Gimė Motele, 40 km į šiaurės vakarus nuoPinsko,Rusijos imperija, dabarBaltarusija. Jis buvo trečias vaikas iš penkiolikos Evzoro ir Rahel–Leijos Veicmanų šeimoje. Tuo metu Motelis buvo maža gyvenvietė su 200 žydų šeimų.Tėvas prekiavo kirsta mediena.
Iki 11 metų mokėsiChedere[1], studijavoTorą irivritą.1885 m. pradėjo mokytis Pinsko realinėje mokykloje.Rusijoje žydų tarpe pradėjus plisti sionistų idėjos, Ch. Veicmanas pirmą kartą pareiškė savo palankumąsionizmui. Pinske Ch. Veicmanas praleido 7 metus, mokėsi gerai, domėjosi tiksliaisiais mokslais, o ypač chemija. Pinske tuo metu gyveno labai daug žydų ir daugelis priklausėChovevei Cion (hebr. Siono mylėtojai) judėjimui. Jaunas Ch. Veicmanas taip pat užsiėmė sionistine veikla, kuri apsprendė tolimesnį jo gyvenimą.
1896 m. pasirodėTeodoro Herclio knyga „Žydų valstybė“ (vok.„Der Judenstaat“). Vėliau Ch. Veicmanas rašė savo prisiminimuose:tai buvo kaip žaibas iš giedro dangaus. T. Herclio idėjos nebuvo naujiena Ch. Veicmanui, bet jį žavėjo pati autoriaus asmenybė.
1898 m. dalyvavo antrajame Sionistų kongrese, tais pačiais metais persikėlė įŠveicarijosFribūro universitetą ir po metų čia apsigynė mokslinį daktaro laipsnį.
1904 m. atvyko įD. Britaniją, dėstė ir dirboMančesterio universitete. Čia jis praleido 10 metų, dirbo mokslinį darbą, publikavo savo tyrimus ir dalyvavo sionistiniame judėjime.1906 m. vedėRostovo medicinos instituto studentę Verą Kac.
1906 m. Ch. Veicmanas pirmą kartą susitikoArtūrą Džeimsą Balfūrą ir po pokalbio su juo, suprato, kad reikia įkurti grupę, kuri galėtų įtikinamai išdėstyti britų vyriausybei samprotavimus, dėl žydų valstybės sukūrimo ir būtų užtikrinta D. Britanijos parama. Po kelerių metų tokia grupė buvo įkurta. Grupės paruoštas ir paskelbtas dokumentas, į istoriją įėjęsBalfūro deklaracijos pavadinimu, buvo lemtingas žydų tautai.
1907 m. Ch. Veicmanas,Vienos žydų pramonininko prašymu, pirmą kartą aplankėPalestiną, kad išsiaiškintichemijos pramonės perspektyvas. Žydųjišuvai (hebr. יִשּׁוּב) tuo metu Palestinoje buvo maži, bet ir tada išdidi vietos naujakurių dvasia Ch. Veicmanui padarė didelį įspūdį.
1910 m. Ch. Veicmanas gavo D. Britanijos pilietybę, o1913 m. tapo Mančesterio universiteto docentu.
PrasidėjusPirmajam pasauliniam karuiTurkija ir D. Britanija atsidūrė skirtingose priešininkų pusėse ir sionistų lyderiams atsirado viltis, kuri prieš keletą metų buvo absoliučiai nereali. Ch. Veicmanas suprato, kad Turkijos pralaimėjimas gali suteikti galimybę, kad būtų pripažinta Palestinoje žydų valstybė. Po trejų metų įtempto diplomatinio darbo,1917 m. buvo priimta Balfūro deklaracija. Ch. Veicmanas ir jo šalininkai savo reikalavimuose vadovavosi dviem principais:
Žydų liaudis turi būti pripažinta tauta, kurios teisės bus garantuotos busimose tarptautinėse konferencijose lygiateisiškai su kitomis tautomis;
Siekti D. Britanijos palaikymo, nes tik tada žydų jišuvai gali augti ir stiprėti, kol pasieks savivaldą.
1914–1917 m. Ch. Veicmanas turėjo daugiau nei tris tūkstančius susitikimų ir pokalbių su valstybės ir karo veikėjais, rašytojais, mokslininkais, Europos inteligencijos elitu.
Jo nuopelnai vystant D. Britanijos karinį potencialą suvaidino nemažą vaidmenį palankiems britų valdžios santykiams.1915 m. atsiradusacetono deficitui, naudojamo sprogstamosios medžiagos gamyboje, Ch. Veicmanui pavyko savo laboratorijoje acetoną išgauti iš kukurūzų. Jis buvo pakviestas įLondoną ir paskirtas acetono gamybos konsultantu prie Jūrų ministerijos, vadovaujamosVinstono Čerčilio ir Gynybos ministerijos, vadovaujamosLoido Džordžo.
Emyras Feisalis I–is ir Ch. Veicmanas (kairėje su arbiškais drabužiais) 1918 m.
1917 m.lapkričio 2 d. paskelbus Balfūro deklaraciją buvo padarytas didelis žingsnis šiuolaikinėje žydų istorijoje. Apie deklaracijos reikšmę Ch. Veicmanas1921 m.Karlsbado konferencijoje sakė: –Balfūro deklaracija – tai atviras mūsų istorinių reikalavimų pripažinimas, tai įstatymu garantuotas mūsų veiklos pagrindas. Mes pripažįstame, kad ji pati dar nėra mūsų problemų sprendimas, bet duoda mums galimybę jas spręsti; ji ne namas, bet namo pamatas.
Ch. Veicmanas labai daug prisidėjo prie šios deklaracijos. Karo metu jis buvo D. Britanijos Sionistų federacijos pirmininko pavaduotojas,1917 m. – jos pirmininkas.1921 m. buvo išrinktasPasaulinė Sionistų organizacijos pirmininku. Visą savo energiją Ch. Veicmanas skyrė tam, kad Balfūro deklaraciją pripažintų pasaulis.
1918 m. Ch. Veicmanas lankėsi Palestinoje ir dalyvavoJeruzalės žydų universiteto statybos pradžios iškilmėse. AplankėTransjordanijos emyrąFeisalį I, kuris pažadėjo palaikyti sionistų judėjimą.1919 m.sausio 3 d. Londone buvo pasirašytas pirmasis istorijoje sionistų–arabų susitarimas, bet šis susitarimas greitai buvo anuliuotas.
Ch. Veicmanas į britų mandatą žiūrėjo su pagarba. Mandatas buvo tarptautinis juridinius dokumentas, o ne britų geros valios išraiška. Jis suprato, kad sionizmo ateitis priklauso nuo žydų kiekio, kurie apsigyvena Palestinoje, o ne politinės deklaracijos ar kitų išorės faktorių. Žydams reikėjo užsiimti apgyvendinimo veikla, o ne politika.
1925 m. Sionistų kongrese Vienoje Ch. Veicmanas pažymėjo, kad Palestina yra pats ramiausiasViduržemio jūros rajonas.
1925 m.balandžio 1 d. iškilmingai atidarytas Jeruzalės Hebrajų universitetas. Atidarymui vadovavo Ch. Veicmanas.
1929 m. Sionistų kongreseCiuriche buvo priimtas Ch. Veicmano pasiūlymas įsteigti Žydų Agentūrą[2]. Pasibaigus konferencijai, iškilmingame posėdyje dalyvavo tokie įžymus pasaulio veikėjai, kaip:Albertas Einšteinas,Leonas Bliumas,Davidas Ben Gurionas ir kt., Ch. Veicmanas buvo išrinktas agentūros pirmininku.
1931–1935 m. Ch. Veicmanas daug keliavo po pasaulį, rūpinosi žydų pabėgėliais išVokietijos.
Po1936 m. neramumų Palestinoje buvo įsteigtaPylio komisija. Viename iš šios komisijos posėdžių, Ch. Veicmanas kalbėjo apie sunkią žydų padėtį Europoje:prievarta laikomi ten kur jų neturėtų būti, žmonės, kuriems visas pasaulis skirstomas į dvi dalis: vieną – kur jie negali gyventi, ir antrą – kur jiems gyventi neleidžiama.1937 m.liepos 7 d. paskelbtose išvadose pirmą kartą buvo paminėtą, kad reikia atšaukti britų mandatą, o Palestinos teritoriją padalinti tarp žydų ir arabų.
Nuo1934 m. rūpinosi mokslo instituto statybomis Palestinoje, Rechovote, iš kurio išaugo vienas autoritetingiausių mokslo pasaulyje chemijosinstitutas, kuriam suteiktas Ch. Veicmano vardas.
Antrojo pasaulinio karo pradžioje Ch. Veicmanas vadovavo žydų ginkluotųjų pajėgų sukūrimu antihitlerinių pajėgų sudėtyje. Bet „Žydų Brigada“ buvo suformuota tik1944 m. rugsėjį. Pirmus karo metus Ch. Veicmanas praleido Londone, paskui išvyko įJAV, kur tuo metu buvo pasaulinis sionistų judėjimo centras.
1942 m. žuvo Ch. Veicmano vyriausias sūnus Michaelis, tarnavęs britų oro pajėgose lakūnu.
1946 m. kovo mėn. Ch. Veicmanas britų–amerikiečių komisijoje dar kartą pasisakė už žydų valstybės sukūrimą Palestinoje, bet jo reikalavimai apie 100 000 pabėgėliųaliją[3] iš Vokietijos paskirstymo stovyklų nesulaukė palaikymo iš sionistų vadovų. Bet1946 m. balandį komisija išspausdino pranešimą: leisti atvykti į Palestiną pabėgėliams ir pratęsti britų mandatą, kolJTO bus pasirašytas atskiras susitarimas.
1947 m. Ch. Veicmanas atvyko į JAV ir JTO pasakė kalbą. Jam pavyko pasiekti, kadNegevas nebūtų įtrauktas į žydams paskirtas teritorijas ir įtikinti JAV, pripažintiIzraelio valstybę iš karto po jos paskelbimo.1947 m.lapkričio 29 d. JTO priėmė nutarimą, pagal kurį Palestiną buvo padalyti į dvi valstybes – žydų ir arabų.
1948 m.gegužės 14 d., kai buvo paskelbta Izraelio valstybė, Ch. Veicmanas ilsėjosiNiujorko viešbutyje. Jis buvo nustebęs, kai pasiuntinys atnešė telegramą nuo jišuvo vadovų:žydų valstybės paskelbimo proga siunčiame Jums sveikinimus, žmogui, kuris šiam reikalui padarė daugiau, nei kas kitas. Jūsų stiprybė ir drąsa buvo mums parama. Laukiame tos dienos, kai Jūs pradėsite vadovauti valstybei ir vesit ją taikos keliu. Po dviejų dienų paaiškėjo, kad Ch. Veicmanas yra išrinktas valstybės Laikinosios Tarybos pirmininku.
Pablogėjusi sveikata neleido jam iš karto atvykti į šalį.1948 m. rugpjūtį Ch. Veicmanui buvo atlikta sudėtinga akies operacija ir tikrugsėjo 30 d. jis pasakė pirmą kalbą Laikinojoje Taryboje.1949 m. sausį įvyko rinkimai įKnesetą, ovasario 16 d. Ch. Veicmanas buvo išrinktas Izraelio prezidentu ir prisiekė šaliai.
1949 m.lapkričio 2 d. Rechovote iškilmingai atidarytas Veicmano institutas.
1952 m.lapkričio 9 d. Ch. Veicmanas mirė savo namuose Rechovote.
