45°52′08″ š. pl.7°10′14″ r. ilg. / 45.86889°š. pl. 7.17056°r. ilg. /45.86889; 7.17056
Didžiojo Sen Bernaro perėja (pranc.Col du Grand St-Bernard,it.Colle del Gran San Bernardo,vok.Grosser Sankt Bernhard) –Alpių kalnų perėja, esanti kalnyno vakaruose, tarpPeninų Alpių irMonblano masyvo, tiesItalijos irŠveicarijos siena. Aukštis 2469 m. Perėja jungiaRonos irDora Baltėjos upių slėnius. Tai trečia pagal aukštį Alpių kalnų perėja. Ja nutiestas kelias, jungiantisMartinji (Šveicarija) irAostą (Italija). 1924 m. iškastas 5,8 km ilgio tunelis.[1] Perėjoje telkšo nedidelis Sen Bernaro ežeras.
Šia perėja keliai driekėsi nuo senovės: nuoIV a. pr. m. e. ja naudojosikeltų gentys, perėja minimaromėnų kaipPoeninus arbaPoenini (šis pavadinamas, matyt, kilęs ne nuopūnų (=Hanibalo), kurie per ją niekad nesikėlė, o nuo senovės keltų žodžio kalnams*peninus).57 m. pr. m. e. šią perėją bandė užkariautiCezario karvedysServijus Galba, bet galiausiai tą pavyko padarytiAugustui. Čia pastatyta tvirtovė, o vėliau –Jupiterio šventykla.1049 m. atidaryta Sen Bernaro perėjos užeiga, veikianti iki šiol. Jos įkūrėjas, vienuolisBernaras de Mentonas XVII a. paskelbtasšventuoju, alpinistų, žygeivių globėju. Užeigą prižiūrintys vienuoliai taip pat užsiimdavo keliautojų gelbėjimu (tam naudodavo šunissenbernarus).1800 m. pro šią perėjąNapoleonas įsiveržė į Italiją.
