Bisau Gvinėja (oficialiaiBisau Gvinėjos Respublika) – valstybė VakarųAfrikoje. Sostinė –Bisau. Šalis ribojasi suSenegalu šiaurėje,Gvinėja rytuose ir pietuose,Atlanto vandenynu vakaruose.
Šalies pavadinimą sudaro dvi dalys.Gvinėja minima nuo1446 m., kai portugaloNuno Cristan ekspedicija išsilaipino šiame regione ir pavadino jįGuiné. Regionas driekėsi į pietus nuoSenegalo upės ir jo pavadinimas marokiečių tarme reiškė „Žmonės, kurių oda juoda“.[2] Pirmoji šalies vardo dalis –Bisau buvo pridėta1974 m., siekiant ją atskirti nuo didesnės kaimyninėsGvinėjos. Bisau yra respublikos sostinė.
Apie ikikolonijinę istoriją taip pat žiūrėtiSenegambija
Visa Bisau Gvinėjos teritorija priklauso istoriniamSenegambijos regionui, kur vyrauja Atlanto grupės kalbos. XIII a. didžiąją jo dalį prisijungėMalio imperija. Jai valdant, į kraštą migravomandingų gentys, formavosi atskiras jų subetnosasmandinkai. Imperijoje Bisau Gvinėjos teritorija kartu pietų Senegalu ir Gambija buvo administruojama kaip atskiras vienetas. Todėl XVI a. yrant imperijai, jame susikūrė nepriklausoma valstybėKaabu su sostineKansaloje.
XV a. kraštą pasiekėportugalai, kurie užmezgė prekybinius ryšius su pajūrio tautomis. Čia pastatytos portugalų tvirtovėsBisau irKašeu. Nepaisant to, kad tai buvo vienos pirmųjų portugalų gyvenviečių Afrikoje, krašto kolonizacija nebuvo sėkminga. Vietos afrikiečiai valdovai, nors ir vykdė pelningą prekybą su portugalais, neleido jų skverbimosi į kraštą, o bendravimas su jais vyko tik jų tvirtovėse. Portugalai kraštą ėmė vadintiPortugalijos Gvinėja ir jam taip pat priskyrė pajūrį dabartiniame pietų Senegale.
XIX a. Kaabu kontroliuojamose teritorijose stiprėjofulbių džihadas.Futa Torofulbiai ne kartą nusiaubė valstybę. Vėliau interesus į regioną išreiškė kita teokratinė fulbių valstybė –Futa Džalonas, siekusi hegemonijos Senegambijoje. 1866 m. Futa Džalono karvedys Alfa Jaja, suvienijęs pajėgas su Tukulero Umar Taliu, apsiautė Kaabu sostinę. 1867 m. Kaabu valdovas Dianke Walli susprogdino Kansalą kartu su jos gyventojais. Tai pabaigė Kaabu valstybės egzistavimą, o regioną užvaldė Futa Džalonas. Keitėsi etninė regiono sudėtis, ir vietoj mandinkų čia įsigalėjo fulbiai.
Tuo pat metu pajūryje hegemoniją plėtė portugalai, kurie susidūrė su kitų kolonijinių valstybių interesais. 1870 m. jie išlaikė kontrolęBolamoje, į kurią pretendavo britai, tačiau 1885 m. neteko šiaurinių teritorijų, kurios perėjoPrancūzijos Vakarų Afrikai. Portugalai skverbėsi į krašto gilumą, kur palaužė vietos genčių pasipriešinimą ir galiausiai suformavo dabartines teritorijas. Siekdami kelti krašto ūkį, jie vystė žemės riešutų auginimą.
Iš pradžių kolonija vystėsi sparčiai, tačiau po II pasaulinio karo prasidėjo stagnacija. Visoje Afrikoje prasidėjusdekolonizacijai, 1956 m. vietos lyderisAmílcar Cabral įkūrė PAIGC, siekusią šalies nepriklausomybės. Nors 1960 m. aplinkinės šalys tapo nepriklausomos, Portugalija vengė paleisti savo kolonijas. Remiama kaimynių, PAIGC vykdė partizaninį karą, kuris buvo vienas iš aršiausių kolonijinių karų, kuriuos Portugalija kovojo Afrikoje. 1974 m. Bisau Gvinėja iškovojo nepriklausomybę, jos pirmuoju prezidentu tapoLuís Cabral.
Šalyje nepasiektas stabilumas. Iš pradžių vyko susidorojimai su pro-portugališkai nusiteikusiais gyventojais. 1980 m. valdžią paėmėJoão Bernardo "Nino" Vieira, kuris viešpatavo kaip vienvaldis. Pirmieji demokratiniai rinkiamai įvyko 1994 m., tačiau 1998 m. kiloBisau Gvinėjos pilietinis karas, kurio metu Vieira nuverstas. 2005 m. jam pavyko grįžti į valdžią per demokratiškai organizuotus rinkimus, bet 2009 m. prezidentas nužudytas.
Bisau Gvinėja yra pusiau prezidentinėrespublika. Šalies vadovas yra prezidentas, o vyriausybės vadovas – prezidento skiriamas ministras pirmininkas. Įstatymų leidžiamoji valdžia priklauso 102 vietų parlamentui, kurio nariai renkami visuotiniuose rinkimuose kas ketverius metus.
Pagal 2012 m. Demokratijos indeksą, Bisau Gvinėja priskiriama „autoritarinių režimų“ kategorijai.[3]
Bisau Gvinėja yra nedidelė valstybėVakarų Afrikoje. Apie trečdalį paviršiaus užima pelkėtos lygumos, ypač pelkėta ir raižyta yra vandenyno pakrantė. Ten gausu įlankų,estuarijų, vešimangrovių brūzgynai. ~10 % šalies ploto laikotarpiškai užlieja potvynių vanduo. Rytuose paviršius kyla į aukštumas (Futa Džalono plynaukštės vakarinės prieigos, aukštis 200–300 m). Aukščiausia vieta (~300 m) yra bevardis taškas šiaurės rytiniame Bisau Gvinėjos kampe. Šaliai priklauso žemų, pelkėtų salų grupė –Bižagošo salos – bei keletas atskirų salų šalia krantų (Pesišė,Žeta, Majas). Upės trumpos ir vandeningos, teka link Atlanto vandenyno; didžiausios –Korubalas,Žeba,Kašeu, Mansoa.
Šaliesklimatas svyruoja tarpsubekvatorinio savanų ir subekvatorinio musoninio. Vidutinė metinė oro temperatūra 26,3 °C. Vidutinė sausio temperatūra 25 °C, liepos 27 °C. Per metus iškrinta 1200–1500 mm kritulių, pakrantėje – 2000-3000 mm.Lietingasis laikotarpis būna birželio-lapkričio mėnesiais, pučiant pietvakarių vėjams. Žiemą būna sausra, pučiaharmatanas.
Bisau Gvinėja yra viena iš neturtingiausių šalių pasaulyje. Žemės ūkis užima daugiausia žmonių. Auginami ryžiai, kukurūzai, pupelės,manijokai,medvilnė. Pagrindiniai pelno produktai yraanakardžių riešutai, žuvis, jūros produktai, riešutai, palmių branduoliai, mediena. Kasamiboksitai,fosfatai, taip pat yra neeksploatuojamų naftos telkinių. Pramonė dažniausiai apsiriboja žemės ūkio produktų apdorojimu.
Žemės ūkis ekstensyvus, jame dirba 83 % ekonomiškai aktyvių gyventojų (1999 m.). Vyrauja smulkūs ūkiai,lydiminė žemdirbystė. Ariamoji žemė užima 11 %,ganyklos – 38 % šalies teritorijos.
2000 m. Bisau veikė Portugalijos kapitalo investicinis bankas bei 2 privatūs komerciniai bankai. 1997 m. Bisau Gvinėjos pesą (peso) pakeitė Tarptautinės Afrikos finansinės sandraugos frankas, lygus 100 santimų.
Bisau Gvinėja pasižymi kaipkokaino kontrabandos šalis.
Oficiali šalies kalba yraportugalų, bet ja kalba tik 14 % Bisau Gvinėjos gyventojų. 44 % kalba portugalų kalbos pagrindu susidariusiakreolų kalba, o likę – įvairiomis gimtosiomis afrikinėmis kalbomis. Mokyklose taip pat yra mokomaprancūzų kalba, nes Bisau Gvinėja yra apsupta prancūziškai kalbančių šalių.
Pasak 2003 m. apskaičiavimų, vyresnių nei 15 m. žmonių raštingumas yra 42,4 % (vyrų – 58,1 %, moterų – 27,4 %). Anot 2009 m. apskaičiavimų,vidutinė numatomo gyvenimo trukmė skaičiuojant nuo gimimo šalyje yra 47,9 metų (vyrų – 46,07 m., moterų – 49,79 m.).[6]
Bisau Gvinėjai būdinga Vakarų Afrikos kultūra, paveikta portugališkosios ir islamiškosios kultūrų įtakų. Kaimuose ir priemiesčiuose nuo seno statomos apskritos belangės molinės trobelės, dengtosšiaudais. Sostinėje Bisau po II pasaulinio karo (ypač XX a. pab.) pastatyta modernių 2-3 aukštų funkcionalistinių pastatų. Iš dailiųjų amatų svarbiausias yramedžio drožyba: iš brangmedžio (jo apdirbimas yra viena pagrindinių šalies pramonės šakų) drožiamos apeigines ir suvenyrinėskaukės, smulkios skulptūrėlės. Taip pat pinami geometrinių raštųdembliai,indigu ir kitais gamtiniais dažais marginami medvilniniai audiniai, skobiami ir puošiami moliūginiai indai[7].
Bisau Gvinėjos muzika ritmiška, plačiai naudojamikalabašo būgnai. Ypač populiari daugiaritmė muzikagumbe, angolietiška pop muzikakizomba. Kaimuose atliekama vietinių tautų apeiginė, šventinė muzika.
Žymiausias šalies režisierius –Flora Gomes, sukūręs pirmą vaidybinį filmą Bisau Gvinėjoje. Rašytojai –Amílcar Cabral, Abdulai Silá.
.jpg)
