Butano istorija –Butano teritorijoje gyvenusių tautų ir Butano valstybės istorija nuo seniausių laikų iki dabar.
Butano istorija artimai susijusi su gretimųIndijos valstijųSikimo irArunačial Pradešo istorija. Butanas nuo seno buvoTibeto civilizacijos ir valstybės periferija.
Akmeniniai įnagiai, ginklai, dramblių griaučiai ir didelių akmeninių struktūrų atskalos parodo, kad Butanas buvo apgyvendintas dar2000 m. pr. m. e., nors apie tai nėra jokių išlikusių įrašų.
Į šiaurę nuo Butano formuojantis stipriaiTibeto valstybei ir civilizacijai, ėmė rastis pirmosios žinios apie Butano teritoriją. Tibetietiškai ji buvo įvardijama kaipLhomon (arba „Pietų tamsybės“), vėliau atsirado pavadinimaiLhomon Tsendenjong,Lhomon Khashi (keturių kelių žemė)[1]
Yra išlaikytos legendos, kad veikiausiai500 m. pr. m. e.-600 m. rytiniame Butane ir gretimameArunačal Pradeše egzistavoMonyul („tamsos žemė“) vadinama valstybė, kurios kūrėjai greičiausiai buvo čiabuviaimonpais (jų pavadinimas irgi reiškia „tamsybių tauta“). Anot išlikusių legendų, klestėjimo laikais Monjulas valdė irAsamą bei šiaurinęBengaliją, nors tai nėra įrodyta.
Hipotetinio Monjulo laikais vietos gyventojai išpažino vietiniobono religijos atmainą.
Takcango vienuolynas, pasak legendos įkurtas Padmasambhavos
Nuo VII a. Butano, kaip ir gretimoSikimo, Arunačal Pradešo teritorijas veikėTibeto kultūra. Nors nėra galutinai sutariama, arTibeto imperija valdė šią teritoriją politiškai, neabejotina, jog Butano žemės buvo labai stipriai veikiamos kultūriškai. VII a. Tibeto karaliusSongcenas Gampo čia pastatydino pirmuosiusbudizmo vienuolynus, siekė šią religiją įdiegti šalyje.
VIII a. po Butaną keliavo Vadžrajanos propaguotojasPadmasambhava, kuris irgi pastatydino vienuolynus, šalies centru padarydamasBumthangą. Jo įtakoje Butane išplitoTibeto budizmas, seniausia jo sektaNjingmapa, kuri ilgai išlaikė įtaką regione.
IX a. nusilpus ir susiskaldžiusTibetui į smulkiaskunigaikštystes, Butano teritorijoje nebuvo centrinės valdžios: atskirus kalnų slėnius valdė smulkūs feodalai, titulavęsideb ir įsitvirtinę tvirtovėsekhar, tarp kurių stipriausias buvo Bumtango kunigaikštis. Šis feodalinis susiskaldymas bei autarkija lėmė ir lingvistinį šalies susiskaldymą: Butane ir dabar priskaičiuojamos apie 25 giminingos kalbos, kurių naudojimas dažnai apsiriboja vienu kalnų slėniu.
Per šį laikotarpį regionas, žiūrint iš Tibeto pusės, buvo vis dar suvokiamas kaip tolimiausia pietinė Tibeto civilizacijos provincija. Nepaisant to, kraštas tapo prieglobsčiu daugybei pabėgėlių iš Tibeto, kurie savo šalyje buvo persekiojami dėl politinių ar religinių priežasčių. Šie pabėgėliai įsikurdavo šalyje ir dažnai pradėdavo kilmingųjų (gdung) dinastijas. Butano kronikose yra išlikusi istorija apie Tibeto karaliausLang Dharma brolį Cangma, kuris pradėjo daug Butano kilmingųjų atšakų.
Per visą šį iš šiaurės plūstant Tibeto kultūrai, pamažėle kėlėsi irtibetiečiai (bhotijai), pamažu suformavę dabartinędzongkha kalba kalbančią tautą. Šios migracijos nuo XII a. buvo nulemtos pirmiausia budizmo sektų karų Tibete: valdžioje įsitvirtinus vienai sektai, buvo persekiojamos kitos, kurios neretai ieškodavo prieglobsčio Butane, t. y. Tibeto periferijose.Tibete įsigalėjusGelugpa sektai (atstovaujamaidalailamų), į Butano teritoriją ėmė ypač keltisKagjupa sektos atstovai, kurie irgi nebuvo vieningi: atskiros dvi jos konfesijos (Lhapa irDrugpa) kovojo tarpusavyje.
XIII a. Butano vakarinėse teritorijose įsikūrė Tibeto lamaGjalva Lhanangpa, kuris įsteigėLhapa sektą. Šiai sektai pavyko paimti valdžią iš vietos gyventojų ir sukurti efektyvią administravimo sistemą, pagal kurią buvo renkami mokesčiai ir duoklės. Tuo pat metu čia įsikūrė pirmasis garsus Drukpa sektos propaguotojas Butane lamaPhadžo Drugom Žigpo, kuris turėjo varžytis suLhapa dėl valdžios.
Butano, kaip vieningos valstybės, istorija prasideda XVII a, kuomet TibetoDrukpa sektos vadovas (šabdrungas)Ngavangas Namgijalas, persekiojamas savo šalyje, 1616 m. jis pabėgo į Butaną. Nors Drukpa jau buvo bandžiusi įsitvirtinti krašte, Lhapa sekta buvo gerokai stipresnė, ir Ngavangas pradėjo karą su pastarąja, vadinamą „penkių lamų karu“. Paskutinė Lhapa tvirtovėTimpu buvo užimta 1641 m. Nugalėjęs priešiškas vietines sektas, šabdrungas įtvirtino Drukpos teokratiją, konsolidavo valdžią ir įkūrė valstybę, kurią pavadinoDrukjul (t. y. „drakono žeme“, nesdrakonas buvo drukpos sektos simbolis).
Siekiant centralizuoti valdžią, Butano sostine tapoPunaka, pradėtos statyti tibetietiško stiliaus pilys-šventyklosdzongai, iš kurių sukurtas vieningas gynybos tinklas. Vienybę stiprino ir konsolidaciją greitino tai, kad šalis buvo nuolatiniame karo pavojuje: per visą XVII a. jungtinės Tibeto irMongolijos armijos keletą kartų įsiveržė į šalį, siekdamos įtvirtinti Gelugpos valdžią. Visos šios invazijos baigėsi Tibeto pralaimėjimu, ir 1759 m. su Tibetu pasirašytos paliaubos.
Stiprinant Butano gyventojų savitą tapatybę, skirtingą nei tibetiečių, įvestas privalomas rūbų, elgesio reglamentas (driglam namža), išlikęs iki dabar.
Šalis tapo teokratija, kurioje atidalintos religinė ir pasaulietinė vadžios. Jas simbolizavo šabdrungui pavaldūs renkami pareigūnai: religinis lyderis, tituluojamasdže khempo, ir pasaulietinis lyderisdruk desi. Šalis padalinta į tris regionus, vadovaujamus ponlopų. Jiems administraciškai buvo pavaldūs dzongponai, reziduojantys šalies dzonguose.
Ngavangas Namgijalas įkūrė dvasinių lyderiųšabdrungų dinastiją, kurių valdžia, kaip irdalai lamų, buvo paveldima remiantisreinkarnacijos sąvoka, pertulku („atgimėlių“) instituciją. Šabdrungų teokratija Butane išsilaikė iki XX a. pradžios.
Nuo XVIII a. pabaigos Butane interesus ėmė reikštiBritų imperija, sukūrusiBritų Indiją. Interesai susikirto pirmiausia dėl to, kad Butanas plėtė savo interesus pietuose (duarų regione), okupavo nedidelę vietos valstybę Kuč Beharą. 1772-73 m. britai įsiveržė į Butaną. Nesulaukę pagalbos iš Tibeto, butaniečiai buvo priversti pripažinti nominalią britų valdžią, mokėdami jiems penkių arklių metinę duoklę.
Per visą XIX a. Butano istorija buvo formuojama santykių su Britų Imperija. Įtampai augant, ji prasiveržė kaip Duarų karas (1864–1865). Butanui jį pralaimėjus, šalis neteko pietinių teritorijų duaruose, kurios šiuo metu priklausoAsamo provincijai, bet išsaugojo nepriklausomybę.
Nusilpusią šalį XIX a. antroje pusėje siaubė vidaus neramumai, kurių nesugebėjo numalšinti silpna šabdrungų valdžia. Du gubernatoriai (ponlopai) (Paro irTrongsos) kovojo tarpusavyje, vienas remiamas Tibeto, o kitas – Britų imperijos. Pačioje XIX a. pabaigoje labai sustiprėjo vienas iš trijų ponlopų, Tongsos valdytojasUgjenas Vangčukas, kuris buvo pro-britiškų pažiūrų. Jis sugebėjo tapti svarbiausiu lyderiu šalyje, sugriaudamas nusistovėjusią politinę sistemą. 1903 m. mirus šabdrungui, naujas nebuvo išrinktas, o 1907 m. civilinis lyderiodruk desi pareigybė panaikinta. Tais pačiais metais šalyje oficialiai įtvirtintamonarchija, valdančiąja dinastija tapoVangčukų dinastija, kurios karaliai tituluojami „drakono karaliais“ (druk gyalpo).
1910 m. Punakos sutartimi Butanas leido savo tarptautinius santykius tvarkyti britams, o Britų imperija savo ruožtu įsipareigojo nesikišti į šalies vidaus reikalus. Ši sutartis eliminavo ir nuolatinę Tibeto bei Kinijos grėsmę, kurie, bijodami konkurencijos su britais, atsisakė istorinių interesų Butano atžvilgiu.
Vangčukų dinastijos karaliai centralizavo, modernizavo ir vesternizavo šalį. 1947 m.Indijai iškovojus nepriklausomybę, ji visas teises Butano atžvilgiu (t. y. užsienio politikos kontrolę) paveldėjo iš Britų Indijos.
1971 m. labai panašią istoriją turinčiam kaimyniniamSikimui prisijungus prie Indijos, Butanas ėmėsi veiksmų, siekdamas kurti savo užsienio politiką, atidarė pirmąsias užsienio atstovybes. Taip pat Butane buvo suprasta, kad Nepalo kilmės ekonominių migrantųlhotsampų skaičius artėja prie pagrindinės valstybės etninės grupės (ngalopų) skaičiaus, ir tai sukėlė abipusius susidūrimus tarp etninių grupių, o galiausiai ir pabėgėlių problemą: Apie 100 tūkst. lhotsampų buvo išvaryti iš šalies, o Butanas buvo priverstas labai stipriai apriboti imigraciją.
Taip pat sustiprinta šalies tapatybės stiprinimo politika, tapo privalomas tradicinis aprangos kodasdriglam namža, valstybinės kalbosdzongkha mokėjimas ir pan. Butanas tapo viena uždariausių pasaulio valstybių, ribojančiaturistų srautus, draudžiantiteleviziją,internetą.
1999 m. šalyje prasidėjo reformų ir modernizacijos laikotarpis, kuris tęsiasi iki dabar. Panaikinti draudimai, apribota karaliaus valdžia, 2005 m. priimta nauja konstitucija, kuri įsigaliojo 2008, o 2007 m. įvyko pirmieji demokratiniai parlamento rinkimai. 2006 m. karalius Jigme Singye Wangchuck perdavė sostą sūnuiJigme Khesar Namgyel Wangchuck, taip ruošdamas šalį šalies transformacijai.