Austrijos pavadinimas kilęs nuo senovės vokiečių aukštaičių žodžioOstarrîchi, minimo996 m. ir reiškiančio „Rytų valstybė“.[11] Jis taip pat vadintaslot.Marchia austriaca („Rytų kraštas“). Šis pavadinimas prigijo vienai išKarolio Didžiojo imperijos griuvėsiuose susikūrusių valstybių.[12]
Ankstyvuoju savo istorijos laikotarpiu dabartinės Austrijos šiaurės vakarų dalis iki Dunojaus buvoRomos imperijos sudėtyje. Vėliau Austrijos teritorija buvo hunų, langobardų, ostrogotų, bavarų ir frankų valstybių dalimi.
996 m. buvo pirmą kartą paminėtas Austrijos (Ostarrichi) pavadinimas. Nuo X a. iki XIII a. valdžiusiąBabenbergų dinastiją pakeičiaHabsburgai ir jų valstybė palaipsniui plečiasi. PrijungiamasTirolis ir teritorijos į pietus nuo dabartinės Austrijos, įskaitant ir dabartinįTriestą. Į Habsburgų dinastijos valdymą patenka irČekija beiVengrija.
XVI a.-XVII a. Habsburgams iškylaOsmanų imperijos grėsmė. Ši grėsmė, kurios kulminacija – 1683 m. Vienos apgultis, buvo sėkmingai įveikta. Habsburgams atiteko buvusios turkų priklausomybėje teritorijos –Vengrija,Transilvanija. PoUtrechto sutarties gaunami HabsburgųNyderlandai irMilanas bei Dviejų Sicilijų karalystė. Austrija ima dominuoti Europos politikoje.
Lotynizuotas šios teritorijos pavadinimasAustria atsiranda rašytiniuose šaltiniuose nuoXIII a.
Iki XVIII a., lyginant su aplinkinėmis šalimis, Habsburgųmonarchija atrodo išlaikiusi daug viduramžiškų bruožų, pačių Habsburgų valdžia silpna, jų valdose – gausybė tautų, religijų, politinių darinių.
XIX a. buvusi galinga ir didelė Austrijos-Vengrijos imperija, poPirmojo pasaulinio karo pagal Sen Žermeno taikos sutartį 1918 m. buvo suskaldyta į keletą nepriklausomų valstybių. Austrijos respublikai iš Habsburgų imperijos teko aštuntoji dalis teritorijos ir gyventojų. Austrijos teritoriją sudarė daugiausia senosios austrų žemės.1921 metais į jos sudėtį buvo įjungta taip pat nedidelė vakarinės Vengrijos dalis su joje vyraujančiais gyventojais austrais (Burgenlandas).
Dabartinė Austrijos respublika susikūrė po Pirmojo Pasaulinio karo 1918 m., jos sienos galutinai susiformavo1922 m.
1945 m. pavasarįRaudonoji armija užėmė rytinę Austriją su sostineViena. Kitą Austrijos dalį užėmėJK irJAV. 1945 metųliepos 4 d.Jungtinių Amerikos Valstijų,Jungtinės Karalystės,Tarybų Sąjungos irPrancūzijos susitarimu Austrijoje buvo sukurta keturių valstybių aukščiausioji valdžia ir šalis padalyta į keturias okupacines zonas. Austrijos sostinė Viena buvo keturių valstybių ginkluotųjų pajėgų bendrai okupuota ir padalinta į keturis sektorius, išskiriant centrinį Vienos rajoną, kuris neįėjo nė į vieną sektorių – jį kontroliavo visos okupuojančios valstybės kartu. Austrijoje veikė1929 metų konstitucija, kurią Austrijos vyriausybė 1945 metais pakartotinai priėmė.
1955 m.gegužės 15 d. atkurta nepriklausoma ir demokratinė respublika, su sąlyga, kad išliks neutrali. 1955 m.spalio 26 d. buvo paskelbtas neutralitetas (nacionalinė šventė).
Po sovietinio bloko žlugimo Austrija sušvelnino savo neutraliteto politiką ir 1995 m. įstojo įEuropos Sąjungą bei 1999 m. tapoeuro zonos nare.
Valdymo forma –federacinė parlamentinėdemokratinė respublika. Veikia 1920 metųkonstitucija su 1929 ir 1945 metų pataisymais. Valstybės vadovas – Federacijos prezidentas (Bundespräsident), renkamas 5 metų kadencijai visuotiniu balsavimu. Prezidentas tėra simbolinė figūra, atliekanti reprezentacines ir tarpininkavimo funkcijas. Įstatymųveto teisės prezidentas neturi; skiria tik tam tikrus valstybės tarnautojus (ambasadorius, konsulus).[1]
Įstatymų leidžiamoji valdžia priklauso dviejų rūmų parlamentui: Žemesniesiems rūmams – Nacionalinei tarybai (Nationalrat), kurią sudaro 183 deputatai, renkami ketveriems metams, ir Aukštesniesiems parlamento rūmams – federalinei tarybai (Bundesrat), kurią sudaro 60 deputatai (2023). Federalinė taryba pritaria įstatymams, kurie dažniausiai susiję su federalinių žemių kompetencijos pakeitimu (pvz., kultūros politika, švietimas) arba tiesiogiai susiję su žemių interesais (pvz., visi mokesčių įstatymai, įstatymai dėl ginkluotųjų pajėgų panaudojimo). Negavus Federalinės tarybos pritarimo, įstatymas negali būti priimtas.[1]
Įstatymųvykdomajai valdžiai vadovauja Federalinis Kancleris (Bundeskanzler). Kanclerį skiria Prezidentas, tradiciškai jis atstovauja nacionalinės tarybos daugumai, kiekviena federalinė žemė taip pat turi Parlamentą, kuris, vykdydamas konstitucijoje numatytus įgaliojimus, tvarko žemės reikalus. Provincijos vykdomajai valdžiai vadovauja gubernatorius (Landeshauptmann).[1]
Lietuvos Respublikąde jure Austrija pripažino 1924 m.vasario 7 d. 1991 m.rugpjūčio 28 d. Austrija pripažino atkurtą nepriklausomą Lietuvos valstybęde jure, kartu užmegzti diplomatiniai santykiai.
2011 m.liepos 14 d. Vienos oro uoste buvo sulaikytasMichailas Golovatovas, vienas iš įtariamųjų byloje dėl Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos karinių pajėgų veiksmų1991 m. sausio mėnesį metu, kai žuvo 14 Lietuvos piliečių. Praėjus mažiau nei 24 valandoms, motyvuodama nepakankamai aiškiai surašytuEuropos arešto orderiu ir nacionaline teise, Austrijos prokuratūra sulaikytąjį paleido. Lietuvos Užsienio reikalų ministerija, išreikšdama valstybės nepasitenkinimą, atšaukė iš Austrijos savo ambasadorių konsultacijoms.
Kaip federacinę respubliką, Austriją sudaro 9 žemės[1][13], anksčiau buvusios atskiros kunigaikštystės, išskyrusVienos miestą, kuris yra miestas-žemė (skliausteliuose – administraciniai centrai):
Per Austriją teka dvi didžiausios Europos upės: vakaruose, Šveicarijos pasienyje, – neilgaReino atkarpa, o šiaurėje – 350 km ilgioDunojaus dalis. Beveik visa Austrija yra Dunojaus baseine. Tik didžiojiForarlbergo dalis priklauso Reino, o kai kurios pakraštinės teritorijosElbės baseinui. Didžiausi dešinieji Dunojaus intakai yraInas,Lechas,Loizachas irIzaras.
Didžiausi Austrijos ežerai yraNoizydlis (356 km², 4 m gylio),Ateris (46,5 km², 171 m gylio),Gmundas (25,6 km², 200 m gylio).
Šalies šiaurės rytuose yra kalvota Padunojo lyguma, kuri netoli Vengrijos, Čekijos ir Slovakijos sienos virsta žemuma. Padunojo lygumai būdingos derlingos liosinės dirvos; dėl to ji yra vienas iš svarbiausių šalies aruodų. Į pietryčius nuo Vienos, dešiniajame Dunojaus krante, yra nedidelė dauba, vadinamaVienos baseinu. Kylio pavidalu, kuris siaurėja į pietus nuo Dunojaus, Vienos baseinas įsiterpęs tarp dviejų neaukštų Alpių atšakų – Vienos Miško (iki 800–900 m aukščio) vakaruose ir Leito kalnų (480 m) rytuose.
Austrijos klimatas daugiausiaalpinis. Aukščiausiuose kalnuose vidutinė metinė temperatūra yra žemiau 0 laipsnių ir netgi vasarą iškrenta sniego. Daugiausia atmosferos kritulių iškrenta šiaurinėseAlpėse (virš 2000 mm), mažiausia – slėniuose ir daubose (Admonte 623 mm, Insbruke 819 mm). Temperatūra ir vėjas labai priklauso nuo reljefo – pietinių ir šiaurinių šlaitų oras tuo pačiu metu dažnai yra labai skirtingas.
Austrijos ekonomika apibūdinama kaip socialinė rinkos ekonomika, turinti panašią struktūrą kaip irVokietijos ekonomika. Šalyje yra labai aukštas gyvenimo lygis, kurio pasiekimui didelę įtaką nuo pat1945 m. turėjo vyriausybė, iki šiol vaidinanti didelį vaidmenį savo piliečių gyvenime. Šalis yra viena iš 12 turtingiausių šalių pasaulyje (išreiškus BVP vienam gyventojui).[14]
2004 m. Austrija buvo ketvirta pagal turtingumą Europos Sąjungos šalis, josBNP vienam gyventojui sudarė apie 27 666 eurus, sąraše ją aplenkė tikLiuksemburgas,Airija irNyderlandai.[15]
Ekonomikos augimas pastaraisiais metais (2002–2006) buvo stabilus ir siekė tarp 1 ir 3,3 proc.[17] Stabiliu ekonomikos augimu Austrija pasižymi nuo pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos.
ŽiemaKicbiuhelis yra vienas labiausiai turistų pamėgtų miestų Austrijoje
Dirbamos žemės yra daugiausia palei Dunojų ir pietryčiuose. Vidurinėje dalyje yra miškų, o rytuose daug žemės ūkiui netinkamų žemių – kalnai. Kalnų pašlaitės naudojamos kaip ganyklos. Auginami rugiai, kviečiai, avižos, miežiai, kukurūzai, bulvės, cukriniai runkeliai. Svarbų vaidmenį turi vynuogynai, taip pat sėjama grikių, linų, žirnių ir kitų kultūrų. Išplėtota sodininkystė (ypač Aukštutinėje Austrijoje ir Štirijoje) – auginami obuoliai, kriaušės, slyvos. Kalnuotoje dalyje svarbiausia žemės ūkio šaka yra pieno ir mėsos gyvulininkystė.
Gyventojų ūkinė veikla:
Žemės ūkis – 3 %
Pramonė – 37 %
Aptarnavimo sfera – 60 %
Pagrindinės pramonės šakos: transporto ir žemės ūkio mašinų gamyba, kalnakasybos, metalurgijos, tekstilės, medžio apdirbimo, maisto pramonės įrengimų gamyba. Pagrindiniai centrai:Viena,Gracas,Lincas,Šteiras.
Viena, kartu su savo priemiesčiais, yra beveik 9 kartus didesnė už antrą pagal dydį Austrijos miestąGracą
Pasak 2009 m. apskaičiavimų, Austrijoje gyvena 9 mln. gyventojų, daugiausia miestuose. Tankiausiai gyvenami yra rytiniai, šiauriniai ir pietiniai Austrijos pakraščiai, rečiausiai – vakarinė Alpių dalis.Vienoje ir jos priemiesčiuose gyvena apie 2,2 milijono gyventojų, kituose miestuose gyventojų skaičius nesiekia 300 tūkstančių:
Oficiali šalies kalba yravokiečių, kuria kalba 88,6 % šalies gyventojų. Kitos paplitusios kalbos yraturkų (2,3 %),kroatų (1,6 %),vengrų (0,5 %) irbosnių (0,4 %). Be to, pasak 2005 m. apklausos, 58 % gyventojų gali susikalbėtiangliškai ir 10 % –prancūziškai.[18]
Pasak 2001 m. surašymo,austrai sudaro 91,1 % šalies populiacijos, iš buvusiosJugoslavijos kilę žmonės – 4 %,turkai – 1,6 %,vokiečiai – 0,9 %, kiti – 2,4 %.[1]1938 m. vienVienoje Austrijosžydų bendruomenei priklausė daugiau nei 200 000 žmonių, betantrojo pasaulinio karo metu daugelis jų emigravo arba buvo nužudyti,[19] todėl 2001 m. duomenimis dabar Austrijoje yra tik apie 8 100 žydų.[20]
Pasak 2005 m. apklausos, 54 % Austrijos gyventojų „tiki, kad egzistuoja Dievas“, 34 % „tiki, jog yra kokia nors dvasia arba dvasinė energija“ ir 8 % „netiki jokiais dievais, dvasiomis ar dvasinėmis energijomis“.[21]
Dabartinės Austrijos teritorijos ankstyvosios kultūros židiniais galima laikyti dar prieš mūsų erą klestėjusiasHalštato irLateno kultūras. Tačiau iš tikrųjų moderniosios kultūros užuomazgos susiformavo Austrijai esantŠventosios Romos imperijos sudėtyje. 1156 m. Mino privilegija suteikė Austrijai kunigaikštystės statusą, kas itin paskatino kultūros vystymąsi. Austrijos kultūros raidai ženklios įtakos turėjo jos kaimynai –Italija,Vokietija,Vengrija irBohemija.
Nacionaliniai Austrijos simboliai – juodaserelis, augalasgencijonas.
XVIII a. ir XIX a. Viena buvo muzikos centras. Iki šiandien Vienoje tebėra išlikę daug operų, teatrų ir orkestrų, taip pat tradicijų, kaip antai Naujųjų metų koncertas Vienos filharmonijoje ir įvairūs festivaliai. Gyvuoja kabaretas. Vienoje susidarė kavinių kultūra, taip pat yra išlikę daug tradicinių patiekalų. Du Austrijos miestai yra buvęEuropos kultūros sostinėmis – taiGracas (2003 m.) irLincas (2009 m.). Austrijos kultūrą užsienyje populiarina Austrijos kultūros forumas (vok.Österreichisches Kulturforum). 8 statiniai ar kraštovaizdžiai yra įtraukti įUNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.
Iš Austrijos yra kilę ar čia gyvenę daug garsių žmonių:
Austrijos sostinė Viena ilgai buvo svarbus muzikos naujovių centras. XVIII a. ir XIX a. kompozitoriai buvo kviečiami į miestą ir globojamiHabsburgu. Tai ir padarė Vieną Europos klasikinės muzikos kultūros sostine.Volfgangas Amadėjus Mocartas,Liudvikas van Bethovenas irJohanas Štrausas be kita ko, buvo vieni garsiausių miesto garsintojų. Vienos, kaip kultūros centro, statusas pradėjo ryškėti jau XV a. pradžioje.
„Der Kuß“ („Bučinys“) – žymiausias austrų menininko Gustavo Klimto kūrinys
Austrijos dailė aukštumas pasiekė apie 1900 m., kaiViena tapo Jugendo (moderno atmaina apie 1900 m.) centru. Žinomiausi dailininkai ar grafikai yra Ferdinand Georg Waldmüller,Gustav Klimt, Koloman Moser,Oskar Kokoschka,Egon Schiele, Alfred Kubin, Raoul Hausmann, Arnulf Rainer, Gottfried Helnwein, Franz West.
Antroje XX a. pusėje susikūrė Fantastinio realizmo Vienos mokykla (vok.Wiener Schule des Phantastischen Realismus), vėlyvojisiurrealizmo atšaka. Šiam judėjimui, kuriam būdingi abstraktūs dekoratyviniai paveikslai, priklausė ir Friedensreich Hundertwasser. Savotiškas fenomenas yra akcionizmas, susikūręs 1960 m. Svarbūs šio judėjimo atstovai yra Günter Brus, Otto Muehl, Rudolf Schwarzkogler ir Hermann Nitsch.
Žymiausi skulptoriai buvo Niclas Gerhaert van Leyden, Franz Xaver Messerschmidt, Fritz Wotruba, Alfred Hrdlicka ir Bruno Gironcoli.
Österreichische Nationalbibliothek:Österreichische Bibliographie: Verzeichnis der österreichischen Neuerscheinungen. Wien 1946–2002. Seit 2003Online-AusgabeArchyvuota kopija 2006-10-10 išWayback Machine projekto.
Ingeborg Auer u. a.:ÖKLIM – Digitaler Klimaatlas Österreichs. In: Christa Hammerl u. a. (Hrsg.):Die Zentralanstalt für Meteorologie und Geodynamik 1851–2001. Leykam, Wien 2001,ISBN 3-7011-7437-7.
Max H. Fink, Otto Moog, Reinhard Wimmer:Fliessgewässer-Naturräume Österreichs. Umweltbundesamt, Wien 2000,ISBN 3-85457-558-0 (=Monographien Band 128).
Johann Hiebl u. a.:Multi-methodical realisation of Austrian climate maps for 1971–2000. In:Advances in Science & Research. Nr. 6, 2010, S. 19–26,doi:10.5194/asr-6-19-2011.
.JPG)
-Stephansdom_Vienna_July_2008_(31).jpg)
.jpg)
