Arabizacija (arab.تعريب) – reiškinys, nusakantis nearabiškose šalyse plintančią ir tampančią oficialiaarabų kalbą ir jų kultūrą.[1]
Arabizacija labiausiai paveikėVII amžiuje. Arabų musulmonai pradėjo platinti arabų kalbą, kultūrą ir skatino atsisakytikrikščionybės irjudaizmo.
Poislamo atsiradimo arabų gentis susijungė ir užplūdoBizantijos Siriją,Sasanidų Asiriją irMesopotamiją. Po kelerių metų svarbiausi kaimai tapo miestais dėl tokio gyventojų antplūdžio. Vietiniaiaramėjai buvo arabizuoti, nors ligi šiol yra išlikusiu neo – aramėjų kalbomis šnekančių mažumų.
Ikiromėnų irvandalų invazijos įŠiaurės Afriką irPirėnų pusiasalį regione nebuvo jokios kitossemitų kultūros šalių įtakos, tikFinikijos. Jie dominavo apie 8amžius. Regiono viduje klajojantysberberai (giminingi arabams) pradėjo invaziją Ispanijoje. Per šį laikotarpį arabų gentys išplito Finikijos įkurtuose miestuose, o berberai tapo dominuojanti tauta regione ikiXI amžiaus.
Arabų gentis pradėjo kurti gyvenvietes pietųEgipte. Pamažu arabizacija prasidėjoMakurijos karalystėje (dabartinisSudanas). Iki1300 m. Sudanas buvo arabizuotas Jali ir Juhainos arabų gentimis.
1644 m. -1674 m. laikotarpiu vyko Mauritanijos arabizacija. Klajojančios arabų gentys iš jau arabizuoto Tuniso patraukė įSanhadžį (dabartineVakarų Sacharą irMauritaniją). Jie kovojo kelis dešimtmečius suLemtunais, kurie kaltinohimiaritų protėvius padedant sangandžių berberams ir arabizuojantiems Mauritaniją.
Alžyre irMaroke įsivyravo konfliktas tarp etninių berberų mažumų genčių ir centrinės arabų vyriausybės, siekiančios visiškai arabizuoti mažumų kultūrą ir kalbą. Dėl kultūrinių konfliktų pradėti mitingai ir riaušės. Šiaurės Afrikos šalių vyriausybės pradėtos skatinti sparčiau arabizuoti savo valdas. Dėl vykdomos arabizacijosEuropos piliečiai gyvenantys Maroke negali laisvai parinkti vardo savo vaikui. Uždrausti kai kurie berberiški pavadinimai.