Celibatas (lot.caelibatus, caelebs 'nevedęs') – Romoskatalikų dvasininkams privaloma viengungystė[1], lytinioasketizmo forma. Celibatas dažnai painiojamas su tiesiogskaistumu (susilaikymu nuomasturbacijos, lytinių santykių iki santuokos), bet kokių gašlių ar kitaip nepadorių žodžių bei minčių. Todėl katalikybėje skaistumas yra dorybė, kurią dera ugdytis ne tik kunigams, bet ir santuokoje gyvenantiems vyrams bei moterims, nesusituokusiems žmonėms, (kitaip tariant, visiems tikintiesiems). Iš tiesų celibatas nurodo pasiryžimą nevesti.
Katalikų bažnyčioje celibato pažadą duoda šventinamieji įdiakonus (išskyrus pasauliečius diakonus), okunigystės šventimų metu šis pažadas dar kartą pakartojamas.Vienuoliai, darydami laikinuosius ar amžinuosiusįžadus, duoda ne celibato, betskaistybės įžadą.Katalikų dvasininkas taip pat privalo laikytis ir skaistybės, apie kurią kalba šeštasisDievo įsakymas -nepaleistuvauk (žr.dekalogas). Skaistybė - ne elgesys ar pasirinkimas, o dorybė, t. y., ne tik seksualinio gyvenimo atsisakymas, bet ir nuolatinės pastangos vengti netyrų minčių ir pagundų. Tuo tarpu celibatas labiau susijęs su pašaukimo klausimu: tai ne tiek seksualinio gyvenimo išsižadėjimas, kiek atsisakymas kurti šeimą ne tik seksualine (t. y., vyro ir moters santykių), bet ir socialine bei ekonomine prasme. Šiais laikais pasitaiko diskusijų apie celibato panaikinimą, nors tradicija įsigalėjusi taip stipriai, kad bent artimiausiu metu tas sunkiai įtikima. Ši tradicija pagrįsta ir ekonominėmis priežastimis - t. y., kunigas neturi tiesioginių įpėdinių ir paveldėtojų - ir psichosocialinėmis - t. y., manoma, kad neturėdamas savo šeimos ir neprivalėdamas ja rūpintis, kunigas lengviau sugeba visa širdimi atsiduoti savo parapijiečiams. Tačiau net ir lotynų apeigųBažnyčioje neretai galima rastisielovados darbą dirbančių vedusių kunigų (pvz.,dvasininkaikonvertitai iš kitųkonfesijų).
Celibatas ne visais laikais buvo suvokiamas ir praktikuojamas vienodai. Nuo pat pirmųjųkrikščionybės amžių, skaistumas ir nekaltumas buvo labai branginami, nors susilaikymui nuo šeimos ryždavosi ne tiek jau daug krikščionių, net ir kunigų.
Elvirossinodas306 metais ir Ispanijossinodas priėmė pirmuosius nutarimus, kurie, nors vedybų ir neuždraudė, tačiau iš vyskupų,presbiterių irdiakonų reikalavo susilaikymo gyvenantšeimoje.
Nikėjos I susirinkimas325 metais jau pareikalavo celibato po diakonato, tačiau iki patX amžiaus dar buvo vedusių kunigų.
Dėl kunigų celibato gana anksti išsiskyrė Rytų ir VakarųBažnyčių pozicija. Rytų BažnyčiojeTrulano susirinkime692 metais buvo nuspręsta, kad tik išvyskupų bus reikalaujama susilaikymo, o kunigai galės kurtišeimas. Vakaruose keletas visuotinių Bažnyčios susirinkimų priėmė nutarimus dėl celibato laikymosi, nors anksčiau kunigai galėjo būti vedę.
1022 metaispopiežiusBenediktas VIII uždraudė dvasininkams tuoktis, o1139 metaisLaterano II susirinkimas galiausiai nusprendė visus, priimančius kunigystėssakramentą, įpareigoti celibatui.
Celibato laikymasis dar kartą buvo patvirtintas1545 m.Tridento susirinkime.
1962–1965 m. vykęsII Vatikano susirinkimas nutarė sugrąžinti vedusiųjų diakonų tarnystę.[2] Rytų Bažnyčia pastovų diakonatą išlaikė visais laikais.
1984 m. celibatas įtrauktas į Kanonų teisės kodeksą (kan. 132).
Ankstyvojojekrikščionybėje, kuri egzistavognostinėje aplinkoje, neigusioje sukurto pasaulio, o tuo pačiu – ir kūno,gėrį, toks atsisakymas galėjo sietis su troškimu išsilaisvinti iš gendančio kūno kalėjimo.Skaistumas buvo suvokiamas kaip kūno – sielos buveinės – švarumo išlaikymas.
Krikščioniųvienuolynuose celibatas buvo siejamas suaskeze, su kūno ir sielos disciplina. Tai buvo visiškai natūraliatsiskyrėlių ir cenobitinio monasticizmo praktika, kuri buvo suvokiama kaip sekimasJėzumi, gyvenusiu tokį gyvenimo būdą. Pokankinių epochos visą gyvenimą trunkantis nekaltumas buvo suprantamas kaip viena iškankinystės formų, okankinystė buvo laikoma aukščiausia sekimoJėzumi forma. Mėgstamos asketinės praktikos buvo laisvai abiejų lyčių asmenų prisiimtas celibatas ir našlių susilaikymas.
Šiais laikais, kai kūnas ima atgauti savo vertingumą ir nebelaikomas tiesiogine kliūtimi neišventumui, nei skaistumui, celibatas imamas suvokti kaip visiško ir radikalaus pasišventimo Dievui būdas, nors ir ne vienintelis. Kartu tai ir praktiška, nes būdamas celibate žmogus nepalyginamai daugiau laiko ir energijos gali skirti Dievo reikalams.
Teologiškai celibatas buvo ir yra įvairiai interpretuojamas. Tai ir susijungimo su Dievu patyrimas, vadinamas „dvasine santuoka“, ir dvasinis tokio susijungimo troškimas, ir viena iš askezės formų,eschatologinis būsimojo gyvenimo ženklas, ir atsižadėjimas šeimyninės atsakomybės, kad būtų galima pilnai pasišvęsti Dievo karalystei, ir apaštalinis laisvumas atsiduoti tarnystei, ir netgikrikščioniška kontr - kultūra, ženklinanti alternatyvią vertybių sistemą. Bažnyčia šiandien apie celibatą kalba kaip apie dovaną ir kaip savęs dovanojimą: Dievas dovanoja, ir asmuo dalijasi šia dovana, tai viena iš Dievo meilės išraiškų, taip pat ir Dievo meilės ženklas, asmeniui save dovanojant kitiems ir bendruomenei.