Burundžio teritorija priklausoAfrikos ežerų valstybių kultūrinei zonai. Spėjama, kad seniausi gyventojai buvopigmėjaitva, kuriuos išstūmėbantų kalba kalbėję tautos –hutų protėviai. Spėjama, kad trečioji migracijų banga buvo apie XIV–XV a., kuomet čia atsikėlė karingi gyvulių augintojai iš šiaurės, kurie ilgainiui perėmė vietinę bantų kalbą, tačiau neatsisakė savo gyvenimo būdo. Jie laikomi tiesioginiais tutsių protėviais.
XVII a. Afrikos Ežerų zonoje formavosi atskiros gentinės karalystės, irBurundžio karalystė (Urundi) su sostineGitega buvo viena iš jų. Ją valdė tradiciniai monarchai, tituluojamimvami. Valdant Ntare IV Rutaganzwa Rugamba (1796–1850), karalystė padvigubino savo teritorijas aplinkinių genčių sąskaita ir įgijo dabartinį dydį.
1899 m. Burundžio karalystė, kartu su gretimaRuandos karalyste atitekoVokietijai. Skirtingai nei Ruandos atveju, tuometinis Burundžio valdovas Mwezi IV Gisabo priešinosi vokiečių karinei ir kultūrinei įtakai, todėl Burundis buvo paimtas jėga. Vokiečiai jį prijungė prieVokietijos Rytų Afrikos kaip atskirą karalystę. Dėl atokumo nuo jūros, kolonizatoriai mažai kišosi į karalystės reikalus.
1916 m. Pirmojo pasaulinio karo metu sąjungininkai užėmė Vokietijos kolonijas. Vokietijos Rytų Afriką pasidalinoBritų imperija irBelgija, kuriai ir atiteko tradicinės Burundžio bei Ruandos karalystės. Jos kartu buvo administruojamos kaip kolonijinė valdaRuanda-Burundis. Tradicinės monarchijos buvo išsaugotos.
1962 m. Burundis gavo nepriklausomybę iš Belgijos kaip nepriklausoma karalystė, tačiau dėl didėjančios įtampos tarp tutsių aristokratijos ir hutu prastuomenės, 1966 m. valdovas Ntare V buvo nuverstas, ir paskelbta Burundžio Respublika. Įtampa tarp dviejų visuomenės grupių prasiveržė1972 m.Burundžio genocidu. Jo metu pietinėje šalies dalyje hutu pradėjo riaušes prieš valdančiuosius tutsius. Vyriausybės atsakas buvo masinis naikinimas nukreiptas prieš hutu. Jo metu bent 200 tūkst. žmonių buvo nužudyti, ir bent 300 tūkst. pabėgo į gretimą Tanzaniją.
Po kelis kartus sekusių karinių perversmų, 1991 m. vadasPierre Buyoya liberalizavo šalies valdymą ir 1993 m. pirmą kartą istorijoje išrinktas hutu kilmės prezidentasMelchior Ndadaye. Tais pačiais metais tutsių ekstremistai nužudė prezidentą, kas sukėlė1993 m.genocidą ir jį sekusįpilietinį karą (iki2005 m.). Jis nusinešė bent 300 tūkst. žmonių gyvybes.
2005 m. pasirašius taikos sutartį karas baigėsi ir į valdžią išrinktas hutu kilmės prezidentasPierre Nkurunziza. Šalis atsigauna po karo, atkuria infrastruktūrą, etninį stabilumą ir demokratiją. 2019 m. sostinė perkelta iš Bužumbūros į Gitegą.
Burundis yra prezidentinė,atstovaujamosios demokratijos respublika, paremta daugiapartine sistema.Prezidentas yra šalies galva ir vyriausybės vadovas. Prezidentas renkamas 5 metų kadencijai, jis formuoja ministrų tarybą. Įstatymų leidžiamąją valdžią sudaro dvejų rūmų asamblėja, kuri susideda iš Nacionalinės asamblėjos ir Senato. Asamblėją sudaro 170, o Senatą – 51 narys. Yra nustatytos kvotos tutsių, hutų atstovams bei moterims. Teisminę valdžią sudaro Aukščiausiasis Teismas, apeliacinis teismas bei tribunolai.
Burundis yraRytų Afrikos lūžių juostoje (seismiškai aktyvi zona), visa šalies teritorija kalvota, ją užima 1500–2000 m aukščio plokščiakalnis, vakaruose į 2600 m iškyla kalnagūbris, skiriantis Kongo ir Nilo baseinus. Burundžio aukščiausia vieta 2670 metrai (Hehos kalnas), žemiausia – 772 metrai (Tanganikos ežero paviršius). Šalį kerta 30° ilguma.
Burundžio pietuose tyvuliuojaTanganikos ežeras, priklausantisKongo upės baseinui, šiaurės vakariniu pakraščiu tekaRuzizi. Šiam baseinui priklauso ir pietrytiniu pakraščiu tekantisMalagarasis. Didžioji šalies dalis yraNilo aukštupio baseine – čiaRuvuvu irLuvironzos upėmis prasideda viena pagrindinių Nilo ištakų –Kagera. Ruandos pasienyje telkšo keletas seklių ežerų (Rveru,Kohoha ir kt.).
Dėl gyventojų gausos dauguma Burundžio kraštovaizdžių sukultūrinta, paversta savanomis. Likę miškai daugiausia saugomi Ruzizi, Ruvuvu ir Kibiros nacionaliniuose parkuose, Bururio, Vjandos miškų draustiniuose.
Burundis yra subekvatorinėje klimato juostoje. Būdingas sezoniškai drėgnas ir karštasklimatas. Vidutinės mėnesio temperatūros pažemėjimuose (pvz., Bužumbūroje) laikosi tarp 23–25 °C, aukštumose (virš 1500 m) – 15–20 °C. Kritulių per metus iškrenta apie 800–1000 mm vakaruose, 1400–1600 mm vandenskyros kalnagūbryje[3].
Burundis yra viena iš skurdžiausių, mažiausių ir daugiausiai apgyvendinta šalis Afrikoje. Auginami galvijai, ožkos, avys. Prasta susisiekimo sistema ir atstumas nuo jūros apribojo ekonomikos augimą. Šalies ekonomika remiasi žemės ūkiu. Auginami bananai, manijokai, kukurūzai,plantanai (bananų rūšis). Pagrindinis Burundžio eksporto produktas yrakava, kuri sudaro 80 % šalies mainų.
Mažais kiekiais kasaminikelis,uranas, bei kitimineralai. Keletas šalies gamintojų tenkina pagrindinius vartotojų poreikius.
Burundyje yra apie 10,5 mln. gyventojų, ir šalis pasižymi antru didžiausių gyventojų tankumu Afrikoje (315 žmonių km²). Gyventojų skaičius yra sparčiai augantis, ir Burundis yra 5 pasaulyje pagal gyventojų prieaugį (6,08 vaikų vienai moteriai). Per pastaruosius dešimtmečius skaičius augo netolygiai dėl AIDS ir pragaištingų pilietinių karų. Būdinga didelė emigracija. Vien per 2006 m. JAV priėmė 10 000 imigrantų iš Burundžio.
Burundis, kartu su gretimaRuanda ir vakarųTanzanija priklausoruanda-rundi kalba kalbančiųjų arealui, tačiau vietinis dialektas yra standartizuotas kaip oficialikirundi kalba. Dar viena oficiali šalies kalba yraprancūzų, yra šiek tiek kalbančiųjųsvahilių kalba. Nepaisant lingvistinės vienybės, visuomenė yra susiskaldžiusi į tris etnines grupes, kurios, nors kalba viena kalba, užima skirtingą statusą. Tai –hutu (85% šalies gyventojų),tutsiai (14% šalies gyventojų) irtva pigmėjai (1%). Yra nežymi dalis imigrantųeuropiečių (7000) irindų (2000).
Tik 13% gyventojų gyvena urbanizuotose vietovėse.
Vyraujanti religija –krikščionybė (80%), okatalikybė paplitusi daugiau nei tarp pusės šalies gyventojų (55%). Kitos reikšmingos krikščionybės atšakos –protestantizmas iranglikonų tikėjimas.Islamas (daugiausiasunizmas) labiau paplitęs urbanizuotose vietovėse, tarp maždaug 15% šalies gyventojų. Likusioji dalis gyventojų (5%) išpažįsta vietinę afrikinę religiją.
Nuo seno Burundžio gyvenvietės buvo statomos ant kalvų, trobelės išsidėstytos padrikai. Viename aptvare statytos trobos, bendros grūdų saugyklos, trobos-maldyklos (protėvių dvasių namai), kiti pastatai. Būdingos apskrito plano trobelės iš lazdų, apipintų šakomis, nendrėmis, žole, pusapvaliai stogai dengti žolėmis. Statinių viduje įrengiamos pintos pertvaros, grindys klotosdembliais. XX a. antroje pusėje pradėti statyti plytiniai gyvenamieji namai su dvišlaičiaisčerpių stogais,verandomis. Miestų statyba mažai plėtota. Tik Bužumbūroje yra pastatyta vakarietiško modelio visuomeninių pastatų (viešbučių, restoranų, ligoninių, mokyklų), miesto šiaurėje dalyje išsidėstę trobelių kvartalai.
Burundyje išplėtotaspynimas (pinamidubenys, širmas, kilimus, pertvaras atstojantys dembliai, įvairaus dydžio ir pavidalopintinės). Dirbiniai dekoruojami baltos, raudonos, mėlynos spalvos geometriniu (zigzaginiu ar aštriadančiu) ornamentu.Medžio dirbiniai (indai, skydai) taip pat dekoruojami geometriniu tapytu, drožtu ar išdegintu ornamentu[4].
Burundžio muzika žymi savo perkusinėmis tradicijomis. Yra Burundžio karališkųjų būgnininkų kolektyvas, grojantis tradiciniais kraštobūgnais karjendomis. Kiti populiarūs instrumentai – vietinės citros, ikembė, umuduris, inanga, ir kt.
Populiariausia sporto šaka –futbolas. Taip pat žaidžiamas krepšinis.Olimpinėse žaidynėse geriausiai pasirodo Burundžio lengvaatlečiai.
