Demonologija –demonų (piktųjų dvasių) kilmės, prigimties, veikimo aiškinimas (paprastaiteologijoje, spiritistiniuose tikėjimuose); taip pat demonus aprašanti ir tiriantietnologijos,religijotyros kryptis.
Tikėjimas piktosiomis dvasiomis kildinamas iš pirmapradžio žmonijostikėjimo dvasiomis.[1] Senuosiuose tradiciniuose tikėjimuose (pvz., inuitų, korėjiečių, Centrinės Afrikos gyventojų) paprastai įsivaizduojama, kad įvairiosdvasios apgyvendinusios kone visas pasaulio vietas. Jos, esant vienokioms ar kitokioms aplinkybėms, gali tapti priešiškos žmonėms.[2]
Demonologijos apraiškų randama babiloniečių, iranėnų religijose. Ten demonai kategorizuojami. Vėliau demonologijos raidai turėjo įtakos senovės judėjųapokrifai (I a. pr. m. e.); demonai buvo įvardijami kaipŠėtono tarnai, jais laikyti ir senieji dievai (Astartė,Baalas,Belzebubas).
Ankstyvojoje krikščionybėje demonologijai įtakos turėjo neoplatoniškasisgnosticizmas (III–IV a.). AntaiPorfyrijus iš Tyro, paveiktas platonizmo irAnkstyvųjų Bažnyčios tėvų, teigė, kad pasaulis persmelktas demonų.[2] Ypač demonologija paplito viduramžių abraominėse religijose (judaizme, islame, krikščionybėje); demonus pradėta skaičiuoti ir klasifikuoti (jie buvo suskirstyti į 9 eiles).[3]
Krikščionybėje skirtingi autoriai pateikė skirtingas demonųhierarchijas: pavyzdžiui XV a. „Šviesos žibinte“ pateikiama demonų klasifikacija pagal dorovines ydas:Liuciferis –puikybė,Belzebubas –pavydas, Šėtonas –pyktis,Abadonas –tingumas,Mamona –gobšumas,Belfegoras –rajumas,Asmodėjus –gašlumas.[4]1467 m.Alfonsas de Spina demonus skirstė į atskiras grupes: lemties demonus,inkubus irsukubes, klajojančius demonus ir pragaro kariaunas,familiarus,druidus, kambionus (demonų ir žmonių palikuonis), demonus apgavikus ir pan.Agripa savoDe occulta philosophia (XVI a. pr.) pateikėkosmologinę demonų klasifikaciją pagal įvairius lygmenis (skaitmenis, pasaulio šalis, stichijas ir kt.). Demonologija turėjo įtakos kaltinimams raganavimu, burtininkavimu.[3] Demonų išvarymams taikytosegzorcistinės praktikos. Vėlyvaisiais viduriniais amžiais ir vadinamojoRenesanso epochoje demonologija tapo spekuliatyvių svarstymų objektu.
Nuo XIX a. demonologiją ėmė plėtotiokultistai,neokabalistai (Ž. Enkosas,A. Kraulis,A. L. Konstantas,A. Lavėjus, A. Vaitas).[3]
