| Baltai | |
|---|---|
 | |
| Gyventojų skaičius | ~5,6 mln. |
| Populiacija šalyse | Lietuva,Latvija |
| Kalba (-os) | lietuvių kalba,latvių kalba |
| Religijos | Krikščionybė (seniau -baltų religija) |
Baltai (latv.Balti,angl.Balts,bltr.Балты,lenk.Bałtowie) – šiaurės rytų Europos etnosai, kalbėję ir kalbantysindoeuropiečių kalbų šeimosbaltų kalbomis, kilusiomis išbaltų prokalbės.
Iki šių laikų išliko dvi tautos, kalbančios baltų kalbomis:lietuviai irlatviai.[1] Anksčiau egzistavusios baltų tautos ir gentys iki XIX a. buvo asimiliuotos lietuvių, latvių,vokiečių ir įvairių rytų bei vakarųslavų etnosų. Į lietuvių tautybę įsiliejoaukštaičių,sėlių,jotvingių,žiemgalių,žemaičių,kuršių,prūsų gentys. Latvių tautybės susidaryme dalyvavolatgalių,žiemgalių,sėlių,kuršių irfinougrųlyvių gentys.
Politiniame kontekste, ypačVakaruose, „baltais“ taip pat vadinamos visų trijų postsovietiniųPabaltijo šalių tautos, t. y.lietuviai,latviai ir vienafinų grupės kalbų kalbantysestai. Dar viena žodžiobaltai reikšmė yra „Baltijos vokiečiai“ (Deutsch-Balten).
Seniausias istoriniuose šaltiniuose minimas baltų įvardijimas yra I a.Tacito veikale, kur minimos gentys prie Baltijos jūros, vadinamosestijais/aisčiais (lot.Aestiorum gentes). Pavadinimo kilmė nėra aiški. Ji gali būti siejama su gotųaistan – „gerbti“, vokiečių žemaičiųêste – „jauja“, lotynųaestuarium – „išdžiūstanti jūros įlanka“ ir pan.[2] Gali būti, kad šis pavadinimas nebuvosavivardis, o į vakarus nuo jų gyvenusių germanų genčiųegzonimas, reiškęs „rytiečiai“ (išoesti „rytai“). Juo buvo vadinamos visos į rytus nuo germanų gyvenusios tautos, nepriklausomai nuo kalbos. Iš šio termino kiloestų savivardis. Baltus aisčiais Lietuvos istoriografijoje buvo linkstama vadinti iki XX a. 4 dešimtmečio.
„Baltų“ terminą pasiūlė vokiečių kalbininkasGeorgas Heinrichas Ferdinandas Neselmanas (G. H. F. Nesselmann) 1845 m. knygoje „Die Sprache der alten Preußen an ihren Überresten erläutert“[3] ir jį vartojo šalia Baltijos jūros esančiai giminiškų kalbų grupei pavadinti.
Formuojantis baltų genofondui dalyvavo kelios priešistorinėsikiindoeuropinės grupės, gyvenusios vėliau baltų apgyvendintame areale. Tarp jų svarbiausios buvoVakarų Europos medžiotojai-rinkėjai irRytų Europos medžiotojai-rinkėjai. Dabartinėje Latvijoje ir Lietuvoje (Kundos,Narvos,Nemuno kultūrose) vyravo Vakarų Europos genotipas.[4]Archeogenetikos duomenimis, dauguma po paskutiniojo ledynmečio prie Baltijos įsikūrusių medžiotojų ir žvejų priklausė IX genetiniam (M173/M204 mutacijos) žmonių tipui, visoje Europoje išplitusiam dar prieš paskutiniojo apledėjimo pradžią.
Pabaltijo vidurinio neolito pradžioje (~4300 m. pr. m. e.)Uralo regione prasidėjęs staigus klimato atšalimas privertė ten gyvenusius VIII genetinės grupės atstovusfinougrus patraukti į vakarus – į šiltesnius šiaurės rytų Europos kraštus. Archeologijoje tai siejame sušukinės duobelinės keramikos kultūros (V–II tūkst. pr. m. e.) plitimu. Šios kultūros atstovai (lyvių,estų,suomių,karelų protėviai) įsitvirtino į šiaurę nuo būsimojo baltų arealo ir atnešė savo genetinį indėlį. Šių dienų Lietuvoje „finougrišką“ genetinę komponentę atitinka genetinė haplogrupė N3.
Antropologiniu požiūriu dabartiniai baltai yra gana tipiški Vidurio Europoseuropidai. Kita vertus, ankstyvojoje lietuvių ir latvių (ypač rytinių lietuvių ir rytinių latvių)etnogenezėje labai svarbus vaidmuo teko ir protoeuropidinei komponentei. Dauguma lietuvių moterų priklauso itin archajiškoms, su paleolitinėmis Madleno ir Svidrų kultūromis siejamoms „protoeuropidinėms“ Europos haplogrupėms H, U, V ir I, ir tik visai nedidelė jų dalis yra iš Artimųjų Rytų kilusių T ir J genetinių grupių atstovės.
Pagal plačiausiai priimtą teoriją, baltai kaip kalbinė grupė susiformavo išindoeuropiečių genčių, siejamų suIV tūkst. pr. m. e. pabaigoje –III tūkst. pr. m. e. pradžioje Europon atkeliavusiaisvirvelinės keramikos kultūros nešėjais. Virvelininkai tik nežymiai pakeitė senųjų vietos gyventojų genofondą, tačiau kalbine ir kultūrine prasme asimiliavo vietiniusneindoeuropiečius.[5]
Iš virvelininkų formavosi baltų, slavų ir germanų etnosai. Virvelinės keramikos kultūros rytinis arealas yra siejamas su baltų (ar baltoslavų) protėviais. Jis yra apibrėžtas daugelio kalbininkų, nustačiusių jį pagal išlikusius baltiškus upėvardžius bei kitus vietovardžius. Šî teritorija apėmė dabartinės šiaurės rytųLenkijos,Kaliningrado srities,Lietuvos, pietųLatvijos,Baltarusijos, šiaurėsUkrainos ir vakarųRusijos teritorijas. Ji driekėsi nuo Baltijos jūros irVyslos upės vakaruose ikiOkos upės rytuose. NuoDauguvos šiaurėje ikiBugo pietuose. Baltų kabinė kultūrinė įtaka rytuose galėjo siektiMaskvą, o pietuose –Kijivą.[6] Tuo metu šiauriniai baltų kaimynai buvo finougrai, o pietiniai –iranėnai.
Šiame areale paplitusibaltų prokalbė gyvavo maždaug tarpIII tūkst. pr. m. e. irV a. pr. m. e. Kaip manoma, ji anksčiau sudariusibendrą prokalbę su slavų kalbomis.[7][8] Taikydamiglotochronologijos metodą mokslininkai yra apskaičiavę, kad baltų ir slavų kalbos turėjo atsiskirti XIV–XIII a. pr. m. e.[9]
Šiame areale Neolito laikotarpiu susiformavo trys lokalūs variantai:Pamarių (Žučevo) (3600–1600 m. pr. m. e.),Dniepro vidurupio (3200–2300 m. pr. m. e.) irFatjanovo (2200–1600 m. pr. m. e., Volgos–Okos baseinas) kultūros. Pamarių kultūra egzistavo Baltijos pajūryje ir siejama suvakarų baltų protėviais. Kitų dviejų kultūrų atstovai siejami surytiniais baltais.[10]
Kita hipotezė neolitines Pamarių ir Fatjanovo kultūras laiko ne baltiškomis. Pasak jos, seniausi baltų protėviai gyveno tik Dniepro baseine (centrinė Baltarusija ir vakarų Rusija), nes čia išlikę seniausi baltų hidronimai. Į šias vietas baltų protėviai galimai atsikėlę nuoDunojaus. Jos palikuonėXIX–XI a. pr. m. e. buvo bronzos amžiausTšinieco kultūra, paplitusi dabartinėje Baltarusijoje, šiaurės Ukrainoje, rytų Lenkijoje ir vakarų Rusijoje. Joje buvo naudojama balto-slavų prokalbė, ir lokaliuose variantuose atsiskyrė baltų bei slavų kalbos:Sosnicos kultūra davė pradžią rytų baltams, oKomarovo kultūra – slavams.
Pasak šios hipotezės, į žemes prie Baltijos jūros, kur ~3000 m. pr. m. e. jau buvo įsikūręfinougrai, baltai atsikėlė santykinai vėlai (2000–1500 m. pr. m. e.).[11][12] Vakarų baltų gentys palei Nemuną judėjo Mozūrų link ir Baltijos jūros pakrantėSemboje irNotangoje baltizuota tikDidžiojo tautų kraustymosi pradžioje. Rytprūsiuose ir Narevo srityje apie baltus esą galima kalbėti tik nuo geležies amžiaus pradžiosV a. pr. m. e., o Lietuvoje ir Latvijoje – nuo maždaug mūsų eros pradžios. ĮVolgos–Okos baseiną, kuriame iš seniau vyravo finougrai, baltai (rytų galindai) atsikėlę tik apie200–600 m. mūsų eroje.[13]
II tūkst. pr. m. e. pabaigoje sunykus Tšinieco kultūrai baltai buvo apgyvendinę plačią teritoriją nuo Vyslos žemupio vakaruose ikiOkos prie Maskvos rytuose irPripetės beiSeimo pietuose. Čia ėmė formuotis vėlyvojo bronzos amžiaus baltų archeologinės kultūros, kurių gyventojai nuoV a. pr. m. e. išmoko išgauti geležį, ir taip prasidėjo geležies amžius.
MaždaugXII a. pr. m. e. senosios Pamarių kultūros teritorijose susiformavoVakarų baltų pilkapių kultūra (Baltijos pietinis ir rytinis pajūris daugiausia būsimosPrūsos teritorijoje). Geležies amžiuje iš jos išsivystė lokalūs variantai:Dulokaimio-Kovrovo kultūra,Olštyno kultūra,Sūduvių kultūra irNemuno žemupio kapinynų kultūra.
Tikėtina, kad baltų kalba buvo naudojama irPamario (veidinių urnų) kultūros, kuri nuoVI a. pr. m. e. egzistavo Vyslos upės baseine, gyventojų. Jos arealas sutampa su baltiškaisiais hidronimais.[14] Jai gimininga (ar jos variantu laikoma)Varpinių kapų kultūra irgi gali būti priskiriamaslavams arba baltams.[15]
Rytų baltų kultūroms archeologai priskiriaX a. pr. m. e. susiformavusiąBrūkšniuotosios keramikos kultūrą, kuri dab. rytų Lietuvoje, pietų Latvijoje ir vakarų Baltarusijoje pakeitėVėlyvąją Narvos kultūrą. Jos rytinės kaimynės buvoVIII a. pr. m. e. Sosnicos kultūros areale susiformavusiDniepro-Dauguvos kultūrą (dab. šiaurės Baltarusija) irPripetės baseine bei Kijevo srityje gyvavusiMilogrado kultūrą (pietų Baltarusija ir šiaurės Ukraina). Iš pastarosiosII a. pr. m. e. išsivystėZarubincų kultūra.
V a. pr. m. e. dar toliau į rytus nuo jų, Seimo irDesnos žemupio bei vidupio upyne susiformavoJuchnovo kultūrą (dab. šiaurės rytų Ukraina ir vakarų Rusija) irOkos aukštupio kultūrą (vakarų Rusija).[16][17][18]
Prasidėjus geležies amžiui, baltų gyvenamos teritorijos ėmė dominti pietų Europoje gyvenusias civilizuotas tautas. Taip atsirado pirmieji rašytiniai paminėjimai. Tikėtina, kad vienas pirmųjų baltų paminėjimų buvo V a. pr. m. e. senovės graikų istorikoHerodoto aprašytos jo laikais į šiaurę nuoskitų gyvenusiosbudinų (gr.Βουδῖνοι =boudinoi) irneurų (gr.Νευροί =neuroi) gentys. Jos kai kurių tyrinėtojų nuomone laikomos baltiškomis ir sietinos su konkrečiomis Milogrado ir Juchnovo kultūromis.[19]
Abejonių nekeliančiu ankstyviausiu rašytiniu baltų paminėjimu paprastai laikomasTacito veikale „Germanija“ pateiktasestijų aprašymas. Tiesa, dalis tyrinėtojų linkę manyti, kad seniausias aisčių paminėjimas siekia 325 m. pr. m. e., kuometPitėjas paminėjo gentįOstiaioi.[20]
Graikų mokslininkasKlaudijus Ptolemėjus savo „Geografijoje“ (~150 m.) tiesiogiai apie „estijus“ neužsiminė, tačiau įvardijo bent keturis jo laikais į rytus nuoVyslos žemupio ir Baltijos jūros gyvenusius sen. baltų etnosus, t. y.galindus (galindae),sūduvius (sudini; dalis tyrinėtojų šį tautovardį laiko perrašinėtojų iškreipta žodžiobudini forma),kuršius (carbones) irsėlius (sali); baltais tikriausiai laikytini ir Ptolemėjaus paminėti „bodinai“ (bodini).
Grupė Lietuvos mokslininkų atliko tyrimą lokalizuojant su baltais siejamas Ptolemėjo „Geografijoje“ paminėtas gentis, ir pasiūlė tokias sąsajas su tuometinėmis archeologinėmis kultūromis: boruskai siejami suJuchnovo kultūra,galindai – su Olštyno kultūra, pagiritai – suDniepro-Dauguvos kultūra,salai – su Pilkapių kultūra, savarai – suKijevo kultūra,sudinai – su Sudūvių kultūra, stavanai – suBrūkšniuotosios keramikos kultūra,veltai – su Lietuvos ir Latvijos pajūrio plokštinių kapinynų kultūra,venedai – su Vielbarko kultūros rytine dalimi, Sembos-Notangos kultūra, Lietuvos pajūrio pietine dalimi.[21]
Apie II–III a. baltų geležies amžiaus kultūros keitėsi. Vakarų baltų pilkapių kultūros teritorijose galutinai išsiskyrė tokios gentys kaipprūsai,galindai,sūduviai,skalviai,kuršiai. Brūkšniuotosios keramikos kultūros areale formavosilietuviai (Rytų Lietuvos pilkapių kultūra),žemaičiai,žiemgaliai,sėliai,latgaliai. Į rytus nuo jų Dniepro-Dauguvos kultūrą pakeitėBancerovo kultūra, kurios gyventojai greičiausiai buvorusėnų metraščiuose minimidregovičiai. Į šiaurę nuo jos buvo II a.Ilgųjų pilkapių kultūra (rytiniai latgaliai arbakriviai).
Dniepro vidurupyje vietoj Zarubincų kultūros įsigalėjoKijevo kultūra, kuri dalies tyrėjų yra priskiriamos nebe baltams, oslavams.[22] Ryčiausiame baltų arealo pakraštyje buvoMoščino kultūra (Rytų galindai).
Šiuo laikotarpiu baltai įvairiais vardais aprašomi ostgotų istorikoKasiodoro (523 m.), gotų istorikoJordano (VI a.), anglosaksų keliautojoVulfstano (IX a. pab.), šiaurės Vokietijos kronikininko arkivyskupoAdomo Brėmeniečio ir kitų autorių.
Nuo II a. baltų gyvenami regionai patyrė drastiškus pokyčius, kuriuos sukėlė aplinkinių tautų migracijos. Vakarų baltų arealus labai stipriai paveikėgermanų tautų migracijos. II–III a. Vyslos žemupiogotams ėmus veržtis įPomeranijos baltų,prūsų,galindų žemes, dalis jų, matyt, traukėsi į rytus:Kernavėje ir kitose Lietuvos vietose atsirado prūsams būdingųpilkapių. Kita dalis maišėsi su germanais irskitais, ir migravo į pietus, kur III a. suformavo „alaniškai-sarmatiško“ etnosoČerniachovo kultūrą.
IV a. II pusėje šios kultūros nešėjai buvo sutriuškinti ir priverti trauktis į šiaurę nuo išEurazijos stepės atklydusiųhunų. Vėliau pro čia į Europą migravo tiurkakalbės gentysavarai, o VII a. –chazarai. Jie stipriai nusiaubė ne tik Eurazijos stepės regionus į pietus nuo baltų gyvenamų teritorijų, bet ir pietinespaseimės irpadesnės baltų žemes.
Chazarų nusiaubtus Rytų Europos regionus nuo VII a. užpildėslavų gentys. Iš protoslaviškosPrahos kultūros rytinio varianto išsirutuliojusios Luka-Raikoveco kultūros nešėjai (rytų slavų protėviai) greitai plito į rytus bei šiaurės rytus. Iki X–XII a. pab. slavai asimiliavo ir kone visus kitusDniepro baltus (Tušemlios kultūros atstovus), kartu perimdami daugelį baltų kultūros bruožų. Kaip vyko ši ekspansija nėra žinoma, tačiau spėjama, kad ji buvo santykinai taiki, nes iš to laikotarpio nėra randama aiškių karinių susidūrimų įrodymų ar neramiems laikams būdingų lobių.
Po slavų migracijų baltų gentys išliko dviejuose atskirtuose arealuose: vakariniame, prie Baltijos jūros (dab. Lietuvos, Latvijos, Baltarusijos, Lenkijos teritorijos) ir rytiniame, Okos aukštupyje (rytų galindai). Pastarieji galutinai suslavėjo XV a.[23]
Prūsų, skalvių, kuršių, žemgalių, sėlių beirytinių latgalių etnosų natūralią raidą XIII a. nutraukėVokiečių ordino ekspansija. Jotvingius iki XVII(?) a. asimiliavolenkai, lietuviai irrusėnai.
 | Vikiteka: Baltai – vaizdinė ir garsinė medžiaga |
| |||||||||||
| ||||||||||||||||||||||||||||||||||
| ||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||
