| Désirée Clary | |
|---|---|
 | |
| Dėzirė Klari, Roberto Lefèvre portretas (1807) | |
 | |
| Gimė | 1777 m. lapkričio 8 d. Švedija |
| Mirė | 1860 m. gruodžio 17 d.(83 metai) Stokholmas |
| Palaidotas (-a) | Ridarholmo bažnyčia |
| Tėvas | Fransua Klari |
| Motina | Frasuaza Rose Somis |
| Sutuoktinis (-ė) | Karolis XIV Jonas |
| Vaikai | Oskaras I |
 | |
 Vikiteka | Désirée Clary |
| Parašas | |
 | |
Bernardina Eženi Dezirė Klari (pranc.Désirée Clary,1777 m.lapkričio 8 d. –1860 m.gruodžio 17 d.) – garsi prancūzė, pirmojiNapoleono Bonaparto sužadėtinė,Žano Batisto Bernadoto (Karolio XIV Jono) žmona,Švedijos irNorvegijos karalienė, kuri pasikeitė vardą įlotynišką formą – Deziderija.
Dezirė Klari gimėMarselyje,Prancūzijoje turtingo šilkų pirklio ir pardavėjo Fransua Klari (1725 m. vasario 24 d. Marselyje – 1794 m. sausio 20 d. Marselyje) ir Frasuazos Rose Somis (1737 m. rugpjūčio 30 d. Marselyje – 1815 m. sausio 28 d. Paryžiuje) šeimoje. Frasuaza Rose Somis buvo antroji Fransua Klari žmona, jo pirmoji žmona buvo Gabrielė Fléchon (1732 m. – 1758 m. gegužės 3 d.) su kuria jis vaikų neturėjo.
Dezirės Klari sesuoŽiuli Klari ištekėjo užŽozefo Bonaparto, su kuriuo susilaukė trijų dukterų: Žiuli Žozefinos Bonapart (1796–1796),Zenaidos Leticijos Žiuli Bonapart (1801–1854) irŠarlotės Napoleonės Bonapart (1802–1839). Dezirės sesuo Žiuli vėliau tapoNepalo irIspanijos karaliene. Klari šeima turėjo taip pat ir sūnų Nikolą Žozefą Klari, kuris vedė Anne Jeanne Rouyer, su kuria turėjo dukterį Zenaidą Fransuazą Klari (1812 m. lapkričio 25 d. Paryžiuje – 1884 m. balandžio 27 d. Paryžiuje), kuri ištekėjo užNapoleono Aleksandro Berthier.
Dezirė Klari mokėsi vienuolyne, tačiau 1798 m. prasidėjusrevoliucijai, vienuolynas, kuriame Dezirė mokėsi buvo uždarytas ir ji buvo priversta grįžti namo pas tėvus. Jos išsilavinimas buvo žemesnis, nei tuomet įprastas jos amžiaus mergaičių. Ji visą gyvenimą buvo labai artima su savo šeima. 1794 m. jos tėvas mirė, o brolis buvo areštuotas revoliucinės vyriausybės, kuris kaip ji teigė vėliau, buvo paleistas dėl jos ryšių suŽozefu Bonapartu. Po šio įvykio Žozefas buvo pristatytas jos šeimai ir vedė jos seserį Žiuli. Dezirė susipažino suNapoleonu Bonapartu, su kuriuo susižadėjo 1795 m. balandžio 21 d., tačiau jis po pažinties suŽozefina de Boarnė jas nutraukė, o vėliau Žozefina tapo jo žmona.
Dezirė Klari 1795–1797 m. gyveno su savo motinaŽenovoje,Italijoje.1797 m. ji apsigyveno su seserimi Žiuli ir svainiu Žozefu, kuris tuomet buvo Romos ambasadorius. Ji ketino ištekėti už Prancūzijos generolo Leonardo Defo, tačiau jis buvo nužudytas riaušių metu1797 m. gruodį Romoje, jų vestuvių išvakarėse.
Po to kai Dėzirė Klari sugrįžo įParyžių, ji sutiko savo būsimą vyrą generoląŽaną Batistą Bernadotą. Jie susituokė1798 m.rugpjūčio 17 d. Sutuoktuvių sutartyje Dėzirei buvo suteikta ekonominė nepriklausomybė.1799 m. ji pagimdė vienintelį judviejų vaiką –Oskarą, tačiau pora gyveno daugiau laiko atskirai nei kartu.
Žanas Batistas Bernadotas buvo vadovaujantysisNapoleono armijos generolas ir todėl jis dažnai būdavo išvykęs. Dezirė gerai sutarė su Bonapartų šeima, taip pat su imperatoriene Žozefina. Dezirė Klari turėjo imperatorienės svitoje vietą1804 m. karūnacijoje ir vėliau sakėsi padėjusi Žozefinai, kai Bonaparto seserys bandė sudaryti situaciją, kad Žozefina prarastų balansą karūnacijos metu ir parkristų.
Dezirė gyveno patogų socialinį gyvenimą Paryžiuje, kai jos vyras tuo metu būdavo išvykęs. Yra tikėtina, jog ji turėjo romaną. 1804–1805 m. Bernadotas buvo paskirtasHanoverio gubernatoriumi ir Dezirė su sūnumi persikėlė įHamburgą, tačiau greitai grįžo atgal į Paryžių. Ji buvo nelaiminga kai turėjo gyventi ne Paryžiuje.1806 m. Žanas Batistas tapoPontė Korvo princas ir Dezirė paklausė ar ji privalo persikelti įPontė Korvą. Jos džiaugsmui jai neteko ten persikelti.1807 m. ji aplankė savo vyrąSpandau,Berlyne.
Dezirė nesidomėjopolitika, tačiau dėl jos gerų ryšių ji tapo marionete savo vyro ir Napoleono rankose. Jie abu naudojosi ja kaip komunikavimo priemone su viens kitu.1810 m. jos vyras buvo išrinktas į Švedijos sostą. Dezirė tikėjosi, kad jos pozicijos bus panašios jos vyrui tapusPontė Korvo princu, tačiau buvo stipriai nuliūdinta, kai jai teko palikti Paryžių.
Dezirė aplankė Švediją1810 m. pirmą kartą, tačiau negalėjo prisitaikyti prie ten vyraujančiųetiketo taisyklių. Ji sakė, kad su ja elgėsi snobiškai karališkoji šeima, o ypač karalienė ir karalienė našlė. Klimatas ją taip pat šokiravo, kadangi ji atvyko vidurį žiemos. Ji nekentė sniego, todėl labai kentėjo būdama Švedijoje. Ji niekada nenorėjo būti karaliene ir gyventi taip toli nuo savo šeimos. Karalienė manė, kad Dezirė yra išlepinta ir neori. Dezirės kompanijonės, o ypač Elisė de Flotte, padarė ją labai nepopuliaria sakydama, kad ji skundžiasi dėl visko.
Ji paliko Švediją1811 m., kaipGotlando grafienė. Oficialiai buvo skelbiama, jog Dezirė palieka Švediją sveikatos sumetimais ir išvyksta į Paryžių gydytis. Grįžusi į Prancūziją ji ten pasiliko dvylika metų, palikusi savo vyrą ir sūnų. Ji sakė, kad Švedijos kilmingieji elgėsi su ja, kaip jie būtų padaryti iš ledo: „Nešnekėk su manimi apieStokholmą, nes man pasidaro šalta kuomet išgirstu jo pavadinimą“ – yra pasakiusi ji. Ji gyveno svetima pavarde Paryžiuje Švedijos ir Prancūzijos karo metu, tačiau jos namas buvo nuolat stebimas ir jos laiškai buvo skaitomi slaptos policijos.1814 m. Napoleonui pralaimėjus, jos namai tapo prieglobsčiu jos seseriai Žiuli. Bernadotas ir ji susitiko Paryžiuje, tačiau jis grįžo į Švediją be jos.1816 m. ji norėjo grįžti į Švediją, tačiau kartu su seserimi Žiuli, jos vyras su tuo nesutiko, nes Žiuli buvo Bonapartų šeimos narė.1817 m. Žanas Batistas pasamdė šnipą, kad šis praneštų ar jo žmona nedaro nieko tokio, kas galėtų pakenkti jam.
1818 m. jos vyras tapo Švedijos karaliumiKaroliu XIV Jonu, tačiau Dezirė liko Paryžiuje, oficialiai – sveikatos sumetimais, kas buvo labai diskutuotina tų dienų laikraščiuose ir jos svečių tarpe. Švedijoje Žanas Batistas turėjo meilužęMarianą Koskull. Paryžiuje Dezirė rengdavo priėmimus kaip Švedijos karalienė ketvitadieniais ir sekmadieniais, tačiau taip pat naudojo grafienės titulą. Ji įsimylėjo prancūzų ministrą Richelieu kunigaikštį ir lydėdavo jį jo kelionėse iki jo mirties (1822). 1822 m. ji sutiko savo sūnųAchene.1823 m. sugrįžo į Švediją kartu su savo sūnaus nuotakaŽozefina iš Leuchtenbergo.
1829 m.rugpjūčio 21 d. ji buvo karūnuota jos pačios prašymu. Karalienė Deziderija norėjo būti karūnuota irNorvegijoje, tačiau norvegai nesutiko dėl jos religijos. Ji buvo nereliginga, tačiau buvo verčiama lankyti mišias ir eiti išpažinties. Ji buvo pirmoji nekilminga karalienė poKarinos Månsdotter. Ji labai stengėsi vaidinti aktyvią karalienę, nors nenorėjo niekada ja tapti. Dezirė greitai pavargo nuo karališko gyvenimo ir norėjo sugrįžti į Prancūziją, bet jos vyras to neleido.
Nėra jokių duomenų, jog turėjo kokią nors politinę galią ar įtaką. Ji praleisdavo savo vasarasDrotninholmo irRoserbergo rezidencijose. Ji dažnai lankydavosi Švedijos mineralinių vandenų kurortuose, ypačRamlösa kurortą. Ji lankėsi Norvegijoje kelis kartus.1825 m. pirmą kartą. Aukštuomenė buvo nustebinta jos neformaliu elgesiu. Žanas Batistas dažnai posėdžiaudavo savo kambaryje su taryba, kuri būdavo šokiruota Dezirė elgesio, kadangi ji kiekvieną rytą aplankydavo savo vyrą su naktiniais marškiniais. Ji eidavo vėlai miegoti ir keldavosi irgi vėlai. Ji niekada nebuvo labai populiari tarp kilmingųjų ir niekada neišmokošvedų kalbos, todėl apie jos pastangas šnekėti švediškai buvo sukurta daug anekdotų.
1844 m. jos vyrasKarolis XIV Jonas (Žanas Batistas Bernadotas) mirė.1953 m. ji norėjo sugrįžti į Paryžių, tačiau bijojo keliauti jūra. Tapus našle jis darėsi vis didesnė ekscentrikė. Ji eidavo miegoti ryte, atsikeldavo vakare, pusryčius valgydavo naktį ir važinėdavo savo karieta gatvėmis, kieme ar klajodavo po pilį su šviesa.
Dezirė Klari yra pagrindinė veikėjaAnos Marijos Selinko biografinėje knygoje „Dėzirė“ (1951 m.) bei Allison Pataki romane "Karalienės likimas". Taip pat pastatyti du filmai apie Dezirė Klari:
