Daraktorius –XIX a. –XX a. pradžiosLietuvos valstiečių slapta steigtų ir išlaikytų kaimo mokyklųmokytojas.
Daraktorių mokyklos pradėtos steigti po1863 m. sukilimo, ypač paplitospaudos draudimo laikotarpiu (1865–1904 m.). Nuo1871 m. carinė administracija daraktorius ir mokinių tėvus baudė piniginėmis baudomis iki 300 rublių arba iki 3 mėn. arešto. Po1905–1907 m. vykusiosRusijos revoliucijos metu bausmės buvo formaliai panaikintos, tačiau daraktorių mokyklos ikiPirmojo pasaulinio karo buvoRusijos valdžios persekiojamos. Rusijos valdžia, siekdama konkuruoti su daraktorių mokyklomis, pradėjo steigti pradžios mokyklas kaimuose ir miesteliuose, kuriose buvo mokomarusų kalba. Daraktorių dėka XIX a. pabaigoje lietuvių išsimokslinimo lygis pakilo.
Daraktoriaus mokykla specialių patalpų neturėjo, mokytojas su mokiniais rinkdavosi tai vienoje, tai kitoje valstiečio pirkioje, paprastai po savaitę. Daraktoriai mokė vaikus skaityti ir rašytilietuvių kalba, skaičiuoti, skaityti rusų irlenkų kalbomis, pateikdavo Lietuvos istorijos ir geografijos žinių.
Daraktoriai buvo įvairios socialinės padėties ir išsimokslinimo, kartais daraktoriauti pradėdavo net 8–10 m. vaikai. Daraktoriais dirbo lietuvių švietėjai:Gabrielė Petkevičaitė-Bitė,Povilas Višinskis,Jonas Biliūnas.[1]