Skirtingai nei dažnai manoma, Benino valstybė neturi nieko bendro su garsiausiaBenino civilizacijos valstybe –Benino karalyste, kuri nuo XV a. klestėjoNigerijos teritorijoje. Istoriškai ši teritorija nuo XVI a. buvo vadinama Vergų krantu, o vėliau – Dahomėja.
1975 m.lapkričio 30 d. valstybės pavadinimas pakeistas iš Dahomėjos į Beniną. Šalis gavo pavadinimą nuo istorinėsBenino karalystės,[2] tuo tarpu kai Dahomėja buvo vadinta pagalfonų tautos karalystę, užėmusią tik dalį dabartinio Benino.[3]
Dabartinio Benino teritorijos pietinėje dalyje nuo seno vystėsiBenino civilizacija. Pietinis Beninas, pietryčių Gana ir Togas sudarė šios civilizacijos kultūrinį regioną, kuris nuo XVI a. vadintasVergų krantu. Čia gyveno įvairiosgbe grupės tautos. Dabartinio Benino teritorija buvo apgyvendinta daugiausiafonų etininės grupės, kuri išvystė aukšto lygio kultūrą ir sukūrė ankstyvuosius politinius darinius. Pakrantės gbe tautelės įkūrė prekybines valstybėlesPopo,Agvę,Hvedą,Jakiną,Hogbonu ir kitas. Šiauriau jų, šalies gilumoje klestėjo galingos vergovinėsArdros irDahomėjos valstybės. Pastaroji XVII a. įgijo hegemoniją pietiniame Benine (panašiai kaipAšantis įsigalėjoAukso krante vakaruose, dabartinėje Ganoje).
Dahomėjos kariai
Į šiaurę nuo Vergų kranto yra kitas istorinis regionas –Jorubalandas, kurį apgyvendinojorubams giminingos etninės grupės. Beninui priklausančioje Jorubalando dalyje nuo XV a., ar dar anksčiau, suklestėjo jorubų karalystėsŠabė,Ketu,Iša,Idaiša. Nuo XVI–XVII a. čia savo karalystes įkūrė ir gbe kalba kalbantysmahiai. Pietrytiniame Benino pakraštyje formavosi jorubų subetnosaiifonjinai irohoriai.
Šiaurinė Benino dalis buvo daugiau veikiama iš musulmoniškosSahelio civilizacijos. Didelę dalį šiaurės rytų Benino valdėhausų kultūros karalystėBorgu, o šiaurės vakarų Benine susikūrė gentinės karalystėsGvandė (barbai),Džugu (gurmančiai).
Europiečiai (portugalai irolandai) Vergų kranto pakrantėje pasirodė XV a. XVII a. europiečiai dabartinio Benino pakrantę pavertė vienu stambiausiu vergų prekybos tašku Afrikoje. XIX a. čia įsitvirtinoprancūzai, kurie 1894 m. nukariavo nusilpusią Dahomėją, o vėliau skverbėsi gilyn į žemyną, prisijungdama ir musulmoniškas karalystes šiaurėje. Taip suformuota PrancūzijosDahomėjos kolonija, kuri įėjo įPrancūzijos Vakarų Afrikos sudėtį.
1958 m. kolonijai suteiktas autonominis statusasPrancūzijos sudėtyje, o1960 m.rugpjūčio 1 šalis gavo visišką nepriklausomybę kaipDahomėjos Respublika ir ši data yra kiekvienais metais švenčiama kaip Benino nepriklausomybės diena.[4] Pirmieji 10 nepriklausomybės metų buvo neramūs, vyko kovos etniniu pagrindu.Sourou Apithy, Hubert Maga irJustin Ahomadegbé – trys to meto politiniai lyderiai, priklausantys skirtingoms etninėms grupėms, kurie1970 sutarė sudaryti trišalę prezidentinę tarybą.1972 tarybą nuvertė marksistas (vėliau propagavęs kapitalistinę sistemą)Mathieu Kérékou, valdęs iki pat1991 m.. Jo valdymo laikais,1975 m. Dahomėjos Respublika pervadinta įBenino Liaudies Respubliką, siekiant išvengti nemalonių pavadinimo konotacijų su kadaise nekenčiama vergovine Dahomėjos valstybe.
Benino parlamentą (Assemblée Nationale) sudaro 83 nariai, renkami visuotiniuose rinkimuose kas 5 metus. Vyriausybės ir valstybės vadovas Prezidentas, renkamas kas 5 metus. Prezidentas skiria ministrus. Prezidentas gali būti renkamas ne daugiau 2 kadencijoms. Prezidento amžiaus limitas – 70 metų.
Benino valstybė yraVakarų Afrikoje, tarpNigerio upės šiaurėje irGvinėjos įlankos pietuose (kranto linija 121 km). Šiaurinėje šalies dalyje stūkso senų, smarkiai erodavusiųAtakoros kalnų masyvas (juose yra aukščiausia Benino vieta –Sokbaro kalnas, 658 m). Kitur plyti plynaukštės ir žemumos. Netoli jūros kranto gausu lagūnų (Porto Novo,Nakujės). Benino šiaurės upės priklauso Nigerio baseinui (Sota,Mekru,Oti), o į pietus nuo Atakoros tekančios upės vandenis neša tiesiai į Gvinėjos įlanką (Uemė,Monas, Kufas, Zu).
Didesniąją dalį Benino teritorijos užima drėgnosiossavanos, gan tankiai apaugusios miškais ir krūmynais. Yra išlikę didesnių giraičių,mangrovių sąžalynų, ypač paupiuose (miškingumas – 31 %). Šalies gamta saugomaPendžari ir„W“ nacionaliniuose parkuose. Benine yra ~2000 augalų rūšių (dauguma retų ir nykstančių), ~630 paukščių rūšių. Veisiasidrambliai,liūtai,panteros,beždžionės,šernai,antilopės,pitonai,mambos,krokodilai,musės cėcė.
Benine vyrauja karštas ir drėgnastropinis klimatas. Yra du drėgnieji sezonai:balandis-liepa irrugsėjis-lapkritis. Per metus vidutiniškai iškrenta apie 1300 mm kritulių. Žiemą būdingas sausringas vėjas nuo Sacharos –harmatanas. Metų bėgyje temperatūra vidutiniškai svyruoja tarp 24 ir 31 °C.
Pagrindinis ūkio sektorius Benine – žemės ūkis. Verčiamasi daugiausiamedvilnės auginimu. Taip pat auginamiananasai,kava (robusta),bananai,jamsai,kukurūzai,ryžiai,sorgai,soros. Verčiamasi žvejyba jūroje ir lagūnose. Pramonė išvystyta menkai, daugiausia apdirbama žemės ūkio produkcija (maisto, tekstilės pramonė), gaminamos statybinės medžiagos. Nedideliais kiekiais išgaunamanafta,auksas,marmuras,smiltainis.
Benino svarbiausia eksporto prekė yra medvilnė (sudaro 30 % eksporto apyvartos). Taip pat išvežamižemės riešutai,vaisiai,mediena,aliejus, auksas, metalo laužas. Produkcija iškeliauja įKiniją,Indiją,Libaną,Nigerį,Nigeriją. Į šalį įvežami naftos produktai, plastikai, maisto produktai, cheminės medžiagos (importo partneriai – Kinija, JAV, Indija,Prancūzija,Malaizija).
Pasak 2002 m. surašymo, vyresnių nei 15 m. žmonių raštingumas yra 34,7 % (vyrų – 47,9 % , moterų – 23,3 %). Anot 2009 m. apskaičiavimų,vidutinė numatomo gyvenimo trukmė skaičiuojant nuo gimimo šalyje yra 59 metai (vyrų – 57,83 m., moterų – 60,23 m.).[6]
Šiaurės Benine tradiciškai statomi apskritimo plano moliniainamai, o centrinėje ir pietinėje dalyje – karkasiniai keturkampio plano namai, dengti keturšlaičiais arba kūginiais stogais.Abomėjuje yra išlikęDahomėjos karalystės laikų šventyklų ir valdovų rūmų (UNESCO pasaulio paveldo objektas) griuvėsių. Rūmai buvo pastatyti iš vietinio raudonojo molio, su šiaudiniais stogais, plūkto molio sienas ir įėjimus puošė polichromuoti (raudona ir geltona spalvomis) moliniai reljefai, vaizduojantys ritualines karo ir valdovo gyvenimo scenas, gyvūnus. Šiuolaikiniai Benino miestai neplaningi, būdingos siauros ir kreivos gatvės, moliniai namai šiaudiniais ar skardiniais stogais, didmiesčių centruose yra modernių daugiaaukščių kompleksų.
Benine nuo seno klestėjo amatinė dailės dirbinių gamyba, ypač figūrųliejimas iš bronzos (rečiau geležies, sidabro). Figūros laibos, ilgomis galūnėmis figūros, vaizduojančios buitines, medžioklės, dvaro gyvenimo scenas. Buvo paplitusimedžio drožyba: gaminti sostai, valdovų skeptrai, ritualiniai suolai ir indai, puošti reljefais.Tekstilei būdingos siūtos ir aplikuotos sąlygiško piešinio, ryškių spalvų vėliavos, skėčiai, palapinių drapiruotės, galvos apdangalai. Benine kurta irkeramika (dekoruoti moliniai puodai), iki dabar tebegaminamoskalebasos – iš moliūgų skobti indai, kurie raižomi, tapomi. Šiuolaikinė tapyba daugiausia realistinė, dekoratyvi[7].
Iki kolonijinio laikotarpio Benine klestėjo žodinė tradicija. Nuo XX a. atsirado prancūziškai rašančių autorių, kurie daugiausia verčia Benino tautų liaudies kūrybą, rašo poeziją, esė (Paulin Joachim, Olympe Bhely-Quenum, Jean Pliya, Florent Couao-Zotti). Iš Benino kilo filosofasPaulin J. Hountondji.
Benine populiari įvairių stilių muzika – etninė vietinių tautų muzika, iš jos daug elementų perėmusi afropop,džiazo muzika, paplitusiKongo rumba,regis,hiphopas. Visame pasaulyje garsi Benino atlikėjaAngélique Kidjo.
Populiariausias sportas Benine yrafutbolas, tačiauBenino vyrų futbolo rinktinė didelių pasiekimų nėra pasiekusi (dalyvavo keliose Afrikos Tautų taurėse). Šalies atletai vasaros olimpinėse žaidynėse nėra iškovoję medalių (dažniausiai deleguoja kelis lengvaatlečius ir plaukikus).
._-_The_veteran_amazones(_AHOSI_)_of_the_Fon_king_B%25C3%25A9hanzin%2c_Son_of_Roi_G%25C3%25A9l%25C3%25A9.jpg)
