Atila (lot.Attila,gr.Ἀττήλας; apie406–453) buvo paskutinis ir galingiausiashunų karalius, vienas iš galingiausių barbarų valdovų, kada nors puolusiųRomos imperiją. Nuo434 m. iki savo mirties jis valdė tuo metuEuropoje didžiausiąimperiją.
Nors Atilos imperija žlugo kartu su jo mirtimi, Atila tapo legendineEuropos istorijos figūra. DidžiojojeVakarų Europos dalyje jis vadintas „dievo rykšte“ ir prisimenamas dėl ypatingo žiaurumo. Kita vertus, kai kuriose istorijose jis minimas kaip didis ir kilnus karalius ir yra pagrindinis veikėjas trijose senovės norvegųsagose.
Daugiau informacijos galite rasti straipsnyjeHunai.
Europos hunai greičiausiai yra vakarinė protomongolų klajoklių genčių šaka, kinų šaltiniuose minimų kaipXiōngnú, (匈奴) ir gyvenusių šiaurės rytųKinijoje irVidurinėje Azijoje. Šios gentys nugalėjo savo konkurentus (daugelis kurių buvo aukštesnės kultūros ir civilizuotesni) nuolatiniu pasiruošimu kovai, išskirtiniu mobilumu ir ginklais (pvz.,Hunų lankas).
Atila gimė apie406 m. Nieko tikro apie jo vaikystę nėra žinoma; spėjama, kad dar jaunystėje jis jau buvo gabus lyderis ir karys.
Hunų imperija tęsėsi nuo Vidurinės Azijos stepių iki šiandieninės Vokietijos bei nuo Dunojaus iki Juodosios jūros
432 m. hunus suvienijoRugila.434 m. Rugila mirė, palikdamas suvienytų hunų genčių valdymą sūnėnams, savo brolioMandžiuko sūnums,Bledai ir Atilai. Pasak amžininkų Atila buvo mongoloidiškos išvaizdos, turėjo beveik mistinę vidinę jėgą. Jis buvo negailestingas priešams, bet nebuvo žiaurus iš prigimties. Tuo metu hunų imperija jau apėmė teritorijas nuoAlpių ikiBaltijos jūros vakaruose irKaspijos jūros rytuose. Tuo metu Atila rezidavo dabartinės Vengrijos teritorijoje.
Bledai ir Atilai užėmus valdžią hunai derėjosi suTeodosijaus II pasiuntiniais dėl kelių pabėgusių genčių grąžinimo, kurios prieglobstį radoBizantijos imperijoje. Kitais metais Atila ir Bleda susitiko su imperijos legatu Marguse (dabartinisPožarevacas) ir, sėdėdami ant žirgų pagal hunų paprotį, išsiderėjo sėkmingą sutartį; bizantiečiai ne tik sutiko grąžinti pabėgusias gentis (kurios galėjo teikti reikalingą pagalbą priešvandalus), bet ir padvigubino ankstesnę 350 romėniškų svarų aukso (apie 114,5 kg) duoklę iki 700 svarų, atvėrė savo rinkas hunų pirkliams ir sumokėjo po 8solidus už kiekvieną nelaisvėje laikomą bizantietį. Patenkinti sutartimi, hunai pasitraukė iš imperijos į žemyno vidurį, greičiausiai tam, kad galėtų konsoliduoti ir sustiprinti savo imperiją. Teodosijus pasinaudojo šia proga sustiprintiKonstantinopolio sienas, pastatė pirmąją jūros sieną ir sustiprino pasienio gynybinius įtvirtinimus paleiDunojų. Kadangi apie hunus nedaug buvo žinoma, jis nutraukė metinės duoklės mokėjimą.
Apie Atilos gyvenimą tarp435 ir439 m. nieko nežinoma, tačiau galima daryti prielaidą, kad tuo metu jis kariavo keletą karų su barbarų gentimis į šiaurę ir rytus nuo savo pagrindinių valdų. Tuo metu hunai taip pat įsiveržė įPersijos imperiją. TačiauArmėnijoje persai kontratakuodami nugalėjo Bledą ir Atilą ir jie atsisakė pastangų užkariauti Persiją.440 m. jie vėl pasirodė prie imperijos sienų, užpuolė pirklius šiauriniame Dunojaus krante pagal sutartį įrengtoje prekyvietėje. Atila ir Bleda grasino tolesniu karu, teigdami, kad bizantiečiai neišpildė savo sutartinių įsipareigojimų ir, kad Margusovyskupas buvo perėjęs Dunojų ir išniekino karališkuosius hunų kapus Dunojaus šiauriniame krante. jie persikėlė per Dunojų ir siaubėIlyrijos miestus ir tvirtoves esančias palei upę, tarp jųPriscus,Viminacium miestus.
Tuo metu Teodosijus buvo sumažinęs Padunojo gynybą, reaguodamas įGeizeriko vadovaujamų vandalųKartaginos užėmimą440 m. irSasanidų dinastijos valdovo Jazdegerdo II įsiveržimą į Armėniją441 m. Tai leido Bledai ir Atilai441 m. nesunkiai sumušti negausias bizantiečių pajėgas pasienyje ir perIlyriją,Meziją irTrakiją įsiveržti į Balkanus. Hunų kariuomenė užėmė ir išžudėViminacium,Sigindunum (dabartinisBelgradas),Margus irSirmium miestus prieš sustabdydami tolesnius veiksmus. Po ilgų derybų bizantiečiams pavyko sudaryti taiką ir442 m. atšaukti savo pajėgas išŠiaurės Afrikos bei permesti jas į Balkanus. Teodosijus išleido naują didelę monetų emisiją, skirtą operacijoms prieš hunus finansuoti. Taip pasiruošęs, jis manė, kad gali atsisakyti vykdyti hunų reikalavimus.
Atila ir Bleda atsakė savo kampanijos atnaujinimu443 m. Puldami palei Dunojų, jie užpuolė karinius centrus Ratiaroje ir sėkmingai apgulė ir užėmėNaissus (šiuolaikinisNišas) naudodamiesitaranais ir apgulties bokštais. Tai buvo naujos priemonės hunų ginkluotėje. Paskatinti sėkmės jie užėmėSerdica (Sofija), Filipopolį (Plovdivas) ir Arkadiopolį. Netoli Konstantinopolio jie susirėmė ir nugalėjo bizantiečių pajėgas ir buvo sustabdyti nuo Konstantinopolio puolimo tik dėl to, kad neturėjo pakankamų apgulties įrengimų galinčių įveikti masyvias miesto sienas. Teodisijus pripažino pralaimėjimą ir išsiuntė dvaro pareigūną anatolijų derėtis dėl taikos sutarties sąlygų, kurios šį kartą buvo griežtesnės nei ankstensės sutarties: imperatorius sutiko sumokėti 6 000 romėniškų svarų (apie 1 963 kg) aukso kaip baudą už ankstesnės sutarties nesilaikymą; metinė duoklė buvo patrigubinta iki 2 100 romėniškų svarų (apie 687 kg) aukso; išpirka už bizantiečių belaisvius išaugo iki 12 solidų.445 m. Atila nužudė savo brolį Bledą.
447 m. Atila įsiveržė į Rytų Romą perMeziją. Ten jį sutiko romėnų armija, vadovaujama gotų magistro Arnegisklo, bet Uto mūšyje buvo nugalėta. Hunai įsiveržė į Balkanus iki patTermopilų.Konstantinopolis buvo saugomasIzaurijos kariuomenės, miesto įtvirtinimai atstatyti po žemės drebėjimo. Hunai nusiaubėTrakiją, bet imperijos sostinės nepuolė.
Atilos ir Leono I susitikimas. 1360 m. kronikos iliustracija
450 m. Atila sudarė taiką su Vakarų Romos imperatoriumi Valentianu III ir palaikė gerus santykius suFlavijumi Etijumi – Romos generolu. Tačiau Valentiano sesuoHonorija pasiuntė slaptą laišką su savo žiedu Atilai, kuriame siūlėsi už jo tekėti ir prašė pagalbos, kadangi buvo įpareigota tekėti už vieno Romos senatoriaus. Atskleidęs planą, Valentianas III ištrėmė seserį ir parašė laišką Atilai, kuriame teigė, kad Honorijos pasiūlymas neturi galios, tačiau Atila pareiškė atvyksiąs pareikšti teisių į nuotaką ir jos karalystės dalį.
452 m. Atila įsiveržė į Italiją. Hunai pradėjo siaubti šiaurines lygumas (dėl šio antpuolio bėgantys gyventojai jūroje įkūrėVeneciją), sugriovėAkvilėją. Etijus neturėjo pakankamai pajėgų sulaikyti hunus, ir Atila pasiekėPo upę. Tačiau dėl bado ir ligų hunai buvo priversti sustabdyti veržimąsi. PrieMinčijo upės įvyko Atilos ir Romos pasiuntinių, vadovaujamų popiežiausLeono I, susitikimas. Atila sutiko sudaryti taiką ir atsitraukti iš Italijos. Tą greičiausiai lėmė tai, kad visoje Italijoje tuo metu siautėbadas, ir Atila, net užėmęs Romą, nebūtų galėjęs pamaitinti armijos. Be to, Rytų Romos kariuomenė peržengė Dunojų ir įsiveržė į hunų užnugarį.
Pasitraukęs iš Romos, Atila grįžo į savo sostinę dab. Vengrijoje ir planavo surengti žygį į Konstantinopolį, tačiau453 m. mirė. Šaltiniuose pasakojama, kad Atila mirė per savo vestuvių su Ildiko šventę, greičiausiai padauginęs alkoholio. Pasak kitos versijos, Atila buvo nužudytas jo žmonos, kurią galėję nusamdyti romėnai. Valdovas buvo palaidotas nežinomoje vietoje, kaip pasakojama, trigubame karste iš aukso, sidabro ir geležies.
Po Atilos mirties jo sūnūs susikovė dėl karaliaus titulo, o sukurta imperija subyrėjo. Netrukus hunai buvo nugalėti ostgotų.
Atila save laikė didžiojo karaliausNimrodo palikuoniu, titulavosi „hunų,gotų,danų irmedų karaliumi“.Jordano kronikoje rašoma, kad Atila turėjęs „Skitų šventąjį kalaviją“, kurį jam padovanojęs patsMarsas.
Viduramžiais save iš Atilos kildino įvairūs valdovai ir dinastijos – pvz., Vengrijos valdovai. Atilos susitikimas su popiežiumi tapo dailininkų, istorikų įkvėpimo objektu. Atilos istorijos taip pat minimos skandinavų sagose (Atlakviða, Völsungasaga, Atlamál). Šiais laikais Atila yra svarbusvengrų irturkų istorinių naratyvų veikėjas, šiose šalyse tai populiarus vyriškas vardas, Atilos vardu vadinamos gatvės.
Apie Atilą sukurta daug literatūros, dailės, kūrinių, keletas filmų (žymiausias – „Hunas Atila“ filmuotas daugiausia Lietuvoje).
