Seniausias mokslininkų patvirtintas įrašas senąja arabų kalba datuojamas125 m. e. m. –Avdate (dabartinisIzraelis) atrastas eiliuotas trijų eilučių tekstas, parašytas žmogaus, vardu Garmalahė.[5] Nuo VI a. rašto paminklai arabų kalba vartoja dabartinįarabų raštą.
Arabų kalba skiriama į literatūrinę ir šnekamąją. Literatūrinė arabų kalba susiformavo VII a. iš priešislamiškosios poezijos irKorano tarmės. Šiuolaikinė bendrinė arabų kalba dar vadinama literatūrine arabų kalba. Pagal kilmę tai sumodernintaklasikinė arabų kalba. Tai šiuo metu vienintelė oficiali arabų kalbos forma, vartojama daugumoje rašytinių dokumentų ir viešai, pvz., paskaitose ir žinių pranešimuose. Dabartinė šnekamoji arabų kalba susiskirsčiusi į daugybę tarmių, o jų atstovai kartais sunkiai tarpusavyje susišneka.
Arabų kalba taip pat plačiai vartojama kaipliturginė kalbaislame, nesKoranas irHadisai buvo užrašyti klasikine arabų kalba.[7] Vertinant 10 milijonų lankomiausių pasaulio svetainių internete arabų kalba parašyti2022 m.vasario 4 d. sudarė 1,3 % visų interneto puslapių ir buvo 11-a pagal paplitimą.[8]
Arabų kalbos priklauso centrinei semitų kalbų grupei ir yra glaudžiai susijusios su hebrajų, aramėjų, ugaritų ir finikiečių kalbomis. Bendrinė rašytinė arabų kalba skiriasi nuo šnekamosios, bendrinė rašytinė kalba konservatyvesnė už visus šnekamosios kalbos variantus. Bendrinė arabų kalba ir šnekamosios arabų kalbos vartojamos lygia greta skirtingoms visuomenės reikmėms (toks reiškinys vadinamas diglosija).
Arabijoje klestėjo didžiulėsemitų kalbų įvairovė. Pietvakariuose buvo vartojamos centro semitų kalbos, tarp kurių buvo priklausančių senajai pietų arabų kalbų šeimai ir jai nepriklausančių (pvz., pietų tamudų). Taip pat manoma, kad dabartinių pietų arabų kalbų (t. y., ne centro semitų kalbų) prokalbės buvo taip pat tuo metu vartojamas pietinėje Arabijos dalyje. Šiaurėje esančioseHidžazo oazėse vartojamosdadanitų irtaimanitų kalbos yra palikusios ankstyvus įrašus.Nedžde ir vakarinėse Arabijos dalyse numanoma buvus tamudų C kalbos. Rytinėje Arabijoje egzistavęshasaitų dialektas taip pat yra palikęs senovės pietų arabų rašto sistema darytus įrašus. Taipogi yra išlikę žinių apie teritorijose prie šiaurės vakarinės Arabijos sienos vartotas kalbas – tamudų B, tamudų C, safaitų ir hismajų. Dvi pastarosios turi reikšmingųizoglosų su vėlyvėsnėmis arabų kalbos formomis, tad yra mokslininkų, teigiančių, jog safaitų ir hismajų kalbos yra ankstyvosios arabų kalbos formos ir siūlo jas klasifikuoti kaipsenąją arabų kalbą.[9]
Kalbininkai skaičiuoja, kad senosios arabų kalbos, arba susijusių tarmių grupė, davusi pradžią arabų kalbai, ištakos siekiaI a. Iki tol buvo manyta, kad seniausias senosios arabų kalbos paminklas siekia I a. ir yra parašytassabajų raštu. Tačiau šiame įraše, rastame dabartinės Saudo Arabijos pietinėje dalyje, vartojamoje kalboje trūksta kelių reikšmingų inovacijų, būdingo arabų kalbų grupei. Todėl dabar priimta šiame įraše vartotą kalbą vertinti kaip centro semitųtarmių tęstinumą.[10]
Egipto arabų tarmė (ISO kodasarz), kurią moka 53 mln. Egipto gyventojų ir dar 2 mln. – kitose šalyse.[12] Prie tarmės sklaidos prisideda egiptietiški filmai ir televizijos laidos.
Sajido arabų tarmė (ISO kodasaec)
Levanto,
Pietų Levanto arabų tarmė (ISO kodas:ajp)
Šiaurės Levanto arabų tarmė (ISO kodas:apc)
Bedavio arabų tarmė (ISO kodas:avl)
Mesopotamijos (Rytų, Irako),
Mesopotamijos arabų tarmė (ISO kodasacm)
Šiaurės Mesopotamijos arabų tarmė (ISO kodasayp)
Judėjų-irakiečių arabų tarmė (ISO kodasyhd)
Kipro arabų tarmė (ISO kodasacy)
Šiaurės Afrikos (Magribo)
Alžyro arabų tarmė (ISO kodasarq)
Alžyros Sacharos tarmė (ISO kodasaao)
Andalūzijos arabų tarmė (ISO kodasxaa, išnykusi)
Maroko arabų tarmė (ISO kodasary)
Tuniso arabų tarmė (ISO kodasaeb)
Libijos arabų tarmė (ISO kodasayl)
Sicilijos arabų tarmė (ISO kodassqr)
Hasanijos arabų tarmė (ISO kodasmey)
Taip pat paminėtina į aukščiau pateiktą kategorizaciją neįsitenkanti labai maža arabų tarmių grupė.
Dauguma arabų tarmių šnekėtojų gali vieni kitus suprasti, išskyrus labiau nutolusius variantus. Tačiau priklausomai nuo tarmės, skirtumai gali pasireikšti ne tik tarime, tačiau ir žodyne.
Tarmė
Man patinka daug skaityti
Kai ėjau į biblioteką
Neradau šios senos knygos
Norėjau skaityti knygą apie moterų Prancūzijoje istoriją
Arabų kalba turi dvidešimt aštuonias priebalsines ir šešias balsines (ilgąsias ir trumpąsiasa,i,u) fonemas, tris linksnius, tris skaičius, sudėtingą veiksmažodžio sistemą, išplėtotą vidinę fleksiją, gausų žodyną. Šnekamoji kalba nutolusi nuo bendrinės.
Balsiai ir priebalsiai fonologiškai gali būti ilgi arba tumpi. Ilgi (geminuoti priebalsiai transkribuojant į lotynų abėcėlę paprastai rašomi dubliuoti (t. y., bb, dd, etc.), ir atspindi diakritinius ženklusarab.shaddah, žyminčius dvigubus priebalsius.
Kaip ir kitoms semitų kalboms, arabų kalbai būdinga kompleksinė ir neįprastamorfologija – žodžiai formuojamiintroflekcijos „kamienas ir šablonas“ būdu. Kamieną sudaro kelios (dažniausiai trys) priebalsės, į kurias įterpinėjant balses formuojami žodžiai. Žemiau pateikiamas pavyzdys su šaknimiarab.k-t-b:
Arabų raštas kilo išaramėjų rašto. Moderni arabų kalba rašoma iš dešinės į kairę.
Kai kuriose arabų valstybėse (Libane irEgipte) buvo svarstyta arabišką raštą pakeisti kitu. Beirute 1922 metais Beirute leistas laikraštisLa Syrie siūlė pereiti prie lotyniškos abėcėlės. Šią idėją labai palaikė prancūzų orientalistasLiuji Masinjonas. Arabų kalbos akademiją pasiūlymą atmetė, o vienas Akademijos narių apkaltino lotynizacijos judėjimąsionistų planu įsivyrauti Libane.[13] Libano arabų kalbos lotynizacijos idėją labai palaikė ir žymus poetasSaidas Aklas, lotynišku raštu išleidęs kelias savo knygas.
Egipte buvo svarstoma tiek perėjimo prie lotyniškos abėcėlės, tiek prie grįžimo prie hieroglifų variantai, tačiau abi idėjos galop buvo nepriimtos.
Neįskaitant Viduramžių kalbotyrininko ir arabų kalbos tyrėjoAbu Hajano al Garnačio, kuris pats nebuvo etninis arabas, Viduramžių kalbininkai arabistikos srityje visiškai nesidomėjo lyginamąja kalbotyra, nes laikė visas kitas kalbas prastesnėmis.[18] Tačiau dabartiniais laikais tarp išsilavinusio arabų elito vyrauja beveik priešinga tendencija.Jasiras Suleimanas2011 m. rašė, jog „mokytis ir mokėti angliškai ar prancūziškai daugelyje Artimųjų Rytų ir Šiaurės Afrikoje vietovių tapo modernumo ir rafinuotumo ženklu.<…> Apsimetinėti ar pabrėžti, kad tavo arabų kalba yra netobula kartais laikoma statuso, klasės ženklu. Net švietimo sistemoje įprasta maišyti kalbą ar kalbant ją kaitalioti.“[19]
Pirmi kontaktai su arabų kalba į Lietuvą atėjoXV a., kartu su islamą išpažįstančiais totoriais, vartojusiais arabų kalbą liturgijoje. DėlOsmanų imperijos galios arabistika nemusulmonų Lietuvoje buvo susidomėta XIX a. Arabų kalbąVytauto Didžiojo Univeristete tarpukariu dėstėNachmanas Šapira, veikė Semitų kalbų mokslo ir literatūros katedra. Vis dėlto1932 m. atlikus VDU studentų apklausą paaiškėjo, kad arabiškai nemokėjo nė vienas studentas, o nuo1936 m. ji tapo pagrindinė dėstoma užsienio kalba Lietuvos mokyklose.[20]
↑Semitic languages: an international handbook / edited by Stefan Weninger; in collaboration with Geoffrey Khan, Michael P. Streck, Janet C. E.Watson; Walter de Gruyter GmbH & Co. KG, Berlin/Boston, 2011.
↑Shrivtiel, Shraybom (1998).The Question of Romanisation of the Script and The Emergence of Nationalism in the Middle East. Mediterranean Language Review. pp. 179–196.
↑Kees Versteegh,The Arabic Linguistic Tradition, p. 106. Part of Landmarks in Linguistic Thought series, vol. 3. New York: Routledge, 1997.ISBN978-0-415-15757-5
