Senovės šaltiniuose sutinkamos sąvokos dakai irgetai, tarp kurių pirmąją (kaipDacus, dgs.Daci) vartoja daugiau romėnų dokumentai, o antrąją(Geta, dgs.Getae) – graikų. Romėnų žemėlapyjeTabula Peutingeriana jie vadinami Dagae ir Gaete. Nėra iki galo aišku, ar tai yra ta pati etninė grupė, ar atskiros etninės grupės: graikai daugiau susidurdavo su pajūrio gentimis į rytus nuoKarpatų, o romėnai – su žemyno gilumos gemtimis į vakarus nuo jų. Dėl kultūrinių ir kalbinių panašumų yra linkstama naudoti bendrądakų-getų terminą šioms tautoms apibūdinti.
Strabonas teigia, kad pirminis dakų pavadinimas buvo „daoi“, kurį gali paaiškintifrygų šaknis „daos“, reiškiantivilką. Šią prielaidą patvirtina faktas, jog dakų herbas, Dakijos Drako, turi vilko galvą.
Apiedakų kalbą žinoma nedaug: išlikę tik vietovardžių ir asmenvardžių. Neretai numanomas dakų irtrakų kalbų panašumas ar net spėjama, kad tai buvusi viena kalba. Kairomėnai nukariavo Dakiją, dakai palaipsniui pradėjo kalbėti liaudiškalotynų kalba, iš kurios atsiradorumunų kalba.
Dar spėjama, po šalies pavergimo dalis dakų pasitraukė iš Dakijos ir išsikėlė į dabartinęAlbaniją. Taigi šiuolaikiniaialbanai būtų tiesioginiai dakų palikuonys, tęsiantys senąją dakų kalbą. Šią versiją patvirtina nemažassubstratinisalbanų žodžių sluoksnisrumunų kalboje.
PagalHerodoto „Istorijoje“ (4 knyga) pateiktąZalmoksio aprašymą, getai (pagal Straboną kalbėję ta pačia kalba kaip ir dakai) tikėjo sielos nemirtingumu ir manė, kad po mirties pasikeičia šalis, kur gyvenama. Dakų vyriausiasis šventikas, kaip svarbiausios dievybės Zalmoksio atstovas, turėjo didelę įtaką. Jis taip pat buvo svarbiausiu karaliaus patarėju.
Be Zalmoksio dakai tikėjo į Gebeleizę, Bendį ir kitus dievus.
Pagal archeologinius radinius dakų kultūra kilo nuo srities į šiaurę nuo Dunojaus iki Karpatų kalnų, šiuolaikinėje istorinėje RumunijosMuntenijos provincijoje ir yra tapatinama sugeležies amžiausBesarabio kultūra.
Šis straipsnis apieistoriją yranebaigtas. Jūs galite prisidėti prie Vikipedijospapildydami šį straipsnį.