Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Atlanto vandenynasŠiaurės Atlanto pakrantė (Norvegijos jūra)Vandenyno pakrantė Portugalijoje
Atlanto vandenynas – antras pagal dydįvandenynas. 106 400 000 km² ploto vandenynas[1] apima apie penktadalį planetos paviršiaus ir apie 29 procentus Žemės vandens paviršiaus ploto. Vandenyno pavadinimas kilęs iš graikų mitologijos titanoAtlanto.
Vandenynas su gretimomis jūromis užima apie 106 400 000 km², o be jūrų – 82 400 000 km². Vandenyno tūris – apie 323 600 000 km³ (354 700 000 km³ su jūromis). Vidutinis gylis yra mažesnis už Ramiojo ir Indijos vandenynų gylį ir siekia 3926 m., o jei įskaičiuoti visas jūras – 3332 m. Giliausia vieta siekia 8742 metrų (Puerto Riko įduba). Plačiausia vandenyno vieta yra tarpSenegalo irMeksikos įlankos – 9000 km, siauriausia – tarpNorvegijos irGrenlandijos (1500 km).
Šiauriniame pusrutulyje kranto linija smarkiai raižyta, čia yra praktiškai visos Atlanto vandenyno jūros (Viduržemio,Juodoji,Baltijos,Šiaurės,Karibų), bei didžiosios įlankos (Gvinėjos,Biskajos,Meksikos ir kt.), giliai įsiterpiančios į žemynus. Pietinės dalies krantai mažai vingiuoti, be ryškesnių įlankų, tik Antarktidos pakrantėje yra keletas jūrų (Vedelio,Skoto,Lazarevo).
Pagal pakrantes driekiasi siaura (nuo kelių dešimčių km tiesArgentinos irŠiaurės Amerikos krantais, iki kelių šimtų km tiesŠiaurės jūros krantais) žemyniniošelfo juosta. Jos išorinis kraštas yra 100–500 m gylyje. Žemynošlaitas status, išraižytas povandeniniųkanjonų. Beveik per visą ilgį Atlanto vandenyną iš šiaurės į pietus kertaVidurio Atlanto kalnagūbris, kuris yra vidutiniškai 3 km gylyje. Į rytus ir vakarus nuo jo driekiasi povandeninėsplynaukštės (Bermudų, Rio Grandės),kalnagūbriai (Pietų Antilų, Banginių) iraukštumos, skiriančios plačiasdubumas (Labradoro, Šiaurės Afrikos, Gvianos, Brazilijos, Kapo, Afrikos-Antarktidos), kurių gylis – nuo 3000 iki 7300 m.
Terigeninėsnuogulos (nuožvyro-gargždo sankaupų iki molingodumblo) paplitusios šelfe, žemyniniame šlaite, žemyniniame lūžyje bei juostoje pagal JAV, šiaurės Brazilijos, Argentinos ir Antarktidos pakrantes. Didžiojoje vandenyno dalyje paplitusiosklintinės organogeninės nuogulos, daugiausia susidarytos iš formaniferinių ir globigerinių dumblų, užimančios 67,5 % dugno (juosta nuo Ispanijos šiaurėje iki 57-58° p. pl. pietuose). Raudoniejimoliai dengia praktiškai visų giliavandenių duburių dugnus.
Atlanto vandenynas driekiasi praktiškai per visas Žemėsklimato juostas – nuosubarktinės ikiekvatorinės, toliau į pietus – nuo ekvatorinės ikiantarktinės. Virš vandenyno yra 4 atmosferinių veiksmų centrai – Islandijos ir Antarkties minimumai bei Šiaurės Atlanto ir Pietų Atlanto maksimumai, kurie, sąveikaudami su kitais atmosferiniais procesais, nulemia stiprius vakariniusvėjus vidurinėse platumose ir šiaurės rytinius bei pietrytinius vėjus (pasatus)tropinėse irsubtropinėse platumose. Ypač stiprūs vėjai susidaro Pietų pusrutulio vidutinėse platumose. Šiaurinio pusrutulio tropikams būdingi galingiuraganai, slenkantys nuo vandenyno vidurio link Šiaurės Amerikos krantų.
Vandenynas yra gana siauras ir didelę išgaravusios drėgmės dalį vėjai perneša į gretimus žemynus.
Vandenyno vandens paviršiaus temperatūra žiemą (šiaurės pusrutulyje –vasarį, pietų pusrutulyje –rugpjūtį) siekia nuo 28 °C ties pusiauju iki 6 °C (ties 60° š. pl.) ir -1 °C (ties 60° p. pl.). Vasarą (atitinkamai rugpjūtį ir vasarį) tose pačiose platumose vandens temperatūra būna 26 °C, 10 °C ir ~0°C.
Vidutinis vandensdruskingumas – 34,0-37,3 ‰. Didžiausias vandenstankis (>1027 kg/m³) yra vandenyno pietuose ir šiaurės vakaruose, o mažiausias (1022,5 kg/m³) ties pusiauju.
Vandenynopotvyniai vyksta kas pusė paros, jų aukštis vietomis siekia iki 18 m (Fandžio įlanka). Atskirose srityse potvyniai mišrūs ar vyksta kas parą, jų aukštis nuo 0,5 iki 2,2 m.
Atlanto vandenyne suskaičiuojama ~200 tūkst. augalų ir gyvūnų rūšių. Didelę dalįplanktono sudarovėžiagyviai –amfipodai ireufauzidai, tarp jų irkrilis – pagrindinis banginių maisto šaltinis. Jo ypač daug greta Antarktidos krantų. Žuvų rūšių skaičius viršija 15 tūkstančių,banginių ir kitųirklakojų yra ~100 rūšių. Tropinės vandenyno dalies gyvūnija pasižymi didele bioįvairove tačiau savo gausa gerokai nusileidžia vidutinių platumų ir poliarinėms sritims.
Vandenyno žemyniniuose atabraduose (šelfe) gausu naudingųjų iškasenų:fosforitų,deimantų, daug kur išgaunama nafta: Meksikos įlankoje, Karibų, Šiaurės, Viduržemio jūrose, Biskajos įlankoje, prieNiufaundlando salos, Konsepšeno įlankoje yra povandeninė geležies rūdos kasykla.
Svarbiausios žvejybos sritys yraDogerio banka Šiaurės jūroje irLabradoro banka prie Niufaundlando salos. Žvejybos traleriai, per valandą galintys sugauti ir perdirbti toną ar daugiau žuvies, kelia pavojų Atlanto žuvies ištekliams. Šalys, kurios ribojasi su vandenynu, paskelbė turinčios išskirtines teises į 370 km pakrančių zonos jūroje, kad išsaugotų žuvų atsargas.
Vulkaninės salos, iškilusios palei Atlanto vidurio kalnagūbrį, ypačKanarai,Azorai irMadeira, pritraukia daug turistų. Derlingas Kanarų salų juodžemis tinkamas auginti bananus, pomidorus, cukranendres ir tabaką. Švelnus subtropinis klimatas traukia turistus iš visos Europos.
Atlanto vandenynas yra vienas vėliausiai susidariusių Žemės vandenynų. Jis susidarė prieš 130 mln. metų, atsiskiriantPangėjos žemynui.
Senovės mokslininkai Atlanto vandenyną vadinoVakarų vandenynu, vėliau, I-jame mūsų eros amžiuje, –Hesperidžių jūra. Arabų mokslininkaiAl Birūnis irIdrisijus vandenyną pavadinoTamsos jūra, nes į Atlanto priekrančių vandenis iš Afrikosdykumų vėjai dažnai atnešdavo daugybę dulkių debesų.Atlanto vandenyno pavadinimas kilo nuo graikų mitologinio galiūnoAtlanto. Pavadinimas „Atlanto jūra“ (sen. gr.Ἀτλαντὶς θάλασσα) minimasHerodoto „Istorijoje“. Iki europiečiams atrandant kitus vandenynus, visa vandens platybė į vakarus nuoGibraltaro sąsiaurio vadinta tiesiog „okeanu“ (pagal graikų mitologinįOkeaną – žemę supančią milžinišką upę).
Nuo seno šiuo vandenynu pradėta plaukioti, ypač iš Europos.Vikingai pirmieji rašytinėje istorijoje kirto Atlantą (X a. pab. –XI a. pr.). NuoXV a. juo plačiau pradėjo plaukioti portugalų, vėliau taip pat ir italų bei ispanų jūrininkai, o XVI–XVII a. prasidėjo intensyvi transatlantinė laivyba tarp Europos ir europiečių kolonijų Amerikoje ir Afrikoje.
Moksliniai tyrimai pradėti XIX a. pabaigoje, tai anglų ekspedicija, kuri plaukė laivu „Challenger“ pateikė duomenų apie gylį, sroves, organinį pasaulį.XX amžiuje laivu „Vitiazis“ aktyviai dalyvavo moksliniame tiriamajame darbe rusų mokslininkai.
.png)
