Diduomenė arbakilmingieji – socialinė klasė, sutinkama daugelyje aristokratiją turinčių visuomenių. Paprastai pagal hierarchiją užima vietą iškart po karališkosios šeimos. Kilmingieji dažnai būdavoluomas, turėjęs daug išskirtinių funkcijų ir ypatumų. Tarp su šiuo luomu susijusių ypatumų – pranašumai nekilmingųjų atžvilgiu arba tiesiog formalios funkcijos (pvz., pirmenybė,precedencija), besiskiriančios priklausomai nuo šalies ir epochos. Narystė bajorijoje, įskaitant teises ir pareigas, paprastai yra paveldima per tėvo liniją.
Istoriškai kilmingųjų luomą suteikdavo monarchas arba vyriausybė, o įgiję pakankamai valdžios, turto, nuosavybės ar karaliaus palankumo, kartais į bajorų luomą patekdavo ir iki tol luomui nepriklausiusieji žmonės.[1]
Kilmingųjų luomą dažnai sudaro įvairūs rangai. Teisinis bajorystės pripažinimas buvo daug labiau paplitęsmonarchijose, tačiau bajorystė egzistavo ir tokiose valstybėse, kaipNyderlandų Respublika (1581–1795 m.),Genujos Respublika (1005–1815 m.),Venecijos Respublika (697–1797 m.),Senoji Šveicarijos konfederacija (1300–1798 m.), ji tebėra kai kurių nedidelių nepaveldimų santvarkų, pvz.,San Marino irVatikano miesto, teisinės socialinės struktūros dalis. Klasikinėje Antikoje Romos Respublikos kilmingieji (nobiles) buvo šeimos, kilusios iš asmenų, pasiekusių konsulo postą. Kilmingaisiais buvo laikomi tie, kurie priklausė paveldimomspatricijų šeimoms, tačiau konsulų palikuonysplebėjai taip pat buvo laikomi kilmingaisiais.
Paveldima valdžios forma, kai valdo kilmingųjų giminių atstovai, vadinamaaristokratija.
Bajorų luomasLDK įvestas po krikšto 1387 m., išleidžiant Didžiųjų kunigaikščių privilegijas. Dar kartą bajorų ir ponų teisės įformintos 1413, 1434, 1447, 1492, 1506, 1529, 1547 m.[2] PoLiublino unijos bajorai ėmė aktyviai dalyvauti politiniameATR gyvenime. Bajorų įtaką dar labiau sustiprinoliberum veto, ėmęs populiarėtiXVII a.
Luominė santvarka Lietuvoje galutinai panaikinta po Nepriklausomybės atkūrimo1918 m.
