 | Šiam straipsniui ar jo daliaitrūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdamitinkamas išnašas su šaltiniais. |
Bavarijos istorija – istorinioVokietijos regionoBavarijos istorija nuo seniausių laikų iki dabarties.
Bavarijoje rasta daugpaleolito radinių.
Pirmieji rašytiniuose šaltiniuose minimi Bavarijos gyventojai buvokeltai, priklausęLa Teno kultūrai,romėnų užkariautai I a. pr. m. e. pabaigoje. Romėnai čia įkūrėNoriko irRetijos provincijas. Regioną jie valdė išCastra Regina, kuris nuo viduramžių vadinamasRėgensburgu.
Viena teorija teigia, kad žodis „Bavarija“ atsirado išBai(o)arii, o šis išBai(a)haim (lot.Boiohaemum), reiškiančiobojų žemes ir šiuolaikinęBohemiją. Pirmąkart Bavariją paminėjofrankai žmonių sąraše apie 520 m. Jordano „Gotų istorija“ (551 m.) yra pirmasis šaltinis, nurodantis bavarų gyvenamąją vietą (į rytus nuo švabų).
V–VI a. radiniai rodo skirtingų tautų ir regionų įtaką:alemanų,lombardų,tiuringų, Bohemijos slavų ir romanizuotų vietos gyventojų.
Frankai užėmė bavarus be didelio pasipriešinimo. Jie laikė Bavariją buferine zona nuo Rytų genčių, tokių kaipslavai iravarai bei karių šaltiniu. Apie 550 m. bavarus pradėjo valdyti frankų karaliaus paskirtas kunigaikštis. Pirmas žinomas kunigaikštis yra Garibaldas I iš galingosAgilolfingų giminės. Ši šeima valdė Bavariją iki 788 m.
Pusantrą šimtą metų Bavarijos kunigaikščiai priešinosi slavų įsiveržimams ir Teodono I, mirusio 717 m., laikais jie tapo nepriklausomi nuo nusilpusių frankų karalių. KaiKarolis Martelis tapo faktiniu frankų valdovu, jis prijungė Bavariją ir nušalino du jos kunigaikščius iš eilės už nepaklusnumą.Pipinas Trumpasis išlaikė frankų įtaką ir tarp jo giminės ir Agilolfingų įvyko kelios vedybos. Tai, kaip lengvai frankai numalšindavo sukilimus, rodo, kad juos sukeldavo šeimų nesantaika, o ne prispaustų žmonių nepasitenkinimas.
Bavarų įstatymai buvo užrašyti 739-748 m. Jų papildymai rodofrankų įtaką. Nors kunigaikštystė priklausė Agilolfingams, kunigaikštis buvo renkamas žmonių, o rinkimus patvirtindavo frankų karalius, už tai gaudamas ištikimybės priesaiką. Buvo penkios kilmingos šeimos, tikriausiai rodančios ankstesnį bavarų pasidalinimą.
Krikščionybė paliko Bavarijoje pėdsakus nuoromėnų laikų, bet nauja era išaušo, kai Teodonas I 696 m. pasikvietėVormso vyskupą Rupertą. Jis įkūrė keletą vienuolynų kaip ir Šventasis Emeranas,Puatjė vyskupas. Jų rezultatai buvo tokie geri, kad dauguma žmonių tapo krikščionimis, tarp Bavarijos irRomos užsimezgė verslo ryšiai. VIII a. pagonys bandė priešintis, bet apie 734 m. į Bavariją atvykęsšv. Bonifacas sutriuškino apostazę (atsimetimą nuo krikščionybės). Bonifacas organizavo bažnyčias, įkūrė ar atstatėZalcburgo,Pasau,Freizingo irRėgensburgo vyskupystes.
Tasilas III, 749 m. tapęs Bavarijos kunigaikščiu, 757 m. pripažino frankų karaliaus Pipino Trumpojo višenybę, bet netrukus atsisakė padėti frankams kariautiAkvitanijoje. Be to jis savo vardu davė įsakymus dvasininkijos ir civiliniais klausimais, atsisakė atvykti į frankų susirinkimus ir kitaip elgėsi kaip nepriklausomas valdovas. Kadangi jis valdėAlpių perėjas, buvo avarų sąjungininkas ir lombardų karaliaus Desiderijaus žentas, kėlė grėsmę frankams irKarolis Didysis turėjo jį sutriuškinti.
Karolio Didžiojo pergalės smulkmenos lieka neaiškios. Tasilas davė priesaiką 781 ir 787 m. turbūt įbaugintas Bavarijoje buvusios frankų armijos. Tačiau 788 m. frankai iškvietė kunigaikštį įIngelheimą ir nuteisė mirties bausme, apkaltinę išdavyste. Karalius jam atleido ir Tasilas, tapęs vienuoliu formaliai atsisakė kunigaikštystės 794 m.Frankfurte.
Geroldas, Karolio Didžiojo svainis, buvo Bavarijos kunigaikštis iki mirties mūšyje su avarais 799 m. Tada frankų grafai perėmė Bavarijos valdymą ir prijungė kunigaikštytę prie likusiosFrankų imperijos. Dėl Karolio pastangų pagerinti bavarų intelektualinį gyvenimą ir buitį, jie nesipriešino kunigaikštystės panaikinimui. DėlBažnyčios vienijančios įtakos, Karoliui Didžiajam tik du kartus reikėjo įsikišti į Bavarijos reikalus.
PagalVerdeno sutartį Bavarija atitekoLiudvikui II Vokiečiui. Liudvikas Bavariją valdė iš Rėgensburgo ir daug nuveikė dėl jos saugumo kaudamasis suslavais. Kai jis dalino savo valdas 865 m., Bavariją atidavė vyriausiam sūnui Karlomanui, o po jo mirties 880 m., Bavarija atitekoKaroliui III Storajam. Silpnas valdovas Bavarijos gynybą patikėjoArnulfui Karintiečiui, nesantuokiniui Karlomano sūnui. Su bavarų parama jis maištavo prieš Karolį 887 m. ir kitas metais buvo išrinktas Vokietijos karaliumi. 899 m. Bavarija atitekoKaroliui Vaikeliui, kuriam valdant regioną siaubėvengrai. Nuo jų apsiginti buvo vis sunkiau. Teigiama, kad 907 m. liepos 5 d.Presburgo (Bratislavos) mūšyje su vengrais žuvo visa bavarų gentis.
Valdant Karoliui Vaikui,Luitpoldas, Šejerno grafas, kuriam priklausė daug žemių Bavarijoje, valdėKarintijos marką, sukurtą Bavarijai ginti pietryčiuose. Jis žuvo dideliame mūšyje, bet jo sūnusArnulfas Blogasis sutelkė karius ir išvijęs vengrus 911 m. tapo Bavarijos kunigaikščiu kartu gaudamas ir Karintiją. Taip buvo atkurta gentinėBavarijos kunigaikštystė, tapusi viena iš penkių kunigaikštysčių Frankų karalystėje. KaraliusKonradas I nesėkmingai bandė sutramdyti Arnulfą, bet tik jo įpėdiniui imperatoriuiHenrikui I pavyko to padaryti. 920 m. Henrikas I, tapęs Konrado įpėdiniu, pripažino Arnulfą kunigaikščiu, patvirtino jo teises skirti vyskupus, kalti monetas ir kurti įstatymus.
Panašus konfliktas kilo tarp Arnulfo sūnaus Eberhardo ir Henriko sūnaus imperatoriausOtono I. Tačiau Eberhardas buvo priverstas bėgti 938 m., o Bavarija, sumažinus privilegijas, buvo atiduota mirusio kunigaikščio dėdei Bertoldui. Otonas taip pat paskyrė grafą palatiną (pfalcgrafą) Eberharhardo brolį Arnulfą atstovauti karaliaus interesams.
Po Bertoldo mirties 947 m., Otonas atidavė Bavariją savo broliui Henrikui, kuris buvo vedęs Juditą, Arnulfo dukterį. Bavarai nemėgo Henriko ir savo trumpą valdymą jis praleido su jais besipykdamas.
Vengrų grėsmė išnyko po pergalės Lechfeldo mūšyje (955 m.) netoliAugsburgo. Bavarijos teritorija išaugo prijungus Italijos sritis – didelęVeronos marką.
955 m. Henriko sūnusHenrikas II, vadinamas Henriku Peštūnu, tapo Bavarijos kunigaikščiu, bet 974 m. įsivėlė į sąmokslą prieš imperatoriųOtoną II. Sukilimas įvyko, nes Otonas II atidavėŠvabijos kunigaikštytę Otonui, Otono I vaikaičiui, Henriko II priešui, o BavarijosRytų marką, vėliau pavadintąAustrijos markgrafyste – Leopoldui, Bambergų kunigaikščiui. Maištas nepavyko ir, nors Henrikas, pabėgęs iš kalėjimo atnaujino sąmokslą, prarado kunigaikštystę savo priešui Otonui 976 m. Tuo metuKarintija tapo atskira kunigaikštyte, grafo palatino pareigybė panaikinta, o Bavarijos bažnyčia tapo priklausoma nuo imperatoriaus, ne kunigaikščio.
985 m. vėl tapęs kunigaikščiu Henrikas II pasirodė esąs geras valdovas: įvesta tvarka, išleista daug svarbių įstatymų, reformuoti vienuolynai. Jo sūnus ir įpėdinis tapo imperatoriumiHenriku II 1002 m. atidavė Bavariją svainiui Henrikui, po kurio mirties 1026 m. Bavarija atitekoHenrikui III, tada kitam šeimos nariui, Bavariją valdžiusiam kaip Henrikas VII. Agnesė Puatu, imperatoriausHenriko IV motina irregentė, atidavė Bavariją Otonui Nordheimiečiui.
1070 m. imperatorius Henrikas IV nuvertė Otoną ir atidavė Bavariją grafuiVelfui, kilusiam iš įtakingos giminės, kurios šaknys Šiaurės Italijoje. Kadangi Velfas rėmė popiežiųGrigalių VII jo ginče su Henriku IV, prarado Bavariją, bet vėliau ją atgavo. Velfo įpėdiniai buvo du jo sūnūs:Velfas II nuo 1101 m. ir Henrikas IX nuo 1120 m. Abu broliai turėjo didelę įtaką tarp vokiečių didikų.
Henrikas X, vadinamas Henriku Išdidžiuoju, paveldėjo sostą 1126 m., be to gavoSaksonijos kunigaikštystę. 1137 m. ImperatoriusKonradas III išsigando jo galios ir nuvertė Henriką. Bavarija atiteko Austrijos markgrafuiLeopoldui IV. Kai Leopoldas IV mirė 1141 m., Konradas pasiliko kunigaikštystę sau, bet joje tvyrojo suirutė, tad 1143 m. ją atidavė Austrijos hercoguiHenrikui II.
Kova dėl Bavarijos truko iki 1156 m., kai imperatoriusFrydrichas I Barbarosa, norėdamas taikosVokietijoje, įtikino Henriką II atiduoti Bavariją Saksonijos kunigaikščiui Henrikui Liūtui, Henriko Išdidžiojo sūnui. Mainais Austrija, pagal „Mažąją privilegiją“ (lot.Privilegium Minus) tapo nepriklausoma grafyste. Henrikas Liūtas įkūrėMiuncheną.
Naujas Bavarijos laikotarpis prasidėjo, kai 1180 m., kai imperatorius Frydrichas I ištrėmė Henriką Liūtą, o kunigaikštystę atidavė Otui Vitelsbachui.Vitelsbachai su pertraukomis valdė Bavariją iki 1918 m.
Otas valdė Bavariją tik trejus metus, jo įpėdiniu tapo sūnus Liudvikas I 1183 m. Jis aktyviai dalyvavo politikoje ImperatoriausFrydricho II valdymo pradžioje, bet buvo nužudytasKelheime 1231 rugsėjį. Jo sūnus Otas II palaikėHohenštaufenus kovoje su popiežiumi. Dėl to Bavarijai popiežius paskelbė interdiktą (bažnytinių apeigų apribojimą). Otas II sekė tėvo pėdomis didinant kunigaikštystės teritoriją ir stiprinant ją politiškai. Jis mirė 1253 m. lapkritį.
Bavarijos stiprėjimą nutraukė virtinė padalinimų, kuri 250 metų susilpnino kunigaikštystę. Pirmasis padalinimas įvyko 1255 m. Oto II sūnūs Liudvikas II ir Henrikas XIII dvejus metus kartu valdė Bavariją, bet nusprendė pasidalinti kunigaikštystę. Liudvikui II teko vakarinė Bavarija, pavadinta Aukštutine, irPfalco kurfiurstystė. Henrikas XIII valdė rytinę Bavarija, dar vadinamą Žemutine.
1621 m.Pfalco kurfiurstystės pfalcgrafui ir elektoriuiFrydrichui V pritaikyta imperatoriškoji nemalonė (vok.Reichsacht) – viso turto ir teisių panaikinimas – dėl jo vaidmens čekų sukilime (1618–1620 m.) irkurfiursto titulas beiAukštutinio Pfalco teritorija perleista Bavarijos kunigaikščiuiMaksimilianui I. Taip Bavarijos kunigaikštystė tapo kurfiurstyste. Kurfiurstystei 1805 m. suteiktas karalystės titulas. 1806 m. panaikinusŠventąją Romos imperiją Bavarijos karalius neteko kurfiursto titulo.
Istoriniai Bavarijos teisynai:
.svg)
.svg) | Šis straipsnis apieistoriją yranebaigtas. Jūs galite prisidėti prie Vikipedijospapildydami šį straipsnį. |
