Gimė gausioje, konservatyvioje ir religingoje mokytojo šeimoje. Mokėsi privačioje katalikiškojeParyžiaus mokykloje. Vėliau įstojo ir1912 m. baigė prestižinę Prancūzijos Saint-Cyr karo akademiją.Pirmojo pasaulinio karo metu tarnavoPrancūzijos kariuomenės 33-iajame pėstininkų pulke.1916 m. Verdeno mūšio metu buvo sužeistas ir pateko įVokietijos nelaisvę, iš kurios šešis kartus bandė pabėgti. Nuo1919 m. iki1920 m. tarnavo Prancūzijos karinėje misijojeLenkijoje.1927 m. -1929 m. ir1936 m. -1938 m. tarnavo Prancūzijos kariuomenės daliniuose, kurie buvo užėmę VokietijosReino kraštą. Nuo1929 m. iki1931 m. buvo paskirtas vadovauti pėstininkų batalionui tuomet Prancūzijos protektorato statusą turėjusiojeSirijoje.Tarpukario metais parašė pirmuosius karo teorijos leidinius, kuriuose siūlė kurti profesionalios ir mobilios bei mechanizuotos kariuomenės dalinius.
PrasidėjusAntrajam pasauliniam karui,1940 m.gegužės 15 d. buvo paskirtas vadovavauti 4-ajai tankų divizijai. Po poros dienų atakavo ir privertė trauktisVokietijos kariuomenę. Tai buvo vienas iš nedaugelio sėkmingų Prancūzijos karo veiksmųMūšio dėl Prancūzijos metu.Gegužės 24 d. paskirtasbrigados generolu,birželio 5 d. ir Gynybos ministro pavaduotoju. Nepakluso P. Peteno įsakymui nutraukti karo veiksmus prieš Vokietiją.Birželio 14 d. išvyko įJungtinę Karalystę derybų dėl Prancūzijos vyriausybės evakuacijos įAfriką. 1940 m.birželio 15 d.Vokietijos kariuomenei įžengus į Paryžių, Šarlis de Golis radijo laidoje išLondono pakvietė prancūzus stoti į jo vadovaujamos Laisvosios Prancūzijos armiją ir ruoštis išvaduoti šalį.1940 m.rugpjūčio 2 d.Viši režimo karo tribunolas už maištą ir dezertyravimą iš kariuomenės Š. de Golį nuteisėmirties bausme.1943 m. rugpjūtįSąjungininkai jį pripažino Prancūzijos pasipriešinimo Vokietijos okupacijai vyriausiuoju vadu ir nacionaliniu lyderiu. Nuo1944 m. rugpjūčio de Golis – Prancūzijos laikinosios vyriausybėsministras pirmininkas.
Nepritaręs Ketvirtosios Prancūzijos respublikos Konstitucijai,1946 m. sausį atsistatydino iš pareigų. Įkūrė opozicinę partiją – Prancūzų tautos susivienijimą, tačiau1951 m. vykusiuose rinkimuose partija daugumos nelaimėjo,1953 m. pats Š. de Golis ją panaikino. Penkerius metus praleido vienumoje. Per tą laiką parašė trijų tomų vadinamuosius „Karo memuarus“.1957 m. kilusi gili politinė krizė Prancūzijoje, ilgai trukę konfliktaiPrancūzijos užjūrio valdose – iš pradžių pralaimėjimasVietnamo kare, o netrukus ir prasidėjęskaras Alžyre sukėlė ir ekonominius sunkumus šalyje. Situaciją paaštrino tai, kad Ketvirtosios Prancūzijos respublikos prezidentas turėjo mažai galių įtakoti dažnai besikeičiančias šalies Vyriausybes.1958 m.gegužės 15 d. Š. de Golis išleido atsišaukimą, kuriame pareiškė esąs pasiruošęs „priimti visus Respublikos įgaliojimus“. Tų pačių metųbirželio 1 d. Prancūzijos prezidentas René Coty kreipėsi į Nacionalinį susirinkimą ir pareikalavo suteikti nepaprastuosius įgaliojimus Š. de Goliui formuoti naują Vyriausybę ir pakeisti Konstituciją.Birželio 1 d. parlamentas paskyrė de Golį naujuoju šalies ministru pirmininku. Rugpjūčio mėnesį buvo parengtas naujos Konstitucijos projektas, kuriuo labai sustiprintos prezidento galios, numatyti visuotiniai prezidento rinkimai, ir, atitinkamai, sumažinti parlamento įgaliojimai. 1958 m.rugsėjo 28 d. įvykusioreferendumo metu, palaikius 79,2% balsavusiųjų, buvo priimtanaujoji Konstitucija ir sukurtaPenktoji Prancūzijos Respublika.
1958 m.gruodžio 21 d. įvykusiuose prezidento rinkimuose Š. de Golis gavo 75,5% balsų. Vadovaujant Š. de Goliui, Prancūzija pripažino Alžyro ir kitųPrancūzijos kolonijų Afrikoje beiAzijojesuverenitetą. Tuo pat metu Prancūzija labai sustiprino karinę galią – sukūrė ir išbandėbranduolinius ginklus.1965 m. Š. de Golis buvo perrinktas antrajai kadencijai. Š. de Golio vykdoma užsienio politika tapo antiamerikietiška – 1965 m.vasario 4 d. Prancūzija pareiškė tarptautiniuose atsiskaitymuose nebenaudosiantiJAV dolerio ir pereisianti prieaukso standarto.1966 m.vasario 21 d. Prancūzija išstojo išNATO karinių struktūrų. NATO būstinė buvo perkelta iš Paryžiaus įBriuselį. Š. de Golis pasmerkėIzraelio veiksmusŠešių dienų karo metu bei JAV pradėtą karą Vietname. Dėl pablogėjusios socialinės ir ekonominės padėties,1968 m. gegužę kilus neramumams Prancūzijoje, Š. de Golio pozicijos labai susilpnėjo. 1968 m. gegužės 30 d. Š. de Golis paleido parlamentą. Birželio pabaigoje įvykusius rinkimus didele persvara laimėjo prezidentinė partija. 1969 m.balandžio 27 d. dauguma Prancūzijos rinkėjų nepalaikė de Golio siūlymo referendumu pakeisti Prancūzijos Senato statusą ir suteikti daugiau galių vietos savivaldai. Kitą dieną Š. de Golis atsistatydino iš pareigų.1970 m. lapkričio 9 d. jis, plyšusaortai, netikėtai mirė. Palaidotas Colombey savivaldybės, kurioje gyveno daugelį metų, kapinėse.
Iškart po mirties, Prancūzijoje Š. de Golis tapo nacionaliniu didvyriu, kurį prancūzai vadina „generolu de Goliu“ ar tiesiog „generolu“. Jo vardu buvo pavadintas Paryžiauspagrindinis oro uostas, Paryžiaus aikštė, Prancūzijos karinio laivynolėktuvnešis, pastatytas paminklas, sukurti keli filmai.
↑de Gaulle Charles (Šarlis de Golis).Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VI (Fau-Goris). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 458 psl.
_ribbon.svg)
_GC_ribbon.svg)
