| Bosansko kraljevstvo Bosnijos karalystė | ||||
| ||||
 | ||||
| Sostinė | Visokas,Jaicė,Bobovacas | |||
| Kalbos | bosnių,serbų,kroatų | |||
| Valdymo forma | monarchija | |||
| Era | Viduramžiai | |||
| - Tvrtko I | 1377 m. | |||
Bosnijos karalystė (bosn.Bosansko kraljevstvo, Босанско краљевство) – XIV–XV a. trumpai gyvavusipietų slavų karalystė Balkanuose. Apėmė tik dalį dabartinės Bosnijos ir Hercegovinos, tačiau didžiausio išsiplėtimo laikotarpiu jai priklausė ir kaimyninėse šiuolaikinės Bosnijos šalyse. Tiek valstybės susikūrimui, tiek jos 80 metų trukusiam egzistavimui būdingi nuolatiniai kariniai konfliktai, teritoriniai pasikeitimai ir besikeičiančios sąjungos su kitomis valstybėmis. Valstybė žlugo ją užkariavus Osmanų imperijai.
Bosnijos karalystė išsivystė išBosnijos banato (1154–1377 m.). Vėliausiai apie 1250 m. kaip Bosnijos banato, nuo to laiko vadinamo Didžioju banatu, valdančioji dinastija įsitvirtinoKotromaničiai. Jau banato laikotarpiu Bosnijos politiką daugiausia lėmė besikeičiančios sąjungos ir suartėjimai su galingesnėmis kaimyninėmis šalimis –Bizantija, Vengrija, Serbija. Dėl geografinių ypatumų (sunkiai prieinami kalnai) ir atokumo Bosnijos gyventojai galėjo manevruoti tarp dviejų galingų kaimynų –Vengrijos irSerbijos ir išvengti tiesioginio pavaldumo vienai iš šių valstybių.1290 m. Bosnija tapo nepriklausoma nuo Vengrijos ir užėmė didelę Serbijai priklausiusią teritorijąDalmatijoje.
1353 m. penkiolikmetis Steponas Tvrtko iš savo dėdės Stepono II Kotromaničiaus paveldėjo Bosnijos didįjį banatą. Iš pradžių kaip jo regentas valdė Tvrtko tėvas Vladislovas, tačiau jis kitais metais mirė. Tvrtko tapusbanu tais pačiais metais jo pusseserė Elžbieta ištekėjo už Vengrijos karaliaus Liudviko I. Jau valdant Steponui II Kotromaničiui Bosnija ėmė glaudžiai bendradarbiauti su Vengrija prieš nuosmūkį išgyvenančią Serbiją. Santykiai netrukus pablogėjo, nes Tvrtko atsisakė palaikyti Vengriją kare su Venecija (1356–1358 m.). 1363 m. kilo atviras karas tarp Liudviko ir Trtko, Vengrija karo priežastimi skelbė Bosnijos bano gynimą nuo jų požiūriu eretiškos bogomilų sektos. Nugalėjęs kare su vengrais Tvrtko ėmė tituluotis „Dievo malone visos Bosnijos banu“. Tai sukėlė kilmingųjų maištą, nuo kurios Tvrtko 1366 m. pabėgo į Vengriją, kur pasidavė Liudvikui. Su vengrų pagalba Tvrtko numalšino sukilimą, pašalino iš valdžios brolį Vuką, kuris buvo tapęs Bosnijos valdovu ir Liudvikas vėl paskyrė Tvrtko Bosnijos banu.
Po to keletą metų truko vidinės kovos bei buvo užimtos besiribojančios Serbijos teritorijos. 1372 m. Tvrtko sudarė aljansą su princuLazaru Hrebeljanovičiumi, vienu iš regioninių valdovų subyrėjusiosSerbijos imperijos teritorijoje. Kitais metais Lazaras užpuolė Nikolos Altomanovičiaus, kuris tuo metu buvo galingiausias Serbijos kilmingasis, domeną. Nugalėję Altomanovičių klaną, Tvrtko su Lazaru pasidalino jų valdas, išskyrusDračevicos, Konavlės irTrebinjės rajonus, kuriuos savo valdžioje išlaikėZetos kunigaikštystės valdovas Lorduradas I Balšičius.
1377 m. Tvrtko atėmė pakrantės rajonus iš Balšičiaus. Tais pačiais metais,spalio 26 d., jis buvo karūnuotas kaip serbų, Bosnijos, Primorjės (pajūrio) ir vakarinių žemių karalius. Tvrtko močiutė buvoNemanjičių dinastijos narė, o tai paskatino jį karūnuotis „Serbijos karaliumi“ ir taip išreikšti pretenzijas į Serbijos sostą. Kai 1371 m. karališkoji Nemanjičių linija išmirė, karūną jam atsiuntė Vengrijos karaliusLiudvikas Anžujietis.
Po Nikolos Altomanovičiaus pralaimėjimo princas Lazaras tapo galingiausiu valdovu buvusios Serbijos imperijos teritorijoje. Jis norėjo susivienyti Serbijos valstybę, o Serbijos stačiatikių bažnyčia jį matė kaip labiausiai tinkamą žmogų. Bažnyčia nepritarė Tvrtko pretenzijoms ir rėmė Lazarą.
Iki1390 m. Tvrtko išplėtė savo įtaką įKroatijos ir Dalmatijos dalis, ir titulavosi serbų, Bosnijos, Dalmatijos, Kroatijos ir pakrantės karaliumi. Jis titulavosi „Bosnijos, Serbijos, Kroatijos,Hum,Usoros,Soli, Dalmatijos, Donji Kraji“ karaliumi.
ValdantTvrtko I, Bosnija pasiekė didžiausio klestėjimo laikotarpį. Jam valdant Bosnija tapo viena įtakingiausių ir galingiausių Balkanų šalių, tačiau Bosnijoje išliko stiprus feodalinis susiskaidymas, o po valdovo mirties šalis prarado savo svarbą.
Po Tvrtko I mirties Bosnijos valstybės galia pamažu ėmė nykti. Tuo metu Osmanų imperija pradėjo savo invaziją į Europą ir ėmė kelti didelę grėsmę Balkanų pusiasalio valstybėms ir net Vengrijai.Osmanų imperija1440 ir1450 m. prijungė rytinės Bosnijos dalis irHercegoviną. Bosnija tapo vakarine Osmanų imperijos provincija. Hercegovina kaip provincija1482 m. taip pat buvo prijungta prie Osmanų imperijos.
