Butanas ilgą laiką buvo viena labiausiai izoliuotų pasaulio valstybių, tačiau naujovės, tokios kaip tiesioginiai tarptautiniai skrydžiai,internetas,mobilusis ryšys ir kabelinė televizija, ženkliai modernizavo šalies miestus. Butane tokią modernizaciją bandoma suderinti su senovės kultūra ir tradicijomis, taikantbendrosios nacionalinės laimės (BNL) filosofiją. Šalyje išvengta gamtos niokojimo. Vyriausybė imasi veiksmingų priemonių kultūros,tapatumo ir aplinkos išsaugojimui. 2006 m. žurnalas „Business week“, remdamasis tais pačiais metaisLesterio universiteto atlikto tyrimo „Pasaulinis laimės žemėlapis“ duomenimis, Butaną įvertino kaip laimingiausią šalį Azijoje ir aštuntą laimingiausią pasaulyje.[5]
Butano kraštovaizdis įvairauja nuo subtropinių lygumų pietuose iki šaltų zonųHimalajų aukštikalnėse, kurių kai kurios viršija 7 000 metrų aukštį.Valstybinė šalies religija yraVadžrajana budizmas. Budizmą išpažįsta 691 141 gyventojas, tuo tarpuhinduizmas čia yra antra pagal tikinčiųjų skaičių religija. Po šimtmečius trukusio monarchinio valdymo 2008 m. kovą Butane įvyko pirmieji demokratiniai rinkimai. Valstybė yra 45 tarptautinių organizacijų[6], tarp jųJT irPietų Azijos regioninio bendradarbiavimo asociacijos, narė.
Seniau Butanas buvo žinomas įvairiais pavadinimais:Lho Mon (tamsos pietų žemė),Lho Tsendenjong (Tsendenkiparisų žemė),Lhomen Khazhi (keturių kelių pietinė žemė) irLho Men Jong (vaistinių augalų pietų žemė).[4]
Akmeniniai įnagiai, ginklai, dramblių griaučiai ir didelių akmeninių struktūrų atskalos parodo, kad Butanas buvo apgyvendintas dar2000 m. pr. m. e., nors apie tai nėra jokių išlikusių įrašų. Butano istorija artimai susijusi su gretimųIndijos valstijųSikimo irArunačial Pradešo istorija. Butanas nuo seno buvoTibeto civilizacijos ir valstybės periferija. Tibetietiški teritorijos pavadinimaiLhomon Tsendenjong,Lhomon Khashi arba Pietų Mon (keturių kelių žemė) yra minimi senovinėse Tibeto ir Butano kronikose.[7]
Istorikai yra iškėlę teoriją, kad gentinė valstybėLhomon (pažodžiui „pietų tamsybė“) arbaMonyul („tamsos žemė“, reikšmė turi ryšį sumonpais, Butano čiabuviais) veikiausiai egzistavo500 m. pr. m. e.–600 m. rytiniame Butane. Ją VII a. užkariavusTibeto imperijai, Butano kalnų slėniuose egzistavo daug smulkių valstybinių junginių, valdomų kunigaikščių, tituluojamųdeb. Tuo metu Butano teritorijoje plito ankstyvasisMahajanos budizmas, kurį vėliau pakeitėVadžrajana (jos propaguotojas TibetePadmasambhava lankėsi Butano teritorijoje ir įsteigė keletą vienuolynų).
Nėra tiksliai žinoma, kokia tauta tuo metu buvo apgyvendinusi tuometinį Butaną, bet iš šiaurės plūstant Tibeto kultūrai, pamažėle kėlėsi irtibetiečiai (bhotijai), pamažu suformavę dabartinędzongkha kalba kalbančią tautą.
Punakos, senosios Butano sostinės, tvirtovėTrongsos tvirtovė
Butano, kaip vieningos valstybės, istorija prasideda XVII a, kuomet TibetoDrukpa Kagyu sektos vadovasNgavangas Namgijalas, persekiojamas savo šalyje, pabėgo į Butaną ir čia sukūrė vientisą valstybę, kurioje atidalintos religinė ir pasaulietinė vadžios. Butano sostine tapoPunaka, pradėtos statyti tibetietiško stiliaus pilys-šventyklosdzongai, įvestas rūbų, elgesio reglamentas (driglam namža), išlikęs iki dabar. Ngavangas Namgijalas įkūrė dvasinių lyderiųšabdrungų dinastiją, kurių valdžia, kaip irdalai lamų buvo paveldima remiantisreinkarnacijos sąvoka, pertulku („atgimėlių“) instituciją. Šabdrungų teokratija Butane išsilaikė iki XX a. pradžios.
Iš karto po įsikūrimo ir per XVIII a. Butanas susidūrė su Tibeto ambicijomis susigrąžinti šias teritorijas į savo įtakos sferą. Nepaisant to, šalis atrėmė Tibeto antpuolius ir 1759 m. pasirašė su Tibetu paliaubas. Tuo pat metu Butanas plėtė savo interesus pietuose (duarų regione), okupavo nedidelę vietos valstybęKuč Beharą. Tai sukėlė susidūrimą su tuo metu augančiaBritų Indija, ir per XIX a. trintis tarpBritų imperijos ir Butano augo, kol prasiveržė kaipDuarų karas (1864–1865). Butanui jį pralaimėjus, šalis neteko pietinių teritorijų duaruose.
Nusilpusią šalį XIX a. antroje pusėje siaubė vidaus neramumai, kurių nesugebėjo numalšinti silpna šabdrungų valdžia. Du gubernatoriai (Paro irTrongsos) kovojo tarpusavyje, vienas remiamas Tibeto, o kitas – Britų imperijos. Galiausiai valdžią šalyje paėmė Tongsos gubernatoriusUgjenas Vangčukas, kuris 1907 m. šalyje įvykdė dideles reformas: jų metu panaikinta šabdrungų teokratija, įkurta monarchija, reformuota administracija, o šalies užsienio politika atiduota reguliuoti Britų imperijai. Pirmuoju Butano karaliumi tapo Vangčukas, įkurdamasVangčukų dinastiją, kuri valdo iki dabar.
1947 m.Indija tapus nepriklausoma, 1949 m. Butanas perrašė sutartį su šia valstybe, palikdamas jai teises administruoti savo užsienio politiką. Nepaisant to, Butanas išsaugojo nepriklausomybę ir tolimesnių karalių valdymo laikais modernizavosi. Tačiau šalyje stiprėjo ir etninės problemos, kadangi praktiškai nekontroliuojant migracijos, pietinėse teritorijose gausėjo daugiausiaNepalo kilmės ekonominių migrantų, vadinamųlhotsampais.
Po 1970 m. ši problema ypač išryškėjo, kuomet gretimameSikime lhotsampų dauguma nubalsavo karalystės prijungimą prie Indijos. Butane buvo suprasta, kad lhotsampų skaičius artėja prie pagrindinės valstybės etninės grupės (ngalopų) skaičiaus, ir tai sukėlė abipusius susidūrimus tarp etninių grupių, o galiausiai ir pabėgėlių problemą. Apie 100 tūkst. lhotsampų buvo išvaryti iš šalies, o Butanas buvo priverstas labai stipriai apriboti imigraciją. Taip pat sustiprinta šalies tapatybės stiprinimo politika, tapo privalomas tradicinis aprangos kodasdriglam namža, valstybinės kalbosdzongkha mokėjimas ir pan. Butanas tapo viena uždariausių pasaulio valstybių, ribojančiaturistų srautus, draudžiantiteleviziją,internetą.
1999 m. šalyje prasidėjo reformų ir modernizacijos laikotarpis, kuris tęsiasi iki dabar. Panaikinti draudimai, apribota karaliaus valdžia, 2005 m. priimta nauja konstitucija, o 2007 m. įvyko pirmieji demokratiniai parlamento rinkimai. 2008 m. karaliuiDžigme Singje Vangčukui atsisakius sosto, naujuoju valdovu tapo jaunasDžigme Khesaras Namgjelis Vangčukas.
Butanas yra konstitucinė monarchija; valstybės vadovas yra karalius (Druk Gyalpo), kurį pagal 1998 m. priimtas reformas gali atstatydinti 150 asmenų Tautos susirinkimas (Tshodu), 2/3 balsų dauguma.
Nors kartais klaidingai aiškinama, neva pagal 1949 m. sutartį su Indija, ši vis dar reguliuoja Butano užsienio politiką, Butano vyriausybė visus užsienio reikalus, įskaitant sienos demarkacijos ginčą su Kinijos Liaudies respublika, tvarko pati. 1949 m. sutartis 2007 m. buvo pakeista nauja su Indija, kuri užtikrino Butano savarankiškumą užsienio politikoje. Butanas diplomatinius santykius palaiko su 23 valstybėmis irEuropos Sąjunga su atstovybėmis Indijoje,Bangladeše,Tailande irKuveite, taip pat dviemJungtinių Tautų atstovybėmNiujorke irŽenevoje. Butane veikia Indijos ir Bangladešo ambasados ir Tailando konsulatas. Pagal seną susitarimą Indijos ir Butano piliečiams keliaujant vieniems į kito valstybę nereikia paso ar vizos, užtenka valstybinės tapatybės kortelių. Butano piliečiai Indijoje gali dirbti be teisinių apribojimų. Butanas nėra užmezgęs diplomatinių santykių su kaimynineKinija, nors įvairaus lygio abipusiai vizitai pastaruoju metu padažnėjo. Pirmasis dvišalis susitarimas tarpKinijos LR bei Butano buvo pasirašytas 1998 m., oMakau irHonkonge įsteigti garbės konsulatai. Tarp šių šalių vis dar kyla ginčų dėl sienos demarkacijos – maždaug 269 km² išlieka ginčytini.[8]
Butano atstovybių užsienyje skaičius vienas iš mažiausių tarp visųJTO narių. Šalis nėra užmezgusi oficialių diplomatinių santykių su didžiosiomis valstybėmis, tokiomis kaipJAV,[9]Rusija, Kinija,Jungtine Karalyste arPrancūzija.Santykiai su Lietuva taip pat nėra užmegzti, nors minimali prekyba tarp šalių yra vystoma.
Butanas suskirstytas į 4dzongdey (administracines zonas). Kiekvienas džondėjus toliau skirstomas įdzongkhag (rajonus), kurių yra 20. Didesnieji dzongdey savo ruožtu skirstomi į subvienetusdungkhag. Kaimų grupės sudaro apygardas, vadovaujamas gyventojų išrinkto gupo(gup).
Butanas visas patenka įHimalajų ekosistemą, todėl jo geografija ir gamta yra visiškai apspręsta šio faktoriaus. Kaip ir kitas Himalajų teritorijas (Nepalą,Sikimą,Utarakhandą), jį sudaro trys iš šiaurės į pietus išsidėstę pagrindiniai gamtiniai regionai, skirtingi savo klimatu, gamta ir gyvenimo sąlygomis.
Šiauriausia Butano gamtinė juosta sutampa suAukštųjų Himalajų kalnagūbriu, kur aukštis siekia apie 7 km. Čia yra aukščiausios Butano viršūnės. Pačiu aukščiausiu Butano kalnu laikomasGangkhar Puensum (7570 m.), laikomas aukščiausiu neįkoptu pasaulyje kalnu. Šiauriau jo yraKula Kangri (7553 m.), kurios priklausomybė nėra galutinai nustatyta: ji gali priklausyti irKLR. Aukštikalnių klimatas ypač atšiaurus, čia laikosi amžinas įšalas, ledynai – jie sudaro 10 proc. visos šalies teritorijos.
Didžiąją dalį Butano sudaro taip vadinamos „vidurio kalvos“, sutampančios suMahabharatos kalnagūbriu. Tai – tankiausiai gyvenama krašto dalis, tankiai apaugusi miškais (jie sudaro 64 proc. šalies paviršiaus). Šiai gamtinei zonai būdingi penki metų laikai:vasara, musonų,ruduo,žiema irpavasaris. Nors kalnai šioje zonoje svyruoja tarp 1500 ir 2700 m aukščio.
Haa slėnis kalnuoseGangkhar Puensum viršūnė Himalajuose
Vidurio kalvų regioną išraižę upės (čia vadinamosčhu), visos prasidedančios Aukštuosiuose Himalajuose ir tekančios į pietus. Butano upės pasiekia Indiją (Asamą), kur įteka įBramaputrą. Yra keturios pagrindinės upės. Didžiausia, kurios baseinas apima visą rytinį Butaną, yraManasas (vietinis pavadinimasDrangme čhu). Per Punaką tekaSankošas (Punatsang čhu), kurį sudaro du svarbiausi intakai –Mo čhu irPho čhu.Raidakas (Vang čhu) teka per Butano sostinęTimpu irParo slėnį, oTorsa upė (Amo čhu) teka proPunčolingą.
Upių dėka kalvų regione susidarę derlingi kalvų apsupti slėniai, kuriuose tankiai gyvenama, įmanoma žemdirbystė. Svarbiausi Butano slėniai (Paras,Timpu,Punaka, Haa,Bumthangas ir kt.) sutampa su svarbiausiais Butano administraciniais centrais, kuriuose nuo seno įkurtos tvirtovės –dzongai. Slėnius tarpusavyje jungia upės ir kalnų perėjos, vadinamosla.
Pietuose Himalajus apjuosiaŠivaliko kalnagūbris, nesiekiantis 1500 m aukščio. Jis nusileidžia į tropiniu klimatu pasižyminčiąterajų (Butane vadinamųduarais) gamtinę zoną, kurios didžiuma yraAsame, bet Butanui priklauso 10–15 km pločio terajų juosta. Čia, iškertant džiungles padaromi derlingi žemių plotai. Tik 2 proc. viso Butano teritorijos tinka žemdirbystei, ir didžiuma jos yra šioje zonoje.
Ekonomika, kuri laikoma viena iš mažiausių ir silpniausių pasaulyje, remiasi žemės ūkiu, miškininkyste ir hidroenergijos pardavimuIndijai (tai sudaro 75 % vyriausybės pajamų).
Ilgą laiką nebuvo žinoma, kiek tiksliai valstybėje gyvena žmonių. 1970 m., kai Butanas įstojo įJTO, buvo manoma, kad šalyje gyvena apie 1 mln. gyventojų.[11] Vėliau, remiantis 2-3 % augimo prognozėmis, kiekvienais metais buvo didinamas gyventojų skaičius, kol 2000 m. jis pasiekė apie 2 mln., bet 2005 m. atlikus visuotinį gyventojų surašymą paaiškėjo, kad Butano populiacija yra tik 672 425.[12][13]
Dėl kalnuoto reljefo krašto etninė ir lingvistinė įvairovė ypač didelė.Ethnologue priskaičiuoja 24 atskiras kalbas (beveik visos giminingos ir priklausotibetiečių grupei), kurių vartojimas dažnai apsiriboja vienu kalnų slėniu. Nepaisant kalbų skaičiaus, visus gyventojus kultūriškai priimta dalinti į keturias grupes, kurios skiriasi gyvenimo būdu, istorija ir religija.
Ngalopai – antroji pagal dydį etninė grupė, tačiau vyraujanti valstybės politikoje, todėl dar vadinama tiesiog butaniečiais. Daugiausia koncentruojasi kalnuotoje krašto šiaurės vakarų dalyje, prisiglaudusioje prieSikimo. Ši kultūrinė grupė susidarė po XVII a. Butano teokratijos įkūrimo, jie išpažįstaTibeto budizmo atšakąDrukpa. Jų kalba yradzongkha, valstybinė Butano kalba.
Šarčopai – laikomi didžiausia kultūrine grupe. Daugiausia koncentruojasi kalnuotoje šalies šiaurės rytų dalyje, prisiglaudusioje prieArunačal Pradešo, ir turi daug lingvistinių ir kultūrinių bendrumų sumonpais. Nuo Ngalopų skiriasi tuo, kad išpažįsta kitą Tibeto budizmo atšaką –Njingmapa. Tarp jų labiausiai paplitusi kalba yratšangla. Kartu su Ngalopais, dėl artimumoTibeto kultūrai įvardijami kaipbhotijai ir sudaro apie 50 % šalies populiacijos[13].
Lhotsampai – kitaip „pietiečiai“. Palyginti vėlai (pradedant XIX a.) į šalį imigravę tautos, kilę išNepalo ir dabar sudarančios apie 35 % Butano gyventojų[13]. Jie daugiausia koncentruojasi pietinėje šalies dalyje, nuo šiaurinių bhotijų pirmiausia skiriasi religija (išpažįstahinduizmą). Ši populiacija yra sparčiai auganti, ir dėl to Butane kyla etniniai konfliktai. Lingvistiškai lhotsampai nėra vieningi. Tarp jų yra tokios etninės grupės kaipnepaliai,nevarai,magarai,gurungai ir kt. Tačiau tarp jų paplitusilingua franca yranepali kalba.
Vietinės gentys – seniausi krašto gyventojai, gyvenę iki bhotijų ir lhotsampų atsikėlimo. Jie sudaro 15 % šalies populiacijos[13]. Koncentruojasi rečiau gyvenamuose vietovėse:Aukštuosiuose Himalajuose (lajapai,lunanapai),terajuose (lopai), bet gyvena ir viduriniuose kalnuose (lepčai,gongdu).
Oficiali šalies religija yrabudizmas, kurį praktikuoja maždaug 75 % šalies gyventojų.[13] Likę gyventojai yra daugiausiaihinduistai.Musulmonai, netikintys ir kitų religijų atstovai sudaro mažiau nei 1 % populiacijos. Iš principo įstatymai garantuoja religinę laisvę,[14] bet bandymas žmones atversti į kitą religiją yra uždraustas.
Pasak 2003 m. apskaičiavimų, 15 m. ir vyresnių žmoniųraštingumas šalyje yra 47 % (vyrų – 60 %, moterų – 34 %). Anot 2009 m. apskaičiavimų,vidutinė numatomo gyvenimo trukmė skaičiuojant nuo gimimo Butane yra 66,13 metų (vyrų – 65,33 m., moterų – 66,97 m.).[13] Gyventojų amžiaus struktūra:[13]
Butane valdžios iniciatyva yra imtasi sistemingų priemonių vykdytibendrosios nacionalinės laimės politiką, t. y. išlaikyti ir puoselėti gyventojų laimę.[15] Šalyje mažai reklamos, ribojama televizija (nerodomos imtynės,MTV), uždraustastabakas ir plastikiniai maišeliai, įstatymai nukreipti gamtosaugos linkme. Tokios priemonės yra efektyvios iš esmės dėl to, kad šalis yra geografiškai izoliuota ir joje karalius turi daug galių.
.svg)
.jpg)
.svg)