Ispanų kolonizatoriai atkreipė dėmesį, kad vietos indėnai turėjo daug sidabro, todėl didelę upę prie žiočių pavadinoRio de la Plata („sidabrinė upė“). Tai buvo ispaniškas krašto vardas. Šalis paskelbė nepriklausomybę 1810 m., bet tik 1826 m. oficialiai buvo pervadintaArgentina – tai jau itališkas žodis, reiškia „sidabrinė“.[4]
Iki europiečių pasirodymo dabartinės Argentinos teritorijoje egzistavo keliolika skirtingų indėnų kultūrų. Pirmasis europietis pasiekęs Argentinos krantus buvo ispanų jūrininkasJuan Díaz de Solís1516 metais. XVI–XVII a. šalį kolonizavo ispanai. Po intensyvios kolonizacijos,1580 metais iškiloBuenos Airių miestas.1776 m. suformuotaLa Platos Vicekaralystė.
1806–1807 m. į vicekaralystę įsiveržėbritai, tačiau netrukus buvo išstumti vietinių gyventojų.1810 m.gegužės 25 d. Buenos Airių gyventojai, sužinoję apieIspanijos karaliausFerdinando VII nuvertimą ir prancūzų įsigalėjimą Ispanijos soste, suformavoPirmąją Chuntą ir nuvertė vicekaralių.1816 m.liepos 9 d. buvo deklaruota nepriklausomybė nuo Ispanijos. Kilo konfliktas tarp centralistinių ir federalistinių grupuočių ir tik1853 m. buvo priimta bendrakonstitucija.
XIX a. 9-ame dešimtmetyje prasidėjo masinė europiečių migracija į Argentiną.1880 m. prezidentoJulio Roca pavedimu pradėtas „Dykumos užkariavimas“ (Conquista del desierto) –Patagonijos žemių įsisavinimas. Užsienio investicijos ir didelė imigracija leido Argentinai stipriai išplėsti eksportą ir padidinti nacionalines pajamas, XX a. pradžioje nacionalinės pajamos vienam gyventojui buvo didesnės už Prancūzijos ar Vokietijos[5]. Ekonominis pakilimas tęsėsi iki Didžiosios krizės1930 m. – vėliau prasidėjo ilgas ekonominio ir politinio nestabilumo laikotarpis. Ekonomikos nuosmukiui didžiausią įtaką padarė tarptautinės prekybos sumažėjimas[6] .
Iki1916 m. valdžioje dominavo konservatyviosios jėgos. Vėliau į valdžią atėjo jų pagrindiniai oponentai – radikalai. Po 1930 m. prieš prezidentąHipólito Yrigoyen suorganizuoto karinio perversmo į valdžią vėl grįžo konservatoriai.
Nauji politiniai pasikeitimai prasidėjo1946 m. į valdžią atėjusChuanui Peronui. Jis siekė suteikti daugiau teisių darbininkų klasei ir susilaukė didelio jų palaikymo.1955 m.Revolución Libertadora metu nuverstas.
Tarp1950–1970 m. nei viena politinė jėga nesugebėjo įsitvirtinti valdžioje. Smuko ekonominis lygis.1973 m. Peronas grįžo į prezidento postą, bet netrukus mirė. Jį pakeitė jo žmonaIsabel. Ji nesugebėjo išlaikyti valdžios ir1976 m.kovo 24 d. nuversta karinio perversmo metu.
Karinės pajėgos suformavo karinę chuntą, kuri iki1983 m. tęsė Valstybinį Reorganizacijos Procesą. Opozicija buvo negailestingai naikinama (pradėtas „Nešvarusis Karas“). Diktatoriai buvo remiamiJAV, kadangi neleido įsigalėti komunistams.
Ekonominės problemos, korupcijos skandalai, žmogaus teisių pažeidimai,Folklandų karo pralaimėjimas galutinai diskreditavo karinę chuntą ir ši buvo priversta pasiduoti.
1983 m. grįžo demokratinis valdymas. PrezidentasRaúl Alfonsín ėmėsi atgaivinti demokratines institucijas bei naikinti karinės chuntos padarinius. Chuntos lyderiai buvo nuteisti ir ilgam laikotarpiui uždaryti į kalėjimą. Tačiau ekonominės problemos neleido Alfonsinui ilgai išbūti savo poste.
Po Menemo į valdžią atėjęsde la Rúa susidūrė su sumažėjusiu eksportu, pramonės nusilpimu, bedarbyste, prekybos deficitu.1998 m.Azijos ekonominė krizė sukėlė kapitalo nutekėjimą. Prasidėjo nuosmukis, bankų krizė, o2001 m. lapkritį pasiekė finansinę paniką. Prasidėjo kruvinos riaušės ir de la Rúa buvo priverstas atsistatydinti.
Per kelias savaites pasikeitė keli laikinieji prezidentai, kol galiausiaiEduardo Duhalde ilgesniam laikui tapo šalies vadovu ir ėmė spręsti susidariusią krizę. Ekonominės reformos stabilizavo padėtį.
Pradėta reindustrializacija, padidėjo eksportas.2003 m.Nestoras Kiršneris išrinktas Argentinos prezidentu. Šalis išsivadavo iš užsienio skolų, pradėtos nacionalizuoti seniau privatizuotos pramonės įmonės.
Pagal1853 m. konstituciją, reformuotą1994 m. Argentina yra federacinė prezidentinė demokratinė respublika. Šalies ir vyriausybės vadovas –prezidentas. Valdžia suskirstyta įvykdomąją,įstatymų leidžiamąją irteisminę. Horizontaliai valstybinė valdžia paskirstyta tarp federacinės valdžios ir provincijų.
Vykdomajai valdžiai atstovauja prezidentas ir jo kabinetas. Prezidentas ir viceprezidentas renkami tiesiogiai kas 4 metus ir gali užimti pareigas 2 kadencijas iš eilės. Ministrų kabinetą formuoja prezidentas.
Įstatymų leidžiamąją valdžią sudaro vyriausybė ir parlamentas: dviejų rūmųArgentinos Nacionalinis Kongresas (Congreso de la Nación), sudarytas iš 72Senato (Senado) narių, irDeputatų Rūmų (Cámara de Diputados), sudarytų iš 257 deputatų. Senatorių kadencija – 6 metai. Deputatų Rūmų nariai renkami tiesiogiai 4 metų kadencijai proporcine sistema, pusė jų – Žemutinių Rūmų nariai – renkami kas 2 metus. Trečdalis partijų siūlomų kandidatų turi būti moterys.
Teisinė valdžia nepriklausoma nuo įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios. Argentinos Aukščiausiąjį Tesimą sudaro 9 nariai, siūlomi Senato ir tvirtinami prezidento. Kiti teisėjai tvirtinami Valstybės Magistrų Tarybos.
Argentina priklausoMercosur – tarptautiniam blokui, kuris prižiūri kai kurias teisines funkcijas. Šią organizaciją sudaro 5 nariai: Argentina,Brazilija,Paragvajus,Urugvajus irVenesuela. KitosPietų Amerikos šalys šioje organizacijoje turi stebėtojo statusą.
Brazilijos, Urugvajaus ir Argentinos prezidentai Mercosur 20-mečio minėjime
Partinė sistema – daugiapartinė. Vyraujančios partijos: dešinioji peronistų ir kairiojiUnión Cívica Radical.
2006 m. Argentina pabrėžiaMercosur kaip prioritetinę atsvarąJAV. 2005 m.lapkričio 4-5 d.Mar del Platoje vyko Ketvirtasis Amerikų valsybių vadovų susirinkimas. Jį lydėjo didelis antiamerikietiškų protestų skaičius[7].
Argentinoje veikia tarptautinė Baltųjų šalmų organizacija, kovojant prieš branduolinio ginklo platinimą, gamtos naikinimą.[8]
Argentina ir Lietuva yra užmezgusios diplomatinius santykius.
Buenos Airės yra Argentinos sostinė nuo pat valsybės susikūrimo, tačiau valdant prezidentuiRauliui Alfonsinui, buvo planuojama sostinę perkelti į Rio Negro provincijos centrą –Viedmą. Tačiau dėl hiperinfliacijos1989 m. projektas žlugo ir buvo pamirštas.
Argentina nusidriekusi iš šiaurės į pietus apie 3700 km, o iš rytų į vakarus – 1400 km. Argentina turi vienąeksklavą:Martino Garsijos salą. Ji yraLa Platoje, netoli Paranos ir Urugvajaus upių santakos,Urugvajaus teritoriniuose vandenyse, 3,5 km nuo Urugvajaus pakrantės, priešais nedidelį Martin Čiko miestą.1973 m. Argentina ir Urugvajus pasirašė teisinį susitarimą dėl šios salos ir nutraukė seną konfliktą. Ši sala užima 2 km² teritoriją, o joje gyvena apie 200 gyventojų. Argentina reiškia pretenzijas į Antarktidos teritoriją –Argentinos Antarktidą (pastarosios pretenzijosde facto sustabdytos, tačiau nepanaikintos, remiantis Antarktidos sutartimi[9], kurią pasirašė ir kitos į Antarktidą pretenzijas reiškiančios šalys; Argentinos interesų sritis Antarktidoje dalinai sutampa suČilės irJungtinės Karalystės pageidaujamais sektoriais), kurioje yra įkūrę nedidelę gyvenvietę.
Šalis skirstoma į 3 svarbiausias dalis: derlingas centrines lygumas ir svarbiausią žemės ūkio sritį –Pampas, atšiaurią plokščiakalnių sritį pietuose –Patagoniją (suUgnies Žeme), bei vakariniu šalies pakraščiu,Čilės pasieniu besidriekiančiąAndų kalnų juostą. NetoliMendosos miesto yra aukščiausia Pietų Amerikos vieta –Akonkagva (6960 m).
Lygumos į pietus ir vakarus nuoBuenos Airių (drėgnosios pampos) yra vienos iš derlingiausių pasaulyje.La Pampos irSan Luiso provincijų lygumos yra daug sausesnės.Gran Čiako sritis šalies šiaurėje taip pat sausringa.
Argentinoje klimatas einant iš šiaurės į pietus keičiasi nuo tropinio iki subantarktinio.
Argentinoje sutinkama per 10 % pasaulio augalų ir gyvūnų rūšių. Didžiausia gyvūnų ir augalų įvairovė yra šalies šiaurės rytuose. Argentinos nacionalinis gyvūnas – paukštiskrosnius (Furnarius). Nacionalinė gėlė –Argentininė raudūnė.
Argentina daugiausia naudos turi iš gamtinių resursų, gerai išsilavinusios visuomenės, į eksportą orientuoto žemės ūkio bei įvairialypės pramonės. Šalyje istoriškai susiformavo plati vidurinė klasė, kas yra nebūdinga daugeliuiLotynų Amerikos šalių. Visgi per pastarąjį dešimtmetį šalis turėjo nemažai problemų dėlinfliacijos, užsienio skolų, kapitalo nutekėjimo ir biudžeto deficito.
Nuo1970 m. Argentinai pradėjo kauptis užsienio skolos, pradėjo kamuoti didelė infliacija.1991 m.Argentinos pesas buvo susietas suJAV doleriu ir buvo apribotas piniginės bazės augimas. Vyriausybė pradėjo prekybos liberalizaciją, dereguliaciją irprivatizaciją. Infliacijos rodiklis krito irBVP pradėjo augti, tačiau pernelyg skubotos pertvarkos ir reformų klaidos privedė iki ekonominės krizės 2001 m.
Ekonomikos augimas 2000 metais buvo neigiamas ir sudarė -0,8 %, kuomet vidaus ir užsienio investuotojai neigiamai vertino vyriausybės galimybes išmokėti skolas ir išlaikyti esamą fiksuotą peso ir JAV dolerio kursą. Ekonominė padėtis ypač pablogėjo 2001 m., neribotai leidžiant valstybės obligacijas, masiškai atsiiminėjant indėlius iš bankų ir mažėjant vartotojų bei investuotojų pasitikėjimui. Vyriausybės siekiai panaikinti deficitą, stabilizuoti bankų sistemą ir atgaivinti ekonomikos augimą pasirodė neįgyvendinami ir susidūrė su dar rimtesnėmis problemomis. Fiksuoto Argentinos peso palaikymo kurso su JAV doleriu buvo atsisakyta 2002 m. sausį, todėl peso kursas vasarį nukrito. Rezultatas buvo toks, kad realusis BVP 2002 m. nukrito -10,9 %, tačiau metams įpusėjus, ekonominė situacija stabilizavosi. 2003 ir 2004 m. BVP kilo po 8 %, mažėjant nedarbui ir infliacijos tempams.
2005 m. ekonominė situacija pagerėjo, tačiau išliko didelis nedarbas ir skurdas, ypač Buenos Airių priemiesčiuose. Nepaisant to, Argentina yra labiausiai išsivysčiusi Lotynų Amerikos šalis. Ji turi didžiausią BVP/1 gyv., industrializacijos, išsilavinimo rodiklį regione. Plačiai išvystyta telekomunikacijų sistema, sparčiai diegiamas internetas. 2002 m. skurdo lygis buvo 57 %, 2005 m. – 33,8 %. Bedarbystės lygis krito nuo 25 % 2002 m. iki 10,2 % 2005 m. Pastebimas ryškus ekonominkos augimas: 2003 m. – 8,9 %, 2004 m. – 9 %, 2005 m. – 9,5 %, 2006 m. smuktelėjo iki 7 %.
Skirtingai nuo daugumos Pietų Amerikos valstybių (bet panašiai kaip irUrugvajuje), dauguma Argentinos gyventojų yra europiečių palikuonys. Gyventojų daugumą sudaroispanų kolonistų palikuonys bei vėlesniais laikais imigravęitalai ir ispanai. 97 % gyventojų yra baltaodžiai.
Vietiniai indėnai, kurių yra ~0,5 mln., irmetisai daugiausiai gyvena šiaurinėse, šiaurės vakarų ir pietinėse provincijose. 2001 m. duomenimis, 2,8 % Argentinos namų ūkių gyvena bent vienas asmuo, save priskiriantys čiabuvių grupei. Tai Korienteso provincijoje gyvenantysgvaraniai, šalies šiaurės vakaruose gyvenantyskečujai, taip pat yramapučių, mokovi ir kt.
Paskutinį dešimtmetį į Argentiną atvyksta vis daugiau imigrantų iš kaimyninių šalių (neretai nelegaliai):Peru,Paragvajaus,Čilės,Bolivijos. XX amžiaus10-ame dešimtmetyje imigracija iš kitųLotynų Amerikos šalių siekė nuo 2 000 000 iki 4 000 000 žmonių. Pagal 2001 m. statistiką[10] ~750 tūkst. šalies gyventojų neturi pilietybės dokumentų.
Argentinoje gyvena (daugiausiai Buenos Airėse) nedidelis imigrantų išAzijos skaičius. Daugiausia atvykėlių yra išJaponijos,Korėjos,Kinijos,Indijos.
Apie 2,7 mln. gyventojų gyvena autonominiameBuenos Airių mieste ir apytiksliai 11,5 mln.Didžiosiose Buenos Airėse, kuri yra viena didžiausių pasaulyje miestų konglomeracijų. Kartu su metropolinėmis teritorijomis antras ir trečias pagal dydį Argentinos miestai,Kordoba irRosarijas, turi atitinkamai 1,3 ir 1,1 mln. gyventojų. Miestuose gyvena apie 88 % šalies gyventojų[11]
Dauguma imigrantų išEuropos (didžiausios imigracijos bangos buvoI irII pasaulinių karų metais) apsigyveno miestuose, kuriuose lengviau galėjo įsigyti darbą, išsilavinimą, kas leido jiems tapti vidurinės klasės atstovais. Nuo1930 m. dauguma kaimo gyventojų pradėjo keltis į miestus.
XX a. 10-ame dešimtmetyje, kai buvo panaikinti kai kurie geležinkelių maršrutai, nusilpo vietinė pramonė bei sumažėjo eksportas, daug nedidelių provincijų miestų tapo „miestais vaiduokliais“. Didžiųjų miestų apylinkėse sparčiai pradėjo augti lūšnynai (villa miseria), apgyvendinti skurdžių žemutinės klasės atstovų, atvykėlių iš periferijos, taip pat imigrantų iš kaimyninių šalių.
Dauguma Argentinos miestų turi ryškių europietiškų bruožų, kadangi juose didelę įtaką turėjo imigrantai iš Europos. Daug miestų pastatyta taip, kaipIspanijoje – apie centrinę aikštę (plaza). Katedra ir svarbiausi valdžios pastatai pastatyti priešais aikštę. Miestų planavimo sistema vadinamadamero (šachmatinė), kadangi miestus sudaro kvadratinės formos kvartalai. Tačiau kai kurie vėlesnės statybos miestai (pvz.,La Plata) turi modernesnį išplanavimą.
Kai kurie imigrantai ir vietiniai gyventojai (indėnai) yra išlaikę savo kalbas. DaugumaPatagonijoje gyvenančių išeivių išVelso kalba velsietiškai.Vokiečių kalbą galima sutikti Patagonijoje,Kordobos provincijoje,Buenos Airėse. Šalies sostinėje dažnai galima išgirsti kalbantangliškai,itališkai,prancūziškai,rusiškai, Rytų Azijos kalbomis. Argentinoje yra didžiausias pasaulyje ispanakalbių, vartojančiųvoseo (vos naudojama vietojetú, yra ir kitų neįprastų veiksmažodžių jungimų) skaičius. Plačiai vartojamasLa Platos dialektas (ypač aplink La Platą).
Fonetinės studijos parodė, kad Buenos Airių gyventojų kalba artima italų kalbos Neapolio dialektui, kadangi čia ypač jaučiama italų kalbos įtakos. Dėl imigracijos sostinėje išplito lunfardo slengas.
Argentina –krikščioniška šalis. 93 % Argentinos gyventojų save laikoRomos katalikais. Katalikybę taip pat pabrėžia šalies konstitucija. Nuo XX a. 9-ojo dešimtmečio vis didesnę įtaka įgaunaprotestantų bažnyčios (3,5 mln. – 10 %).Mormonų krypties atstovų yra apie 330 tūkst. (7 pagal gausumą bendruomenė pasaulyje).
Argentinoje yra didžiausia Lotynų Amerikojejudėjų bendruomenė (2 % šalies gyventojų). Yra nedidelėmusulmonų bendruomenė.
Argentinos kultūra – europietiškos ir Lotynų Amerikos kultūrų mišinys.Buenos Airės yra neginčijamai europietiškiausias Pietų Amerikos miestas ir daugelio vertinamas kaip kultūrinė žemyno sostinė. Miestas kultūriškai papildomas imigrantų iš Europos.
Argentinos kinas pasiekė tarptautinį pripažinimą su tokiais filmais, kaip „Oficiali Istorija“, „Devynios Karalienės“ ar „Iluminados por el Fuego“. Antra vertus, šie filmai populiarumu negalėjo varžytis suHolivudo fimais. Nepaisant to, Argentinos filmai pripažįstami tarptautiniuose kino festivaliuose (pvz.,Kanuose).Mar del Platos miestas taip pat organizuoja kino festivalius.
Argentinos maistas buvo paveiktas ispanų, italų, vokiečių, prancūzų ir kitų Europos šalių virtuvių. Argentina turi didelę pagrindinių maisto produktų (isp.Comidas típicas) įvairovę:empanadas – kimšta tešla,locro – javų, pupų, mėsos, kumpio, svogūnų, moliūgų mišinys,chorizo – dešra su aštriais prieskoniais. Argentinos lauko virtuvė (isp.Asado argentino) garsėja pasaulyje mėsos paruošimo įvairove. Tradicinis gėrimas (ypač šalies šiaurėje) –matės arbata.
Argentina išgarsėjo pasauliui suteikdama naują muziką ir šokį –tango. Užsieniečiams tango asocijuojasi tik su šokiu, tačiau tik kartu su muzika ir daina (dažniausiai atliekama lunfardo slengu) Argentinoje yra įsivaizduojamas tango. Dabar populiarus naujasis tango, kurio pradininkas –Astor Piazzolla.
Nuo1970 m. Argentinoje tapo populiarus rokenrolas.Rokenrolas irpop muzika varžėsi viena su kita dėl populiarumo, todėl iškilo daug garsių ir vieno ir kito stiliaus grupių bei kompozitorių. Argentinos rokas populiarus tarp jaunimo.
Buenos Airės yra techno ir elektroninės muzikos sostinėLotynų Amerikoje. Europos klasikinė muzika taip pat atstovaujama Argentinoje. Svarbiausias šios muzikos centras –Colón teatrasBuenos Airėse. Šalis taip pat turi visame pasaulyje garsių kompozitorių ir dainininkų.
Futbolas yra populiariausias sportas Argentinoje, kuriosrinktinė triskart tapopasaulio futbolo čempione ir olimpinio aukso medalininke, taip pat 15 kartų –Copa América nugalėtoja. Virš 540 000 žmonių (arba 1 iš 25 vyrų) užsiregistravę kaip futbolo žaidėjai;[12], nors šis sportas populiarėja ir tarp merginų bei moterų, kurios nuo 1991 m. pačios organizuojasi nacionalinius turnyrus, o 2006 m. yra tapusios P. Amerikos čempionėmis. Futbolas populiarus ir už šalies ribų – 2008 m. 1095 argentiniečių futbolininkai profesionalai žaidė 63-ose šalyse.[13] Argentinos futbolo mokykla išaugino tokius futbolininkus kaipAlfredą Di Stefaną,Diegą Maradoną,Gabrielį Batistutą,Lionelį Mesį,Anchelį di Mariją,Diegą Simeonę,Gonsalą Higuainą ir kt.1978 m. Argentinoje vykoXI pasaulio futbolo čempionatas.
Kiti šalyje populiarūs sportiniai žaidimai –žolės riedulys (ypač tarp moterų, žr.Las Leonas), regbis, golfas, buriavimas, tenisas, polas ir autosportas.
.svg)
.jpg)
