1755 m. mieste gyveno 63 209 žmonių. 1756 m.Prūsijos karalystė užkariavo Dresdeną ir prasidėjoSeptynerių metų karas. 1760 m. poAustrijos ir Prūsijos konflikto, Dresdene buvo sugriauta pusė miesto.
1806 m. Prancūzijos kariuomenė užėmė Dresdeną, o Saksonija tapo karalyste išNapoleono malonės. 1813 m. Prancūzijos okupacijos pabaiga ir Rusijos kunigaikštis Nikolajus Grigorjevičius fon Repninas-Volkonskis kaip generalgubernatorius pradeda vienerius metus trukusį Saksonijos valdymą. 1814 m. Saksoniją, įskaitant ir Dresdeną valdo Prūsijos karalystės administracija. 1815 m. Saksonijos karūna pusę savo teritorijos perleidžia Prūsijos karalystei, o mieste įkuriama Chirurgijos ir medicinos akademija (dabartinės universitetinės ligoninės pirmtakė). 1828 m. atidarytas technikos švietimo institutas, kuris yra dabartinioDresdeno technikos universiteto pirmtakas. 1839 m. pradėtas eksploatuoti pirmasis Vokietijos tolimojo susisiekimo geležinkelis su garvežiu ‘Saksonija’ tarp Dresdeno irLeipcigo. 1871 m. padėtas kertinis akmuo Karališkajam Saksonijos dvaro teatrui statyti. Tai antrasis operos teatras po Gotfrydo Zemperio, pirmasis buvo sudegęs 1869 m. 1877 m. buvo pastatytos Albertštato kareivinės. 1878 m. užbaigtas statyti Karališkasis Saksonijos dvaro teatras. 1889 m.Heinrich Ernemann pradėjo konstruotifotoaparatą.
1901 m. Dresdene buvo pradėtas eksploatuoti pirmasis pasaulyje kalnų geležinkelis tarp Dresdeno ir Lošvico (Loschwitz). Vadovaujant architektui Karl Roth, 1905 m. pradėtas naujosios rotušės pamatų klojimas. 1910 m. baigta statyti naujoji rotūšė. 1918 m. panaikinus monarchiją, Dresdenas tapo Saksonijos laisvosios žemės sostine. Didžiausias Dresdeno gyventojų skaičius buvo padidėjęs 1933 m., tuomet mieste gyveno 649 252 žmonių. 1933 m. į valdžią atėjus nacionalsocialistams, žydai, komunistai ir socialdemokratai buvo pašalinami iš valstybinių įstaigų ir pareigų. 1938 m. ‘sudaužyto stiklo naktyje’ buvo padegta Gotfrydo Zemperio pastatyta sinagoga. Prieš Antrąjį pasaulinį karą Dresdenas buvo vadintas pagalItalijos miestąFlorenciją – ‘Florencija prie Elbės’, ir buvo laikomas vienu gražiausių pasaulio miestų dėl savo architektūros ir meno vertybių. Antrojo pasaulinio karo pradžioje,
1939 m. gegužės 17 d. surašymo duomenimis, mieste gyveno 629 713 žmonių. Antrojo pasaulinio karo metuDidžiosios Britanijos ministras pirmininkasVinstonas Čerčilis ragino didinti britų aviacijos antskrydžius prieš Vokietijos miestus ir gyvenvietes, kad Vokietijos valdžios institucijas ir tarnybas, ypač transportą, užlietų pabėgėlių minios. Sąjungininkų pajėgoms 1945 m. prisiartinus prie Vokietijos, tokie taikiniai tapo labiau įmanomi dėl anglų ir amerikiečių bombonešių pajėgų pranašumo ore ir patobulintos jų navigacijos.
Dresdeno senamiesčio panorama 1910 m.
1945 m. vasario 13-osios naktį Didžiosios Britanijos bombonešių vadavietė smogė Dresdenui su 800 bombonešių antskrydžiu ir numetė apie 2 700 tonųbombų, įskaitant ir daugybę bombų sukeliančias gaisrus. Susiklosčius palankioms oro sąlygoms, mieste kilougnies audra – tūkstančiai mažų gaisrų susijungė į galingą ugnies audrą, kuri sukėlė tokį stiprų vėją, kad į liepsnas įsiurbė deguonį, degalus, sugriuvusias konstrukcijas ir žmones, per kurią sudegė dešimtys tūkstančių žmonių. Kitą dieną JAV aštuntosios oro pajėgos numetė dar 400 tonų bombų, o vasario 15 d. surengė dar vieną antskrydį su 210 bombonešių. Manoma, kad per sąjungininkų tris oro antpuolius Dresdene žuvo apie 150 000–200 000[12] civilių gyventojų, nors kitais paskaičiavimais, atsižvelgiant į neprisiregistravusių Dresdenę vokiečių pabėgėlių iš rytinių Vokietijos žemių fronto linijos, bendras aukų skaičius galėjo siekti 250 000. Dauguma jų buvo moterys, vaikai ir pagyvenę žmonės.[13] Sąjungininkų antskrydžiai Dresdene tapo „siaubingo teroro bombardavimo“ kampanijos prieš Vokietiją simboliu, kuris buvo vienas kontroversiškiausių sąjungininkų karo veiksmų. 1945 m. gegužės 7-8 d.Raudonajai armijai pasiekus Dresdeną-Neustadt, prasidėjo sovietų karinė operacija ir miesto okupacija. 1945 m. visiškai nuniokotame karo mieste buvo telikę 350 000[14] ar 368 519 miesto gyventojų, neįskaičiavus karo pabėgėlių iš kitų Vokietijos regionų ir šalių.
Dresdeno panorama naktį paleiElbės upės krantinę (2012 m.)
Po karo okupuotosVokietijos Demokratinės Respublikos irSovietų Sąjungos valdžios institucijos svarstė galimybę sulyginti Dresdeno griuvėsius su žeme, kad būtų galima pradėti naujas statybas. Tačiau vietos lyderiai privertė rasti kompromisą dėl dalies miesto centro atstatymo ir pokario statybos iškėlimo į miesto periferijas – buvusį, sugriautą Dresdeno istorinį centrą apjuosiant naujuoju miestu. 1946 m. buvo pradėta miesto rekonstrukcija. 1952 m. po Saksonijos ir likusiosVDR teritorinio-administracinio reorganizavimo, miestas tapoDresdeno apygardos centru. 1953 m. birželio 17 d. vyko liaudies sukilimas VDR, streikai ir demonstracijos vyko ir Dresdene. 1965 m. buvo atstatytas pokaryje pirmasis istorinis pastatas – Cvingerio rūmai. 1977 m. pradėti Zemperio operos teatro pastato atstatymo darbai. 1981 m. pradedamas statyti didžiausias Dresdeno dabartiniame Gorbico rajone surenkamųjų namų kvartalas. 1985 m. įvyko Zemperio operos teatro pastato atidarymas. 1986 m. buvo pradėta Dresdeno pilies rekonstrukcija. 1989 m. įvyksta taiki revoliucija VDR, o spontaniško lūžio Dresdene pradžia – naktis iš spalio 3 d. į 4 d., kai per Dresdeno pagrindinę geležinkelio stotį pravažiuoja antroji traukinių su Prahos ambasados pabėgėliais vilkstinė, bet tuo pat metu uždaromos VDR sienos suČekoslovakijos Socialistine Respublika.
Po1990 m. susivienijimo Vokietija ėmėsi plataus masto centrinės istorinės miesto dalies atstatymo kaip moralinio ir politinio tikslo. Ir įvairiais etapais su daugybe fanfarų pristato vis naujus darbus, kurie tebevyksta ir XXI a. pradžioje. Dresdenui, kaip meno ir kultūros centrui, sugrąžinta didelė dalis jo buvusios didybės.
Prieš Antrąjį pasaulinį karą miesto istoriniame centre dominavobarokinė architektūra. Mieste yra daugiau nei 30 muziejų ir gausybė šiuolaikinių meno galerijų.
Palei Elbės upės vagą yra daugybė parkų ir kultūros paminklų, tarp jų plieninis tiltas (1891-93 m.), lyninis geležinkelis (1898–1901 m.), funikulierius (1894-95 m.). 2004 m. Elbės slėnis aplink miestą buvo įtrauktas įUNESCOpasaulio paveldo sąrašus, tačiau dėl keturių eismo juostų tilto statybos per upę 2009 m. UNESCO išėmė iš pasaulinio paveldo sąrašų.
Briu terasa. Ji vadinama Europos balkonu, dėl nuostabaus reginio į Elbės upę suAugusto tiltu bei istoriniais pastatais. Terasa buvo pastatyta XVIII a. pr., išpuošta plačiais laiptais, skulptūromis. Terasos apačioje – Dresdeno tvirtovės kazematai (kareivinės).
Frauenkirche. Pastatyta XVIII a., dviejų stilių –Baroko irKlasicizmo – derinys.II pasaulinio karo metu bažnyčia buvo apgriauta, atstatymo darbai baigti 2006 m.
Albertinų muziejus, kurio pasididžiavimasŽalieji skliautai – monetų kalykla su lobynu. Vienas žymiausių eksponatų –Augusto Stipriojo kavos servizas iš aukso, emalės ir dramblio kaulo. Muziejuje eksponuojamos 137 auksinės skulptūrėlės papuoštos 50 tūkst. deimantų, rubinų, smaragdų ir perlų kainavo 58 500 talerių (palyginimui – neįrengta pilis Moricburge kainavo 42 tūkst. talerių).
Cvingerio rūmai. Baroko stiliaus rūmai, dabar – meno galerija, porceliano kolekcija (Tolimųjų Rytų ir Meistler kolekcija), instrumentų ir prietaisų muziejus, ginklų galerija. Karo metais rūmai smarkiai apgriauti, atstatyti 1963 m. Ant rūmųMatematikos-fizikos paviljono fasado, ant juostos, einančios nuo antrojo aukšto iki stogo pavaizduotas herbas suLietuvos Vyčiu irLenkijos ereliu.[15] Tokį herbą galima stebėti ir antKarūnos vartų, virš įėjimo iš pietvakarių pusės.[16]
Rūmų katedra. Pagrindo paviršiaus plotas – 4800 m². Garsėja savo vargonais ir karalių palaikais.
Dresdeno Zemperio opera (Semperoper). Tai – keturių aukštų pastatas, pastatytas XIX a. vid. Žvakių apšvietimas ir puiki akustika.
Švč. Trejybės katedra. Joje palaidota Saksonijos kurfiursto ir Lietuvos-Lenkijos karaliausAugusto Stipriojo širdis. Šalia amžinu miegu miega jo sūnus, ėjęs tokias pat pareigas kaip ir tėvas,Augustas III (1733–1763).[17]
.jpg)
